Ką galima pasakyti apie Trejybę „įrodančias eilutes“?

TVIRTINAMA, esą kai kurios Biblijos eilutės įrodo Trejybės doktriną. Tačiau skaitydami jas turime turėti omenyje, kad nei bibliniai, nei istoriniai įrodymai nepalaiko Trejybės doktrinos.

Jeigu kaip įrodymas pateikiama tam tikra Biblijos vieta, ji turi būti suprantama kontekste, atsižvelgiant į nuoseklų visos Biblijos mokymą. Labai dažnai tikroji tokio biblinio teksto prasmė paaiškėja iš konteksto.

Trys viename

ENCIKLOPEDIJOJE New Catholic Encyclopedia yra pateikiamos trys tokios Trejybę „įrodančios eilutės“, bet taip pat pripažįstama: „S[enajame] T[estamente] nemokoma apie Šventąją Trejybę. N[aujajame] T[estamente] seniausi įrodymai randami Pauliaus laiškuose, ypač 2 Kor 13.13 ir 1 Kor 12.4-6. Trejybės įrodymas Evangelijose yra aiškiai išreikštas tik krikšto formulėje Mato 28.19.“

Šias eilutes, kuriose išvardijami trys „asmenys“, cituojame pagal Č. Kavaliausko vertimą. Antrajame laiške korintiečiams 13:13 kalbama: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ Pirmajame laiške korintiečiams 12:4-6 sakoma: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur.“ Mato 28:19 skaitome: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Ar šios eilutės rodo, kad Dievas, Kristus ir šventoji dvasia sudaro triasmenę Dievybę ir kad visi trys savo esme, galybe ir amžinybe yra lygūs? Ne, nerodo, kaip ir sudarant sąrašą trijų žmonių — Tomo, Ričardo ir Henriko — nereiškia, kad jie trys yra viename.

Pagal Maklintoko ir Strongo enciklopediją Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature, tos eilutės „įrodo tik tai, kad yra išvardinti trys subjektai, ... bet tai savaime nereiškia, kad visi trys turi priklausyti dieviškajai prigimčiai ir visi vienodai verti dieviškos garbės“.

Nors minėtoje enciklopedijoje Trejybė yra užtariama, tačiau dėl 2 Korintiečiams 13:13 čia sakoma: „Mes teisėtai negalime daryti išvados, kad jie turi vienodą autoritetą ar tą pačią prigimtį.“ O dėl Mato 28:18-20 pasakyta: „Tačiau savaime ši eilutė negali būti neabejotinas nei trijų paminėtų subjektų asmenybės, nei jų lygybės ar dieviškumo įrodymas.“

Tame kontekste, kur kalbama apie Jėzaus krikštą, taip pat paminėti Dievas, Jėzus ir šventoji dvasia. Jėzus „pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (Mato 3:16). Tai, žinoma, nepasako, kad trys yra vienas. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas dažnai minimi kartu, tačiau dėl to jie netampa vienas. Petras, Jokūbas ir Jonas taip pat minimi kartu, bet jie taip pat nėra vienas. Be to, Dievo dvasia nusileido ant Jėzaus po to, kai jis buvo pakrikštytas, ir tai rodo, kad jis iki to laiko nebuvo pateptas Dievo dvasia. Atsižvelgiant į tai, kaip jis, nebūdamas viena su šventąja dvasia, galėjo priklausyti Trejybei?

 Kita vieta, kur trys minimi kartu, randama kai kuriuose senesniuose Biblijos vertimuose. Tai 1 Jono 5:7. Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad pradžioje šitų žodžių Biblijoje nebuvo, bet jie buvo pridėti daug vėliau. Daugumoje naujesnių vertimų šis suklastotas tekstas pagrįstai praleistas.

Kitose „įrodančiose eilutėse“ kalbama tik apie santykį tarp dviejų asmenų — Tėvo ir Jėzaus. Peržiūrėkime kai kurias iš jų.

„Aš ir Tėvas esame viena“

ŠITIE Jono 10:30 žodžiai dažnai cituojami paremti Trejybei, nors apie trečią asmenį čia net nekalbama. Bet Jėzus pats paaiškino, ką galvojo sakydamas, kad jis ir Tėvas yra „viena“. Pagal Jono 17:21, 22, jis meldėsi į Dievą dėl savo mokinių: „... tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, ... kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.“ Ar Jėzus meldėsi dėl to, kad visi jo mokiniai taptų viena būtybe? Ne, jis aiškiai prašė, kad jie, kaip jis ir Dievas, būtų vienos minties ir vieno tikslo. (Taip pat žiūrėk 1 Korintiečiams 1:10.)

