Septintas skyrius

Ką galima sužinoti apie Kūrėją iš knygos?

TIKRIAUSIAI sutiksi, kad informatyvi, įdomi knyga yra tikrai vertinga. Biblija yra kaip tik tokia. Joje randama patrauklių gyvenimo pasakojimų, iškeliančių aukštas moralės normas. Ten vaizdingai paaiškinamos svarbios tiesos. Vienas iš jos rašytojų, garsus savo išmintimi, pasak jo paties, „stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius“ (Ekleziasto 12:10, Brb red.).

Knyga, kurią vadiname „Biblija“, iš tiesų yra rinkinys 66 mažesnių knygų, parašytų daugiau kaip per 1500 metų. Pavyzdžiui, 1513 m. p. m. e. Mozė ėmė rašyti Pradžios knygą ir iki 1473 m. p. m. e. baigė pirmąsias penkias knygas. Paskutinis iš Biblijos rašytojų buvo Jėzaus apaštalas Jonas. Jis parašė Jėzaus gyvenimo istoriją (Jono evangeliją), taip pat keletą trumpesnių laiškų bei Apreiškimo knygą, kuri paprastai yra Biblijos pabaigoje.

Per 1500 metų, pradedant Moze ir baigiant Jonu, Bibliją rašė apie 40 žmonių. Tai buvo nuoširdūs, dievobaimingi vyrai, norėję pagelbėti kitiems sužinoti apie mūsų Kūrėją. Iš jų raštų geriau perprantame Dievo asmenybę bei sužinome, kaip įtikti jam. Biblija dar padeda mums suvokti, kodėl klesti blogis ir kaip jis bus pašalintas. Jos  rašytojai kalbėjo apie ateitį, kai žmonija gyvens labiau valdoma paties Dievo, ir iš dalies nusakė puikias būsimąsias sąlygas (Psalmių 36:10, 11; Izaijo 2:2-4; 65:17-25; Apreiškimas 21:3-5).

Tau tikriausiai žinoma, jog daugelis Bibliją laiko neverta didelio dėmesio senovine žmogaus išminties knyga. Tačiau milijonai yra įsitikinę, kad tikrasis jos Autorius yra Dievas ir būtent jis nukreipė reikiama linkme jos rašytojų mintis (2 Petro 1:20, 21). Kaip nustatyti, ar tai, ką jie parašė, iš tikrųjų nuo Dievo?

Na, šią tiesą patvirtina gausybė vertų dėmesio įrodymų. Ištyrę juos, daug mąstančių asmenų priėjo prie išvados, kad Biblija nėra vien žmonių parašyta knyga, ji — antžmogiškas veikalas. Pasiaiškinkime tai remdamiesi bent vienokiais įrodymais. Taip daugiau sužinosime apie mūsų visatos Kūrėją, žmogaus gyvybės Šaltinį.

Išsipildžiusios pranašystės

Gana daug Biblijos rašytojų rašė pranašystes. Užuot tvirtinę patys galį nusakyti ateitį, jie garbę skyrė Kūrėjui. Pavyzdžiui, Izaijas pripažino, jog Dievas ‛apreiškia pabaigą nuo pat pradžios’ (Izaijo 1:1; 42:8, 9; 46:8-11, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Sugebėjimu nusakyti įvykius, būsiančius po daugelio dešimtmečių ar net šimtmečių, Izaijo Dievas yra neprilygstamas; jis ne koks stabas, kaip tie, kuriuos žmonės garbino praeityje ir tebegarbina. Pranašystė aiškiai įrodo, kad Biblijos autorius nėra žmogus. Apsvarstykime, kaip Izaijo knyga patvirtina šį faktą.

