Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kūrėjas apsireiškia mūsų labui!

Kūrėjas apsireiškia mūsų labui!

Aštuntas skyrius

Kūrėjas apsireiškia mūsų labui!

APIE trys milijonai žmonių griaudžiant ir žaibuojant stovėjo prie aukšto kalno Sinajaus pusiasalyje. Sinajaus kalną dengė debesys, drebėjo žemė. Tokiomis atmintinomis aplinkybėmis Mozė oficialiai suvedė senovės Izraelį su dangaus ir žemės Kūrėju (Išėjimo 19 skyrius; Izaijo 45:18).

Tačiau kodėl visatos Kūrėjas taip ypatingai apsireiškė vienai palyginti nežymiai tautai? Mozė paaiškino: „Dėl to, kad Viešpats jus mylėjo ir laikė jūsų tėvams padarytąją priesaiką“ (Pakartoto Įstatymo 7:6-8).

Iš šio teiginio aišku, jog Biblija suteikia mums kur kas daugiau žinių — ne tik atskleidžia faktus apie visatos ir žemiškosios gyvybės kilmę. Joje daug kas pasakojama apie ankstesnius, dabartinius ir būsimus Kūrėjo santykius su žmonėmis. Biblija — daugiausiai pasaulyje tyrinėjama ir labiausiai išplatinta knyga, todėl visi, kurie vertina išsilavinimą, turėtų susipažinti su ja. Apžvelkime ją ir pirmiausia sutelkime dėmesį į tą dalį, kuri dažnai vadinama Senuoju Testamentu. Taip įgysime vertingų žinių apie visatos Kūrėjo ir Biblijos Autoriaus asmenybę.

Iš 6 skyriaus „Ar galima tikėti senoviniu kūrimo aprašymu?“ sužinojome, kad tik Biblija nupasakodama kūrimą praneša apie mūsų seniausius protėvius — mūsų kilmę. Šioje pirmojoje Biblijos knygoje yra dar daug daugiau žinių. Kokių?

Tiek graikų, tiek kitų tautų mituose kalbama apie laiką, kai dievai ir pusdieviai bendravo su žmonėmis. Be to, antropologų teigimu, visose žemės tautose pasakojama legendų apie senovės Tvaną, nušlavusį nuo žemės paviršiaus beveik visą žmoniją. Visiškai pagrįstai galima nekreipti dėmesio į tuos mitus. Tačiau ar žinai, kad tik Pradžios knyga pamini esminių istorijos faktų, kurie vėliau atsikartojo tuose mituose ir legendose? (Pradžios 6, 7 skyriai) *

Pradžios knygoje tu skaitysi apie tikrus, tokius pat kaip mes, žmones — vyrus ir moteris, žinojusius esant Kūrėją ir gyvenusius pagal jo valią. Tau bus naudinga sužinoti apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą — Mozės vadinamus „tėvais“. Kūrėjas pažino Abraomą ir vadino jį ‛savo draugu’ (Izaijo 41:8, Brb red.; Pradžios 18:18, 19). Kodėl? Jehova stebėjo Abraomą ir ėmė pasikliauti juo kaip tikėjimo vyru (Žydams 11:8-10, 17-19; Jokūbo 2:23). Abraomo patirtis rodo, kad Dievas yra prieinamas. Jo galia ir sugebėjimai stulbina, tačiau jis nėra kažkokia beasmenė jėga ar priežastis. Jis — tikras asmuo, su kuriuo mes, žmonės, galime ugdytis pagarbius santykius savo amžinai naudai.

Jehova pažadėjo Abraomui: „Per tavo sėklą bus palaiminti visi žmonės [„visos tautos“, ŠR] žemėje“ (Pradžios 22:18, ŠvR). Taip patvirtinamas, arba užtikrinamas, Adomo laikais duotas pažadas dėl ateisiančios „sėklos“ (Pradžios 3:15, Brb red.). Tie Jehovos žodžiai, pasakyti Abraomui, tvirtai liudijo apie viltį, kad tam tikras asmuo — Sėkla — laikui atėjus pasirodys ir per jį palaimos teks visoms tautoms. Tu suprasi, kad tai pagrindinė visos Biblijos tema, — vadinasi, ši knyga nėra įvairiopų žmogaus raštų rinkinys. Be to, žinodamas Biblijos temą tu suvoksi, jog vieną senovės tautą Dievas pasirinko siekdamas palaiminti visas tautas (Psalmių 147:19, 20).

Toks Jehovos tikslas santykiuose su Izraeliu rodo, jog ‛jis nėra šališkas’ (Apaštalų darbai 10:34; Galatams 3:14). Nors Dievas pirmiausia palaikė ryšį su Abraomo palikuonimis, kitų tautų žmonės buvo mielai kviečiami ateiti ir kartu tarnauti Jehovai (3 Karalių 8:41-43). Be to, kaip pamatysime vėliau, Dievas yra toks nešališkas, kad šiandien mes visi — kokios bebūtume tautinės ar etninės kilmės — galime pažinti jį ir įtikti jam.

Mus daug ko pamokytų tautos, kuri ilgus amžius bendravo su Kūrėju, istorija. Suskirstykime tą istoriją į tris dalis. Apsvarstydami kiekvieną iš jų, atkreipkime dėmesį, kaip Jehova veikė pagal savo vardo „Jis — tapimo Priežastis“ reikšmę ir kaip jo asmenybė atsiskleidė elgesyje su tikrais, neišgalvotais žmonėmis.