Pagal 1 Korintiečiams 3:6, 8, Paulius pasakė: „Aš sodinau, Apolas laistė... Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena.“ Paulius nemanė, kad jis ir Apolas buvo du asmenys viename; jis manė, kad juos vienijo vienas tikslas. Graikiškas žodis (hen), kurį Paulius pavartojo sakydamas „viena“, yra bevardės giminės, pažodžiui „vienas (daiktas)“, ir nurodo bendradarbiavimo vienybę. Tai yra tas žodis, kurį Jėzus vartojo Jono 10:30 apibūdinti savo santykiams su Tėvu. Tą patį žodį Jėzus vartojo ir Jono 17:21, 22. Taigi vartodamas šiais atvejais žodį „viena“ (hen), jis kalbėjo apie minties ir tikslo vienybę.

Apie Jono 10:30 žodžius rašė Jonas Kalvinas (Trejybės šalininkas) knygoje Commentary on the Gospel According to John (Komentarai Jono evangelijai): „Senieji mokslininkai klaidingai taikė šį tekstą, kad įrodytų, jog Jėzus Kristus yra... vienos esmės su Tėvu. Tačiau mūsų Viešpats Jėzus kalbėjo ne apie esmės vienybę, bet apie sutarimą tarp jo ir Tėvo.“

Eilutėse po Jono 10:30 žodžių Jėzus įtikinamai parodė, kad tais žodžiais netvirtino esąs Dievas. Žydams, padariusiems klaidingą išvadą ir norėjusiems jį užmušti akmenimis, jis pateikė klausimą: „Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‘Tu piktžodžiauji’, kai jis pareiškė: ‘Aš — Dievo Sūnus!’?“ (Jono 10:31-36) Ne, Jėzus netvirtino esąs Dievas Sūnus, bet pasakė, kad buvo Dievo Sūnus.

‘Lygino save su Dievu’?

KITA Rašto vieta, naudojama paremti Trejybei, yra Jono 5:18. Joje (kaip ir Jono 10:31-36) sakoma, kad žydai norėjo užmušti Jėzų, kadangi jis „vadino Dievą savuoju Tėvu, tuo būdu lygindamas save su Dievu“.

Bet kas sakė, kad Jėzus lygino save su Dievu? Ne Jėzus. Jis gynėsi prieš šį klaidingą apkaltinimą, kaip parodo kita (19) eilutė: „Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė: ‘... Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą.’“

Taip Jėzus parodė žydams, kad nebuvo lygus Dievui ir dėl to negalėjo veikti savo iniciatyva. Ar galėtume įsivaizduoti, kad kas nors, būdamas lygus Visagaliam Dievui, sakytų, kad jis  „nieko negali daryti iš savęs“? (Palygink Danieliaus 4:34, 35.) Įdomu, jog abiem atvejais Jono 5:18 ir 10:30 kontekstai parodo, kad Jėzus gynėsi nuo klaidingų žydų kaltinimų, kurie, kaip ir Trejybės šalininkai, darė klaidingas išvadas.

‘Lygus Dievui’?

FILIPIEČIAMS 2:6 lietuviškame Naujajame Testamente (vertė J. Skvireckas, K., 1936) apie Jėzų pasakyta: „Jis, esme būdamas Dievas, nelaikė pasisavinimu būti lygiam su Dievu.“ Biblijoje, išleistoje Berlyne (1910), ši eilutė išversta panašiai. Dalį tokių vertimų kai kurie tebevartoja pagrįsti nuomonei, kad Jėzus buvo lygus Dievui. Bet atkreipkime dėmesį, kaip pateikia šią eilutę kiti vertimai:

1869: „Būdamas dieviškos prigimties, jis nesigriebė prilygti Dievui“ (G. R. Nojas. The New Testament).

1965: „Jis — būdamas iš tikrųjų dieviškos prigimties! — niekada išdidžiai nelygino savęs su Dievu“ (Frydrichas Pfeflinas. Das Neue Testament, pataisytas leidimas).

1968: „... kuris, nors ir dieviškos prigimties, bet lygybę su Dievu nelaikė kažin kuo, ką reikėtų godžiai savintis“ (La Bibbia Concordata).

