Ką sako Biblija apie Dievą ir Jėzų?

AR ŽMONĖS, perskaitę Bibliją nuo pradžios iki pabaigos, neturėdami išankstinės idėjos apie Trejybę, patys galėtų padaryti išvadą, kad yra tokia sąvoka? Visai ne.

Nešališkas skaitytojas gali aiškiai suprasti, kad vienas Dievas yra Visagalis ir Kūrėjas, atskiras ir skirtingas nuo bet ko kito, ir Jėzus Kristus, net iki savo žmogiškos egzistencijos, taip pat atskiras ir skirtingas, Dievo sukurtas ir jam pavaldus.

Dievas yra vienas, o ne trys

BIBLINIS mokymas, kad Dievas yra vienas, vadinasi monoteizmas. Bažnyčios istorijos profesorius L. L. Peinas nurodo, kad tikrasis monoteizmas nepripažįsta Trejybės: „Senasis Testamentas yra griežtai monoteistinis. Dievas yra vienas asmuo. Pažiūra, kad čia galima rasti Trejybės idėją, ... yra visiškai nepagrįsta.“

Ar pasikeitė kas nors monoteistiniame tikėjime, kai Jėzus atėjo į žemę? Peinas atsako: „Šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Monoteistinė tradicija tęsiama toliau. Jėzus buvo žydas, savo tėvų žydų išauklėtas pagal Senąjį Testamentą. Jo mokymas buvo iš esmės žydiškas; jis, tiesa, skleidė naują evangeliją, bet ne naują teologiją... Jis buvo įsitikinęs tuo, ką sako žydų monoteizmo pagrindinis tekstas: ‘Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats.’“

Šitie žodžiai parašyti Pakartoto Įstatymo knygoje 6:4. Katalikiškoje Biblijoje New Jerusalem Bible šis tekstas skamba taip: „Klausyk, Izraeli:  Jahvė, mūsų Dievas, yra vienas vienintelis Jahvė.“ * Pagal šio sakinio gramatiką, žodis „vienas“ neturi daugiskaitos, kuri galėtų nurodyti daugiau negu vieną asmenį.

Krikščionių apaštalas Paulius taip pat nenurodė, kad Jėzui atėjus į žemę būtų kaip nors pasikeitusi Dievo prigimtis. Jis rašė: „Dievas tėra vienas“ (Galatams 3:20; taip pat žiūrėk 1 Korintiečiams 8:4-6).

Tūkstančius kartų visoje Biblijoje apie Dievą kalbama kaip apie vieną asmenį. Jei jis kalba, tai kaip viena nepadalinta asmenybė. Biblija šiuo atžvilgiu nebegali būti aiškesnė. Pavyzdžiui, Dievas pareiškia: „Aš Viešpats [„Jehova“, NW], tai mano vardas; savo garbės aš neduosiu kitam“ (Izaijo 42:8). „Aš esu Viešpats tavo Dievas... Neturėsi svetimų dievų mano akivaizdoje“ (Išėjimo 20:2, 3).

Kodėl visi Dievo įkvėpti Biblijos rašytojai kalbėtų apie jį kaip apie vieną asmenį, jeigu jų iš tikrųjų trys? Kokiam tikslui tai turėtų tarnauti, jeigu ne žmonių klaidinimui? Jei Dievas — trys asmenys, jis, žinoma, būtų pasirūpinęs, jog Biblijos rašytojai perduotų tai pakankamai aiškiai, kad dėl to nekiltų jokios abejonės. Tai būtų padarę bent Krikščionių graikiškųjų raštų rašytojai, kurie turėjo asmenišką ryšį su pačiu Dievo Sūnumi. Bet jie to nepadarė.

Vietoje to, Biblijos rašytojai pakankamai aiškiai pranešė, kad Dievas yra viena Asmenybė — unikali, nepadalinta Esybė, kuriai niekas neprilygsta: „Aš Viešpats, ir nėra kito; be manęs, nėra Dievo“ (Izaijo 45:5). „Ir tepažįsta tave, kurio vardas yra Viešpats [„Jehova“, NW], jog tu vienas esi Aukščiausias visoje žemėje“ (Psalmių 82:19 [83:19, BD]).