Pirmoji dalis: Kūrėjo valdoma tauta

Abraomo palikuonys Egipte tapo vergais. Galiausiai Dievas pašaukė Mozę ir šis 1513 m. p. m. e. išvedė juos į laisvę. Tauton suburto Izraelio valdovas buvo Dievas. Bet 1117 m. p. m. e. toji tauta ėmė prašyti karaliaus.

Kaip Izraelis su Moze atsidūrė prie Sinajaus kalno? Įvykius nuosekliai aprašo biblinė Pradžios knyga. Anksčiau, Jokūbui (dar vadinamam Izraeliu) gyvenant į šiaurės rytus nuo Egipto esančiame krašte, tuometinį pasaulį ištiko badas. Rūpindamasis šeima Jokūbas maisto ieškojo Egipte, kur buvo sukauptos gausios grūdų atsargos. Jis sužinojo, kad atsakingas už maistą asmuo iš tikrųjų yra jo sūnus Juozapas, kurį pats jis jau daug metų laikė mirusiu. Jokūbas su savo šeima persikėlė į Egiptą ir buvo pakviestas ten pasilikti (Pradžios 45:25—46:5; 47:5-12). Tačiau po Juozapo mirties kitas faraonas privertė Jokūbo palikuonis vergauti ir „kartino jiems gyvenimą sunkiais darbais prie molio, prie plytų“ (Išėjimo 1:8-14). Šį jaudinantį pasakojimą ir dar daugiau dalykų randame Išėjimo knygoje — ji Biblijoje pagal eilę antra.

Dešimtmečius izraelitai kentė skriaudas, ir „jų šauksmas pasiekė Dievą“. Buvo išmintinga kreiptis į Jehovą. Jis rūpinosi Abraomo palikuonimis ir buvo pasiryžęs įgyvendinti savo tikslą — palaiminti ateityje visas tautas. Jehova ‛išgirdo Izraelio vaitojimą ir ėmė juo rūpintis’; iš to matome, kad Kūrėjas užjaučia prislėgtus bei kenčiančius žmones (Išėjimo 2:23-25, Brb red.). Jis paskyrė Mozę išvesti izraelitus iš vergijos. Bet kai Mozė ir jo brolis Aaronas atėjo prašyti Egipto faraono leidimo šiai pavergtai tautai išeiti, šis paniekinamai atsakė: „Kas yra Viešpats [„Jehova“, NW], kad aš klausyčiau jo balso ir išleisčiau Israėlį?“ (Išėjimo 5:2)

Negi visatos Kūrėjas pabūgo iššūkio, kurį metė didžiausios anų laikų karinės galybės valdovas? Dievas baudė faraoną ir egiptiečius daugeliu negandų. Galiausiai po dešimtosios bausmės faraonas sutiko išleisti izraelitus (Išėjimo 12:29-32). Taip Abraomo palikuonys suprato, jog Jehova — tikras asmuo, išlaisvinantis tinkamu metu. Kaip rodo jo vardas, Jehova nuostabiai tesėjo savo pažadus (Išėjimo 6:3, NW). Bet ir faraonas, ir izraelitai turėjo dar daugiau sužinoti apie tą vardą.

Taip ir įvyko, nes faraonas greitai pakeitė savo sprendimą. Pasitelkęs armiją, jis įnirtingai vijosi išėjusius vergus ir užklupo juos netoli Raudonosios jūros. Izraelitai atsidūrė spąstuose tarp jūros ir egiptiečių kariuomenės. Tada įsikišo Jehova — atvėrė kelią per Raudonąją jūrą. Faraonas turėjo pripažinti, kad tuo pasireiškė neprilygstama Dievo jėga. Tačiau jis su savo pajėgomis skubotai puolė paskui izraelitus ir, Dievui sugrąžinus vandenis į vietą, nuskendo su visa armija. Išėjimo knygoje aiškiai nepasakoma, kaip Dievas tai padarė. Bet tikrai galime pavadinti tai stebuklais, nes tie įvykiai bei tikslus jų laikas priklausė ne nuo žmogaus. Žinoma, tokie dalykai nėra neįmanomi Tam, kuris sukūrė ir visatą, ir jos dėsnius (Išėjimo 14:1-31).

Šis atsitikimas izraelitams parodė, — tai turėtų atkreipti ir mūsų dėmesį, — kad Jehova yra Išgelbėtojas, veikiantis pagal savo vardo reikšmę. Tačiau iš to pranešimo turėtume dar geriau perprasti Dievo asmenybę. Pavyzdžiui, jis įvykdė teisingumą tautai pavergėjai, bet parodė meilingą gerumą savo tautai, per kurią turėjo ateiti Sėkla. Turint omenyje tą Dievo gerumą, Išėjimo knygoje aprašyti įvykiai tikrai nėra vien senovės istorija; jie susiję su Dievo tikslu palaiminti visus žmones.