1976: „Jis visada buvo dieviškos prigimties, bet nemanė, kad turėtų jėga mėginti prilygti Dievui“ (Today’s English Version).

1984: „... kuris, nors ir būdamas dieviškos prigimties, net nepagalvojo apie užgrobimą, tai yra, kad prilygtų Dievui“ (New World Translation of the Holy Scriptures).

1988: „... kuris, būdamas dieviškos prigimties, nesisavino lygių teisių su Dievu“ (Vl).

Tačiau kai kurie tvirtina, kad netgi šie tikslesni vertimai leidžia suprasti, jog (1) Jėzus jau turėjo lygybę, bet nenorėjo jos išlaikyti, arba (2) jam nereikėjo siekti lygybės, nes jis ją jau turėjo.

Dėl to Ralfas Martinas leidinyje The Epistle of Paul to the Philippians (Pauliaus laiškas filipiečiams) rašo apie graikiško teksto originalą: „Tačiau abejotina, ar veiksmažodžio ‘pasisavinti’, ‘prievarta išplėšti’ tikroji prasmė galėjo nukrypti į reikšmę ‘tvirtai laikyti’.“ The Expositor’s Greek Testament (Komentatoriaus Graikų Testamentas) taip pat sako: „Negalime rasti tokių Rašto vietų, kur žodis ἁρπάζω [har·paʹzo] ar iš jo išvestiniai žodžiai reikštų ‘turėti kaip nuosavybę’, ‘pasilikti sau’. Atrodo, kad nekintama jo reikšmė yra ‘užgrobti’, ‘prievarta išplėšti’. Todėl neleistina nuo tikrosios reikšmės ‘griebti’ nukrypti į kitą visai skirtingą reikšmę ‘tvirtai laikyti’.“

Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad Naujojo Testamento (1936) ir Biblijos (1910) lietuvių kalba vertėjai pakreipia taisykles Trejybės šalininkų naudai. Graikiškas Filipiečiams 2:6 tekstas, objektyviai jį skaitant, rodo, kad Jėzus ne tik negalvojo, jog jam dera lygintis su Dievu, bet visai priešingai — jis nė nemanė, kad tai galėtų būti tinkama.

Gretimos konteksto eilutės (3-5, 7, 8) paaiškina, kaip reikia suprasti 6-ąją eilutę. Filipiečiai buvo raginami: „Su nusižeminimu laikykite vienas kitą aukštesniu už save“ (Jr). Paskui Paulius šiuo požiūriu pateikė puikų Kristaus pavyzdį: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.“ Kokio „nusistatymo“ buvo Jėzus? Ar jis „nelaikė  pasisavinimu būti lygiam su Dievu“? Ne, tai būtų visiškai priešinga tam, kas buvo norima pasakyti. Jėzus, kuris laikė Dievą „aukštesniu už save“, niekada nebūtų ‘griebęsis prilygti Dievui’, bet „nusižemino tapdamas klusnus iki mirties“.

Čia, žinoma, nebuvo kalbama apie kokią nors Visagalio Dievo dalį. Buvo kalbama apie Jėzų Kristų, kuris tobulai pailiustravo tą Pauliaus teiginį — kaip svarbu nusižeminti ir paklusti Aukščiausiajam ir Kūrėjui, Jehovai Dievui.

„Aš Esu“

DAUGELYJE vertimų, pavyzdžiui, Č. Kavaliausko, Jono 8:58 Jėzus pasakė: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ Ar tais žodžiais, kaip tvirtina Trejybės šalininkai, Jėzus mokė, kad jis buvo žinomas pagal titulą „Aš Esu“? Ar tai reiškia, kaip jie tvirtina, kad jis buvo Hebrajiškųjų raštų Jehova, nes Išėjimo 3:14 sakoma: „Dievas tarė Mošei: AŠ ESU, KURSAI ESU“?

