Vienuoliktas skyrius

Įprasmink savo gyvenimą visiems laikams

KAD ir kur gyventume, girdime apie mokslininkų atradimus. Biologai, okeanografai ir kiti nuolat gausina žinias apie Žemės rutulį bei jo gyvybę. Tyrinėdami kitą sferą, astronomai ir fizikai vis daugiau sužino apie mūsų Saulės sistemą, žvaigždes, net tolimas galaktikas. Apie ką tai liudija?

Daugelis įžvalgių mąstytojų pritaria senovės karaliui Dovydui: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus“ (Psalmių 19:1, Brb red.). Žinoma, kai kurie gali nesutikti su tuo ar sakyti, jog nėra tuo įsitikinę. Bet ar šioje knygoje pateikti įrodymai nėra pakankamai svari priežastis tau tikėti Kūrėją, visatos ir mūsų gyvybės šaltinį?

Apaštalas Paulius pažymėjo: „Žmonės negali teigti nepažįstą Dievo. Koks Jis yra Dievas, nuo pat pasaulio pradžios žmonės gali suvokti iš Jo sukurtų dalykų. Jie rodo Jo amžinąją galią. Tai rodo, jog Jis — Dievas“ (Romiečiams 1:20, Holy Bible—New Life Version). Ankstesniuose skyriuose išdėstyti kūrybos faktai padėjo geriau ‛suvokti, koks Jis yra Dievas’, bei perprasti „jo neregimąsias ypatybes“ (ŠR). Vis dėlto neturėtume apsiriboti tuo, kad fizinėje kūrinijoje įžvelgiame Kūrėją. Kodėl?

 Daugelis mokslininkų pasiaukojamai tyrinėja visatą, tačiau, nematydami ilgalaikės prasmės, iki šiol jaučia tuštumą. Pavyzdžiui, fizikas Stivenas Vainbergas rašė: „Kuo geriau pažįstame visatą, tuo menkiau suprantame, kodėl ji egzistuoja.“ Apie astronomo Alano Dreslerio požiūrį žurnalas Science rašė: „Kai tyrinėtojai teigia, kad kosmologija atskleidžia Dievo ‛protą’ ar jo ‛rankų darbus’, jie pripažįsta visatos fizinę struktūrą esant Dievo sukurtą, o ji juk nėra pats svarbiausias dalykas.“ Dresleris nurodė, jog daug svarbesnė yra žmogaus egzistavimo prasmė. Jis pasakė: „Buvo atsisakyta įsitikinimo, kad materialiosios visatos centre — žmonija, bet tenka ir vėl pripažinti, jog gyvenimo prasmės požiūriu mes esame esminė figūra.“

 Žinoma, mums visiems turėtų labai rūpėti mūsų būties prasmė. Vien pripažindami Kūrėjo, arba Didžiojo Projektuotojo, egzistavimą bei savo priklausomybę nuo jo, nesijausime gyveną prasmingiau. Juoba kad gyvenimas atrodo trumpas. Daugelis mano panašiai kaip vienos Viljamo Šekspyro pjesės veikėjas — karalius Makbetas:

„Gyvenimas — tai bėgantis šešėlis,

Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką

Papostringauja scenoj, pasimaivo,

Nueina ir nutyla amžinai,

Tai idioto pasaka triukšminga,

Neturinti prasmės“ (Makbetas, V veiksmas, V scena, vertė A. Churginas).

Visų kraštų žmonės tikriausiai pritaria šiems žodžiams; bet, patys išgyvendami sunkias krizes, kai kurie vis tiek šaukiasi Dievo pagalbos. Išmintingas senovės vyras Elihuvas pastebėjo: „Jie dejuoja sunkios priespaudos slegiami, šaukiasi pagalbos... Bet nė vienas nesako: ‛Kur yra Dievas, mano Kūrėjas..., kuris pamoko mus daugiau negu žemės žvėris, daro mus išmintingesnius už padangių paukščius?’“ (Jobo 35:9-11, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys)

Elihuvo žodžiai pabrėžia, kad mes, žmonės, gyvenimo prasmės požiūriu tikrai nesame esminė figūra. Visa ko centre yra mūsų Didysis Kūrėjas, taigi logiška, kad tikroji mūsų būties prasmė susijusi su juo ir priklauso nuo jo. Norėdami ją rasti ir jausti didelį pasitenkinimą, turime pažinti Kūrėją ir suderinti savo gyvenimą su jo valia.

