Ar tai iš tikrųjų Biblijos mokymas?

JEIGU doktrina apie Trejybę teisinga, ji turėtų būti aiškiai ir nuosekliai išdėstyta Biblijoje. Kodėl? Nes, kaip patvirtino apaštalai, Biblija yra paties Dievo apreiškimas žmonijai. Kadangi mums reikia pažinti Dievą, kad galėtume jį priimtinai garbinti, Biblija turėtų aiškiai nurodyti, kas jis yra.

Pirmojo šimtmečio tikintieji laikė Šventąjį Raštą autentišku Dievo apreiškimu. Jis buvo jų tikėjimo pamatas, galutinis autoritetas. Pavyzdžiui, kai apaštalas Paulius skelbė žmonėms Berėjos mieste, „jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų“ (Apaštalų darbai 17:10, 11).

Ką anais laikais įžymūs Dievo vyrai laikė savo autoritetu? Apaštalų darbuose 17:2, 3 sakoma: „Pagal savo įprotį Paulius... aiškino jiems Raštus. Jis dėstė ir įrodinėjo.“

Naudodamas Raštus savo mokymui paremti, Jėzus buvo geras pavyzdys ir ne kartą sakydavo: „Parašyta.“ Taip pat „jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Mato 4:4, 7; Luko 24:27).

Taigi Jėzus, Paulius ir kiti pirmojo šimtmečio tikintieji rėmėsi Raštais kaip savo mokymo pagrindu. Jie žinojo, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17; taip pat žiūrėk 1 Korintiečiams 4:6; 1 Tesalonikiečiams 2:13; 2 Petro 1:20, 21).

Kadangi Biblija gali „taisyti“, ji turėtų aiškiai atskleisti informaciją apie Trejybę — tokį svarbų, kaip tvirtinama, dalyką. Bet ar patys teologai ir istorikai sako, kad Trejybė yra Biblijos mokymas?

„Trejybė“ Biblijoje?

VIENAME protestantų leidinyje sakoma: „Žodžio „Trejybė“ Biblijoje nėra... Jis oficialiai nebuvo vartojamas bažnyčios teologijoje iki IV amžiaus“ (The Illustrated Bible Dictionary). Ir vienas katalikiškas autoritetingas šaltinis sako, kad Trejybė „nėra... tiesioginis ir betarpiškas Dievo žodis“ (New Catholic Encyclopedia).

Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia taip pat aiškinama: „Rašte nėra nė vieno posakio, kuriuo Trys Dieviškieji Asmenys būtų nurodyti kartu. Žodis τρίας [triʹas] (lotyniškai išvertus trinitas) pirmą kartą randamas Teofilo Antiochiečio veikaluose apie 180-uosius metus po Kristaus... Netrukus po to jis pasirodo savo lotyniška forma trinitas Tertuliano veikaluose.“

Tačiau tai dar nėra įrodymas, kad Tertulianas mokė apie Trejybę. Teologijos enciklopedija Trinitas — A Theological Encyclopedia of the Holy Trinity, pavyzdžiui, pažymi, kad kai kurie Tertuliano žodžiai vėliau buvo kitų pavartoti Trejybei aprašyti. Po to skaitytojas įspėjamas: „Bet dėl to neturėtų būti padarytos skubotos išvados, nes jis savo žodžių nepritaikė Trejybės teologijai.“

 Hebrajiškųjų raštų liudijimas

JEIGU žodžio „Trejybė“ Biblijoje nėra, ar joje nors aiškiai mokoma apie Trejybę? Pavyzdžiui, ką parodo Hebrajiškieji raštai („Senasis Testamentas“)?