Išėjimo 3:14 frazė „AŠ ESU“ vartojama kaip Dievo titulas parodyti, kad jis iš tikrųjų egzistuoja ir padarys tai, ką pažadėjo. Leidinys The Pentateuch and Haftorahs, išleistas dr. J. H. Herco, apie šią frazę sako: „Izraelitams jų vergijoje tai turėjo reikšti: ‘Nors Jis jūsų atžvilgiu Savo jėgos dar neparodė, tačiau Jis tai padarys; Jis yra amžinas ir jus tikrai išvaduos.’ Dauguma dabartinių aiškintojų seka Raši [prancūzų Biblijos ir Talmudo komentatorius], versdami [Išėjimo 3:14] tekstą: ‘Aš būsiu, kuo aš būsiu.’“

Posakis Jono 8:58 visiškai skiriasi nuo posakio, pavartoto Išėjimo 3:14. Jėzus pavartojo jį ne kaip vardą arba titulą, bet kad paaiškintų savo ikižmogiškąjį būvį. Todėl atkreipk dėmesį, kaip Jono 8:58 eilutė išversta kai kuriuose kituose Biblijos vertimuose:

1869: „Jau anksčiau, negu buvo Abraomas, aš buvau“ (G. R. Nojas. The New Testament).

1935: „Aš gyvenau Abraomui dar negimus!“ (J. M. P. Smitas ir E. J. Gudspidas. The Bible—An American Translation)

1965: „Anksčiau negu gimė Abraomas, aš jau buvau!“ (Jorgas Cinkas. Das Neue Testament)

1984: „Anksčiau negu atsirado Abraomas, aš jau buvau“ (New World Translation of the Holy Scriptures).

1988: „Aš jau buvau, kai Abraomo dar būte nebuvo“ (Vl).

Todėl tikroji čia pavartoto graikiško teksto mintis yra, kad Dievo sukurtasis „pirmgimis“ Jėzus egzistavo seniai prieš gimstant Abraomui (Kolosiečiams 1:15; Patarlių 8:22, 23, 30; Apreiškimas 3:14).

Ir vėl teisingai suprasti padeda kontekstas. Šį kartą žydai norėjo užmušti Jėzų akmenimis dėl tvirtinimo, kad jis buvo „regėjęs Abraomą“, nors, kaip jie sakė, jis dar neturėjo nė 50 metų (57 eilutė). Suprantama, Jėzus reagavo ir paaiškino jiems tiesą apie savo tikrąjį amžių. Todėl paprastai pasakė jiems: „Aš jau buvau, kai Abraomo dar būte nebuvo“ (Vl).

„Žodis buvo Dievas“

JONO 1:1 Č. Kavaliausko vertime sakoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.“ Trejybės šalininkai tvirtina, jog tai reiškia, kad „Žodis“ (graikiškai ho loʹgos), kuris atėjo į žemę kaip Jėzus Kristus, buvo pats Visagalis Dievas.

 Tačiau įsidėmėk, kad ir čia tiksliai suprasti galime remdamiesi kontekstu. Č. Kavaliausko vertime pasakyta: „Žodis buvo pas Dievą.“ Kas yra „pas“ kitą asmenį, jis negali būti tas kitas asmuo. Remiantis tuo, jėzuito Džozefo A. Ficmajerio išleistame žurnale Journal of Biblical Literature pažymima, kad jeigu Jono 1:1 eilutės paskutinė dalis būtų aiškinama, jog Žodis buvo „tikrasis“ Dievas, tai „prieštarautų ankstesnei eilutės daliai“, kurioje sakoma, kad Žodis buvo pas Dievą.

Įsidėmėk, kaip kituose vertimuose išversta ši eilutės dalis:

1808: „ir žodis buvo dievas“ (The New Testament in an Improved Version, Upon the Basis of Archbishop Newcome’s New Translation: With a Corrected Text).

1864: „ir dievas buvo žodis“ (Benjaminas Vilsonas. Tarpeilutinis vertimas The Emphatic Diaglott).

1896: „ir pats Žodis buvo dieviškos esmės“ (Kurtas Stagas. Das Neue Testament).

1928: „ir Žodis buvo dieviška esybė“ (Morisas Gogelis. La Bible du Centenaire, L’Evangile selon Jean).

1935: „ir Žodis buvo dieviškas“ (J. M. P. Smitas ir E. J. Gudspidas. The Bible—An American Translation).

1946: „ir Žodis buvo Dievo prigimties“ (Liudvikas Timas. Das Neue Testament).

1950: „ir Žodis buvo dievas“ (New World Translation of the Christian Greek Scriptures).

1975: „ir dievas (dieviškos prigimties) buvo Žodis“ (Zygfridas Šulcas. Das Evangelium nach Johannes).

1978: „ir dieviškos giminės buvo Logos“ (Johanas Šneideris. Das Evangelium nach Johannes).