 Pripažinti Kūrėją

Mozė pripažino Kūrėją. Jis neneigė tikrovės: „Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų — aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose.“ Įsisąmoninęs tai, Mozė nenusivylė ir nenusiteikė pesimistiškai, tik dar geriau suprato, kaip svarbu pripažinti Kūrėją. Mozė meldėsi: „Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! Gaivink mus nuo ryto savo gailestingumu, kad džiaugsmas ir linksmumas mus lydėtų visą amžių! Viešpatie, Dieve, būk mums geras“ (Psalmių 90:10, 12, 14, 17, Brb red.).

‛Gaivinami nuo ryto.’ ‛Džiūgaujantys visą amžių.’ ‛Dievas mums geras.’ Ar iš tokių frazių neaišku, kad kai kas surado gyvenimo prasmę, nors dauguma žmonių jos neranda?

Kad tai pavyktų, svarbu suvokti savo padėtį Kūrėjo atžvilgiu. Šiek tiek mums padėtų geresnis visatos pažinimas. Dovydas klausė: „Kai aš žiūriu į tavo dangų, tavo pirštų darbą, į mėnulį ir į žvaigždes, kurias tu padarei: kas gi yra žmogus, kad tu jį atsimeni? arba žmogaus sūnus, kad juo rūpinies?“ (Psalmių 8:4, 5)

 Neužtenka vien pripažinti, kad Jehova sukūrė saulę, mėnulį bei žvaigždes ir leido atsirasti žemėje visokiausių formų gyvybei (Nehemijo 9:6; Psalmių 23:2; Izaijo 40:26; Jeremijo 10:10, 12). Kaip jau sužinojome, Jehovos savitas vardas rodo jį esant tikslo siekiantį Dievą ir vienintelį pajėgų visiškai įgyvendinti savo valią.

Izaijas rašė: „[Dievas] padarė žemę ir ją sutvarkė; jis jos kūrėjas. Jis ne veltui ją sutvėrė; jis padarė ją, kad būtų gyvenama.“ Paskui Izaijas pacitavo Jehovos žodžius: „Aš Viešpats [„Jehova“, NW], ir nėra kito“ (Izaijo 45:18). O vėliau apie brolius krikščionis Paulius taip pasakė: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams.“ Patys svarbiausi „geri darbai“ — skelbti ‛daugeriopą Dievo išmintį, kaip tai atitinka [jo] amžinąjį nutarimą’ (Efeziečiams 2:10; 3:8-11). Mums įmanoma ir išties reikia palaikyti ryšį su Kūrėju, siekiant sužinoti jo tikslą bei prisiderinti prie jo (Psalmių 94:3-6).

Pripažindami, kad yra mylintis, rūpestingas Kūrėjas, be abejo, atitinkamai veiksime. Štai pagalvok, kokią įtaką tai turėtų mūsų elgesiui su kitais. „Kas skriaudžia vargingąjį, tas užgaulioja jo Sutvėrėją. Bet kas jo pasigaili, tas garbina Dievą.“ „Argi ne tas pats Dievas mus sutvėrė? Kodėl klastingai elgiamės vienas su kitu?“ (Patarlių 14:31, ŠvR; Malachijo 2:10, Brb red.) Suvokimas, jog yra rūpestingas Kūrėjas, turėtų paskatinti mus būti rūpestingesnius kitiems jo kūriniams.

Čia mes neliekame be pagalbos. Kūrėjas gali  padėti mums. Nors Jehova dabar nebekuria žemėje nieko nauja, jis, galima sakyti, užsiima kitokia kūryba. Jis aktyviai ir veiksmingai padeda žmonėms, ieškantiems jo vadovavimo. Nusikaltęs Dovydas prašė: „Sutverk manyje, Dieve, nesuteptą širdį ir atnaujink manyje stiprią dvasią“ (Psalmių 50:12; 124:8, Brb red.). Biblija ragina krikščionis ‛atsižadėti senojo žmogaus’, kurį suformavo aplinkinis pasaulis, ir „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą“ (Efeziečiams 4:22-24). Taigi Jehova gali sukurti žmogui naują simbolinę širdį — padėti jam išsiugdyti asmenybę, atspindinčią Dievą.