Pakeliui į Pažadėtąją žemę

Išvedęs tautą iš Egipto, Mozė nužygiavo su ja per dykumą prie Sinajaus kalno. Ten dėjęsi dalykai rodė, kaip Dievas elgsis su tauta daugelį šimtmečių. Jis davė įstatymus. Žinoma, senų senovėje Kūrėjas jau buvo suformulavęs įstatymus, valdančius mūsų visatos materiją. Jie tebegalioja iki šiol. Bet prie Sinajaus kalno jis per Mozę davė įstatymus tautai. Dievo darbai ir jo Įstatymas surašytas Išėjimo ir tolesnėse Kunigų, Skaičių bei Pakartoto Įstatymo knygose. Mokslininkų nuomone, Mozė parašė ir Jobo knygą. Kai ką svarbaus iš jos apsvarstysime 10 skyriuje.

Iki pat šios dienos milijonai žmonių visame pasaulyje žino Dešimt įsakymų ir stengiasi laikytis jų — svarbiausių moralinių šio užbaigto įstatymų rinkinio nurodymų. Tačiau daug kitų rinkinio taisyklių irgi patraukia savo tobulumu. Žinoma, nemaža dalis jų reguliavo tuometinį izraelitų gyvenimą, pavyzdžiui, nurodymai dėl higienos, sanitarijos bei ligų. Nors pirmiausia skirti senovės tautai, tie įstatymai sutinka su mokslo tiesomis, tyrinėtojų atskleistomis tik praėjusiame šimtmetyje (Kunigų 13:46, 52, ŠvR; 15:4-13; Skaičių 19:11-20; Pakartoto Įstatymo 23:12, 13). Kas nors galbūt paklaus, kaip senovės Izraeliui duoti įstatymai galėjo atspindėti žinias bei išmintį, daug didesnę nei kitų tuometinių tautų? Protingas atsakymas toks: tuos įstatymus davė Kūrėjas.

Įstatymai padėjo išsaugoti šeimų giminystės linijas bei nustatė, kokias religines pareigas izraelitai turėjo eiti iki Sėklos pasirodymo. Sutikdami daryti visa, ko Dievas reikalavo, jie prisiėmė atsakomybę gyventi pagal tą Įstatymą (Pakartoto Įstatymo 27:26; 30:17-20). Žinoma, tobulai įvykdyti Įstatymo jie negalėjo. Tačiau netgi tai buvo naudinga. Vienas teisės žinovas vėliau paaiškino, kad Įstatymas ‛parodė, kas yra nuodėmė tol, kol ateisiąs Palikuonis [„sėkla“, NW], kuriam pažadėjimas buvo skirtas’ (Galatams 3:19, ŠvR; 3:24). Taigi Įstatymas išskyrė juos kaip tautą, priminė, jog reikalinga Sėkla, Mesijas, ir ruošė juos priimti jį.

Prie Sinajaus kalno susirinkę izraelitai sutiko gyventi pagal visus Dievo įstatymus. Taip jie įsipareigojo laikytis, anot Biblijos, tam tikros sandoros, arba susitarimo. Ta sandora buvo tarp tautos ir Dievo. Nors ir sudarę ją savanoriškai, jie pasirodė esą kietasprandžiai žmonės. Pavyzdžiui, jie pasidarė auksinį veršį, kuris jiems atstojo Dievą. Tai buvo nuodėmė, nes garbindami stabus jie tiesiogiai pažeidė Dešimt įsakymų (Išėjimo 20:4-6). Be to, jie murmėjo dėl maisto, maištavo prieš Dievo paskirtąjį vadovą (Mozę) bei pasidavė amoralumui su svetimtautėmis, garbinusiomis stabus. Bet kodėl tai turėtų dominti mus, gyvenančius po daugelio amžių nuo Mozės laikų?

Tai vėlgi — ne vien senovės istorija. Biblijos pasakojimai apie Izraelio nedėkingumą ir Dievo atsaką rodo, kad jis tikrai rūpestingas. Biblijoje sakoma, kad izraelitai mėgino Jehovą „vis iš naujo“ ‛įžeidinėdami jį’ ir ‛skaudindami’ (Psalmių 78:40, 41, NTP). Taigi galime būti tikri, kad Kūrėjas turi jausmus ir kad jam rūpi, ką žmonės daro.

Žmonių požiūriu, atrodytų, dėl blogo Izraelio elgesio Dievas turėjo nutraukti tą sandorą ir galbūt pasirinkti kitą tautą savo pažadui įgyvendinti. Tačiau jis taip nepasielgė. Didelius nusikaltėlius jis baudė, tačiau apskritai savo nepaklusnios tautos pasigailėdavo. Taip, Dievas ir toliau ištikimai tesėjo pažadą, duotą savo atsidavusiam draugui Abraomui.

Palyginti greitai Izraelis pasiekė Kanaaną, arba, Biblijos žodžiais, Pažadėtąją žemę. Joje gyveno stiprios, bet moraliai išsigimusios tautos. Apie 400 metų Kūrėjas nesikišo į jų gyvenimą, bet dabar jis teisėtai nusprendė atiduoti tą žemę senovės Izraeliui (Pradžios 15:16; taip pat žiūrėk „Kokia prasme Dievas pavydus?“ 132—133 puslapiuose). Ruošdamasis įeiti į tą žemę, Mozė pasiuntė ten 12 žvalgų. Dešimt iš jų neparodė tikėjimo Jehovos gelbstinčia galia. Savo pasakojimu jie paskatino žmones murmėti prieš Dievą bei rengti sąmokslą grįžti į Egiptą. Dėl to Dievas nubaudė tautą — ji 40 metų turėjo klajoti po dykumą (Skaičių 14:1-4, 26-34).