 Palyginę Izaijo knygos turinį su istorinėmis žiniomis, matome, kad ji buvo parašyta apie 732 m. p. m. e. Izaijas išpranašavo Jeruzalės ir Judo gyventojams nelaimę, nes jie liejo kraują ir garbino stabus. Izaijas nusakė, kad šalis bus nuniokota, Jeruzalė ir jos šventykla sunaikintos, o išlikusieji paimti į Babilono nelaisvę. Bet Izaijas dar pranašavo, jog Dievas neužmirš nelaisvėje esančios tautos. Knygoje iš anksto pranešta apie svetimos šalies karalių, vardu Kyras, nugalėsiantį Babiloną ir išleisiantį žydus grįžti į savo tėvynę. Iš tiesų Izaijas sako, jog Dievas yra „tas, kuris taria Kyrui: ‛Tu — mano skerdžius!’ Visa, ką aš noriu, jis įvykdys. Jis tars Jeruzalei: ‛Būk atstatyta!’ o apie šventyklą sakys: ‛Tebūna dedami pamatai!’“ (Izaijo 2:8; 24:1; 39:5-7; 43:14; 44:24-28, Rub; 45:1)

Izaijo dienomis, aštuntajame amžiuje p. m. e., tokie pranašavimai galėjo atrodyti neįtikimi. Tada Babilonas nė nebuvo reikšminga karinė jėga. Jis buvo pavaldus tikrajai tuometinei pasaulio galybei, Asirijos imperijai. Tokia pat keista būtų atrodžiusi mintis, kad nugalėtos tautos žmones, išvestus į tolimą šalį kaip belaisvius, kas nors galėtų paleisti, ir šie atkurtų savo šalį. „Kas girdėjo kada nors tokį dalyką?“ — rašė Izaijas (Izaijo 66:8).

Tačiau ką išsiaiškiname peršokę du šimtmečius į priekį? Vėlesnė senovės žydų istorija rodo, kad Izaijo pranašystė tiksliai išsipildė. Babilonas pasidarė galingas ir sugriovė Jeruzalę. Persų karaliaus (Kyro) vardas, jo pergalė prieš Babiloną ir  žydų sugrįžimas — tai istorijos pripažinti faktai. Šie išpranašauti dalykai išsipildė taip tiksliai, kad XIX šimtmetyje kritikai pareiškė, esą Izaijo knyga — apgaulė; jie iš esmės sakė: ‛Izaijas galbūt parašė pirmuosius skyrius, bet vėlesnis rašytojas karaliaus Kyro laikais parašė likusiąją dalį, kad tai atrodytų kaip pranašystė.’ Taip teigdamas, kai kas šią pranašystę atmeta, tačiau ką liudija faktai?

Ar tai tikros pranašystės?

Izaijo knygoje išpranašauti įvykiai lietė ne tik Kyrą ir žydų tremtinius. Izaijas dar išpranašavo, kas galų gale nutiks Babilonui; jo knygoje išsamiai kalbama apie ateisiantį Mesiją, arba Išlaisvintoją, kuris kentės, o paskui bus pašlovintas. Kaip nustatyti, ar tai buvo išankstinės, po daugelio metų išsipildžiusios pranašystės?

Apsvarstyk štai ką. Izaijas rašė, kas galiausiai atsitiks Babilonui: „Babilonas, karalysčių šlovė, chaldėjų pasididžiavimas, taps kaip Sodoma ir Gomora, kai Viešpats jas sunaikino. Jis niekad nebebus apgyvendintas ir niekas jame negyvens per kartų kartas“ (Izaijo 13:19, 20, Brb red.; 47 skyrius). Kaip iš tikrųjų klostėsi įvykiai?

Babilonas ilgai klestėjo dėl sudėtingos irigacinės užtvankų bei kanalų sistemos, jungiančios Tigro ir Eufrato upes. Atrodo, kad apie 140 m. p. m. e., partams nukariavus tuos kraštus, ši vandens sistema buvo sugadinta ir sugriauta. Kokios pasekmės? Enciklopedijoje The Encyclopedia  Americana aiškinama: „Dirvožemis prisisotino mineralinių druskų ir jo paviršiuje susidarė šarminė pluta, todėl verstis žemdirbyste ten nebebuvo įmanoma.“ Maždaug po 200 metų Babilonas dar buvo gyvenamas, tačiau nebeilgai. (Palygink 1 Petro 5:13.) Trečiajame m. e. amžiuje istorikas Diokasijus (apie 150—235 m. e. m.) aprašė, kaip vienas Babiloną aplankęs žmogus ten rado tik „kauburius, akmenis ir griuvėsius“ (LXVIII, 30). Įdomu, kad tuomet Izaijo jau seniai nebebuvo, o jo užbaigta knyga buvo platinama šimtmečiais. Jeigu šiandien aplankytum Babiloną, tepamatytum to šlovingo miesto griuvėsius. Nors senovės miestai, pavyzdžiui, Roma, Jeruzalė  ir Atėnai, išliko iki šiol, Babilonas yra apleistas, negyvenamas, sugriautas; jis toks, kaip išpranašavo Izaijas. Pranašystė pasitvirtino.

