Nehemijo 4:1–23
4 Sanbalatas,+ išgirdęs, kad mes atstatome sieną, labai supyko ir degdamas apmaudu* ėmė iš žydų šaipytis.
2 „Ką tie vargšeliai žydai ten daro? – kalbėjo jis savo brolių ir Samarijos kariuomenės akivaizdoje. – Ar jie ketina viską padaryti patys? Negi jie atnašaus aukas? Negi užbaigs darbus per vieną dieną? Negi prikels tuos apdegusius akmenis iš griuvėsių krūvos?“+
3 Šalia jo stovintis amonitas+ Tobija+ tarė: „Kas iš to, kad stato? Juk net lapė, užšokusi ant tos akmenų sienos, ją sugriaus!“
4 Klausykis, mūsų Dieve, kaip mus pajuokia!+ Užkrauk jų patyčias jiems patiems ant galvos.+ Atiduok juos kaip grobį – tebūna ištremti į svetimą kraštą.
5 Nedovanok jiems kaltės, neišdildyk jų nuodėmės,+ nes jie įžeidinėjo statytojus.
6 Mes ir toliau statėme sieną, kol užtaisėme visas spragas ir atstatėme ją iki pusės aukščio. Žmonės į darbą įdėjo širdį.
7 Sanbalatas, Tobija,+ arabai,+ amonitai ir ašdodiečiai+ labai niršo, girdėdami, kad darbai prie Jeruzalės sienų tęsiami ir kad spragos užtaisomos.
8 Jie tarpusavyje susimokė užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį.
9 Dėl to mes meldėmės savo Dievui ir, saugodamiesi jų antpuolio, pastatėme sargybą, kad budėtų dieną naktį.
10 Tačiau Judo žmonės ėmė kalbėti: „Darbininkų* jėgos senka, o griuvėsių tiek daug. Sienos atstatyti mes nepajėgsime.“
11 Mūsų priešai tarėsi: „Įsiveršime į jų tarpą, išžudysime juos ir darbą sustabdysime. Jie nespės nei pamatyti, nei susivokti.“
12 Jų kaimynystėje gyvenantys žydai kaskart atėję mums sakydavo*: „Jie ketina mus pulti iš visų pusių.“
13 Todėl žemiausiose atvirose vietose už sienos pastačiau vyrus pagal jų kiltis – visi jie buvo ginkluoti kalavijais, ietimis ir lankais.
14 Mačiau, kad mūsiškiai išsigandę, tad nedelsdamas kreipiausi į didžiūnus,+ valdininkus ir kitus žmones: „Nebijokite jų!+ Atminkite Jehovą, didį ir pagarbią baimę keliantį Dievą.+ Kovokite už savo brolius, už sūnus ir dukteris, už žmonas ir namus.“
15 Priešai išgirdo, kad mums jų ketinimai žinomi ir kad Dievas suardė jų kėslus. O mes visi grįžome prie sienos, prie savo darbo.
16 Nuo tos dienos dirbo tik pusė mano vyrų;+ kita pusė stovėjo šalia apsiginklavę ietimis, skydais, lankais, apsivilkę šarvus. Pareigūnai+ buvo stiprus užnugaris visiems Judo žmonėms,
17 triūsiantiems prie sienos. Nešėjai viena ranka nešė savo naštas, o kitoje laikė ginklą*.
18 Kiekvienas statytojas dirbo prisijuosęs prie šono kalaviją, o šalia manęs stovėjo vyras, turintis pūsti ragą.+
19 Didžiūnams, valdininkams ir kitiems žmonėms pasakiau: „Darbo daug ir mes plačiai išsklidę, ant sienos dirbame toli vienas nuo kito.
20 Jei išgirsite rago gausmą, visi rinkitės prie manęs. Mūsų Dievas kovos už mus.“+
21 Nuo pat aušros iki pasirodant vakaro žvaigždėms pusė mūsų vyrų dirbo, o kita pusė stovėjo su ietimis rankose.
22 Žmonėms sakiau: „Kiekvienas vyras su savo tarnu tenakvoja Jeruzalėje – tegul naktį pakaitomis mus saugo, o dieną darbuojasi.“
23 Todėl nei aš, nei mano broliai, nei tarnai,+ nei mane lydintys sargybiniai niekada nenusivilkome drabužių ir kiekvienas dešinėje laikėme ginklą.