Dievas nėra keliaasmenis

JĖZUS pavadino Dievą ‘vieninteliu tikruoju Dievu’ (Jono 17:3). Jis niekada nekalbėjo apie Dievą kaip apie daugiaasmenę dievybę. Todėl Biblijoje niekas kitas, tik Jehova pavadintas Visagaliu. Kitaip žodis „visagalis“ praranda savo prasmę. Nei Jėzus, nei šventoji dvasia niekuomet nevadinami visagaliais, bet vienintelis Jehova yra visų aukščiausiasis. Pradžios 17:1 jis pareiškia: „Aš esu visagalis Dievas.“ Ir Išėjimo 18:11 (Vl) sakoma: ‘Viešpats didesnis už visus dievus.’

Žodis ʼeloʹah (dievas) Hebrajiškuosiuose raštuose turi dvi daugiskaitos formas, būtent ʼelo·himʹ (dievai) ir ʼelo·heʹ (kieno dievai). Šios daugiskaitos formos paprastai nurodo Jehovą ir tais atvejais verčiamos vienaskaita, tai yra „Dievas“. Ar šitos daugiskaitos formos nurodo Trejybę? Ne, nenurodo. Žodyne A Dictionary of the Bible Viljamas Smitas sako: „Nerealios idėjos, kad [ʼelo·himʹ] nurodo triasmenę Dievybę, dabar mokslininkai beveik nebepalaiko. Čia kalbama, kaip sako gramatikai, arba apie didybės daugiskaitą, arba tuo nurodomas dieviškos jėgos gausumas, Dievo galios visuma.“

Žurnale The American Journal of Semitic Languages and Literatures (Amerikos semitų kalbų ir literatūros žurnalas) apie sąvoką ʼelo·himʹ kalbama: „Šis žodis beveik visada susijęs su vienaskaitos veiksmažodiniu tariniu ir reikalauja vienaskaitos būdvardinio pažyminio.“ Pavyzdžiui, titulas ʼelo·himʹ 35 kartus vienas pats pasirodo pranešime apie kūrimą ir visais atvejais veiksmažodis, apibūdinantis, ką Dievas sakė arba darė, yra vienaskaitos forma (Pradžios 1:1—2:4). Dėl to žurnalas daro išvadą: „[ʼElo·himʹ] greičiau turi būti suprantamas kaip intensyvumo daugiskaita, reiškianti didingumą.“

ʼElo·himʹ reiškia ne „asmenys“, bet „dievai“. Tie, kurie tvirtina, kad šitas žodis reiškia Trejybę, tampa politeistais, kurie garbina daugiau negu vieną Dievą. Kodėl? Nes tai turėtų reikšti, kad Trejybę sudaro trys dievai. Tačiau beveik visi Trejybės šalininkai atmeta požiūrį, kad Trejybę sudaro trys atskiri dievai.

Biblija taip pat vartoja žodžius ʼelo·himʹ ir ʼelo·heʹ kalbėdama apie daugelį netikrų dievų, arba stabų (Išėjimo 12:12; 20:23). Bet kai kuriais atvejais šie žodžiai gali nurodyti tik vieną netikrą dievą; taip į ‘savo dievą Dagoną [ʼelo·heʹ]’ kreipdavosi filistinai (Teisėjų 16:23, 24). Baalas pavadintas ‘dievu [ʼelo·himʹ]’ (3 Karalių 18:27 [1 Karalių 18:27, BD]). Be to, šis titulas taikomas ir žmonėms (Psalmių 81:1, 6 [82:1, 6, BD]). Mozei buvo pasakyta, kad jis turėjo tarnauti Aaronui ir faraonui kaip ‘Dievas [ʼelo·himʹ]’ (Išėjimo 4:16; 7:1).

Aišku, kad titulų ʼelo·himʹ ir ʼelo·heʹ taikymas netikriems dievams ir netgi žmonėms nereiškia,  kad kiekvienu atveju kalbama apie daugybę dievų; lygiai taip pat ʼelo·himʹ arba ʼelo·heʹ taikymas Jehovai nereiškia, kad jis yra daugiau negu vienas asmuo, ypač, kai atsižvelgiame į tai, ką liudija visa Biblija.

Jėzus — atskiras kūrinys

KAI Jėzus gyveno žemėje, jis buvo tobulas žmogus, nes Dievas Jėzaus gyvybės jėgą perkėlė į Marijos įsčias (Mato 1:18-25). Bet tai nebuvo jo pradžia. Jis pats pareiškė, kad „nužengė iš dangaus“ (Jono 3:13). Todėl visiškai natūralu, kad vėliau jis paklausė savo sekėjų: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų [Jėzų], užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!“ (Jono 6:62)

Taigi prieš ateidamas į žemę, Jėzus jau buvo gyvenęs danguje. Tačiau ar jis egzistavo kaip vienas visagalės ir amžinos triasmenės Dievybės asmenų? Ne, nes Biblija aiškiai pareiškia, kad prieš tapdamas žmogumi, Jėzus buvo Dievo sukurta dvasinė būtybė, kaip ir Dievo sukurtos dvasinės būtybės — angelai. Nei angelai, nei Jėzus iki savo sukūrimo neegzistavo.