Kuo reikšmingas buvo tas nuosprendis? Mozė prieš savo mirtį ragino Izraelio sūnus prisiminti tuos metus, kai Jehova pažemino juos. Mozė kalbėjo jiems: „Apmąstyk tatai savo širdyje, nes kaip žmogus auklėja savo sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, tave auklėjo“ (Pakartoto Įstatymo 8:1-5). Jehova palaikė izraelitus net jų įžeidinėjamas, ir taip parodė, kad jie yra priklausomi nuo jo. Pavyzdžiui, tauta išgyveno, nes Dievas aprūpino ją mana — valgiu tokio skonio kaip pyragaičiai su medumi. Žinoma, jie turėjo daug ko pasimokyti iš savo klajonių po dykumą. Jie akivaizdžiai matė, kaip svarbu paklusti savo gailestingajam Dievui ir pasikliauti juo (Išėjimo 16:13-16, 31; 34:6, 7).

Po Mozės mirties vesti Izraelį Dievas įpareigojo Jozuę. Šis narsus, ištikimas vyras įvedė tautą į Kanaaną ir drąsiai ėmėsi užkariauti šalį. Per gana trumpą laiką Jozuė nugalėjo 31 karalių ir užėmė didžiąją dalį Pažadėtosios žemės. Šią jaudinančią istoriją galima perskaityti Jozuės knygoje.

Valdomi, bet ne žemiško karaliaus

Gyvenant laikinai dykumoje bei pirmaisiais metais Pažadėtojoje žemėje tautos vadai buvo Mozė, o paskui Jozuė. Izraelitams nereikėjo žemiško karaliaus, nes Jehova buvo jų Visavaldis. Teisinėms byloms prie miesto vartų nagrinėti jis pasirūpino paskirti vyresnius vyrus. Jie palaikė tvarką bei padėjo žmonėms dvasiškai (Pakartoto Įstatymo 16:18; 21:18-20). Rūtos knygoje patraukliai nušviesta, kaip tie vyresni vyrai, remdamiesi įstatymu, užrašytu Pakartoto Įstatymo 25:7-9, sprendė vieną teisinę bylą.

Vis nepaklusdama bei garbindama kanaaniečių dievus, tauta metams bėgant dažnai užsitraukdavo Dievo nepalankumą. Tačiau ištikus nelaimei ji šaukdavosi Jehovos pagalbos ir Dievas atsimindavo ją. Jis pašaukdavo teisėjų imtis iniciatyvos išlaisvinti Izraelį iš engėjų — kaimyninių tautų. Teisėjų knygoje vaizdingai aprašomi 12-os drąsių teisėjų žygdarbiai (Teisėjų 2:11-19; Nehemijo 9:27).

Minėtoje knygoje skaitome: „Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Teisėjų 21:25, Brb red.). Įstatyme tautai buvo surašytos moralinės normos, todėl padedami vyresnių vyrų bei laikydamiesi kunigų nurodymų žmonės turėjo pagrindą ‛daryti tai, kas jiems atrodė teisinga’, ir išlaikyti švarią sąžinę. Be to, buvo įrengta įstatymų rinkinyje numatyta padangtė, arba kilnojama palapinė — vieta aukoms atnašauti. Šis teisingo garbinimo centras tuomet padėjo suvienyti tautą.

Antroji dalis: klestėjimas valdant karaliams

Samueliui esant Izraelio teisėju, tauta reikalavo karaliaus. Pirmieji trys karaliai — Saulius, Dovydas ir Saliamonas valdė po 40 metų nuo 1117 iki 997 m. p. m. e. Izraelis pasiekė gerovės bei šlovės viršūnę, ir Kūrėjas ėmėsi svarbių priemonių būsimosios Sėklos karaliavimui ruošti.

Kaip teisėjas ir pranašas, Samuelis uoliai rūpinosi dvasine Izraelio gerove, tačiau jo sūnūs — ne. Galiausiai tauta pareikalavo iš Samuelio: „Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose.“ Jehova paaiškino Samueliui jų reikalavimo prasmę: „Klausyk tautos balso... Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau.“ Jehova numatė liūdnas pasekmes (1 Samuelio 8:1-9, Brb red.). Tačiau, jų reikalaujamas, jis paskyrė Izraelio karaliumi kuklų vyrą, vardu Saulius. Nors pradžia ir buvo sėkminga, tapęs karaliumi Saulius pasirodė esąs savavalis ir nepakluso Dievo įsakymams. Dievo pranašas paskelbė, jog karaliavimas bus perduotas vyrui, kuris priimtinas Jehovai. Tai turėtų priminti mums, kad Kūrėjas labai vertina širdingą paklusnumą (1 Samuelio 15:22, 23).