Religijos enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion pripažįstama: „Teologai šiandien sutinka, kad Trejybės mokymo nėra hebrajiškoje Biblijoje.“ Ir leidinyje New Catholic Encyclopedia sakoma: „S[enajame] T[estamente] nemokoma Šventosios Trejybės doktrinos.“

Jėzuitas Edmundas Fortmanas knygoje The Triune God (Triasmenis Dievas) panašiai pripažįsta: „Senasis Testamentas... nei apibrėžtai, nei netiesiogiai nieko nesako apie triasmenį Dievą, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia... Nėra įrodymų, kad kuris nors iš šventųjų rašytojų būtų bent numanęs, kad Dievybėje egzistuoja [Trejybė]... Kas [„Senajame Testamente“] mato užuominas arba įvaizdžius, ar trejybės asmenų ‘įslaptintus simbolius’, tas viršija šventųjų rašytojų žodžius ir tikslus.“

Hebrajiškųjų raštų tyrinėjimas patvirtina šiuos komentarus. Taigi pirmosiose 39-iose Biblijos knygose, kurios sudaro tikrąjį įkvėptų Hebrajiškųjų raštų kanoną, nėra aiškaus mokymo apie Trejybę.

Graikiškųjų raštų liudijimas

NA, TUOMET ar Krikščionių graikiškieji raštai („Naujasis Testamentas“) aiškiai kalba apie Trejybę?

Religijos enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion sakoma: „Teologai sutinka, kad ir Naujajame Testamente taip pat nėra aiškios doktrinos apie Trejybę.“

Jėzuitas Fortmanas pareiškia: „Naujojo Testamento rašytojai... mums neduoda oficialios arba suformuluotos Trejybės doktrinos, jokio aiškaus mokymo, kad viename Dievuje yra trys lygūs dieviškieji asmenys... Mes niekur nerandame Trejybės doktrinos apie tris skirtingus dieviškojo gyvenimo ir veiklos asmenis toje pačioje Dievybėje.“

Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica pažymima: „Nei žodžio ‘Trejybė’, nei tokios apibrėžtos doktrinos Naujajame Testamente nėra.“

Bernardas Liozė savo knygoje A Short History of Christian Doctrine (Trumpa krikščioniškosios doktrinos istorija) sako: „O dėl Naujojo Testamento, tai jame nėra jokio tikro mokymo apie Trejybę.“

Žodyne The New International Dictionary of New Testament Theology panašiai pareiškiama: „Išplėtotos Trejybės doktrinos N[aujajame] T[estamente] nėra. ‘Biblijoje trūksta aiškių duomenų, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygūs savo esme’ [pasakė protestantų teologas Karlas Bartas].“

Jeilio universiteto profesorius E. Vašbernas Hopkinsas patvirtino: „Jėzui ir Pauliui trejybės doktrina, matyt, nebuvo žinoma; ... jie niekada jos neminėjo“ (Origin and Evolution of Religion [Religijos pradžia ir evoliucija]).

Istorikas Arturas Veigalis pažymi: „Jėzus Kristus tokio fenomeno niekada neminėjo, ir žodžio ‘Trejybė’ Naujajame Testamente niekur nėra. Ši idėja Bažnyčioje buvo priimta praėjus trims šimtams metų po mūsų Viešpaties mirties“ (The Paganism in Our Christianity).

Taigi nei 39-iose Hebrajiškųjų raštų knygose, nei 27-ių įkvėptų Krikščionių graikiškųjų raštų knygų kanone nėra kokio nors aiškaus Trejybės mokymo.

Ar mokė to pirmieji krikščionys?

AR MOKĖ pirmieji krikščionys apie Trejybę? Atkreipk dėmesį į šiuos istorikų ir teologų komentarus:

„Pirmykštė krikščionybė neturėjo tokios apibrėžtos Trejybės doktrinos, kuri vėliau buvo išplėtota tikėjimo išpažinimuose“ (The New International Dictionary of New Testament Theology).

„Tačiau pirmieji krikščionys pradžioje nemanė pritaikyti šią [Trejybės] idėją savo tikėjimui. Jie buvo pasiaukoję Dievui Tėvui ir Jėzui Kristui, Dievo Sūnui, bei pripažino... Šventąją Dvasią; bet nemanė, kad šitie trys sudarė realią Trejybę, kad yra vienodai lygūs ir suvienyti į Viena“ (The Paganism in Our Christianity).

„Krikščioniškas tikėjimas pradžioje nebuvo susietas su Trejybe... Taip nebuvo nei apaštalų laikais, nei po apaštalų, kaip matyti iš N[aujojo]  T[estamento] bei kitų pirmųjų krikščionių raštų“ (Encyclopædia of Religion and Ethics).