Jėzus iki savo žmogiškosios būties buvo „visos tvarinijos pirmgimis“ (Kolosiečiams 1:15). Jis buvo „Dievo kūrybos Pradžia“ (Apreiškimas 3:14). Neteisinga sąvoką „pradžia“ [graikiškai ar·cheʹ] aiškinti taip, lyg tai reikštų, kad Jėzus yra Dievo kūrybos ‘pradininkas’. Savo biblinėse knygose Jonas per 20 kartų vartoja įvairias graikiško žodžio ar·cheʹ formas ir kiekvieną kartą jos reiškia „pradžią“. Taip, Jėzus buvo Dievo sukurtas kaip pradžia visos jo nematomos kūrinijos.

Verta įsidėmėti, kaip tiksliai šie Jėzaus kilmės nurodymai derinasi su posakiais, kurie biblinėje Patarlių knygoje išreiškia simbolinę „Išmintį“: „Viešpats [„Jehova“, NW] turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma, negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Dar kalnai nebuvo iškilę su savo baisia sunkybe, aš buvau pagimdytas pirm kauburių; Jis dar nebuvo padaręs žemės ir upių, ir žemės skritulio pamatų“ (Patarlių 8:12, 22, 25, 26). Žodis „Išmintis“ čia pavartotas įasmeninti tą, kurį Dievas sukūrė, ir dauguma mokslininkų sutinka, kad iš tikrųjų čia kalbama apie Jėzų kaip dvasinį kūrinį prieš jam tampant žmogumi.

Jėzus — iki savo žmogiškosios būties kaip „Išmintis“ — toliau pasakė, kad jis buvo „šalia jo [Dievo] kaip vadovaujantis meistras“ (Patarlių 8:30, Jerusalem Bible). Atsižvelgiant į jo, kaip vadovaujančiojo meistro, vaidmenį, Kolosiečiams 1:16 (Vl) apie Jėzų sakoma, kad „per jį visa buvo sutverta danguje ir žemėje“.

Taigi Visagalis Dievas per savo vadovaujantįjį meistrą, arba jaunesnįjį partnerį, kūrė visus kitus dalykus. Biblija tai apibendrina taip: „Tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa..., ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa“ (1 Korintiečiams 8:6).

Be abejonės, Dievas kalbėjo šiam vadovaujančiajam meistrui, sakydamas: „Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą“ (Pradžios 1:26). Kai kurie tvirtina, kad šiame tekste tarinio daugiskaita ir žodis „mūsų“ nurodo Trejybę. Tačiau jeigu tu pasakytum: „Sukurkime sau ką nors“, paprastai niekam neateitų į galvą, jog tavyje suvienyta keletas asmenų. Tu tik nori pasakyti, kad du arba daugiau asmenų dirbs kartu kažką darydami. Taip pat kai Dievas pasakė „mūsų“ ir „padarykime“, jis paprasčiausiai kreipėsi į kitą asmenį — savo pirmąjį dvasinį kūrinį, vadovaujantįjį meistrą, ikižmogiškojo būvio Jėzų.

Ar galėtų Dievas būti gundomas?

MATO 4:1 pranešama, kad Jėzus „buvo velnio gundomas“. Parodęs Jėzui „viso pasaulio karalystes bei jų didybę“, Šėtonas pasakė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mato 4:8, 9). Šėtonas mėgino pastūmėti Jėzų tapti neištikimą Dievui.

Tačiau ar būtų įmanomas lojalumo išbandymas Jėzui esant Dievu? Ar gali Dievas sukilti pats prieš save? Ne, bet angelai ir žmonės gali maištauti prieš Dievą ir jie tai darė. Jėzaus gundymas tegalėjo turėti prasmę tik tuo atveju, jeigu jis nebuvo Dievas, bet atskiras individas, turintis laisvą valią, galįs panorėjęs būti neištikimas, taip kaip angelas arba žmogus.

Antra vertus, neįsivaizduojama, kad Dievas galėtų nusidėti arba būti neištikimas sau. „Tobuli yra jo veiksmai, ... Dievas ištikimas..., jis  teisus ir tikras“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Taigi jeigu Jėzus — Dievas, jis negalėjo būti gundomas (Jokūbo 1:13).