Tačiau tai tik pirmieji žingsniai. Neturime sustoti ties tuo. Paulius kai kuriems išsilavinusiems atėniečiams kalbėjo: ‛Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, nustatė aprėžtus laikus, kad žmonės ieškotų jo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų’ (Apaštalų darbai 17:24-27).

Pažinimas suteikia gyvenimui prasmę

Iš to, ką apsvarstėme, turėtų būti aišku, jog Kūrėjas per savo materialiąją kūriniją ir per savo įkvėptą Žodį, Bibliją, davė pakankamai žinių. Jis skatina mus augti pažinimu bei įžvalgumu ir net išpranašavo laiką, kai ‛žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vanduo pripildo jūrą’ (Izaijo 11:9, Brb red.; 40:13, 14).

Kūrėjas nenorėjo apriboti mūsų galimybės mokytis ir tobulėti 70-čia ar 80-čia gyvenimo metų.  Tai akivaizdu iš vieno žinomiausių Jėzaus teiginių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

„Amžinasis gyvenimas.“ Tai ne svajonė. Anaiptol — nesibaigiančio gyvenimo samprata derinasi su tuo, ką Kūrėjas pasiūlė mūsų pirmiesiems tėvams, Adomui ir Ievai. Tai sutampa su moksliniais faktais apie mūsų smegenų sandarą bei pajėgumą. Be to, tai atitinka Jėzaus Kristaus mokymus. Žmonijai pažadėtas amžinasis gyvenimas buvo Jėzaus skelbiamos žinios esmė. Paskutinį vakarą, praleistą žemėje su apaštalais, jis pasakė: „O amžinasis gyvenimas  — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

Kaip apsvarstėme ankstesniame skyriuje, Jėzaus amžinojo gyvenimo pažadas milijonams žmonių taps tikrove kaip tik čia, žemėje. Ši ateities viltis, be abejo, gali labai įprasminti žmogaus gyvenimą. O tam reikia puoselėti santykius su Kūrėju. Turint tokius santykius, jau dabar dedamas amžinojo gyvenimo pagrindas. Įsivaizduok tokio gyvenimo perspektyvas: mokaisi, tyrinėji ir eksperimentuoji — negalvodamas, kad sutrukdys liga ar mirtis. (Palygink Izaijo 40:28.) Kaip galėtum arba kaip norėtum tada gyventi? Tu pats geriausiai išmanai savo pomėgius ir žinai, kokius sugebėjimus trokštum išsiugdyti ir kokius klausimus išsiaiškinti. Tuo užsiimdamas netgi dar labiau įprasmintum savo gyvenimą!

Paulius turėjo svarių priežasčių laukti laiko, kai „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:21). Tos laisvės siekėjai tikrai prasmingai gyvens jau dabar ir per amžius — Dievo šlovei (Apreiškimas 4:11).

Viso pasaulio Jehovos Liudytojai nagrinėjo šią temą. Jie įsitikinę, kad yra Kūrėjas ir kad jis rūpinasi jais — ir tavimi. Jie mielai padeda kitiems rasti šią tvirtai pagrįstą gyvenimo prasmę. Mes kviečiame tave apsvarstyti šią temą su jais. Tada tu galėsi įprasminti savo gyvenimą visiems laikams!

[Rėmelis 185 puslapyje]

Kuo laikytinas Dievas?

„Mokslininkai bei kiti žmonės žodžiu ‛Dievas’ kartais išreiškia kažką abstraktaus ir atsieto, dėl to Jis beveik tapatinamas su gamtos dėsniais“, — komentavo Stivenas Vainbergas, Nobelio premijos laureatas, nusipelnęs pagrindinių jėgų tyrimo srityje. Jis pridūrė:

„Man atrodo, kad jeigu ką nors ir galima vadinti ‛Dievu’, tai turėtų būti rūpestingas Dievas, kūrėjas ir įstatymų davėjas, sukūręs ne tik gamtos dėsnius bei visatą, bet ir gėrio bei blogio normas, — asmenybė, kuri domisi mūsų veiksmais, apskritai kažkas garbintinas. ... Būtent toks Dievas per visą istoriją rūpėjo žmonėms“ (Dreams of a Final Theory).

[Iliustracija 187 puslapyje]

Mozė suprato, jog, kiek begyventume, tikroji mūsų gyvenimo prasmė priklauso nuo Kūrėjo

[Iliustracija 190 puslapyje]

Ilgalaikė gyvenimo prasmė atveria daugybę galimybių