Dabar atkreipkime dėmesį, ką Izaijas rašo apie ateisiantį Mesiją. Pagal Izaijo 52:13, šis ypatingas Dievo tarnas galiausiai „bus išaukštintas... ir bus labai kilnus“. Tačiau kitame skyriuje (Izaijo 53) pranašaujama, kad prieš išaukštinimą Mesijas patirs ką kita. Tu nustebsi, kaip viskas smulkiai aprašyta tame skyriuje, kuris plačiai pripažįstamas pranašyste apie Mesiją.

Ten skaitome, kad Mesiją paniekins jo tautiečiai. Būdamas tuo tikras, Izaijas rašė, tarsi tai jau būtų įvykę: „Jis [buvo] paniekintas ir žmonių atmestas“ (3 eilutė, Brb red.). Tokia skriauda visiškai nepateisinama, nes Mesijas bus geras žmonėms. „Jis nešė mūsų negalias“, — taip Izaijas aprašė jo gydymo stebuklus (4 eilutė, Brb red.). Vis dėlto Mesiją teis ir neteisėtai pasmerks, tačiau jis neatvers lūpų prieš savo kaltintojus (7, 8 eilutės). Jis leisis nužudomas kartu su nusikaltėliais; vykdant bausmę, jo kūnas bus perdurtas (5 eilutė, NW; 12 eilutė, Brb red.). Nors mirs kaip piktadarys, bus palaidotas kaip turtuolis (9 eilutė). Izaijas kelis sykius pakartoja, kad neteisėta Mesijo mirtis turės išperkamąją galią ir padengs kitų žmonių nuodėmes (5 eilutė, NW; 8 eilutė; 11, 12 eilutės, Brb red.).

Visa tai išsipildė. Jėzaus amžininkų — Mato, Morkaus, Luko ir Jono užrašyti pasakojimai patvirtina, kad Izaijo pranašystės iš tiesų virto  tikrove. Kai kas įvyko po Jėzaus mirties, — taigi jis nebūtų galėjęs nieko pakeisti (Mato 8:16, 17; 26:67; 27:14, 39-44, 57-60; Jono 19:1, 34). Visiškas Izaijo pranašystės apie Mesiją išsipildymas šimtmečiais darė stiprų poveikį nuoširdiems Biblijos skaitytojams — netgi tiems, kurie anksčiau nepriėmė Jėzaus. Humanitarinių mokslų dėstytojas Viljamas Urvikas rašo: „Daugelis žydų, nurodydami savo atsivertimo į krikščionybę priežastį, pripažino, jog, atidžiai perskaitę būtent šį skyrių [Izaijo 53], jie suabejojo savo ankstesniu tikėjimu bei mokytojais“ (The Servant of Jehovah). *

Taip Urvikas pasisakė XIX amžiaus pabaigoje, kai vis dar buvo abejojančių, ar Izaijo 53 skyrius parašytas keletą šimtmečių prieš Jėzaus gimimą. Tačiau vėlesni atradimai nepaliko jokių abejonių. 1947 metais beduinas piemuo prie Negyvosios jūros rado senovinį visos Izaijo knygos ritinį. Senovinių rankraščių tyrinėtojai priskyrė tą radinį 125—100 m. p. m. e. laikotarpiui. Vėliau, 1990-aisiais, ištyrus ritinį anglimi-14, nustatyta, kad jis surašytas 202—107 m. p. m. e. Taigi šis išgarsėjęs Izaijo knygos ritinys jau buvo gana senas, kai gimė Jėzus. Kas paaiškėja lyginant jį su šiuolaikinėmis Biblijomis?