Kadangi Jėzus nebuvo Dievas, jis galėjo tapti neištikimas. Bet pasiliko ištikimas, sakydamas: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ (Mato 4:10)

Kokią vertę turėjo atpirkimo auka?

VIENA pagrindinių priežasčių, kodėl Jėzus atėjo į žemę, taip pat siejasi su Trejybe. Biblija sako: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Timotiejui 2:5, 6).

Jėzus, būdamas tobulas žmogus, nei daugiau ir nei mažiau, tapo atpirkimo auka, kuri tiksliai kompensavo tai, ką prarado Adomas — teisę į tobulą žmogišką gyvenimą žemėje. Todėl apaštalas Paulius teisėtai galėjo pavadinti Jėzų ‘paskutiniu Adomu’ ir apie tai pasakė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22, 45). Tobula žmogiška Jėzaus gyvybė, pagal dieviškąjį teisingumą, buvo ta reikalaujamoji „atpirkimo kaina“ — nei daugiau, nei mažiau. Netgi žmonių įstatymuose yra pagrindinis principas, kad sumokama kaina turi atitikti padarytą skriaudą.

Tačiau jeigu Jėzus būtų buvęs Dievybės dalis, tada išpirkimo kaina būtų buvusi nepalyginamai didesnė už tą, kurios reikalavo paties Dievo įstatymas (Išėjimo 21:23-25; Kunigų 24:19-21). Edene nusikalto tiktai tobulas žmogus Adomas, o ne Dievas. Pagal griežtą Dievo teisingumą išpirka turėjo būti tiksliai lygiavertė — tobulas žmogus, „paskutinis Adomas“. Taigi kai Dievas siuntė Jėzų kaip išpirką į žemę, Jis padarė jį tokį, kaip reikalavo teisingumas, ne įkūnytuoju, ne dievu-žmogumi, bet tobulu žmogumi, ‘mažesniu negu angelai’ (Žydams 2:9; palygink Psalmių 8:6, 7 [8:5, 6, Brb]). Kaip visagalės Dievybės — Tėvo, Sūnaus ar šventosios dvasios kuri nors dalis galėjo būti žemesnė už angelus?

Kokia prasme ‘viengimis Sūnus’?

BIBLIJA vadina Jėzų Dievo ‘viengimiu Sūnumi’ (Jono 1:14; 3:16, 18; 1 Jono 4:9). Trejybės šalininkai sako, jei Dievas yra amžinas, amžinas taip pat yra ir Dievo Sūnus. Bet kaip gali asmuo būti sūnus ir kartu būti tokio pat amžiaus kaip jo tėvas?

Trejybės šalininkai tvirtina, kad „viengimis“ Jėzaus atveju neatitinka žodžio „gimdyti“ apibrėžimą žodyne, kuriame sakoma, kad tas žodis reiškia „tėvas duoda gyvybę“ (Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary [Vebsterio akademinis žodynas]). Jie sako, kad Jėzaus atveju tai reiškia „giminystė, neturinti pradžios“, būtent, vienintelio Sūnaus giminystė (su Tėvu) be gimdymo (Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words [Vaino aiškinamasis Senojo ir Naujojo Testamento žodžių žodynas]). Ar tai atrodo tau logiška? Ar gali vyras tapti sūnaus tėvu jo nepradėjęs?

Be to, kodėl Biblija vartoja lygiai tokį pat graikišką žodį apibrėžti žodžiui „viengimis“ (kaip be kokių nors paaiškinimų pripažįsta Vainas), aprašydama Izaoko ir Abraomo giminystę? Žydams 11:17 apie Izaoką sakoma, kad jis buvo Abraomo ‘viengimis sūnus’. Negali būti jokios abejonės, kad Izaokas buvo viengimis sūnus įprasta to žodžio prasme, nebūdamas amžiumi ir padėtimi lygus savo tėvui.

Strongo konkordancijoje Exhaustive Concordance išdėstoma, kad Jėzaus ir Izaoko atveju pavartotam žodžiui „viengimis“ apibrėžti pagrindinis graikiškas žodis yra mo·no·ge·nesʹ, kilęs  iš žodžio moʹnos, kuris reiškia „vienintelis“, ir šakninio žodžio giʹno·mai, kuris reiškia „gimdyti“, „tapti (būti sukurtam)“. Todėl mo·no·ge·nesʹ apibrėžiamas taip: „Vienintelis gimęs, viengimis, tai yra vienintelis vaikas“ (E. Robinsonas. A Greek and English Lexicon of the New Testament, [Naujojo Testamento graikų ir anglų kalbų žodynas]).

