Kaip plėtojosi Trejybės doktrina?

TU DABAR galbūt paklausi: „Jeigu Trejybė nėra Biblijos mokymas, kaip ji tapo krikščioniškojo pasaulio doktrina?“ Daugelis tiki, kad Trejybė buvo suformuluota 325 m. e. m. Nikėjos susirinkime.

Bet tai ne visai teisinga. Nikėjos susirinkimas, tiesa, tvirtino, kad Kristus buvo tos pačios substancijos kaip Dievas, ir tas padėjo pagrindą vėlesnei Trejybės teologijai. Tačiau Trejybės doktrina nebuvo nustatyta, nes šitame susirinkime nieko nebuvo užsiminta apie tai, kad šventoji dvasia būtų trečiasis triasmenės Dievybės asmuo.

 Konstantino vaidmuo Nikėjos susirinkime

DAUGELĮ metų, remiantis bibliniu pagrindu, buvo stipriai priešinamasi plintančiai idėjai, kad Jėzus buvo Dievas. Mėgindamas išspręsti ginčą, Romos imperatorius Konstantinas sušaukė į Nikėją visus vyskupus. Dalyvavo tik apie 300, dalelė viso vyskupų skaičiaus.

Konstantinas nebuvo krikščionis. Manoma, kad jis vėliau savo gyvenime atsivertė, bet buvo pakrikštytas tik prieš pat mirtį. Savo knygoje The Early Church (Ankstyvoji bažnyčia) Henris Čadvikas apie jį rašo: „Konstantinas, kaip ir jo tėvas, garbino Nenugalimąją Saulę; ... jo atsivertimo nereikėtų laikyti nuoširdžiu prielankumu... Tai buvo karinis dalykas. Konstantinas niekada neturėjo aiškaus krikščioniško mokymo supratimo, bet buvo įsitikinęs, kad pergalė mūšyje galėtų būti krikščionių Dievo dovana.“

Koks buvo šio nekrikštyto imperatoriaus vaidmuo Nikėjos susirinkime? Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica sakoma: „Konstantinas pirmininkavo, aktyviai vadovavo diskusijoms ir pats pasiūlė... esminę formuluotę — susirinkimo priimtą tikėjimo išpažinimą, išreiškiantį Kristaus ryšį su Dievu: ‘savo esme lygus Tėvui’... Įbauginti imperatoriaus, vyskupai, išskyrus tik du, pasirašė šį tikėjimo išpažinimą — daugelis prieš savo pačių įsitikinimą.“

Taigi Konstantino vaidmuo buvo lemiamas. Po karščiausių religinių debatų, trukusių du mėnesius, šis pagoniškas politikas įsikišo ir išsprendė ginčą naudai tų, kurie tvirtino, kad Jėzus buvo Dievas. Bet kodėl? Žinoma, ne pagal kokį nors biblinį įsitikinimą. „Konstantinas iš esmės neturėjo nė mažiausio supratimo graikų teologijos klausimais“, sakoma knygoje A Short History of Christian Doctrine. Bet suprato, kad religinis susiskaldymas pavojingas jo imperijai, o jis norėjo sustiprinti savo valdas.

Tačiau nė vienas iš vyskupų Nikėjoje neparėmė Trejybės. Jie nusprendė tik dėl Jėzaus prigimties, bet ne dėl šventosios dvasios vaidmens. Jeigu Trejybė būtų buvusi aiški Biblijos tiesa, ar jie nebūtų pasiūlę jos tuo metu?

Tolesnė raida

PO NIKĖJOS susirinkimo debatai šia tema tęsėsi dešimtmečiais. Tie, kurie tikėjo, kad Jėzus savo esme nėra lygus Dievui, kurį laiką netgi vėl susilaukė palankumo. Bet vėliau prieš juos stojo imperatorius Teodosijus. Jis galutinai nustatė Nikėjos susirinkimo tikėjimo išpažinimą norma savo imperijai ir 381 m. e. m. sušaukė susirinkimą Konstantinopolyje šiai formuluotei išaiškinti.

Tas susirinkimas sutarė šventajai dvasiai skirti tokią pat vietą kaip Dievui ir Kristui. Pirmą kartą krikščioniškojo pasaulio Trejybė atsidūrė dėmesio centre.