Apsilankę Jeruzalėje, pamatytumėte to Negyvosios jūros ritinio fragmentus. Archeologijos profesoriaus Jigaelio Jadino užrašuose sakoma: „Praėjo ne daugiau kaip penki ar šeši šimtai metų  nuo to laiko, kai kalbėjo Izaijas, iki šio ritinio II amžiuje p. m. e. surašymo. Nuostabu, kad nors šiam muziejaus ritiniui yra daugiau kaip 2000 metų, jis labai tiksliai atitinka Bibliją, šiandien skaitomą hebrajiškai, ir originalo vertimus.“

Žinoma, tai turėtų paveikti mūsų požiūrį. Į ką? Na, tai turėtų išsklaidyti bet kokias kritines mintis, esą Izaijo pranašystė surašyta po visų įvykių. Šių dienų mokslas įrodė, jog Izaijo knygos nuorašas buvo padarytas daugiau kaip prieš šimtą metų iki Jėzaus gimimo ir gerokai anksčiau negu  buvo sugriautas Babilonas. Taigi ar galima dar abejoti, kad Izaijo raštuose išpranašautas ir Babilono žlugimas, ir tai, kaip Mesijas bus neteisėtai kankinamas, kokia bus jo mirtis bei kaip bus elgiamasi su juo? Remiantis istoriniais faktais, nebėra jokio pagrindo ginčyti Izaiją tiksliai išpranašavus žydų nelaisvę ir išlaisvinimą iš Babilono. Šios išsipildžiusios pranašystės — tai tik vienas iš daugelio įrodymų, kad tikrasis Biblijos Autorius yra Kūrėjas ir kad Biblija yra ‛Dievo įkvėpta’ (2 Timotiejui 3:16).

Biblija turi dar daug kitų Dievo autorystės požymių. Būtent: ji tiksli astronomijos, geologijos ir medicinos mokslų srityse; jos knygos, per daug šimtmečių parašytos daugybės vyrų, išsiskiria vidine harmonija; ji derinasi su daugeliu pasaulietinės istorijos bei archeologijos faktų; jos moralinis kodeksas pranoko kitus ano laiko aplinkinių tautų kodeksus ir tebėra laikomas neprilygstamu. Šie ir kiti įrodymai daugybę uolių bei nuoširdžių žmonių įtikino, kad Biblija tikrai yra knyga nuo mūsų Kūrėjo. *

Tai priveda mus prie pagrįstų išvadų apie Kūrėją — padeda įžvelgti jo savybes. Ar sugebėjimas numatyti ateitį neliudija, kad jo įžvalgumas daug didesnis už mūsų? Žmonės nežino, kas vyks tolimoje ateityje ir negali patys jos tvarkyti. O Kūrėjas gali. Jis sugeba ne tik numatyti įvykius,  bet ir pakreipti juos pagal savo valią. Izaijas tinkamai sako, kad Kūrėjas ‛apreiškia pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbia, kas dar įvyks. [Jis] taria: „Mano užmojis bus įvykdytas!“ Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta’ (Izaijo 46:10, Rub; 55:11).

Geriau pažinti Biblijos Autorių

Kitą asmenį geriau pažįstame, kai kalbamės su juo ir stebime jo elgesį įvairiomis aplinkybėmis. Taip galima pažinti kitus žmones. O Kūrėją? Mums neįmanoma kalbėtis su juo akis į akį. Bet kaip jau nustatėme, jis daug apie save atskleidžia Biblijoje — ir žodžiais, ir veiksmais. Be to, ši ypatinga knyga iš tiesų kviečia mus ugdytis savitarpio santykius su Kūrėju. Ji ragina: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jokūbo 2:23; 4:8).

Pagalvok, koks yra pirmasis žingsnis: jeigu nori su kuo nors susidraugauti, aišku, sužinai to asmens vardą. Na, o kuo vardu Kūrėjas ir ką tas vardas byloja apie jį?

Hebrajiškoji Biblijos dalis (dažnai vadinama Senuoju Testamentu) nurodo mums savitą Kūrėjo vardą. Senoviniuose rankraščiuose jis parašytas keturiais hebrajiškais priebalsiais, kurie transliteruojami JHVH. Kūrėjo vardas randamas apie 7000 kartų, tai yra daug dažniau negu titulai Dievas ar Viešpats. Tą asmeninį vardą hebrajiškos Biblijos skaitytojai vartojo ilgus šimtmečius. Tačiau laikui bėgant daugelis žydų prietaringai  įsibaimino tarti Dievo vardą ir todėl neišsaugojo jo tarimo.

