Dvyliktas skyrius

Jį sustiprino Dievo pasiuntinys

1. Kokių palaimų Danielius susilaukė, gyvai domėdamasis Jehovos tikslo įgyvendinimu?

DANIELIUS labai domėjosi, kaip įgyvendinamas Jehovos tikslas, ir susilaukė už tai didelio atpildo. Jam buvo apreikšta 70-ies savaičių pranašystė — jaudinanti žinia, kada ateis Mesijas. O baigiantis „pirmiesiems Persijos karaliaus Kyro metams“, 537 m. p. m. e., Danielius džiaugėsi matydamas ištikimą savo tautos likutį sugrįžtant į tėvynę (Ezros 1:1-4).

2, 3. Kodėl Danielius negrįžo Judo žemėn su kitais žydais?

² Danieliaus nebuvo tarp tų, kurie parvyko į Judo žemę. Senyvam žmogui kartais nelengva keliauti. Ir apskritai Dievas numatė jam dar vieną užduotį Babilone. Praėjo dveji metai. Toliau pasakojama: „Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltešazaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir lietė didelį mūšį. Jis suprato tą apreiškimą tada, kai gavo paaiškinimą per regėjimą“ (Danieliaus 10:1).

³ „Tretieji Kyro metai“ buvo 536—535 m. p. m. e. Danielius, paimtas į Babiloną su kitais karališkosios šeimos ir Judo diduomenės jaunuoliais, čia pragyveno jau daugiau kaip 80 metų (Danieliaus 1:3). Jeigu jis atėjo į Babiloną paauglys, dabar jam buvo  arti 100 metų. Koks nuostabus ištikimos tarnybos kelias!

4. Ką svarbaus Jehovos tarnyboje dar turėjo nuveikti Danielius, nors jau buvo sulaukęs senyvo amžiaus?

⁴ Tačiau ir sulaukęs senyvo amžiaus, Danielius turėjo dar šį tą nuveikti Jehovos tarnyboje. Dievas nutarė per jį paskelbti labai reikšmingą pranašystę — žinią, aktualią dabarčiai ir ateičiai. Jehova matė, ko reikia, todėl padėjo Danieliui, suteikė jėgų tarnauti, paruošė jį naujai užduočiai.

KAS KĖLĖ NERIMĄ?

5. Kokios žinios galėjo kelti nerimą Danieliui?

⁵ Danielius, nors ir neparkeliavo Judo žemėn su kitais žydais, labai domėjosi, kas vyksta mylimoje tėvynėje. Jis išgirdo, kad ten ne viskas sklandžiai eina. Jeruzalėje buvo atstatytas aukuras ir padėti šventyklos pamatai (Ezros 3 skyrius). Bet kaimyninės tautos priešinosi statyboms ir rezgė piktas užmačias prieš sugrįžusius žydus (Ezros 4:1-5). Tikrai, daug kas galėjo kelti nerimą Danieliui.

6. Kodėl Danieliui nedavė ramybės mintis apie Jeruzalės būklę?

⁶ Danielius skaitė Jeremijo pranašystę (Danieliaus 9:2). Jis žinojo, kad šventykla Jeruzalėje atstatoma ir tyras garbinimas atkuriamas dėlei to, ką Jehova yra numatęs savo tautai, o paskui ateis žadėtasis Mesijas. Jehova netgi suteikė Danieliui brangią privilegiją — apreiškė „septyniasdešimties savaičių“ pranašystę. Taip jis suprato, kad Mesijas ateisiąs po 69 „savaičių“ nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę (Danieliaus 9:24-27, Brb red.). Bet Jeruzalė dar nekilo iš griuvėsių ir šventyklos statyba buvo  vilkinama, todėl Danielius vaikščiojo prislėgtas, nusiminęs.

7. Ką Danielius darė tris savaites?

⁷ „Tuo metu aš, Danielis, buvau gedėjęs tris savaites, — sakoma pranešime. — Nebuvau valgęs gardžių valgių, nebuvau ėmęs į burną nei mėsos, nei vyno, nei buvau tepęsis aliejais per ištisas tris savaites“ (Danieliaus 10:2, 3). „Trys savaitės“, arba 21 diena, — neįprastai ilgas laikas liūdėti ir pasninkauti. Tikriausiai Danielius sielojosi iki „pirmojo mėnesio dvidešimt ketvirtos dienos“ (Danieliaus 10:4). Vadinasi, pasninkavo ir per Paschą, švenčiamą nisano, pirmojo mėnesio, 14-ąją dieną, ir per neraugintos duonos šventę, kitas septynias dienas.