Tačiau ir po Konstantinopolio susirinkimo Trejybė kaip tikėjimo tiesa nebuvo visuotinai pripažinta. Daugelis priešinosi jai ir todėl buvo smarkiai persekiojami. Tik vėlesniais šimtmečiais Trejybė buvo suformuluota į tvirtą tikėjimo išpažinimą. Leidinyje The Encyclopedia Americana pažymima: „Trejybės doktrina visiškai susiformulavo viduramžių sholastikoje Vakaruose,  kai buvo imtasi ją aiškinti filosofiniais ir psichologiniais terminais.“

Atanazo tikėjimo išpažinimas

ATANAZO tikėjimo išpažinime Trejybė buvo apibrėžta aiškiau. Atanazas buvo dvasininkas, Nikėjos susirinkime palaikęs Konstantiną. Jo vardo tikėjimo išpažinime pareiškiama: „Mes garbiname vieną Dievą Trejybėje... Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, tačiau jie nėra trys dievai, bet tik vienas Dievas.“

Tačiau gerai informuoti mokslininkai vieningai sako, kad šį tikėjimo išpažinimą sukūrė ne Atanazas. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica komentuojama: „Iki XII amžiaus tikėjimo išpažinimas Rytų Bažnyčioje buvo nežinomas. Nuo XVII amžiaus mokslininkai visuotinai sutinka, kad ne Atanazas (mirė 373 m.) surašė Atanazo tikėjimo išpažinimą, bet jis, matyt, buvo sukurtas V amžiuje pietų Prancūzijoje... Atrodo, šio tikėjimo išpažinimo įtaka atvirai buvo jaučiama VI ir VII amžiuje pirmiausia pietinėje Prancūzijoje ir Ispanijoje. Jis buvo pritaikytas IX amžiuje Vokietijos ir kiek vėliau Romos bažnyčių liturgijoje.“

Taip nuo Kristaus laikų praėjo šimtmečiai, kol Trejybė krikščioniškajame pasaulyje buvo daugumos priimta. O kuo čia buvo vadovaujamasi priimant nutarimus? Dievo Žodžiu ar klerikaliniais ir politiniais motyvais? E. V. Hopkinsas knygoje Origin and Evolution of Religion atsako: „Galutinis ortodoksinis trejybės apibrėžimas didžiąja dalimi buvo bažnytinės politikos reikalas.“

Išpranašautas atkritimas

GĖDINGA Trejybės istorija atitinka tai, kas, pagal pranašiškus Jėzaus ir jo apaštalų žodžius, turėjo įvykti po jų dienų. Jie pasakė, kad bus atkritimas, nukrypimas, atsitraukimas nuo tikrojo garbinimo, kuris tęsis iki Kristaus sugrįžimo, kai tikrasis garbinimas bus atkurtas dar prieš Dievui sunaikinant šią santvarką.

Apie tą „dieną“ apaštalas Paulius pasakė: „Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus“ (2 Tesalonikiečiams 2:3, 7). Vėliau jis pranašavo: „Žinau, kad man pasitraukus įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbai 20:29, 30). Kiti Jėzaus mokiniai taip pat rašė apie šitą atkritimą ir su tuo susijusią ‘nedorą’ dvasininkijos klasę. (Žiūrėk, pavyzdžiui, 2 Petro 2:1; 1 Jono 4:1-3; Judo 3, 4.)

Paulius taip pat rašė: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet pasidavę savo įgeidžiams susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Timotiejui 4:3, 4).

Jėzus pats paaiškino, kas slėpėsi už šito atkritimo nuo tikrojo tikėjimo. Jis pasakė, kad pats pasėjo gerą sėklą, bet priešas, Šėtonas, užsėjo lauką piktžolėmis. Taigi kartu su pirmaisiais kviečių daigais turėjo pasirodyti ir piktžolės. Todėl reikėjo laukti nukrypimo nuo tikrosios krikščionybės prieš pjūtį, kurios metu Kristus turėjo vėl viską atkurti (Mato 13:24-43). Enciklopedijoje The Encyclopedia Americana komentuojama: „Ketvirtojo šimtmečio Trejybės doktrina neatspindėjo tikslaus pirmųjų krikščionių mokymo apie Dievo prigimtį; priešingai, tai buvo nukrypimas nuo šito mokymo.“ Bet kaip atsirado šitas nukrypimas? (1 Timotiejui 1:6)

Kas padarė įtaką?

VISUR senovės pasaulyje nuo Babilono laikų buvo garbinami pagoniški dievai, paprastai sugrupuoti į trejybes, arba triadas. Ta įtaka buvo paplitusi Egipte, Graikijoje ir Romoje  šimtmečiais prieš Kristų, jo dienomis ir po jo. Ir po apaštalų mirties šitie pagoniški įsitikinimai ėmė skverbtis į krikščionybę.