Jono 1:1 du kartus pasikartoja graikiškas daiktavardis the·osʹ (dievas). Pirmasis nurodo Visagalį Dievą, pas kurį buvo Žodis („ir Žodis [loʹgos] buvo pas Dievą [viena iš the·osʹ formų]“). Prieš pirmąjį žodį the·osʹ yra artikelis ton — tai graikiško žymimojo artikelio forma, nurodanti atskirą asmenį, šiuo atveju Visagalį Dievą („ir tas Žodis buvo pas [čia rašomas žymimasis artikelis] Dievą“).

Kita vertus, prieš antrąjį the·osʹ Jono 1:1 nėra jokio artikelio. Todėl pažodinis vertimas turėtų būti: „ir (čia nėra artikelio) dievas buvo tas Žodis.“ Tačiau, kaip buvo parodyta, daugelyje vertimų šis antrasis the·osʹ (tarinio vardinė dalis) išverstas žodžiais „dieviškas“, „panašus į Dievą“ arba „dievas“. Kuo remiantis tai daroma?

Bendrinėje graikų kalboje koinė buvo žymimasis artikelis, tačiau nebuvo nežymimojo. Todėl, kada tarinio vardažodis neturi žymimojo artikelio, priklausomai nuo konteksto jis gali būti ir nežymimasis.

Žurnalas Journal of Biblical Literature paaiškina, kad posakiai, „kur prieš veiksmažodį esantis tarinio vardažodis neturi artikelio, pirmiausia pažymi ypatybę“. Pagal šį žurnalą, tai rodo, kad loʹgos gali būti palyginamas su dievu. Apie Jono 1:1 eilutę ten taip pat sakoma: „Tarinio vardažodis taip stipriai nusako ypatybę, jog daiktavardis [the·osʹ] jau negali būti žymimasis.“

Todėl Jono 1:1 pabrėžiama Žodžio ypatybė, kad jis buvo „dieviškas“, „panašus į Dievą“ arba „dievas“, bet ne Visagalis Dievas. Tai derinasi su visa Biblija, pagal kurią, čia „Žodžiu“ pavadintas Jėzus Dievo Kalbėtojo vaidmenyje buvo paklusnus pavaldinys, atsiųstas į žemę Aukštesnio už jį, Visagalio Dievo.

Daugelyje kitų Biblijos vietų beveik visi vertėjai, versdami graikiškus tekstus su tokia pat sakinių struktūra į kitas kalbas [kuriose vartojami artikeliai], visur priduria nežymimąjį artikelį. Pavyzdžiui, pagal Morkų 6:49, kai mokiniai pamatė Jėzų einantį vandeniu, angliškame King James Version vertime pasakyta: „Jie tarėsi matą šmėklą“ [yra nežymimasis artikelis]. Graikų koinė kalboje čia žodis „šmėkla“ neturi artikelio. Bet beveik visuose kitų kalbų [kuriose vartojami artikeliai] vertimuose pridėtas nežymimasis artikelis, kad vertimas atitiktų kontekstą. Taip yra ir su Jono 1:1: kadangi Žodis buvo pas Dievą, jis negalėjo būti Dievas, bet jis buvo „dievas“, arba „dieviškas“.

Džozefas Henris Tejeris, teologas ir mokslininkas, vertęs Bibliją American Standard Version,  pasakė: „Logos buvo dieviškas, bet ne pati dieviška Būtybė.“ Ir jėzuitas Džonas L. Makenzis žodyne Dictionary of the Bible rašė: „Jn 1:1 tiksliai turėtų būti verčiama... ‘žodis buvo dieviška esybė’.“

Nusižengimas taisyklei?

TAČIAU yra tvirtinama, kad tokie vertimai pažeidžia graikų filologijos žinovo E. C. Kolvelo 1933 m. paskelbtą graikų koinė kalbos gramatikos taisyklę. Kolvelas tvirtino, kad graikų kalboje tarinio vardažodis, „jeigu jis eina po veiksmažodžio, turi [žymimąjį] artikelį; jeigu jis eina prieš veiksmažodį, tai [žymimojo] artikelio nėra“. Jo nuomone, tarinio vardažodis prieš veiksmažodį suprantamas taip, tartum jis turėtų žymimąjį artikelį. Jono 1:1 antrasis vardažodis (the·osʹ), predikatyvinis, yra prieš veiksmažodį — „ir [the·osʹ] buvo Žodis“. Todėl Kolvelas tvirtino, kad Jono 1:1 reikia skaityti „ir Dievas [su žymimuoju artikeliu] buvo Žodis“.

