Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar visuomet Dievas yra aukštesnis už Jėzų?

Ar visuomet Dievas yra aukštesnis už Jėzų?

Ar visuomet Dievas yra aukštesnis už Jėzų?

JĖZUS niekada netvirtino esąs Dievas. Iš to, ką jis apie save kalbėjo, galima suprasti, kad niekada nemanė kaip nors prilygti Dievui — nei galia, nei žiniomis, nei amžiumi.

Per visą savo egzistencijos laiką, ar danguje, ar žemėje, Jėzus žodžiais ir veiksmais rodė pavaldumą Dievui. Dievas visuomet yra aukštesnis, Jėzus — žemesnis, Dievo sukurtas.

Jėzus yra skirtingas nuo Dievo

JĖZUS nuolatos aiškino, kad jis buvo kūrinys, skirtingas nuo Dievo, ir kad viršesnis už jį — Dievas, kurį jis garbino ir vadino „Tėvu“. Vienoje maldoje, nukreiptoje į Dievą, tai yra į Tėvą, jis pasakė: „... tave, vienintelį tikrąjį Dievą“ (Jono 17:3). Pagal Jono 20:17, Marijai Magdalenai Jėzus pasakė: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ Apaštalas Paulius patvirtina šitą santykį 2 Korintiečiams 1:3: „Tebūnie pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas.“ Kadangi Jėzus turėjo Dievą, savo Tėvą, jis negalėjo tuo pačiu metu būti tas Dievas.

Apaštalas Paulius nesuabejojo kalbėdamas apie Jėzų ir Dievą kaip apie du aiškiai atskirus asmenis: „Mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, ... ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų“ (1 Korintiečiams 8:6). Apaštalas parodo skirtumą žodžiais: „Dievo, Kristaus Jėzaus ir išrinktųjų angelų akivaizdoje“ (1 Timotiejui 5:21). Kadangi Paulius kalba apie Jėzų ir angelus kaip apie atskiras būtybes danguje, tai taip pat Jėzus ir Dievas yra dvi skirtingos būtybės.

Taip pat reikšmingi žodžiai Jono 8:17, 18, kur sakoma: „Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų asmenų liudijimas tikras. Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas.“ Čia Jėzus parodo, kad jis ir Tėvas, tai yra Visagalis Dievas, turi būti dvi viena nuo kitos atskirtos esybės, nes kaip kitaip galėtų iš tikrųjų būti du liudytojai?

Toliau Jėzus parodė, kad jis buvo atskira nuo Dievo būtybė, sakydamas: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Morkaus 10:18). Taigi Jėzus pasakė, kad niekas nėra toks geras, kaip Dievas, net pats Jėzus. Dievas yra geras ypatingu būdu ir tuo savo gerumu skiriasi nuo Jėzaus.

Klusnus Dievo tarnas

JĖZUS dažnai pareikšdavo: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“ (Jono 5:19). „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:38). „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (Jono 7:16). Ar tas, kuris siunčia, nėra didesnis už tą, kurį siunčia?

Šis santykis yra aiškiai suprantamas iš Jėzaus palyginimo apie vynuogyną. Ten jis palygino Dievą, savo Tėvą, su vynuogyno savininku, iškeliavusiu kuriam laikui į svetimą šalį ir išnuomojusiu vynuogyną vynininkams, kurie simbolizavo žydų dvasininkiją. Kai savininkas vėliau siuntė pas vynininkus savo vergą gauti kai ką iš vynuogyno vaisių, vynininkai sumušė vergą ir pasiuntė jį tuščiomis rankomis atgal. Tada savininkas siuntė antrą vergą ir vėliau trečią; su abiem buvo pasielgta kaip su pirmuoju. Pagaliau savininkas pasakė: „Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų [Jėzų], rasi drovėsis jo?“ Bet piktieji vynininkai sakė: „‘Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas.’ Taigi jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė“ (Luko 20:9-16). Taip Jėzus akivaizdžiai parodė, kad buvo Dievo siųstas vykdyti jo valią, kaip tėvo pasiųstas klusnus sūnus.

