5:5–7, 11

Senovės Izraelyje žmogui skurdas nebuvo kliūtis susitaikyti su Jehova. Net ir vargingiausi izraelitai galėjo atnašauti Jehovai priimtiną auką, jeigu tai buvo geriausia, ką jie turėjo. Jiems buvo leista atnašauti miltų, tačiau miltai turėjo būti aukščiausios kokybės – tokie, iš kurių gamindavo kepinius garbingiems svečiams (Pr 18:6). Jehovą džiugina ir mūsų „gyriaus auka“, jeigu jam, kad ir kokios ribotos būtų mūsų aplinkybės, atiduodame, kas geriausia (Hbr 13:15).

Kaip tave padrąsina toks Jehovos supratingumas, jei dėl blogėjančios sveikatos ar silpstančių jėgų negali jam tarnauti tiek kiek anksčiau?