Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Šventoji dvasia — veiklioji Dievo jėga

Šventoji dvasia — veiklioji Dievo jėga

Šventoji dvasia — veiklioji Dievo jėga

PAGAL Trejybės doktriną, šventoji dvasia yra trečiasis Dievybės asmuo, lygus Tėvui ir Sūnui. Knygoje Our Orthodox Christian Faith sakoma: „Šventoji Dvasia tikrai yra Dievas.“

Žodis, Hebrajiškuosiuose raštuose dažniausiai verčiamas „dvasia“, yra ruʹach, kuris reiškia „kvėpavimą, vėją, dvasią“. Graikiškuosiuose raštuose yra žodis pneuʹma, turintis panašią reikšmę. Ar šie žodžiai parodo, kad šventoji dvasia yra Trejybės dalis?

Veiklioji jėga

TAI, kaip Biblijoje vartojamas posakis „šventoji dvasia“, leidžia pažinti, kad ji yra kontroliuojama jėga, kurią Jehova naudoja savo visokeriopiems tikslams įgyvendinti. Ją tam tikra prasme galima palyginti su elektros srove, energija, vartojama įvairiausioms operacijoms atlikti.

Pradžios knygoje 1:2 (NW) sakoma, kad „Dievo veiklioji jėga [„dvasia“ (hebrajiškai ruʹach)] sklandė virš vandenų paviršiaus“. Čia Dievo dvasia buvo jo veiklioji jėga, panaudota suformuoti žemę.

Dievas panaudoja savo dvasią apšviesti tuos, kurie jam tarnauja. Dovydas meldėsi: „Mokyk mane vykdyti tavo valią, nes tu esi mano Dievas. Tavo dvasia [ruʹach] yra gera; tegul veda mane lygia žeme“ (Psalmių 142:10 [143:10, BD]). Kai 70 gabių vyrų buvo paskirti padėti Mozei, Dievas jam pasakė: „Kad aš nužengčiau ir tau kalbėčiau, ir imčiau iš tavo dvasios [ruʹach], ir jiems duočiau“ (Skaičių 11:17).

Užrašydami biblines pranašystes, Dievo vyrai kalbėjo „šventosios dvasios [graikiškai pneuʹma] paakinti“ (2 Petro 1:20, 21). Taigi Biblija buvo ‘Dievo įkvėpta’; čia pavartotas graikiškas žodis yra The·oʹpneu·stos, reiškiantis „Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16). Šventosios dvasios veikiami kai kurie žmonės matydavo vizijas arba sapnuodavo pranašiškus sapnus (2 Samuelio 23:2; Joelio 2:28, 29; Luko 1:67; Apaštalų darbai 1:16; 2:32, 33).

Jėzų po krikšto šventoji dvasia paskatino eiti į dykumą (Morkaus 1:12). Dvasia Dievo tarnų viduje buvo kaip ugnis, kaip sužadinanti jėga. Ji įgalino juos kalbėti drąsiai ir be baimės (Michėjo 3:8; Apaštalų darbai 7:55-60; 18:25; Romiečiams 12:11; 1 Tesalonikiečiams 5:19).

Per savo dvasią Dievas vykdo teisminius nuosprendžius žmonėms ir tautoms (Izaijo 30:27, 28; 59:18, 19). Dievo dvasiai viskas prieinama, ji veikia žmonių naudai arba prieš juos (Psalmių 138:7-12 [139:7-12, BD]).

„Jėgos apstybė“

DIEVO dvasia gali suteikti jo tarnams „visa viršijančią jėgos apstybę“ (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Tai padeda jiems įveikti tikėjimo išbandymus ir atlikti tai, ko jie paprastai negalėtų padaryti.

Pavyzdžiui, apie Samsoną Teisėjų 14:6 pasakyta: „O Viešpaties dvasia pagavo Samsoną, ir jis perplėšė liūtą, ir kaip ožiuką sudraskė į gabalus.“ Ar iš tikrųjų dieviška asmenybė įėjo arba užvaldė Samsoną ir privertė jo kūną daryti tai, ką jis darė? Ne, iš tiesų tai buvo „VIEŠPATIES jėga, kuri padarė Samsoną stiprų“ (Today’s English Version).

