Atjauta – tai gebėjimas suprasti kito jausmus, mąstyseną. Ji skatina atsižvelgti į žmogaus įsitikinimus, įsiklausyti į jo poreikius. Atjauta turi kilti iš širdies, nes kiti greitai pajaučia, ar ji tikra. Jei tarnyboje esame atjautūs, rūpestingi, žmonės galbūt panorės daugiau sužinoti apie Jehovą – Dievą, kurio pavyzdžiu ir sekame (Fil 2:4).

Tikros atjautos nesuvaidinsi. Jei žmogus mums išties rūpi, tai matysis iš mūsų veido išraiškos, balso tono, gestų, kūno kalbos. Nuoširdžiai domėkimės žmogumi: kuo jis gyvena, kuo tiki, atidžiai jį išklausykime. Paieškokime jam aktualios informacijos, pasiūlykime praktinę pagalbą, bet niekada jo nespauskime. Matydami, kad žmogus mūsų pagalbą priima ir ima keistis, patirsime daug džiaugsmo.

PAŽIŪRĖKITE VAIZDO SIUŽETĄ KAD TARNYBA TEIKTŲ DAUGIAU DŽIAUGSMO, LAVINK EVANGELIZUOTOJO ĮGŪDŽIUS. RODYK ATJAUTĄ IR ATSAKYKITE Į KLAUSIMUS.

• Kaip Nita elgėsi, kai Džeidė vėlavo į studijas?

• Ką Nita darė, kai Džeidė pasakė, kad šiandien studijoms neturi jėgų?

• Kokią pagalbą Nita pasiūlė, kai Džeidė pasiguodė, kad nieko nespėja?