Antrasis Izraelio karalius Dovydas buvo iš Judo giminės, jauniausias vienos šeimos sūnus. Kitų nuostabai pasirinkęs jį, Dievas pasakė Samueliui: „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7, Brb red.). Ar nepadrąsina mintis, kad Kūrėjas žiūri, kokie esame, o ne kaip atrodome? Tačiau Saulius laikėsi savo nuomonės. Kai Jehova išsirinko Dovydą būsimuoju karaliumi, Saulius sumanė Dovydą nužudyti. Jehova sutrukdė tą užmačią, o Saulius ir jo sūnūs galiausiai žuvo mūšyje su karingąja filistinų tauta.

Dovydas karalystę valdė iš Hebrono. Užėmęs Jeruzalę, jis ten perkėlė savo sostinę. Izraelio sienas jis išplėtė iki tolimiausių ribų tos žemės, kurią Dievas buvo pažadėjęs atiduoti Abraomo palikuonims. Apie tą laikotarpį (ir vėlesnių karalių valdymą) galima skaityti šešiose istorinėse Biblijos knygose. * Iš jų sužinome, kad Dovydo gyvenime irgi buvo sunkumų. Pavyzdžiui, pasidavęs žmogiškam geismui, jis svetimavo su gražiąja Batšeba, o paskui, bandydamas nuslėpti savo nuodėmę, padarė ir kitų baisių nusikaltimų. Jehova, teisingas Dievas, negalėjo nepaisyti Dovydo nusižengimo. Bet, širdingai jam atgailaujant, Dievas sušvelnino Įstatyme numatytą bausmę; šiaip ar taip, dėl savo nuodėmių Dovydas patyrė daug šeimyninių bėdų.

Per visus tuos sunkumus Dovydas pažino Dievą — asmenį, turintį jausmus. Jis rašė: „Viešpats yra arti visiems, kurie jo šaukiasi... ir išgirs jų šauksmą“ (Psalmių 144:18-20). Dovydo nuoširdumas ir atsidavimas aiškiai matomi nuostabiose jo sukurtose giesmėse, kurios sudaro apie pusę Psalmių knygos. Paguodos bei drąsos iš šios poezijos sėmėsi milijonai žmonių. Koks artimas Dovydas buvo su Dievu, liudija Psalmių 138:1-4: „Viešpatie, tu tyrinėji ir pažįsti mane, tu žinai mane, kai aš sėdžiu ir kai aš keliuos. Tu supranti mano mintis iš tolo; ... Kai dar nėra žodžio ant mano liežuvio, štai, Viešpatie, tu jau visa žinai.“

Dovydas ypač juto Dievo gelbstinčią galią (Psalmių 20:6, Brb red.; 27:9; 33:8, 10; 36:39). Kaskart, kai ji pasireikšdavo, jo pasitikėjimas Jehova didėjo. Tai labai akivaizdu iš Psalmių 29:6; 61:9 ir 102:9. Arba perskaityk 50-ąją psalmę, kurią Dovydas sudėjo gavęs pabarimą už nuodėmę su Batšeba. Kaip malonu žinoti, kad nedvejodami galime išsisakyti Kūrėjui ir būti tikri, jog jis nėra pasipūtęs, bet nuolankiai pasiruošęs išklausyti! (Psalmių 18:35, NTP; 68:34; 85:1-8) Taip vertinti Jehovą Dovydas ėmė ne vien dėl savo patirties. „Mąsčiau apie visą tavo veiklą, — rašė jis, — apie tavo rankų darbą galvojau“ (Psalmių 63:6, Brb red.; 143:5, NTP).

Jehova sudarė su Dovydu ypatingą sandorą dėl amžinos karalystės. Dovydas tikriausiai ne visiškai suprato tos sandoros svarbą, bet iš vėlesnių Biblijoje užrašytų detalių galime suprasti, jog Dievas nurodė pažadėtąją Sėklą ateisiant iš Dovydo linijos (2 Samuelio 7:16, Brb red.).

Išmintingasis karalius Saliamonas ir gyvenimo prasmė

Dovydo sūnus Saliamonas garsėjo savo išmintimi. Ji naudinga ir mums, kai skaitome labai praktiškas Patarlių bei Ekleziasto knygas * (3 Karalių 10:23-25). Pastaroji ypač vertinga žmonėms, kurie, kaip ir išmintingasis karalius Saliamonas, ieško gyvenimo prasmės. Jis — pirmasis karališkoje šeimoje gimęs izraelitų karalius turėjo neribotas galimybes. Saliamonas ėmėsi didžių statybos projektų, kasdien valgydavo įvairiausią maistą, gėrėjosi muzika ir bendravo su iškiliais asmenimis. Tačiau jis rašė: „O paskui aš apsvarsčiau visus savo darbus, kuriuos buvo padariusios mano rankos, ir vargą, kurį bedirbdamas pakėliau: ir štai visa yra tuštybė“ (Ekleziasto 2:3-9, 11). Ką reiškia šie žodžiai?

Saliamonas rašė: „Ir tai visų šių pamokymų pagrindinė mintis: ‛Bijokis Dievo ir klausyk Jo įsakymų!’ O tatai yra visų žmonių pareiga. Nes Dievas leis per teismą visus darbus ir net paslėptuosius, ar jie būtų geri, ar pikti“ (Ekleziasto 12:13, 14, ŠvR). Tai žinodamas, Saliamonas ėmėsi septynerių metų projekto — statė didingą šventyklą, kurioje žmonės galėtų garbinti Dievą (3 Karalių 6 skyrius).