Istorikas Vilis Durantas pažymi: „Krikščionybė nesunaikino pagonybės; ji perėmė ją... Iš Egipto atėjo dieviškos trejybės idėjos.“ Ir knygoje Egyptian Religion (Egiptiečių religija) Zygfridas Morencas nurodo: „Egipto teologai buvo daugiausia susirūpinę Trejybe... Tris dievus jie sujungė ir laikė viena būtybe, į kurią kreipdavosi vienaskaita. Taip Egipto religijos dvasinė galia buvo tiesiogiai susijusi su krikščioniškąja teologija.“

Tai turėjo įtakos vėlyvojo trečiojo ir ankstyvojo ketvirtojo šimtmečių bažnytininkų iš Aleksandrijos (Egiptas), pavyzdžiui, Atanazo, suformuluotoms idėjoms, kurios atvedė į Trejybę. Jų pačių įtaka plito, todėl Morencas laiko „Aleksandrijos teologiją tarpininke tarp Egipto religijos palikimo ir krikščionybės“.

Eduardo Gibono knygos History of Christianity (Krikščionybės istorija) pratarmėje skaitome: „Jeigu pagonybė buvo nugalėta krikščionybės, tai taip pat tiesa, kad krikščionybė buvo suteršta pagonybe. Švarų pirmųjų krikščionių deizmą... Romos Bažnyčia pakeitė į nesuprantamą trejybės dogmą. Daugelis pagoniškų principų, kuriuos sugalvojo egiptiečiai bei idealizavo Platonas, buvo priimti kaip verti pasitikėjimo.“

Žodyne A Dictionary of Religious Knowledge pažymima, jog, daugelio nuomone, Trejybė „yra užteršimas, pasiskolintas iš pagoniškų religijų ir įskiepytas į krikščionišką tikėjimą“. Ir leidinyje The Paganism in Our Christianity pareiškiama: „[Trejybės] kilmė yra absoliučiai pagoniška.“

Dėl šios priežasties Džeimsas Heistingsas enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics rašė: „Pavyzdžiui, induizme mes randame Brahmos, Šivos ir Višnaus trejeto grupę; ir Egipto religijoje — Ozyrio, Izidės ir Horo trejeto grupę... Ne tik senovės religijose Dievas buvo suprantamas kaip Trejybė. Ypač tai primena neoplatoniškąjį supratimą Aukščiausios arba Galutinės Realybės“, kuri „pavaizduota kaip triasmenė“. Tačiau kokį ryšį su Trejybe turėjo graikų filosofas Platonas?

Platono filosofija

PLATONAS, kaip manoma, gyveno nuo 428 iki 347 metų prieš Kristų. Nors jis nemokė Trejybės dabartine jos formuluote, jo filosofija tam paruošė kelią. Vėliau atsirado filosofinių krypčių, kurios palaikė trejybės sampratą ir buvo paveiktos Platono pažiūrų apie Dievą ir pasaulį.

Apie Platono įtaką prancūzų žodyne Nouveau Dictionnaire Universel (Naujas universalus žodynas) sakoma: „Platoniškoji trejybė — iš esmės tik atmaina senųjų trejybių, kurių pradžia siekia pirmykštes tautas, — yra racionali filosofiška trejybė simbolių, virtusių trimis hipostazėmis, arba dieviškais asmenimis, apie kuriuos mokė krikščioniškos bažnyčios... Šitą graikų filosofo sampratą apie dievišką trejybę... galima rasti visose senovės (pagoniškose) religijose.“

The New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge (Nauja Šaf-Hercogo religinių žinių enciklopedija) parodo šitos graikiškos filosofijos įtaką: „Mokymą apie Logos ir Trejybę suformulavo Graikų Bažnyčios Tėvai, kurie... tiesiogiai ar netiesiogiai buvo smarkiai platoniškosios filosofijos veikiami... Negalima paneigti, kad iš šito šaltinio į Bažnyčią skverbėsi klaidos ir nukrypimai.“

Leidinyje The Church of the First Three Centuries (Pirmųjų trijų šimtmečių Bažnyčios) sakoma: „Trejybės doktrina atsirado pamažu ir palyginti vėlai; ... ji kilo iš šaltinio, kuris buvo visiškai svetimas Žydų ir Krikščionių Raštams; ... ji brendo ir buvo Platono paveiktų Bažnyčios Tėvų įskiepyta į krikščionybę.“

Trečiojo m. e. šimtmečio pabaigoje „krikščionybė“ ir neoplatoniškosios filosofijos susiliejo. Kaip pareiškia Adolfas Harnakas knygoje Outlines of the History of Dogma (Dogmos istorijos apybraiža), bažnytinis mokymas „tvirtai įsišaknijo helenizmo (pagoniško graikiško mąstymo) dirvoje. Todėl daugybei krikščionių jis tapo paslaptimi“.