8. Kokiomis aplinkybėmis kitados Danielius prašė Jehovos vadovavimo ir koks buvo atsakas?

⁸ Tai ne pirmas sykis. Kitados Danielius nerimavo, kaip išsipildys Jehovos pranašystė apie Jeruzalės nuniokojimo septyniasdešim̃tmetį. Ką tuomet jis darė? „Atsigręžiau veidu į Viešpatį Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais“, — sakė Danielius. Jehova išklausė jo maldą ir pasiuntė angelą Gabrielių su padrąsinančia žinia (Danieliaus 9:3, 21, 22). Gal dabar Jehova vėl padrąsins sielvartaujantį Danielių?

BAUGUS REGĖJIMAS

9, 10. a) Kur Danieliui pasirodė regėjimas? b) Apibūdink, ką Danielius matė regėjime.

⁹ Danieliui netenka nusivilti. Toliau jis pasakoja: „Kai stovėjau ant didžiosios upės — Tigrio [„Hidekelio“,  Brb red.] kranto, pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, su Ufazo aukso juosta per juosmenį“ (Danieliaus 10:4, 5). Hidekelis ir dar trys kitos upės tekėjo iš Edeno sodo (Pradžios 2:10-14, Brb red.). Senovės persai Hidekelį vadino Tigra, — iš čia kilo pavadinimas „Tigras“. Žemė tarp Tigro ir Eufrato buvo praminta Mesopotamija — „tarpupiu“. Taigi Danielius tebegyveno Babilonijoje, nors, galimas dalykas, ne Babilono mieste.

¹⁰ O, koks regėjimas pasirodė Danieliui! Pakėlęs akis, jis išvydo nepaprastą vyrą. Danielius gyvai aprašo: „Jo kūnas buvo tarsi topazas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, ir jo rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o jo žodžių garsas tarsi žmonių minios ūžesys“ (Danieliaus 10:6).

11. Kaip regėjimas paveikė Danielių ir kartu su juo esančius žmones?

¹¹ Nors regėjimo būta ryškaus, „žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė“, — sako Danielius. Kažkodėl „juos apėmė didis klaikas, ir jie bėgo pasislėpti“. O Danielius liko vienui vienas paupy. „Didžio regėjimo“ apstulbintas jis pripažino: „Netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis“ (Danieliaus 10:7, 8).

12, 13. Ką byloja apie pasiuntinį a) apranga? b) išvaizda?

¹² Tad atidžiau įsižiūrėkime į nuostabųjį pasiuntinį, kuris taip išgąsdino Danielių. Jis ‛vilkėjo drobiniais, su Ufazo aukso juosta per juosmenį’. Senovės Izraelyje vyriausiojo kunigo juostą, efodą bei krūtinės dėklą ir kitų kunigų drabužius siūdavo iš plonos suktinių siūlų drobės ir puošdavo  auksu (Išėjimo 28:4-8; 39:27-29). Pasiuntinio apranga irgi bylojo apie šventumą bei aukštas pareigas.

¹³ Danielių baugino ir pasiuntinio išvaizda: kūnas žibėjo it brangakmenis, akinamai švietė veidas, skvarbiai žvelgė ugningos akys, spinduliavo galingos rankos ir kojos. Net įsakmus jo balsas kėlė baimę. Akivaizdu, kad „vyras, vilkintis drobiniais“, buvo antžmogiškas. Ir kas daugiau galėjo ateiti čia su žinia, jei ne aukšto rango angelas, tarnaujantis Jehovos akivaizdoje? *

„BRANGIAJAM ŽMOGUI“ DUODAMA JĖGŲ

14. Kokios pagalbos Danieliui reikėjo, kad priimtų angelo žinią?

¹⁴ Jehovos angelas atėjo pranešti Danieliui svarbios ir sudėtingos žinios. Bet pirmiausia reikėjo pagalbos, kad Danielius atsigautų kūnu ir dvasia. Angelas tai suprato ir meilingai padėjo Danieliui, padrąsino jį. Paklausykime, ką pasakoja pats Danielius.