Jam valdant, daug metų buvo taika ir šalis klestėjo (3 Karalių 4:20-25). Tačiau jo širdis nebuvo tokia atsidavusi Jehovai kaip Dovydo. Saliamonas vedė daug svetimtaučių žmonų ir jos palenkė jo širdį prie savo dievų. Jehova galiausiai pasakė: „Aš atimsiu iš tavęs karalystę... Vieną giminę duosiu tavo sūnui dėl savo tarno Dovydo ir dėl Jeruzalės“ (3 Karalių 11:4; 1 Karalių 11:11-13, Brb red.).

Trečioji dalis: padalyta karalystė

Po Saliamono mirties, 997 m. p. m. e., atsiskyrė dešimt šiaurinių giminių. Jos sudarė Izraelio karalystę, o 740 m. p. m. e. ją užkariavo asirai. Jeruzalės karaliai valdė dvi gimines. Ši karalystė, Judas, gyvavo tol, kol babiloniečiai 607 m. p. m. e. nukariavo Jeruzalę ir paėmė jos gyventojus į nelaisvę. Judo karalystė buvo apleista 70 metų.

Po Saliamono mirties pradėjęs valdyti jo sūnus Roboamas labai apsunkino žmonių gyvenimą. Tai privedė prie maišto ir atsiskyrusios dešimt giminių įkūrė Izraelio karalystę (3 Karalių 12:1-4, 16-20). Metams bėgant toji šiaurinė karalystė nesilaikė ištikimybės tikrajam Dievui. Tauta dažnai lenkdavosi stabams, pavyzdžiui, auksiniam veršiui, arba pasiduodavo kitokiam klaidingam garbinimui. Kai kuriuos karalius nužudydavo ir jų dinastijos valdžią užgrobdavo svetimi. Jehova buvo ypač kantrus ir nuolat siųsdavo pranašus perspėti tautą apie gresiančią nelaimę, jeigu ji nepames savo atskalūnybės. Ozėjo ir Amoso knygas parašė pranašai, kurių žinia buvo skirta tai šiaurinei karalystei. Galiausiai 740 m. p. m. e. asirai atnešė nelaimę, apie kurią buvo kalbėję tie Dievo pranašai.

Pietuose 19 karalių iš Dovydo namų vienas po kito valdė Judą iki pat 607 m. p. m. e. Karaliai Asa, Juozapatas, Ezekijas ir Jozijas valdė taip kaip jų protėvis Dovydas, ir Jehova buvo jiems palankus (3 Karalių 15:9-11; 4 Karalių 18:1-7; 22:1, 2; 2 Kronikų 17:1-6). Valdant šiems karaliams Jehova laimino tautą. Veikale The Englishman’s Critical and Expository Bible Cyclopædia pažymima: „Taurus tradicinis J[udo] skiriamasis bruožas buvo Dievo nurodymu įrengta šventykla, kunigija, rašytinis įstatymas bei vienintelio tikrojo Dievo Jehovos pripažinimas tikruoju savo teokratiniu karaliumi. ... Taip laikantis įstatymo... gyvavo karalių kartos, kuriose buvo daug išmintingų bei gerų monarchų... Todėl J[udas] išliko ilgiau už savo gausesnę gyventojų šiaurinę seserį.“ Šių gerų karalių buvo nepalyginti mažiau negu tų, kurie nesilaikė Dovydo kelio. Vis dėlto Jehova vadovavo, kad ‛jo tarno Dovydo žiburys būtų priešais jį Jeruzalėje, kurią Dievas išsirinko savo vardui’ (1 Karalių 11:36, Brb red.).

Kelias į sunaikinimą

Vienas iš Judo karalių, nukrypęs nuo teisingo garbinimo, buvo Manasas. „Jis leido savo sūnų per ugnį, kerėdavo ir būrė iš ženklų, bendravo su mirusiųjų dvasių iššaukėjais bei žyniais. Jis darė daug piktadarysčių Viešpaties akyse, sukeldamas Jo pyktį“ (2 Karalių 21:6, 16, Brb red.). Karalius Manasas suvedžiojo savo tautos žmones, „kad jie elgėsi blogiau negu pagonys, kuriuos Viešpats išnaikino“. Ne kartą perspėjęs Manasą ir jo tautą, Kūrėjas pareiškė: „Jeruzalę išvalysiu, kaip yra išvalomas indas“ (2 Kronikų 33:9, 10, Brb red.; 2 Karalių 21:10-13, Brb red.).

Visų pirma Jehova leido asirams paimti Manasą ir surakintą varinėmis grandinėmis išvesti į nelaisvę (2 Kronikų 33:11). Tremtyje Manasas atsitokėjo ir „labai nusižemino savo tėvų Dievo akivaizdoje“. Kaip reagavo Jehova? „[Dievas] išklausė jo maldą, sugrąžino jį atgal Jerusalėn į jojo karalystę, ir Manasas pažino, kad tik Viešpats yra Dievas.“ Karalius Manasas ir jo vaikaitis, karalius Jozijas, įvedė būtinų reformų. Tačiau tauta ir toliau grimzdo į visiško moralinio bei religinio sugedimo liūną (2 Kronikų 33:1-11; 33:12, ŠvR; 33:13-20; 34:1—35:25; 4 Karalių 22 skyrius).

