Per daug kalbėti. Nemanyk, kad viską turi paaiškinti pats. Jėzus, kad padėtų žmonėms mąstyti ir prieiti prie teisingos išvados, užduodavo klausimų (Mt 17:24–27). Klausimais galima nustatyti, kaip studijuotojas supranta svarstomą temą ir kuo tiki; tada studijos vyksta gyvai (be p. 253, pstr. 3–4). Uždavęs klausimą būk kantrus; palauk, kol studijuotojas atsakys. Jeigu jo atsakymas neteisingas, užuot jį pataisęs, pateik daugiau klausimų, kad pats padarytų tinkamą išvadą (be p. 238, pstr. 1–2). Kalbėk tokiu tempu, kad studijuotojas gerai suprastų mintį (be p. 230, pstr. 4).

Gilintis į smulkmenas. Nereikia išpasakoti visko, ką žinai ta tema (Jn 16:12). Verčiau sutelk dėmesį į svarbiausią pastraipos mintį (be p. 226, pstr. 4–5). Smulkmenos, net ir įdomios, gali užgožti esmines mintis (be p. 235, pstr. 3). Jeigu studijuotojas esmę suprato, eikite prie kitos pastraipos.

Tik pateikti informaciją. Mūsų tikslas yra ne vien apžvelgti medžiagą, bet pasiekti asmens širdį (Lk 24:32). Leisk kalbėti Dievo Žodžiui, atkreipdamas dėmesį į pagrindines Biblijos eilutes (2 Kor 10:4; Hbr 4:12; be p. 144, pstr. 1–3). Naudok paprastus pavyzdžius (be p. 245, pstr. 2–4). Išsiaiškink, kokių sunkumų patiria studijuotojas, ką jis tiki, ir pritaikyk pamoką jo poreikiams. Paklausk: „Kokia tavo nuomonė apie tai, ką sužinojai? Ko tai pamoko tave apie Jehovą? Kuo tau naudinga būtų taikyti šį patarimą?“ (be p. 238, pstr. 3–5; p. 259, pstr. 2)