Kaip aiškinama Trejybė?

ROMOS Katalikų Bažnyčia skelbia: „Trejybė yra terminas, apibūdinantis pagrindinę krikščionių religijos doktriną... Todėl Atanazo Tikėjimo išpažinime sakoma: ‘Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, bet tai nėra trys Dievai, o tik vienas Dievas.’ Šioje Trejybėje... asmenys yra vienodai amžini ir vienodai lygūs; jie nesukurti ir yra visagaliai“ (The Catholic Encyclopedia).

Beveik visos kitos krikščioniškojo pasaulio bažnyčios su tuo sutinka. Pavyzdžiui, Graikų Stačiatikių Bažnyčia taip pat laiko Trejybę „pagrindine krikščionybės doktrina“ ir netgi sako: „Krikščionys yra tie, kurie pripažįsta Kristų Dievu.“ Knygoje Our Orthodox Christian Faith (Mūsų krikščioniškas stačiatikių tikėjimas) ta pati bažnyčia skelbia: „Dievas yra triasmenis... Tėvas yra absoliutus Dievas. Sūnus yra absoliutus Dievas. Šventoji Dvasia yra absoliutus Dievas.“

Taigi Trejybė suprantama kaip „vienas Dievas trijuose asmenyse“. Apie kiekvieną šių asmenų pasakyta, kad jie neturi pradžios ir yra  amžini. Apie kiekvieną pasakyta, kad jie yra visagaliai ir nė vienas nėra didesnis ar mažesnis už kitus.

Ar šiam samprotavimui sunku pritarti? Daugelis nuoširdžiai tikinčių suvokė, kad tai paini ir priešinga normaliai logikai doktrina, nesiderinanti su jų patirtimi. Jie klausia: „Kaip gali Tėvas būti Dievas, Jėzus — Dievas ir šventoji dvasia — Dievas, tačiau negali būti trijų Dievų, bet tik vienas Dievas?“

„Žmonėms nesuvokiama“

ŠITA painiava yra plačiai paplitusi. Enciklopedijoje The Encyclopedia Americana rašoma, kad Trejybės doktrina yra „žmonėms nesuvokiama“.

Tokia pat nuomonė daugelio tų, kurie tiki Trejybe. Monsinjoras Judžinas Klarkas sako: „Dievas yra vienas, ir Dievas yra trys. Kadangi nieko panašaus nėra kūryboje, mes negalime to suprasti, tik galime su tuo sutikti.“ Kardinolas Džonas O’Konoras tvirtina: „Mes žinome, kad tai labai didelė paslaptis, kurios net nemėginame suprasti.“ Ir popiežius Jonas Paulius II kalba apie „neištiriamą Dievo Trejybės paslaptį“.

Todėl žodyne A Dictionary of Religious Knowledge rašoma: „Trejybės šalininkai nesutaria tarp savęs, kokia tiksli tos doktrinos prasmė, arba, tiksliau sakant, kaip ją reikia paaiškinti.“

Tad suprantama, kodėl enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia sakoma: „Romos Katalikų seminarijose yra mažai Trejybės teologijos dėstytojų, kuriems seminaristai retkarčiais neįkyrėtų klausimu: ‘Kaipgi skelbti Trejybę?’ Ir jei šitas klausimas liudija apie sumaištį tarp dalies studentų, matyt, jis ne mažiau liudija apie sumaištį ir tarp dalies jų profesorių.“

Šios pastabos teisingumu galima įsitikinti nuėjus į biblioteką ir patyrinėjus Trejybę remiančias knygas. Prirašyta nesuskaitoma daugybė puslapių, stengiantis ją paaiškinti. Bet praėjęs painių teologinių sąvokų ir aiškinimų labirintus, tyrinėtojas vis tiek lieka nepatenkintas.

Jėzuitas Džozefas Brekenas rašo apie tai knygoje What Are They Saying About the Trinity? (Ką jie sako apie Trejybę?): „Kunigai, kurie studijų seminarijoje metais... stropiai studijavo Trejybę, paprastai nesiryžta jos savo tikintiesiems skelbti iš sakyklos netgi Trejybės sekmadienį... Kam įkyrėti žmonėms kažkuo, ko jie pagaliau vis tiek negalėtų aiškiai suprasti?“ Be to jis sako: „Trejybė yra formalus tikėjimo dalykas, bet ji mažai teturi arba neturi jokios [įtakos] kasdieniniam ir religiniam krikščionies gyvenimui.“ Vis dėlto ji yra bažnyčių „pagrindinė dogma“!

Katalikų teologo Hanso Kiungo knygoje Christianity and the World Religions (Krikščionybė ir pasaulio religijos) pažymima, kad Trejybė yra viena priežastis, kodėl bažnyčios nepajėgė padaryti reikšmingos pažangos, kad patrauktų nekrikščionis. Jis rašo: „Net gerai apsišvietusiems musulmonams, kaip iki šiol ir žydams, Trejybės idėja visiškai nesuprantama... Skirtumai, esantys, pagal Trejybės doktriną, tarp vieno Dievo ir trijų hipostazių, nepatenkina musulmonų, kuriuos teologiniai sirų, graikų ir lotynų terminai veikiau supainioja, negu apšviečia. Musulmonams tai yra žodžių žaismas... Kodėl Dievo vienovės ir unikalumo sąvoką dar reikia papildyti kažkuo, kas gali tą vienovę ir unikalumą tik sumenkinti arba panaikinti?“

„Dievas nėra sumaišties... Dievas“

KAIP galėjo atsirasti tokia paini doktrina? Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia tvirtinama: „Tokią paslaptingą dogmą sąlygoja dieviškasis apreiškimas.“ Katalikų mokslininkai Karlas Raneris ir Herbertas Forgrimleris savo žodyne Theological Dictionary rašo: „Trejybė yra paslaptis... tikslia prasme..., kuri negali būti žinoma be apreiškimo ir net po apreiškimo negali pasidaryti visiškai suprantama.“

 Jeigu tvirtinama, kad tokia supainiota paslaptis kaip Trejybė turėjo būti apreikšta Dievo, iškyla kita didelė problema. Kodėl? Todėl, kad toks požiūris į Dievą neatitinka paties dieviškojo apreiškimo: „Nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Korintiečiams 14:33).

Turint omenyje šį tvirtinimą, ar Dievas galėjo būti iniciatorius doktrinos apie save, kuri yra taip supainiota, kad net hebrajų, graikų ir lotynų filologijos žinovai negali tikrai jos išaiškinti?

Be to, ar turi žmonės būti teologai, kad ‘pažintų vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį — Mesiją’? (Jono 17:3) Jeigu taip, kodėl tik tokia maža dalis išsilavinusių žydų religinių vadovų pripažino Jėzų Mesiju? Tačiau kuklūs valstiečiai, žvejai, mokesčių rinkėjai ir namų šeimininkės ištikimai sekė Jėzumi. Šie paprasti žmonės buvo taip įsitikinę tuo, ko mokė Jėzus apie Dievą, kad jie galėjo mokyti to kitus ir netgi buvo pasiruošę mirti už savo tikėjimą (Mato 15:1-9; 21:23-32, 43; 23:13-36; Jono 7:45-49; Apaštalų darbai 4:13).

[Iliustracija 4 puslapyje]

Ne religiniai vadovai, o paprasti, nuolankūs žmonės buvo Jėzaus mokiniai