Biblija sako, kad šventoji dvasia, nužengusi ant pakrikštyto Jėzaus, atrodė panaši į balandį, o ne į žmogų (Morkaus 1:10). Šita veiklioji Dievo jėga įgalino Jėzų gydyti ligonius ir prikelti mirusius. Luko 5:17 sakoma: „O Viešpaties [Dievo] galybė skatino jį [Jėzų] gydyti.“

Dievo dvasia ir Jėzaus apaštalus įgalino daryti stebuklingus darbus. Apaštalų darbuose 2:1-4 pasakojama, kad Sekminių dieną visi mokiniai buvo drauge. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas... Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“

Taigi šventoji dvasia suteikė Jėzui ir kitiems Dievo tarnams jėgą daryti tai, ko paprastai žmonės negalėjo atlikti.

Ne asmuo

TAČIAU ar Biblijoje nėra eilučių, kalbančių apie šventąją dvasią kaip apie asmenį? Taip, tačiau įsidėmėtina, ką sako apie tai katalikų teologas Edmundas Fortmanas knygoje The Triune God: „Nors šita dvasia dažnai suasmeninama, atrodo pakankamai aišku, jog [Hebrajiškųjų raštų] šventieji rašytojai niekada negalvojo ir nesakė, kad šita dvasia būtų atskiras asmuo.“

Nėra nieko nepaprasto, kad Rašte kai kas suasmeninama. Taigi sakoma, kad išmintis turi vaikų (Luko 7:35). Nuodėmė ir mirtis vadinami karaliais (Romiečiams 5:14, 21). Pradžios 4:7 (Vl) sakoma: „Nuodėmė... lauks už durų.“ Čia nuodėmė personifikuota kaip piktoji dvasia, glūdinti prie Kaino durų. Nuodėmė, žinoma, nėra dvasinis asmuo; taip pat ir šventoji dvasia dėl jos suasmeninimo netampa dvasiniu asmeniu.

Panašiai 1 Jono 5:6-8 pasakyta, kad ne tik dvasia, bet taip pat „vanduo ir kraujas“ yra „liudytojai“. Akivaizdu, kad vanduo ir kraujas nėra asmenys, taip pat ir šventoji dvasia nėra asmuo.

Pagal tai, posakis „šventoji dvasia“ Biblijoje paprastai vartojamas nesuasmeninta prasme, pavyzdžiui, sugretinant ją su vandeniu ir ugnimi (Mato 3:11; Morkaus 1:8). Žmonės yra raginami prisipildyti šventosios dvasios, o ne vyno (Efeziečiams 5:18). Sakoma, kad jie buvo pripildyti šventosios dvasios taip pat, kaip jie buvo pripildyti tokių ypatybių kaip išmintis, tikėjimas arba džiaugsmas (Apaštalų darbai 6:3; 11:24; 13:52). Ir 2 Korintiečiams 6:6 šventoji dvasia paminėta šalia daugelio kitų ypatybių. Tokie posakiai nebūtų taip plačiai paplitę, jeigu šventoji dvasia iš tikrųjų būtų asmuo.

Nors kai kuriose Biblijos eilutėse sakoma, kad šventoji dvasia kalba, kitos rodo, kad iš tiesų buvo kalbama per žmones arba angelus (Mato 10:19, 20; Apaštalų darbai 4:24, 25; 28:25; Žydams 2:2). Šiais atvejais šventoji dvasia veikia panašiai kaip radijo bangos, kuriomis vienas asmuo gali perduoti žinias kitam toli esančiam asmeniui.

Mato 28:19 paminima „vardan... Šventosios Dvasios“. Bet žodis „vardan“ nei graikų, nei lietuvių kalboje nereiškia asmeninio vardo. Jeigu mes sakome „įstatymo vardu“, mes nesusiejame to su asmeniu. Mes turime galvoje tai, ką įstatymas reiškia — jo galią. Robertsono knygoje Word Pictures in the New Testament sakoma: „Septuagintoje bei papirusuose vartojamas žodis ‘vardas’ [graikiškai onoma] paprastai reiškia galią arba valdžią.“ Taigi kas krikštijasi ‘vardan Šventosios Dvasios’, tas pripažįsta dvasios galią, kad ji kyla iš Dievo ir veikia pagal Dievo valią.