„Formuluotė ‘vienas Dievas trijuose asmenyse’ nebuvo tvirtai įsigalėjusi ir visai neturėjo ryšio su krikščionišku gyvenimu bei tikėjimu iki IV šimtmečio pabaigos... Apaštališkieji Tėvai neturėjo net menko supratimo ar įsivaizdavimo apie tai“ (New Catholic Encyclopedia).

Ko mokė ikinikėjiškieji tėvai

IKINIKĖJIŠKIEJI tėvai ankstyvaisiais amžiais po Kristaus gimimo buvo pripažinti vadovaujančiais religijos mokytojais. Pasidomėkime, ko jie mokė.

Justinas Kankinys, miręs apie 165 m. e. m., ikižmogiškojo būvio Jėzų pavadino sukurtu angelu, kuris yra „kitas asmuo, negu sukūręs viską Dievas“. Jis sakė, kad Jėzus buvo žemesnis už Dievą ir „niekada nieko nedarė, ko Kūrėjas... nebūtų norėjęs ir sakęs“.

Irenėjas, miręs apie 200 m. e. m., pasakė, kad prieš tapdamas žmogumi Jėzus egzistavo atskirai nuo Dievo ir buvo žemesnis už jį. Jis parodė, kad Jėzus nėra lygus „tikrajam ir vieninteliam Dievui“, kuris yra „visų aukščiausiasis ir kito tokio nėra“.

Klemensas Aleksandrietis, miręs apie 215 m. e. m., pavadino Dievą „nesukurtu, nepranykstančiu ir vieninteliu tikruoju Dievu“. Jis pasakė, kad Sūnus yra „arčiausiai vienintelio visagalio Tėvo“, bet nelygus jam.

Tertulianas, miręs apie 230 m. e. m., mokė, kad Dievas yra visų aukščiausiasis. Jis pažymėjo: „Tėvas yra skirtingas nuo Sūnaus (kas kita), nes jis didesnis; kaip ir tas, kuris gimdo, yra skirtingas nuo to, kuris pagimdytas; tas, kuris siunčia, yra skirtingas nuo to, kuris pasiųstas.“ Jis taip pat pasakė: „Buvo laikas, kai Sūnaus dar nebuvo... Prieš viskam atsirandant, Dievas buvo vienas.“

Ipolitas, miręs apie 235 m. e. m., sakė, kad Dievas yra „vienas Dievas, pirmasis ir vienintelis, Kūrėjas ir visų Viešpats“, kuriam „niekas neprilygo [amžiumi]... Bet jis buvo Vienas, vienas pats; kuris, pagal savo valią panorėjęs, pašaukė egzistuoti tai, kas iki tol neegzistavo“, pavyzdžiui, ikižmogiškąjį Jėzų.

Origenas, miręs apie 250 m. e. m., sakė, kad „Tėvas ir Sūnus yra dvi substancijos..., du dalykai savo esmės atžvilgiu“, ir, „palyginus su Tėvu, [Sūnus] yra labai maža šviesa“.

Apibendrindamas istorinius įrodymus, Alvanas Lamsonas knygoje The Church of the First Three Centuries (Pirmųjų trijų šimtmečių bažnyčia) sako: „Populiari šiuolaikinė Trejybės doktrina... visai nepalaikoma Justino [Kankinio] kalboje: ir šitą pastabą galima pritaikyti visiems ikinikėjiškiesiems tėvams; tai yra visiems pirmųjų trijų šimtmečių po Kristaus gimimo krikščionių rašytojams. Tiesa, jie kalba apie Tėvą, Sūnų ir... šventąją Dvasią, bet ne kaip apie lygius, nei kaip apie vieną ar tris Viename, kaip dabar moko Trejybės šalininkai. Iš tikrųjų yra visiškai priešingai.“

Todėl, pagal Biblijos ir istorijos liudijimą, aišku, kad bibliniais laikais ir keletą vėlesniųjų šimtmečių Trejybė buvo nežinoma.

[Anotacija 7 puslapyje]

„Nėra įrodymų, kad kuris nors iš šventųjų rašytojų būtų bent numanęs, kad Dievybėje egzistuoja [Trejybė]“ (The Triune God).