Apsvarstykime tik du pavyzdžius, kuriuos randame Jono 8:44 (Jr). Čia Jėzus sako apie Velnią: „Jis... buvo žmogžudys“, ir „jis yra melagis“. Kaip ir Jono 1:1, graikiškame tekste tarinio vardažodžiai („žmogžudys“ ir „melagis“) eina prieš veiksmažodžius („buvo“ ir „yra“). Nė vienas šių daiktavardžių neturi nežymimojo artikelio, nes graikų koinė kalboje nebuvo nežymimojo artikelio. Tačiau daugumoje vertimų nežymimasis artikelis priduriamas, nes graikų gramatika ir kontekstas to reikalauja. (Taip pat žiūrėk Morkaus 11:32; Jono 4:19; 6:70; 9:17; 10:1; 12:6.)

O dėl tarinio vardažodžio, Kolvelas turėjo tai pripažinti, nes pasakė: „Nežymimasis artikelis vartojamas tik tuo atveju, jeigu kontekstas to reikalauja.“ Taigi jis net sutinka, kad esant tokiai sakinio struktūrai kaip ši, vertėjas gali prie daiktavardžio pridurti nežymimąjį artikelį, jeigu kontekstas to reikalauja.

Ar Jono 1:1, atsižvelgiant į kontekstą, reikalingas nežymimasis artikelis? Taip, nes visa Biblija liudija, kad Jėzus nėra Visagalis Dievas. Todėl tokiais atvejais vertėjas turi atsižvelgti ne į abejotiną Kolvelo gramatikos taisyklę, bet į kontekstą. Gausybė vertimų, kur Jono 1:1 ir kitose vietose yra įterptas nežymimasis artikelis, rodo, kad daug mokslininkų nesutinka su tokia dirbtine taisykle, ir Dievo Žodis taip pat.

Prieštaravimo nėra

AR BIBLIJOS mokymui, pagal kurį yra tik vienas Dievas, prieštaraujama, jeigu sakoma, kad Jėzus Kristus yra „dievas“? Ne, nes šitas apibrėžimas kartais taikomas Biblijoje galingiems kūriniams. Taip Psalmių 8:5 (Jr) [8:6, BD] sakoma: „Tačiau tu padarei jį [žmogų] truputį mažesnį už Dievą [hebrajiškai ʼelo·himʹ; „į Dievą panašius“, NW]“, tai yra už angelus. Gindamasis nuo žydų, kaltinančių jį, kad jis tvirtina esąs Dievas, Jėzus atsakė, kad „[Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis“, tai yra žmogiškus teisėjus (Jono 10:34, 35; Psalmių 81:1-6 [82:1-6, BD]). Netgi Šėtonas 2 Korintiečiams 4:4 (Jr) pavadintas „šio pasaulio dievu“.

Jėzus yra žymiai aukštesnis už angelus, netobulus žmones arba Šėtoną. Jeigu anie gali būti pavadinti „dievais“, galingaisiais, Jėzus neabejotinai gali būti ir yra „dievas“. Dėl jo ypatingos padėties Jehovos atžvilgiu Jėzus yra „Galingasis Dievas“ (Jono 1:1; Izaijo 9:6).

Bet ar parašymas „Galingasis Dievas“ didžiosiomis raidėmis nereiškia, kad Jėzus kaip nors yra lygus Jehovai Dievui? Jokiu būdu. Izaijas tik pranašavo, kad tai bus vienas iš keturių vardų, kuriais bus pavadintas Jėzus, ir lietuvių kalba šie vardai prasideda didžiosiomis raidėmis. Nors Jėzus pavadintas „Galinguoju“, tačiau tegali būti vienas „Visagalis“. Vadinti Jehovą Dievą „Visagaliu“ būtų mažareikšmis dalykas, jeigu nebūtų kitų, kurie vadinami dievais, bet užima žemesnę arba pavaldžią padėtį.