15. Kaip angelas pagelbėjo Danieliui?

¹⁵ „Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir, išgirdęs jo žodžių garsą, puoliau be sąmonės veidu ant žemės.“ Iš baimės ir nerimo Danielius pasijuto lyg stabo ištiktas. Kaip angelas pagelbėjo jam? „Bet tuomet,  — sako Danielius, — mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius.“ Angelas dar paragino: „Danieli, brangusis žmogau, gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos tau sakau! Atsistok, nes aš esu atsiųstas pas tave.“ Pagalbos ranka ir paguodos žodžiai atgaivino Danielių. „Drebėdamas“ jis vis dėlto ‛atsistojo’ (Danieliaus 10:9-11).

16. a) Iš ko matyti, kad Jehova greitai atsako į savo tarnų maldas? b) Kodėl angelas užtruko ateiti į pagalbą Danieliui? (Žiūrėk rėmelį.) c) Kokią žinią angelas atnešė Danieliui?

¹⁶ Angelas pasakė atėjęs Danieliaus sustiprinti. „Nebijok, Danieli, — kalbėjo jis, — nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių.“ Paskui angelas paaiškino, kodėl užtrukęs: „Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, Michaelis, vienas iš vyriausių didžiūnų, atėjo man pagelbėti. Aš palikau jį ten [„pasilikau tenai“, ŠR] su Persijos karalystės didžiūnu.“ Mykolo (Michaelio) padedamas, angelas atliko pavedimą — atnešė Danieliui svarbią žinią: „Atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje“ (Danieliaus 10:12-14).

17, 18. Kaip angelas antrąsyk padėjo Danieliui ir ką šis darė?

¹⁷ Išgirdęs visa tai, Danielius anaiptol nesidžiaugė gausiąs įdomią žinią. Pranešime sakoma: „Kai jis man tarė šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado.“ Bet siųstasis angelas buvo pasiruošęs antrąsyk meilingai padėti. Danielius sakė: „Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano  lūpas. Atvėriau burną ir tariau...“ * (Danieliaus 10:15, 16a).

¹⁸ Danielius sustiprėjo, kai angelas palietė jam lūpas. (Palygink Izaijo 6:7.) Atgavęs kalbos dovaną, Danielius paaiškino siųstajam angelui, koks sunkumas jį prislėgė: „Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. Kaipgi gali šis mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, net alsuoti negaliu“ (Danieliaus 10:16b, 17).

19. Kokios pagalbos Danielius sulaukė trečią kartą ir kaip jis pasijuto?

¹⁹ Danielius nesiskundė ir neatsiprašinėjo. Jis tiesiog pasakė, į kokią keblią padėtį patekęs, ir angelas nepriekaištavo. Taigi jau trečią kartą Danieliui padėjo siųstasis angelas. „Vėl panašusis į žmogų mane palietė ir sustiprino“, — sakė pranašas. Prisilietimu suteikęs jėgų, pasiuntinys guodė: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ Pajusti meilingą prisilietimą ir išgirsti įkvepiančius žodžius — štai ko reikėjo Danieliui. Kaip tai pagelbėjo? Danielius sakė: „Jam bekalbant su manimi, sustiprėjau ir tariau: ‛Kalbėk, mano viešpatie, nes man davei jėgų.’“ Dabar Danielius buvo pasirengęs kitai nelengvai užduočiai (Danieliaus 10:18, 19).

20. Kodėl siųstajam angelui reikėjo pasistengti, kad atliktų pavedimą?

²⁰ Sustiprinęs Danielių ir padėjęs jam atsigauti dvasia bei kūnu, angelas vėl paaiškino, ko siųstas:  „Ar tu žinai, dėl ko aš atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. Bet aš turiu pasakyti tau, kas yra įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas man nepadeda varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Michaelį“ (Danieliaus 10:20, 21).

21, 22. a) Kaip, sprendžiant iš Danieliaus patirties, Jehova elgiasi su savo tarnais? b) Kam dabar pasirengė Danielius, įgavęs jėgų?