Jėzaus sekėjai visada matė jame paklusnų Dievo tarną, nelygų Dievui. Jie meldėsi Dievui dėl ‘šventojo tarno Jėzaus, kurį jis patepė, ... kad jo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai’ (Apaštalų darbai 4:23, 24, 27, 30).

Dievas visais laikais yra aukštesnis

PAČIOJE Jėzaus veiklos žemėje pradžioje, jam išėjus iš vandens po krikšto, Dievo balsas iš dangaus pasakė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi [„kurį patvirtinau“, NW]“ (Mato 3:16, 17). Ar Dievas pasakė, kad jis pats sau buvo sūnus, pats savimi gėrėjosi [„save patvirtino“, NW] ir pats save pasiuntė? Ne, Dievas Kūrėjas pasakė, kad jis, kaip aukštesnis, gėrėjosi žemesniu, savo Sūnumi Jėzumi, arba jį patvirtino, kad Jėzus atliktų ateityje jam pavestą darbą.

Jėzus parodė savo Tėvo pranašumą tokiais žodžiais: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Luko 4:18). Patepimas reiškia, kad vyresnysis suteikia autoritetą arba įgaliojimą tam, kuris jo neturi. Todėl Dievas yra neabejotinai aukštesnis, nes patepė Jėzų, suteikdamas jam autoritetą, kurio Jėzus anksčiau neturėjo.

Jėzus pabrėžė savo Tėvo pranašumą, kai dviejų jo mokinių motina prašė jį, kad abu jos sūnūs jo Karalystėje sėdėtų vienas dešinėje, o kitas kairėje. Jėzus atsakė: „Sėdėti mano dešinėje ar kairėje — ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“ (Mato 20:23). Jeigu Jėzus būtų buvęs Visagalis Dievas, tai jam būtų priderėję skirstyti tas vietas. Bet Jėzus negalėjo jų skirstyti, nes tai buvo Dievo reikalas, o Jėzus nebuvo Dievas.

Jėzaus maldos yra ryškus jo pavaldžios padėties pavyzdys. Žiūrėdamas mirčiai į akis, jis malda parodė, kas buvo aukštesnis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42) Į ką kreipėsi Jėzus? Į savo paties dalį? Ne, jis kreipėsi į kažką visai atskirą, į savo Tėvą, Dievą, kurio valia buvo aukštesnė ir galėjo būti kitokia negu Jėzaus ir kuris vienintelis galėjo ‘atimti taurę’.

Prieš pat savo mirtį Jėzus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Morkaus 15:34) Į ką šaukėsi Jėzus? Į save patį ar į savo paties dalį? Žinoma, tas šauksmas „mano Dieve“ atėjo ne nuo kažko, laikiusio save Dievu. Jeigu Jėzus būtų Dievas, kas būtų jį tada apleidęs? Ar jis pats save? Tai neturėtų prasmės. Jėzus taip pat pasakė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Luko 23:46). Jeigu Jėzus būtų Dievas, kodėl jis būtų turėjęs patikėti savo dvasią Tėvui?

Miręs Jėzus beveik tris dienas gulėjo kape. Jeigu jis būtų buvęs Dievas, būtų neteisingi Habakuko 1:12 (NW) žodžiai, kur sakoma: „O mano Dieve, mano Šventasis, tu nemiršti.“ Bet Biblija sako, kad Jėzus mirė ir be jokios sąmonės gulėjo kape. O kas prikėlė Jėzų iš mirusiųjų? Jeigu jis tikrai buvo miręs, jis negalėjo prikelti pats savęs. Antra vertus, jei jis nemirė iš tikrųjų, tai tariama mirtimi nebūtų galėjęs sumokėti išperkamosios kainos už Adomo nuodėmę. Bet jis sumokėjo visą kainą savo tikra mirtimi. Todėl tai buvo „Dievas, [kuris] jį [Jėzų] prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės“ (Apaštalų darbai 2:24). Aukštesnysis, Visagalis Dievas, prikėlė iš mirusiųjų žemesnįjį, savo tarną Jėzų.