„Tikrasis tarimas galiausiai buvo užmirštas; dabartinės pastangos atkurti jį baigiasi spėliojimu“, — nurodoma žydiškuose Išėjimo knygos paaiškinimuose. Tiesa, mes nesame tikri, kaip Mozė tarė Išėjimo 3:16 ir 6:3 randamą Dievo vardą. Tačiau kas šiandien jaustųsi įpareigotas tarti Mozės ar Jėzaus vardą lygiai taip, kaip tarė jų amžininkai? Vis dėlto nei Mozės, nei Jėzaus mes nevengiame vadinti vardais. Taigi, užuot pernelyg rūpinusis, kaip kitakalbiai žmonės tarė Dievo vardą senovėje, argi ne geriau tarti jį taip, kaip įprasta mūsų kalboje? Daug kas, įskaitant lietuvius, jau ilgai vartoja formą „Jehova“, — toks yra plačiai priimtas Kūrėjo vardas.

Bet yra kai kas svarbesnio negu to vardo tarimas. Tai — jo reikšmė. Hebrajiškas Dievo vardas yra priežastinė forma veiksmažodžio ha·vahʹ, reiškiančio „tapti“ arba „kuo nors pasirodyti“ (Pradžios 27:29, NW; Ekleziasto 11:3, NW). Leidinyje The Oxford Companion to the Bible pateikiamos reikšmės „‛jis priverčia’ arba ‛privers būti’“. Taigi galime sakyti, kad Kūrėjo vardas pažodžiui reiškia „Jis — tapimo priežastis“. Atkreipk dėmesį, jog pabrėžiama ne senovinė Kūrėjo veikla, nors kai kas šia prasme vartoja terminą „Pirminė Priežastis“. Kodėl?

Todėl, kad Dievo vardas susijęs su Kūrėjo ketinimais. Hebrajiški veiksmažodžiai iš esmės yra tik dviejų veikslų, o Kūrėjo vardo veikslas „nurodo  veiksmų... eigą. Ji reiškia ne veiksmo tęstinumą..., o jo raidą nuo pradžios iki pat pabaigos“ (A Short Account of the Hebrew Tenses). Taip, savo vardu Jehova apsireiškia aktyviai siekiąs tikslo. Mums paaiškėja, kad pamažu jis tampa pažadų Tesėtoju. Žinoti, jog Kūrėjas visada įgyvendina savo tikslus, daugeliui yra džiaugsmas ir paguoda.

Jo tikslas — tavo tikslas

Nors Dievo vardas atspindi tikslą, daugeliui žmonių sunku suvokti tikrąjį savo būties tikslą. Jie mato, kaip žmoniją vargina nuolatinės krizės — karai, stichinės nelaimės, epidemijos, skurdas ir nusikaltimai. Net tie nedaugelis laimingųjų, kurie kažkaip išvengia didelės žalos, dažnai abejoja ateitimi ir savo gyvenimo prasme.

Biblijoje yra taip sakoma: „Fizinis pasaulis turėjo nusivilti ne savo noru, bet valia Kūrėjo, kartu ir davusio viltį, kad vieną dieną jis bus išvaduotas... ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Romiečiams 8:20, 21, Dž. V. K. Vando The New Testament Letters). Skaitydami Pradžios knygą matome, jog žmonės kadaise gyveno taikiai su savo Kūrėju. Atsakydamas į blogą jų elgesį, Dievas teisėtai leido žmonijai atsidurti sąlygose, kurios tam tikra prasme vedė prie nusivylimo. Pažiūrėkime, kaip tai atsitiko, ką tai liudija apie Kūrėją ir ko galime laukti ateityje.

Remiantis ta įvairiopai pasitvirtinusia rašytine istorija, pirmieji sukurti žmonės buvo Adomas ir  Ieva. Iš aprašymo matyti, kad jiems nereikėjo apgraibomis ieškoti tikslo ar paaiškinimo, kokia Dievo valia. Kaip kiekvienas meilingas, atidus tėvas rūpinasi savo palikuonimis, taip Kūrėjas davė žmonėms naudingų nurodymų. Jis pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pradžios 1:28, Brb red.)

