Nehemijo 5:1–19
5 Tautoje kilo didelis pasipiktinimas: savo broliais žydais skundėsi ir vyrai, ir jų žmonos.+
2 Vieni sakė: „Turime daug sūnų ir dukterų. Mums reikia grūdų, kad nealkanautume ir nemirtume!“
3 Kiti kalbėjo: „Gindamiesi nuo bado, esame priversti už grūdus užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus!“
4 Dar kiti guodėsi: „Mes įkeitėme laukus ir vynuogynus, kad turėtume iš ko sumokėti duoklę karaliui.+
5 Mes ir mūsų broliai esame vienas kūnas ir kraujas, ir mūsų vaikai nėra prastesni už jų vaikus. Bet mums teks atiduoti savo sūnus ir dukteris vergystėn, o kai kurios mūsų dukros jau vergauja.+ Nieko negalime pakeisti, nes mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems.“
6 Kai tuos jų skundus išgirdau, mane paėmė didelis pyktis.
7 Širdyje viską apsvarstęs, pareiškiau kaltinimą didžiūnams ir valdininkams. Pasakiau jiems: „Visi jūs lupate palūkanas iš savo brolių!“+
Tada dėl šio reikalo sušaukiau didelį susirinkimą.
8 Jiems kalbėjau: „Dėl savo brolių žydų, parduotų tautoms, mes darėme, ką galėjome, kad juos atpirktume. Tad nejau savo brolius vėl parduosite?!+ Nejau vėl reikės juos atpirkti?!“ Jie tylėjo, nežinodami, ką pasakyti.
9 Tada tariau: „Ką darote, nėra gerai. Argi nederėtų jums elgtis dievobaimingai*?+ Neduokite progos priešiškoms tautoms iš mūsų šaipytis.
10 Štai aš, mano broliai ir mano tarnai skoliname tautiečiams pinigus ir grūdus be palūkanų. Tad prašau jūsų: liaukimės imti palūkanas!+
11 Šiandien pat grąžinkite jiems laukus,+ vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus, grąžinkite ir palūkanas, kurias išsireikalavote, – šimtąją dalį* nuo pinigų, grūdų, jauno vyno ir aliejaus.“
12 Jie pažadėjo: „Visa grąžinsime ir nieko nebereikalausime. Darysime taip, kaip sakai.“ Taigi, pasišaukęs kunigus, prisaikdinau tuos vyrus pažado laikytis.
13 Tada išpurčiau savo drabužio klostes* ir tariau: „Taip teišpurto Dievas iš namų ir iš nuosavybės kiekvieną, kas šio pažado netesės. Tebūna jis šitaip išpurtytas ir tepasilieka tuščiomis.“ Visa bendruomenė atsiliepė: „Amen!“* ir šlovino Jehovą. Žmonės darė, kaip buvo pasižadėję.
14 Ir dar: nuo dienos, kai buvau paskirtas valdytoju+ Judo krašte (nuo dvidešimtų+ iki trisdešimt antrų+ karaliaus Artakserkso+ valdymo metų, iš viso dvylika metų), nei aš, nei mano broliai valdytojo duonos nevalgėme.+
15 O ankstesni valdytojai, mano pirmtakai, liaudį buvo apsunkinę – kasdien ėmė po keturiasdešimt sidabro šekelių* duonai ir vynui; liaudį engė ir jų tarnai. Bet aš, bijodamas Dievo,+ taip nesielgiau.+
16 Aš, be to, kartu su kitais darbavausi prie sienos, ten dirbo ir visi mano tarnai. Nė vienas iš mūsų neįsigijome žemės.+
17 Prie mano stalo valgyti susirinkdavo šimtas penkiasdešimt žydų ir valdininkų, neskaitant žmonių, kurie ateidavo pas mus iš aplinkinių kraštų.
18 Mano paties lėšomis* kasdien buvo paruošiamas jautis, šešios rinktinės avys, patiekiama paukštienos, o kas dešimtą dieną dar būdavo paduodama apsčiai visokio vyno. Valdytojo duonos aš nereikalavau, nes žmones jau ir taip slėgė sunki darbo našta.
19 Minėk mane geruoju, manasis Dieve, dėl viso, ką šios tautos labui esu padaręs!+
Išnašos
^ Pažod. „vaikščioti mūsų Dievo baimėje“.
^ T. y. vieno procento mėnesines palūkanas.
^ Arba „Tebūnie!“
^ Pažod. „savo užantį“.
^ Šekelis buvo lygus 11,4 g. Žr. priedą B14.
^ Pažod. „Man“.