Anglų biuletenyje Bulletin of the John Rylands Library sakoma, kad, pasak katalikų teologo Karlo Ranerio, nors žodis the·osʹ Raštuose, pavyzdžiui, Jono 1:1, vartojamas nurodyti Kristų, „nė vienu atveju žodis ‘theos’ nepavartotas taip, kad sutapatintų Jėzų su tuo, kuris kitur Naujajame Testamente vadinamas ‘ho Theos’, tai yra su Aukščiausiuoju Dievu“. Leidinyje Bulletin toliau sakoma: „Jeigu Naujojo Testamento rašytojai būtų manę,  kad tikintiesiems būtina Jėzų pripažinti ‘Dievu’, kaip paaiškinti, kad kaip tik tokių pripažinimo formų Naujajame Testamente visiškai nėra?“

O kaip dėl apaštalo Tomo Jėzui pasakytų žodžių Jono 20:28 „Mano Viešpats ir mano Dievas!“? Jėzus Tomui buvo kaip „dievas“, ypač dėl stebuklingų aplinkybių, kurios paskatino jį taip šūktelėti. Kai kurie žinovai mano, kad tai buvo tik jausminga nuostaba, išsakyta Jėzui, bet skirta Dievui. Kad ir kaip būtų, Tomas nemanė, kad Jėzus yra Visagalis Dievas, nes jis ir visi kiti apaštalai žinojo, kad Jėzus niekada netvirtino esąs Dievas, bet mokė, kad tik Jehova yra ‘vienintelis tikrasis Dievas’ (Jono 17:3).

Tai suprasti vėl padeda kontekstas. Prieš kelias dienas prisikėlęs Jėzus liepė Marijai Magdalenai pasakyti mokiniams: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jono 20:17). Nors Jėzus jau buvo prikeltas kaip galinga dvasia, Jehova tebebuvo Jėzaus Dievas. Netgi paskutinėje Biblijos knygoje Jėzus, jau būdamas pašlovintas, ir toliau kalbėjo taip apie Jį (Apreiškimas 1:5, 6; 3:2, 12).

Tik už trijų eilučių po Tomo šūktelėjimo, Jono 20:31, Biblija toliau aiškina tai: „O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus“, o ne Visagalis Dievas. „Sūnus“ čia suprantamas tiesiogine prasme kaip tėvas ir sūnus, o ne kaip paslaptinga triasmenės Dievybės dalis.

Turi derintis su Biblija

TVIRTINAMA, kad kai kurios kitos Biblijos eilutės palaiko Trejybę. Bet jos panašios į anksčiau aptartąsias ir, atidžiau tyrinėjant, iš tikrųjų Trejybės nepalaiko. Jos tik parodo, kad apsvarstant bet kurį Trejybę palaikantį tvirtinimą, reikia pagalvoti: ar toks aiškinimas derinasi su nuosekliu visos Biblijos mokymu, — kad Jehova Dievas vienas yra Aukščiausiasis? Jeigu ne, tai aiškinimas klaidingas.

Be to, svarbu turėti omenyje, jog nėra nė vienos „įrodančios eilutės“, pagal kurią Dievas, Jėzus ir šventoji dvasia yra viena kažkokioje paslaptingoje Dievybėje. Niekur Biblijoje nėra pasakyta, kad visi trys yra lygūs savo esme, galia ir amžinumu. Biblija nuosekliai parodo, kad Visagalis Dievas, Jehova, vienintelis yra Aukščiausias, kad Jėzus yra jo sukurtas Sūnus ir šventoji dvasia yra Dievo veiklioji jėga.

[Anotacija 24 puslapyje]

„Senieji mokslininkai klaidingai taikė šiuos [Jono 10:30] žodžius, kad įrodytų, jog Jėzus Kristus yra... vienos esmės su Tėvu“ (Jonas Kalvinas. Commentary on the Gospel According to John).

[Anotacija 27 puslapyje]

Kas yra „pas“ kitą asmenį, negali būti tas kitas asmuo

[Anotacija 28 puslapyje]

„Logos buvo dieviškas, bet ne pati dieviška Būtybė“ (Džozefas Henris Tejeris, Biblijos mokslininkas).

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Jėzus meldėsi Dievui, kad jo mokiniai visi „būtų viena“, kaip jis ir jo Tėvas yra „viena“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Jėzus parodė žydams, kad nebuvo lygus Dievui, sakydamas, jog „nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Kadangi Biblijoje žmonės, angelai ir netgi Šėtonas pavadinti „dievais“, arba galingaisiais, Jėzus, užimantis danguje aukštą padėtį, deramai galėjo būti pavadintas „dievu“