Žodyne Theological Dictionary of the New Testament, išleistame Gerhardo Kitelio, sakoma: „[Mo·no·ge·nesʹ] reiškia ‘vienintelis pagal kilmę’, tai yra neturintis brolių ir seserų vaikas.“ Šiame žodyne taip pat sakoma, kad, pagal Jono 1:18; 3:16, 18 ir 1 Jono 4:9, „Jėzaus ryšys nėra tik vienintelio vaiko ir jo tėvo giminystės palyginimas. Tai yra giminystė viengimio su jo Tėvu.“

Taigi Jėzus, viengimis Sūnus, turėjo savo egzistavimo pradžią. Ir Visagalis Dievas gali teisėtai vadintis jo Gimdytoju, arba Tėvu, panašiai kaip žemiškasis tėvas Abraomas yra savo sūnaus gimdytojas (Žydams 11:17). Todėl kai Biblija kalba apie Dievą kaip apie Jėzaus „Tėvą“, turima omenyje tai, kas sakoma, — kad jie yra dvi atskiros asmenybės. Dievas yra vyresnis, o Jėzus jaunesnis amžiumi, padėtimi, galia ir žiniomis.

Atsižvelgiant į tai, kad Jėzus nebuvo vienintelis Dievo dvasinis sūnus, sukurtas danguje, paaiškėja, kodėl jo atveju buvo pritaikytas terminas ‘viengimis Sūnus’. Kitos sukurtos nesuskaičiuojamos dvasinės būtybės, angelai, taip pat pavadinti ‘Dievo sūnumis’ ta pačia prasme, kaip Adomas buvo Dievo sūnus, kadangi jų gyvybinė jėga kilo iš Dievo Jehovos, gyvybės Šaltinio (Jobo 38:7; Psalmių 35:10 [36:10, BD]; Luko 3:38). Tačiau jie visi buvo sukurti per „viengimį Sūnų“, vienintelį, kuris tiesiogiai buvo Dievo pradėtas (Kolosiečiams 1:15-17).

Ar Jėzų laikė Dievu?

NORS Jėzus Biblijoje dažnai vadinamas Dievo Sūnumi, tačiau pirmajame amžiuje niekam nebūtų į galvą atėjusi mintis, kad jis yra Dievas Sūnus. Netgi demonai, kurie „tiki, jog yra vienas Dievas“, iš savo patirties dvasinėje sferoje žinojo, kad Jėzus nebuvo Dievas. Todėl jie teisingai kreipdavosi į Jėzų kaip į atskirą „Dievo Sūnų“ (Jokūbo 2:19; Mato 8:29). Ir Jėzui mirus, šalia stovintys romėnų kareiviai, kurie buvo pagonys, pakankamai žinojo, jog tai, ką teigė Jėzaus sekėjai, yra tiesa, todėl galėjo pasakyti, kad Jėzus nebuvo Dievas, bet kad „tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“ (Mato 27:54).

Taigi posakis „Dievo Sūnus“ nurodo Jėzų kaip atskirą sukurtą būtybę, bet ne kaip Trejybės dalį. Kaip Dievo Sūnus, jis negalėjo būti pats Dievas, nes Jono 1:18 pasakyta: „Dievo niekas niekada nėra matęs.“

Mokiniai žiūrėjo į Jėzų kaip į „Dievo žmonių Tarpininką“, bet ne kaip į patį Dievą (1 Timotiejui 2:5). Kadangi, pagal apibrėžimą, tarpininkas yra nepriklausomas asmuo nuo tų, kuriems tarpininkauja, kiltų prieštaravimas, jeigu Jėzus būtų viena būtybė su kuria nors iš abiejų partijų, kurias mėgina sutaikyti. Jis pretenduotų būti tuo, kuo nėra.

Kalbėdama apie Jėzaus ir Dievo giminystę, Biblija yra aiški ir nuosekli. Tik Dievas Jehova yra Visagalis. Ikižmogiškojo būvio Jėzus yra jo tiesioginis kūrinys. Taigi Jėzus turėjo pradžią ir niekada negali prilygti Dievui galia ir amžinybe.

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

Kadangi Jėzus buvo sukurtas Dievo, tai amžiumi, galia ir žiniomis jis yra antroje vietoje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jėzus pasakė, kad egzistavo iki tapdamas žmogumi, nes buvo Dievo sukurtas kaip visų Dievo nematomų kūrinių pradžia