„Padėjėjas“

JĖZUS apibūdino šventąją dvasią kaip „Padėjėją“ ir nurodė, kad ji mokys, ves ir kalbės (Jono 14:16, 26, Jr; 16:13, Jr). Graikiškas žodis, išverstas reikšme „Padėjėjas“ (pa·raʹkle·tos), yra vyriškos giminės. Taigi kai Jėzus nurodė, ką padėjėjas darys, jis pavartojo vyriškos giminės asmeninį įvardį (Jono 16:7, 8, Jr). Kita vertus, jeigu yra pavartotas bevardės giminės graikų žodis, reiškiantis dvasią (pneuʹma), tai deramai vartojamas ir bevardės giminės įvardis.

Dauguma Trejybe tikinčių vertėjų slepia šį faktą, kaip priduriama katalikiškoje Biblijoje New American Bible, dėl Jono 14:17: „Graikiškas žodis, išverstas žodžiu ‘Dvasia’, yra bevardės giminės, ir nors mes [šiame angliškame vertime] vartojame vyriškos giminės įvardžius („jis“, „jo“, „jam“), daugumoje graikiškų MSS [rankraščių] yra bevardės giminės įvardis.“

Taigi kai Biblijoje vartojami asmeniniai vyriškos giminės įvardžiai, susiję su pa·raʹkle·tos Jono 16:7, 8 (Jr), prisitaikoma prie gramatinių taisyklių neišreiškiant jokios doktrinos.

Ne Trejybės dalis

ĮVAIRŪS šaltiniai pripažįsta, kad Biblijoje netvirtinama, jog šventoji dvasia yra trečias Trejybės asmuo. Pavyzdžiui:

The Catholic Encyclopedia: „Senajame Testamente niekur nėra aiškiai nurodytas Trečias Asmuo.“

Katalikų teologas Fortmanas: „Žydai niekuomet nelaikė dvasios asmeniu; nėra jokio svaraus įrodymo, kad koks nors Senojo Testamento rašytojas būtų išreiškęs šitą požiūrį... Sinoptinėse [Evangelijose] ir Apaštalų darbuose Šventoji Dvasia paprastai suprantama kaip dieviškoji jėga, arba galia.“

New Catholic Encyclopedia: „S[enajame] T[estamente] Dievo dvasia suvokiama ne kaip asmuo... Dievo dvasia paprastai yra Dievo jėga. Jeigu ji kartais pavaizduojama atskirai nuo Dievo, tai todėl, kad Jahvės kvėpavimas veikia išorėje.“ Joje taip pat sakoma: „Dauguma N[aujojo] T[estamento] tekstų apibūdina Dievo dvasią kaip kažką, bet ne kaip asmenį; tai ypač matoma sugretinant dvasią ir Dievo jėgą.“

A Catholic Dictionary: „Apskritai ir Naujasis, ir Senasis Testamentas kalba apie dvasią kaip apie dievišką energiją, arba jėgą.“

Taigi nei žydai, nei pirmieji krikščionys nelaikė dvasios Trejybės dalimi. Šitas mokymas atsirado praėjus šimtmečiams. Žodynas A Catholic Dictionary pažymi: „Trečiasis Asmuo buvo patvirtintas Aleksandrijos Susirinkime 362 m. ... ir galutinai Konstantinopolio Susirinkime 381 m.“, — praėjus apie trims su puse šimtmečio po to, kai mokiniai per Sekmines buvo pripildyti šventosios dvasios!

Ne, šventoji dvasia nėra asmenybė ir nėra Trejybės dalis. Šventoji dvasia yra veiklioji Dievo jėga, kurią jis panaudoja savo valiai įvykdyti. Šita dvasia nėra lygi Dievui, bet ji yra jo žinioje ir jam pavaldi.

[Anotacija 22 puslapyje]

„Apskritai ir Naujasis, ir Senasis Testamentas kalba apie dvasią kaip apie dievišką energiją, arba jėgą“ (A Catholic Dictionary).

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Vienu atveju šventoji dvasia pasirodė kaip balandis, kitu atveju kaip ugnies liežuviai, bet niekada kaip asmuo