Ar Jėzaus sugebėjimas daryti stebuklus, pavyzdžiui, prikelti mirusius, neįrodo, kad jis buvo Dievas? Na, apaštalai, taip pat pranašai Elijas ir Eliziejus irgi turėjo šitą galią, tačiau tai nepadarė jų didesnių už žmones. Pranašams, Jėzui ir apaštalams Dievas suteikė galią daryti stebuklus, kad parodytų, jog jis juos rėmė. Tačiau dėl to jie netapo daugiaasmenės Dievybės dalimi.

Jėzaus žinios buvo ribotos

IŠSAKYDAMAS pranašystę apie šios santvarkos pabaigą, Jėzus pareiškė: „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Morkaus 13:32). Jeigu Jėzus kaip Sūnus visur būtų turėjęs lygią dalį Dievybėje, tai būtų žinojęs, ką žino Tėvas. Bet Jėzus to nežinojo, nes nebuvo lygus Dievui.

Panašiai ir Žydams 5:8 mes skaitome, kad Jėzus „savo kentėjimuose išmoko klusnumo“. Ar galime įsivaizduoti, kad Dievas ko nors turėtų mokytis? Ne, bet Jėzus turėjo, nes žinojo ne viską, ką žinojo Dievas. Ir jis turėjo mokytis to, ko Dievui niekada nereikia mokytis — paklusnumo. Dievas niekada neturi kažkam paklusti.

Dievo žinios ir Kristaus žinios liko skirtingos ir tada, kai Jėzus buvo prikeltas dangiškajam gyvenimui, kad būtų su Dievu. Atkreipk dėmesį į pirmuosius paskutinės Biblijos knygos žodžius: „Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė“ (Apreiškimas 1:1). Jeigu Jėzus būtų Dievybės dalis, tai ar kita Dievybės dalis — Dievas turėtų duoti jam apreiškimą? Be abejonės, jis būtų viską žinojęs, nes Dievas tai žinojo. Tačiau Jėzus to nežinojo, nes nebuvo Dievas.

Jėzus lieka pavaldus

JĖZUS gyvendamas danguje ir vėliau žemėje buvo pavaldus Dievui. Po savo prisikėlimo jis liko pavaldus ir užima antraeilę padėtį.

Kalbėdami apie Jėzaus prisikėlimą, Petras ir kiti apaštalai pasakė žydų aukščiausiajai teismo tarybai: „Dievas išaukštino jį [Jėzų] savo dešine“ (Apaštalų darbai 5:31). Paulius rašė: „Todėl ir Dievas jį išaukštino“ (Filipiečiams 2:9). Ir jeigu Jėzus būtų buvęs Dievas, kaip jį galėjo išaukštinti, tai yra pakelti į aukštesnę padėtį, negu jis turėjo prieš tai? Jis būtų jau buvęs išaukštinta Trejybės dalis. Jeigu Jėzus prieš savo išaukštinimą buvo lygus Dievui, tai toliau aukštinamas būtų tapęs didesnis už Dievą.

Paulius taip pat pasakė, kad „Kristus įžengė... į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žydams 9:24). Jeigu tu stovi prieš kito veidą, kaip tu gali būti ta pati asmenybė? Tai neįmanoma. Tu turi būti kita, nuo jos atskirta ir skirtinga asmenybė.

Panašiai kankinys Steponas, prieš pat užmušamas akmenimis, „žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apaštalų darbai 7:55). Aišku, jis matė du atskirus asmenis, tačiau nematė šventosios dvasios, jokios triasmenės Dievybės.

Apreiškimo 4:8—5:7 parodyta, kad Dievas sėdi savo dangiškajame soste, bet ne Jėzus. Jėzus turi prieiti prie Dievo ir paimti ritinį iš Dievo dešinės rankos. Tai parodo, kad Jėzus ir danguje nėra Dievas, bet atskiras nuo Dievo asmuo.