Reikšminga, kad paskelbti savo požiūrį į tuos įvykius Jehova siuntė uolius pranašus. * Jeremijas persakė Jehovos žodžius: „Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto krašto, iki šios dienos Aš nuolat siunčiau pas jus savo tarnus, pranašus, keldamas juos anksti rytą.“ Tačiau žmonės neklausė Dievo. Jie elgėsi blogiau už savo protėvius! (Jeremijo 7:25, 26, Brb red.) Jis nuolat juos perspėdavo, „nes gailėjosi savo tautos“. Tačiau jie nekreipė dėmesio. Todėl 607 m. p. m. e. jis leido babiloniečiams sugriauti Jeruzalę bei nuniokoti šalį. 70 metų ji buvo apleista (2 Kronikų 36:15, 16; Jeremijo 25:4-11).

Ta trumpa Dievo veiksmų apžvalga padės mums pripažinti, jog Jehova rūpinosi savo tauta ir teisingai su ja elgėsi. Jis nepasitraukė, lyg būtų abejingas, ir nelaukė, ką ji darys. Jis aktyviai stengėsi padėti. Suprantama, kodėl Izaijas sako: „Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; ... mes visi — Tavo rankų darbas“ (Izaijo 64:8, Brb red.). Daugelis šiandien Kūrėją vadina „Tėvu“, nes jis atsiliepia kaip mylintis, rūpestingas tėvas. Vis dėlto jis pripažįsta, kad mes esame atsakingi už savo elgesį bei jo pasekmes.

Tautai išbuvus Babilono nelaisvėje 70 metų, Jehova Dievas išpildė savo pranašystę apie Jeruzalės atkūrimą. Tauta buvo išlaisvinta ir galėjo grįžti į savo tėvynę ‛atstatyti Jehovos namų, kurie buvo Jeruzalėje’ (Ezros 1:1-4, NW; Izaijo 44:24—45:7). Kai kuriose Biblijos knygose * kalbama apie tą atkūrimą, šventyklos atstatymą bei kitus tolesnius įvykius. Viena iš tų knygų, vadinama Danieliaus, ypač įdomi, nes joje tiksliai išpranašauta, kada Sėkla, arba Mesijas, turėjo pasirodyti, ir nusakyti mūsų laikų pasaulio įvykiai.

Šventykla galiausiai buvo atstatyta, bet Jeruzalė atrodė apgailėtinai. Jos sienos ir vartai buvo sugriauti. Žydams paskatinti bei sutelkti Dievas pašaukė vyrus, tokius kaip Nehemijas. Malda, kurią skaitome Nehemijo 9 (Brb red.) skyriuje, nusako Jehovos elgesį su izraelitais. Ji rodo, kad Jehova yra „Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras“. Iš tos maldos dar suprantame, kad Jehova laikosi tobulų savo teisingumo normų. Nors ir turi svarių priežasčių parodyti savo galią — įvykdyti nuosprendį, jis yra pasiruošęs sušvelninti teisingumą meile. Taip nuosaikiai ir puikiai elgdamasis jis parodo išmintį. Žinoma, Kūrėjo elgesys su Izraelio tauta turėtų patraukti mus prie jo ir paskatinti noriai vykdyti jo valią.

Šios Biblijos dalies (Senojo Testamento) pabaigoje nurodoma, kad Judo karalystė su Jeruzalės šventykla buvo atstatyta, bet ją valdė pagonys. Tad kaip galėjo išsipildyti Dievo sandora su Dovydu dėl „sėklos“, kuri valdys „per amžius“? (Psalmių 89:4, 5, ŠvR; 131:11, 12) Žydai vis dar laukė pasirodant „Kristaus vado“, kuris išlaisvintų Dievo tautą ir įkurtų teokratinę (Dievo valdomą) karalystę žemėje (Danieliaus 9:24, 25). Tačiau ar to siekė Jehova? Jeigu ne, kaip tada pažadėtasis Mesijas galėjo išlaisvinti? Kaip tai liečia mus šiandien? Šie esminiai klausimai bus nagrinėjami kitame skyriuje.

[Išnašos]

^ pstr. 7 Norint išskirti apibūdinamas Biblijos knygas, jų pavadinimai rašomi riebiu šriftu.

^ pstr. 37 Tai 1 Samuelio, 2 Samuelio, 3 Karalių, 4 Karalių, 1 Kronikų ir 2 Kronikų knygos.

^ pstr. 42 Jis dar parašė Giesmių giesmę — meilės poemą, kurioje apdainuojama mergaitės ištikimybė paprastam piemeniui.

^ pstr. 52 Tokių įkvėptų pranašiškų žinių yra daugelyje Biblijos knygų. Tai Izaijo, Jeremijo, Raudų, Ezechielio, Joelio, Michėjo, Habakuko, Sofonijo knygos. Abdijo, Jonos ir Nahumo knygose sutelkiamas dėmesys į aplinkines tautas, turėjusias įtakos Dievo tautai.

^ pstr. 54 Tai istorinės bei pranašysčių knygos: Ezros, Nehemijo, Esteros, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo.

[Rėmelis 126, 127 puslapiuose]

Ar galima tikėti stebuklais?