Taigi pirmieji žmonės turėjo prasmingą gyvenimo tikslą. Jiems reikėjo rūpintis žemės aplinka ir apgyvendinti žemės rutulį patikimais žmonėmis. (Palygink Izaijo 11:9.) Dėl mūsų planetos dabartinės taršos niekas negali teisėtai kaltinti Kūrėjo, tarsi jis būtų davęs žmonėms dingstį eikvoti gamtos turtus ir niokoti Žemę. Žodis „užvaldykite“ nebuvo leidimas elgtis išnaudotojiškai. Tai  reiškė dirbti žemę ir rūpintis planeta, kurią žmonėms buvo patikėta tvarkyti (Pradžios 2:15). Be to, tai prasmingai užduočiai įvykdyti jie būtų turėję begalinę ateitį. Jų perspektyva nemirti derinasi su faktu, kad viso žmogaus smegenų pajėgumo toli gražu neįmanoma panaudoti per 70, 80 ar net 100 gyvenimo metų. Smegenys pritaikytos dirbti neribotai.

Jehova Dievas, savo kūrinių vadovas, davė žmonėms laisvę pasirinkti, kaip įgyvendinti jo tikslą žemės ir žmonijos atžvilgiu. Jis nebuvo per daug reiklus ar perdėtai griežtas. Pavyzdžiui, jis paskyrė Adomui užduotį, kuri būtų labai maloni zoologui — tyrinėti gyvūnus ir pavadinti juos. Pastebėjęs kiekvieno būdingus bruožus, jis sugalvojo pavadinimus, kurių daugelis nusako gyvūno savybes (Pradžios 2:19). Tai tik vienas pavyzdys, kaip žmonės gali panaudoti savo sugebėjimus Dievo tikslams.

Suprantama, išmintingam visos visatos Kūrėjui nesunku valdyti bet kokią žemėje susiklosčiusią padėtį, net jeigu žmonės imtų elgtis kvailai ar žalingai. Istoriniai užrašai rodo, jog Dievas davė Adomui tik vieną apribojimą: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:16, 17, Brb red.).

Tas įsakymas reiškė, kad žmogus turi sutikti su Dievo teise reikalauti paklusnumo. Nuo Adomo laikų iki pat šių dienų žmonija turėjo pripažinti  visuotinės traukos dėsnį ir paisyti jo; priešingai elgtis būtų kvaila ir pražūtinga. Tad kodėl žmonėms reiktų atmesti kitą geradario Kūrėjo įstatymą, arba nurodymą? Kūrėjas pasakė, kas bus atmetus jo įstatymą, bet leido Adomui ir Ievai patiems nuspręsti, ar jie paklus jam. Ankstyvoji istorija aiškiai rodo, kad Kūrėjas suteikia žmonėms pasirinkimo laisvę. Tačiau jis nori matyti savo kūrinius kuo laimingesnius, o taip paprastai ir būna, jei šie laikosi jo gerų įstatymų.

Viename iš ankstesnių skyrių pastebėjome, jog Dievas sukūrė protingas nematomas būtybes — dvasinius kūrinius. Žmonijos istorijos pradžia atskleidžia, kad vienas iš tų dvasinių kūrinių ėmė puoselėti mintį užimti Dievo padėtį. (Palygink Ezechielio 28:13-15.) Jis piktnaudžiavo Dievo duota pasirinkimo laisve ir įtraukė pirmuosius žmones į atvirą maištą. Aiškiai nepaklusdama — valgydama nuo „medžio pažinimo gero ir blogo“, — pirmoji pora pareiškė esanti nepriklausoma nuo Dievo valdžios. Be to, savo pasirinkimu jie rodė palaiką̃ tvirtinimą, kad Kūrėjas nuslėpė nuo  žmogaus kažką gera. Iš tiesų Adomas su Ieva tarsi pareikalavo teisės patiems spręsti, kas gera ir kas bloga — nesvarbu, koks jų Kūrėjo požiūris.

Kaip būtų neišmintinga, jei vyrai ir moterys sumąstytų, kad jiems nepatinka visuotinės traukos dėsnis, ir nepaisytų jo! Adomui su Ieva atmesti Kūrėjo moralines normas irgi buvo neprotinga. Žinoma, sulaužę svarbiausią paklusnumo Dievui įstatymą, žmonės turėtų tikėtis neigiamų pasekmių, — juk tas, kuris nepaiso visuotinės traukos dėsnio, taip pat prisidaro žalos.

