Izraelitas įžadą duodavo savanoriškai, tačiau laikytis jo privalėjo (Sk 30:2; w17.04 p. 3–4, pstr. 2–3).

Susilaikymo įžadu žmogus atsisakydavo ko nors įprasto – to, kas Įstatymu nebuvo uždrausta (Sk 30:3, 4; nwt žodynėlis „Įžadas“, „Priesaika“).

Šiais laikais krikščionio įžado Jehovai kitas žmogus atšaukti negali (Sk 30:6–9; w04 8/1 p. 27, pstr. 3).

Pasiaukojimo Dievui įžadas ir santuokos įžadas – krikščioniui patys svarbiausi.

PAMĄSTYK: Ar laikausi savo įžadų?