Bažnyčia tvirtino, kad naujos doktrinos remiasi Biblija. Bet Harnakas sako: „Iš tikrųjų ji įteisino helenistinį mąstymą, prietaringas pažiūras bei pagoniško misterinio garbinimo papročius.“

 Knygoje A Statement of Reasons (Priežasčių išdėstymas) Endrius Nortonas apie Trejybę sako: „Mes galime ištirti šios doktrinos istoriją ir atrasti jos šaltinius ne krikščioniškame apreiškime, bet platoniškojoje filosofijoje... Trejybė nėra Kristaus ir jo apaštalų mokymas, bet vėlesniųjų platonikų mokyklos išgalvojimas.“

Taigi Jėzaus ir jo apaštalų išpranašautas atkritimas ypač suklestėjo ketvirtajame amžiuje. Trejybės mokymo plėtojimasis buvo tik vienas to įrodymas. Atskalūniškos bažnyčios pradėjo priimti ir kitas pagoniškas idėjas, pavyzdžiui, tokias kaip pragaro ugnis, sielos nemirtingumas ir stabų garbinimas. Dvasine prasme krikščioniškasis pasaulis, kaip buvo pranašauta, įžengė į tamsiuosius amžius, kai ėmė viešpatauti „nedorybės žmogus“ — dvasininkijos klasė (2 Tesalonikiečiams 2:3, 7).

Kodėl Dievo pranašai to nemokė?

KODĖL tūkstantmečiais nė vienas iš Dievo pranašų nemokė jo tautos apie Trejybę? Galiausiai ar Jėzus, Didysis Mokytojas, savo sugebėjimų nebūtų pritaikęs paaiškinti mokiniams Trejybę? O Dievas, įkvėpęs šimtus Šventojo Rašto puslapių, ar nebūtų panaudojęs kurį nors iš savo nurodymų mokyti apie Trejybę, jeigu ji būtų tikėjimo „pagrindinė doktrina“?

Ar krikščionys turi tikėti, kad Dievas, praėjus šimtmečiams po Kristaus ir po to, kai jis įkvėpė Biblijos parašymą, remtų suformulavimą doktrinos, kurios tūkstantmečiais nežinojo jo tarnai, kuri yra „nesuvokiama paslaptis“ ir „nepasiekiama žmogaus protui“, kuri, visiems pripažįstant, yra pagoniškos kilmės ir „daugiausia buvo bažnytinės politikos reikalas“?

Istorija aiškiai liudija: Trejybės mokymas yra nukrypimas nuo tiesos, atkritimas nuo jos.

[Anotacija 8 puslapyje]

‘Ketvirtojo šimtmečio Trejybės doktrina buvo nukrypimas nuo pirmųjų krikščionių mokymo’ (The Encyclopedia Americana).

[Rėmelis 9 puslapyje]

„Didžiųjų dievų triada“

Senovės Babilone ir Asirijoje jau daug šimtmečių prieš Kristų buvo dievų triados, arba trejybės. Apie vieną tokią triadą Mesopotamijos srityje prancūzų enciklopedijoje „Larousse Encyclopedia of Mythology“ pasakyta: „Visata buvo padalinta į tris dalis, iš kurių kiekvieną valdė dievas. Dangus priklausė Anui. Žemė buvo duota Enliliui. Ea viešpatavo ant vandenų. Kartu jie sudarė didžiųjų dievų triadą.“

[Rėmelis 12 puslapyje]

Induistų Trejybė

Apie induistų Trejybę, kuri egzistavo jau šimtmečiais prieš Kristų, knygoje „The Symbolism of Hindu Gods and Rituals“ (Induistų dievų ir apeigų simbolizmas) sakoma: „Vienas Trejybės dievų yra Šiva. Jis dievas griovėjas. Kiti du dievai: Brahma, dievas kūrėjas, ir Višnus, dievas saugotojas... Siekiant parodyti, kad šitie trys procesai yra vienas ir tas pats, trys dievai buvo sujungti į vieną formą“ (Išleido A. Partasaratis, Bombėjus).

[Iliustracija 8 puslapyje]

„Konstantinas iš esmės neturėjo nė mažiausio supratimo graikų teologijos klausimais“ (A Short History of Christian Doctrine).

 [Iliustracijos 10 puslapyje]

1. Egiptas Triada: Horas, Ozyris, Izidė; II tūkstantmetis p. m. e.

2. Babilonas Triada: Ištarė, Sinas, Šamašas; II tūkstantmetis p. m. e.

3. Palmyra Triada: mėnulio dievas, Dangaus Viešpats, saulės dievas; apie I m. e. a.

4. Indija Triasmenė induistų dievybė; apie VII m. e. a.

5. Kambodža Budistų trejybė; apie XII m. e. a.

6. Norvegija Trejybė (Tėvas, Sūnus, šventoji dvasia); apie XIII m. e. a.

7. Prancūzija Trejybė; apie XIV m. e. a.

8. Italija Trejybė; apie XV m. e. a.

9. Vokietija Trejybė; apie XIX m. e. a.

10. Vokietija Trejybė; XX m. e. a.