Istorija sako mums, kad tada Jehova ėmėsi priemonių. Tą „dieną“, kai Adomas ir Ieva atmetė Kūrėjo valią, jie ėmė ristis link mirties, kaip Dievas buvo perspėjęs. (Palygink 2 Petro 3:8.) Tai atskleidžia kitą Kūrėjo asmenybės bruožą. Jis yra teisingas Dievas, tad negali nepaisyti aiškaus nepaklusnumo. Jo normos išmintingos bei teisingos ir jis pats jų laikosi.

Jis parodė išskirtines savybes: elgėsi gailestingai ir tuoj pat neatėmė žmonėms gyvybės. Kodėl? Todėl, kad jam rūpėjo dar nepradėti Adomo ir Ievos palikuonys, tiesiogiai neatsakingi už savo protėvių nuodėmingą poelgį. Dievo rūpinimasis būsimomis gyvybėmis liudija, koks jis Kūrėjas. Jis nėra kietaširdis, bejausmis teisėjas. Ne, jis bešališkas, pasiruošęs kiekvienam suteikti galimybę gyventi ir gerbiantis žmogaus gyvybės šventumą.

Tai nereiškia, kad vėlesnės žmonių kartos galėjo gyventi tokiomis pat puikiomis sąlygomis kaip pirmoji pora. Nors Kūrėjas leido pasirodyti  žemėje Adomo palikuonims, „fizinis pasaulis turėjo nusivilti“. Tačiau tai nebuvo visiškas nusivylimas ar beviltiškumas. Prisimink Romiečiams 8:20, 21, kur sakoma, jog Kūrėjas ‛davė viltį, kad vieną dieną [pasaulis] bus išvaduotas’. Būtent apie tai turėtume trokšti daugiau sužinoti.

Ar galima jį rasti?

Priešas, paskatinęs pirmąją žmonių porą maištauti, Biblijoje vadinamas Šėtonu Velniu, tai yra „Priešininku“ ir „Šmeižiku“. Paskelbdamas nuosprendį tam pagrindiniam maišto kurstytojui, Dievas pasmerkė jį kaip priešą, bet padėjo pagrindą ateities žmonijai turėti viltį. Dievas pasakė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį“ (Pradžios 3:15, Brb red.). Aišku, čia yra perkeltinė, arba simbolinė, kalba. Ką reiškia tie žodžiai apie ateisiančią kažkokią „sėklą“?

Šią įdomią eilutę nušviečia kitos Biblijos dalys. Jose paaiškinama, jog tai susiję su Jehovos principu gyventi pagal savo vardo reikšmę ir ‛tapti’ tuo, kuo reikia, kad būtų įgyvendintas jo tikslas žmonių atžvilgiu. Tam jis pasinaudojo viena tauta, ir jo santykių su ta senovės tauta aprašymas sudaro didelę Biblijos dalį. Trumpai apžvelkime tą reikšmingą istoriją. Iš jos daugiau sužinosime apie savo Kūrėjo savybes. Tikrai, mes daug vertingo sužinosime apie jį, jeigu toliau tyrinėsime Bibliją — knygą, kurią jis davė žmonijai.

[Išnašos]

[Iliustracija 107 puslapyje]

Praėjus šimtmečiams po to, kai Biblijoje buvo užrašyta pranašystė, galingasis Babilonas virto apleistais griuvėsiais ir toks tebėra iki šiol

[Iliustracijos 110 puslapyje]

Šis Izaijo knygos ritinys, surašytas antrajame šimtmetyje p. m. e., buvo rastas viename urve prie Negyvosios jūros. Tai, kas jame detaliai išpranašauta, vyko praslinkus keliems šimtams metų po parašymo

[Iliustracija 115 puslapyje]

Šis laiškas, parašytas senovės hebrajų kalba ant molinės šukės, buvo atkastas Lachiše. Čia dviejose vietose randamas Dievo vardas (žiūrėk rodykles); tai rodo, kad Kūrėjo vardas buvo žinomas ir plačiai vartojamas

[Iliustracija 117 puslapyje]

Izaokas Niutonas suformulavo visuotinės traukos dėsnį. Kūrėjo įstatymai protingi ir mums naudinga jų laikytis