Remiantis tuo, kas anksčiau išdėstyta, Mančesterio (Anglija) bibliotekos biuletenyje Bulletin of the John Rylands Library pareiškiama: „Jėzus, prisikėlęs dangiškajam gyvenimui, pavaizduotas kaip individuali asmenybė, visiškai skirtinga ir atskira nuo Dievo asmens, taip kaip jis, gyvendamas žemėje, buvo žemišku Jėzumi. Šalia Dievo ir palyginus su Dievu Jėzus atrodo iš tikrųjų kaip kita dangiška būtybė Dievo dangiškuose rūmuose, panaši į angelus, tačiau kaip Dievo Sūnus jis priklauso kitai kategorijai ir turi aukštesnę padėtį, žymiai viršijančią juos.“ (Palygink Filipiečiams 2:11.)

Taip pat šiame Bulletin sakoma: „Tačiau tai, kas pasakyta apie jo, kaip dangiškojo Kristaus, gyvenimą ir funkcijas, dar nereiškia ir nenurodo, kad savo dieviškuoju būviu jis yra lygus pačiam Dievui ir tikrai yra Dievas. Priešingai, Naujasis Testamentas, vaizduodamas jo dangiškąją asmenybę ir tarnavimą, parodo jį kaip atskirą nuo Dievo ir jam pavaldų asmenį.“

Ateityje Jėzus danguje ir toliau amžinai bus Dievo tarnas, atskiras nuo jo ir pavaldus jam. Biblija tai pabrėžia taip: „Paskui bus galas, kai jis [Jėzus danguje] perduos karalystę Dievui Tėvui, ... tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Korintiečiams 15:24, 28).

Jėzus niekada netvirtino esąs Dievas

BIBLIJOS požiūris yra aiškus. Visagalis Dievas Jehova yra ne tik atskira nuo Jėzaus asmenybė, bet taip pat visais laikais aukštesnis už jį. Jėzus visada apibūdinamas kaip atskiras nuo Dievo ir žemesnysis, kaip nuolankus Dievo tarnas. Todėl Biblija aiškiai sako, kad „Kristaus galva — Dievas“, taip kaip ir „kiekvieno vyro galva yra Kristus“ (1 Korintiečiams 11:3). Todėl ir Jėzus pats paaiškino: „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jono 14:28).

Iš tikrųjų Jėzus nėra Dievas ir niekada to netvirtino. Tai pripažįsta vis didesnis mokslininkų skaičius. Railandso Bulletin sakoma: „Reikia pripažinti faktą, kad per praėjusius trisdešimt ar keturiasdešimt metų vis daugiau gerbiamų Naujojo Testamento tyrinėtojų prieina prie išvados, kad Jėzus... tikrai niekada nemanė esąs Dievas.“

Apie pirmojo šimtmečio krikščionis Bulletin taip pat sakoma: „Todėl kai jie [Jėzų] pagarbiai tituluodavo Kristumi, Žmogaus Sūnumi, Dievo Sūnumi ir Viešpačiu, jie išreikšdavo ne tai, kad jis buvo Dievas, bet kad darė Dievo darbus.“

Taigi net kai kurie religijos žinovai sutinka, kad supratimas, jog Jėzus yra Dievas, prieštarauja visam Biblijos liudijimui. Pagal Bibliją, Dievas visada aukštesnis, o Jėzus — pavaldus jo tarnas.

[Anotacija 19 puslapyje]

‘Vis daugiau Naujojo Testamento tyrinėtojų prieina prie išvados, kad Jėzus tikrai niekada nemanė esąs Dievas’ (Bulletin of the John Rylands Library).

[Iliustracija 17 puslapyje]

Jėzus pasakė žydams: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:38).

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kai Jėzus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, jis tikrai nemanė pats esąs Dievas