²¹ Kokia didi Jehovos meilė ir atjauta! Jis visada pasveria savo tarnų sugebėjimus ir trūkumus. Jis duoda užduotį kiekvienam pagal jėgas, nors kartais atrodo ne taip. Be to, jis mielai išklauso ir padeda atlikti pavedimą. Tad visuomet sekime dangiškuoju Tėvu Jehova: meilingai drąsinkime ir stiprinkime kitus garbintojus (Žydams 10:24).

²² Angelo paguodos žinia labai įkvėpė Danielių. Nors buvo jau senas, dabar Danielius sustiprėjo ir pasirengė išklausyti bei užrašyti mūsų labui kitą nuostabią pranašystę.

[Išnašos]

KAIP TU SUPRATAI?

• Kodėl Jehovos angelas užtruko ateiti į pagalbą Danieliui 536—535 m. p. m. e.?

• Apie ką bylojo Dievo siųstojo angelo apranga ir išvaizda?

• Kokios pagalbos reikėjo Danieliui ir kaip angelas padėjo tris kartus?

• Kokią žinią angelas atnešė Danieliui?

[Studijų klausimai]

 [Rėmelis 204, 205 puslapiuose]

Angelai sargai ar demonai?

IŠ DANIELIAUS knygos daug sužinome apie angelus: kaip jie vykdo Jehovos paliepimą ir kaip stengiasi atlikti užduotis.

Dievo angelas sakė, kad buvo beeinąs pasikalbėti su Danieliumi, tačiau sutrukdė „Persijos karalystės didžiūnas“. Siųstasis angelas grūmėsi su juo 21 dieną ir neapsiėjo be „Michaelio, vieno iš vyriausių didžiūnų“, pagalbos. Angelas sakėsi vėl turėsiąs kautis su tuo pačiu priešu ir galbūt su „Graikijos didžiūnu“ (Danieliaus 10:13, 20). Nelengvas uždavinys, netgi angelui! O kas yra tie Persijos ir Graikijos didžiūnai?

Pirmiausia pastebime, jog Mykolas vadinamas „vienu iš vyriausių didžiūnų“ ir „jūsų didžiūnu“. Paskui apie Mykolą kalbama kaip apie „galingąjį didžiūną, [Danieliaus] tautos sargą“ (Danieliaus 10:21; 12:1). Tai rodo Mykolą esant angelą, Jehovos paskirtą vesti izraelitus per dykumą (Išėjimo 23:20-23; 32:34; 33:2).

Šitokią išvadą palaiko ir mokinio Judo žodžiai, kad „arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno“ (Judo  9). Mykolo padėtis, galia ir valdžia tikrai darė jį „arkangelu“, tai yra „vyriausiu angelu“, arba „pagrindiniu angelu“. Tik Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, galėjo užimti šią prakilnią padėtį prieš ateidamas į žemę ir vėl sugrįžęs į dangų (1 Tesalonikiečiams 4:16, ŠvR; Apreiškimas 12:7-9).

Tad nejaugi Jehova paskyrė angelus vadovauti valstybėms, kaip antai Persijai ir Graikijai? Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, atvirai pareiškė: „Šio pasaulio kunigaikštis... neturi man galios.“ Jėzus dar sakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio... Mano karalystė ne iš čia“ (Jono 14:30; 18:36). Apaštalas Jonas teigė, kad „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Aišku, pasaulio tautoms niekada nevadovavo ir nevadovauja nei Dievas, nei Kristus. Nors Jehova leidžia „viešosioms valdžioms“ veikti ir tvarkyti vyriausybinius žemės reikalus, jis neskiria vadovais savo angelų (Romiečiams 13:1-7). Visi jų „didžiūnai“ ir „valdovai“ tėra „šio pasaulio kunigaikščio“, Šėtono Velnio, statytiniai — ne angelai sargai, o demonai. Vadinasi, už regimų valdovų slypi nematomos demonų pajėgos, arba „didžiūnai“, ir tautų konfliktuose dalyvauja ne vien žmonės.

 [Iliustracija per visą 199-ą puslapį]

 [Iliustracija per visą 207-ą puslapį]