Psalmynas 104:1–35
104 Manoji siela, šlovinki Jehovą!+
O Jehova, mano Dieve, koks tu didis!+
Prakilnumu ir spindesiu tu apsigaubęs,+
2 šviesybe apsisiautęs+ tartum drabužiu.
Tu dangų išskleidi lyg palapinę,+
3 sau kambarius aukštutinius susirenti aukštai tarp vandenų,+iš debesų pasidarai vežimą,+ant viesulo sparnų leki.+
4 Tu savo angelus darai galingais vėjais*,tarnus savuosius – ryjančia ugnim.+
5 Tu žemę pastatei tvirtai ant pamatų+ir niekas jos per amžių amžius nepajudins.+
6 Gelmėm ją aprengei it drabužiu,+kad vandenys net virš kalnų stovėjo.
7 Tu pagrūmojai, ir jie bėgo,+sugriaudėjai, ir traukėsi jie išsigandę.
8 Kalnams bekylant,+ slėniams dumbant,jie traukėsi į vietą, kurią buvai prirengęs.
9 Tu ribą jiems nubrėžei, peržengt jos neleidai,+kad nebeužlietų žemės.
10 Šaltinius tu išplukdai per slėnius,jie teka tarp kalnų
11 ir lauko žvėrys iš jų geria,malšina troškulį laukiniai asilai.
12 Virš jų lizdus padangių paukščiai sukair čiulba medžių šakose.
13 Iš savo aukštutinių kambarių tu kalnus laistai+ir tavo darbo vaisiais sotinasi žemė.+
14 Galvijams tu išželdini žolės,žmonių reikmėms – visokių augalų,+išaugini iš žemės maisto.
15 Ir duodi vyno – jis žmogui širdį linksmina,+taip pat aliejaus, nuo kurio švytėte švyti veidas,ir duonos, kuri pastiprina mirtingam žmogui širdį.+
16 Jehovos medžiai siurbia vandenį lig soties –Libano kedrai, kuriuos jis pasodino.
17 Paukščiai krauna ten lizdusir gandras+ kadagynuose namus sau randa.
18 Aukšti kalnai – kalnų ožiams,+ir uolos – prieglobstis damanams.+
19 Mėnulį tu laikotarpiams žymėti padarei,ir saulė žino savo metą nusileisti.+
20 Tu sutemas siunti ir užslenka naktis,+tada sukrunta miško žvėrys.
21 Jaunieji liūtai žvalgosi sau grobio,+riaumodami iš Dievo laukia maisto.+
22 O saulei patekėjus traukiasi šalin,vėl tūno savo guoliuose.
23 Tada žmogus prie darbo einair pluša iki vakaro.
24 Kiek daug tavų darbų, Jehova!+
Visus juos išmintingai padarei.+
Žemėj pilna tavo kūrinių.
25 Štai jūra neaprėpiama, plati.
Ten neapsakoma daugybė gyvių knibžda, mažų ir didelių.+
26 Ten plaukioja laivai,Leviatanas*,+ kurį sukūrei, jūroj žaidžia.
27 Visi jie laukia iš tavęs,kad duotum peno jiems, kai reikia.+
28 Ką duodi, tą jie ima.+
Tu delną savąjį atgniauži, ir jie gėrybėmis pasimaitina.+
29 Kai savo veidą paslepi, jie sunerimsta.
Kai atimi jiems dvasią, krinta ir į dulkes grįžta.+
30 Tu savo dvasią pasiunti, ir randasi gyvybė,+atnaujini tu žemės veidą.
31 Jehova bus amžinai šlovingas,darbais savaisiais džiaugsis Jehova.+
32 Į žemę jis pažvelgia, ir ji dreba,paliečia kalnus, ir jie rūksta.+
33 Jehovai aš giedosiu+ per visas gyvenimo dienas,giedosiu gyrių savo Dievui, kol tik gyvas būsiu.+
34 Tepatinka Dievui mano mintys,*aš džiaugsiuos Jehova.
35 Nusidėjėliai pradings iš žemės,nedorėlių neliks.+
Manoji siela, šlovinki Jehovą! Šlovinkite Jahą!*
Išnašos
^ Arba „darai dvasiomis“.
^ Arba galbūt „Pasigėrėtinos tebūna mano mintys apie Dievą“.
^ Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