„Neįmanoma naudotis elektros apšvietimu, radiju, šiuolaikiniais medicinos bei chirurgijos pasiekimais ir kartu tikėti Naujojo Testamento pasakojimais apie dvasias ir stebuklus.“ Šie vokiečių teologo Rudolfo Bultmano žodžiai išreiškia, ką daugelis žmonių šiandien mano apie stebuklus. Gal ir tu panašiai galvoji apie Biblijoje aprašytus stebuklus, pavyzdžiui, kaip Dievas perskyrė Raudonąją jūrą?

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas „stebuklą“ apibūdina kaip „nepaprastą reiškinį, vykstantį įsikišant antgamtinėms jėgoms“. Toks nepaprastas įvykis yra normalios tvarkos suardymas, todėl daugelis ir nelinkę tikėti stebuklais. Tačiau tai, kas atrodo gamtos dėsnio pažeidimas, kartais lengvai paaiškinama kitais gamtos dėsniais.

Pavyzdžiui, žurnale New Scientist pranešama, kaip du Tokijo universiteto fizikai gulsčią vamzdį, iš dalies pripildytą vandens, veikė labai stipriu magnetiniu lauku. Vanduo veržėsi į vamzdžio galus, o vidurys liko sausas. Tas 1994 metais atrastas reiškinys įmanomas dėl to, kad vanduo yra silpnas diamagnetikas ir magnetas jį atstumia. Ši nepaprasta vandens savybė judėti iš labai stipraus magnetinio lauko link silpnesnio pavadinta Mozės efektu. New Scientist sakoma: „Atstumti vandenį nesunku — tereikia pakankamai didelio magneto. Jeigu jį turite, tada beveik viskas įmanoma.“

Žinoma, niekas negali tiksliai pasakyti, ką panaudojo Dievas, kai izraelitų akyse perskyrė Raudonąją jūrą. Tačiau Kūrėjas iki smulkmenų žino visus gamtos dėsnius. Taikydamas vieną savo sukurtąjį dėsnį, jis lengvai galėjo sulaikyti kito dėsnio veikimą. Rezultatas žmonėms galbūt atrodė stebuklingas, ypač jeigu jie gerai nesuvokė, kokie dėsniai veikia.

Apie Biblijoje minimus stebuklus buvęs Kioto universiteto (Japonija) profesorius Akira Jamada kalba: „Teisinga sakyti, kad [stebuklo] negalima paaiškinti dabartinio mokslo požiūriu (arba pagal mokslo status quo), tačiau vien remiantis pažangiu fizikos ar šiuolaikinės biblistikos mokslu daryti išvadą, kad stebuklo nebuvo, yra neteisinga. Po dešimties metų dabartinis mokslas bus jau pasenęs. Kuo greičiau jis žengia į priekį, tuo didesnė tikimybė šių dienų mokslininkams tapti ateityje pajuokos objektu ir išgirsti apie save sakant: ‛Mokslininkai prieš dešimt metų tvirtai tikėjo tuo ir tuo’“ (Gods in the Age of Science).

Kaip Kūrėjas, gebantis suderinti visus gamtos dėsnius, Jehova gali savo jėga daryti stebuklus.

[Rėmelis 132, 133 puslapiuose]

Kokia prasme Dievas pavydus?

„Viešpats turi pavydžiojo vardą: jis yra pavydusis Dievas.“ Šį paaiškinimą galime perskaityti Išėjimo 34:14, tačiau kuo jis reikšmingas?

Hebrajiškas žodis, išverstas „pavydusis“, gali reikšti „reikalaujantis išimtinio atsidavimo, nepakenčiantis konkurencijos“. Savo kūrinių labui Jehova yra sveikai pavydus dėl savo vardo bei garbinimo (Ezechielio 39:25, NW). Jis uoliai vykdys tai, ką simbolizuoja jo vardas, vadinasi, jis tikrai įgyvendins savo tikslą žmonijos atžvilgiu.

Pagalvok, pavyzdžiui, apie jo nuosprendį Kanaano šalies gyventojams. Vienas tyrinėtojas pateikia tokį šokiruojantį aprašymą: „Baalas, Astartė bei kiti kanaaniečių dievai buvo garbinami beprotiškiausiomis orgijomis; jų šventyklos buvo ištvirkimo centrai. ... Kanaaniečiai garbindavo nežabotu amoralumu, ... o paskui nužudydavo savo pirmagimius kaip auką tiems patiems dievams.“ Archeologai yra atradę ąsočių su paaukotų vaikų palaikais. Nors Dievas matė kanaaniečių nusižengimus Abraomo dienomis, jis pakentė juos apie 400 metų ir taip davė pakankamai laiko pasikeisti (Pradžios 15:16).

Ar kanaaniečiai suvokė savo nusikaltimo sunkumą? Kaip žmonės, jie turėjo sąžinę, teisininkų laikomą visuotiniu moralės bei teisingumo pagrindu (Romiečiams 2:12-15). Vis dėlto jie neatsisakė siaubingo papročio aukoti vaikus ir toliau bjauriai ištvirkavo.

Laikydamasis nuosaikaus teisingumo, Jehova nusprendė išvalyti šalį. Tai nebuvo genocidas. Atskiri kanaaniečiai, tokie kaip Rahaba, ir ištisos grupės, pavyzdžiui, gibeoniečiai, savanoriškai ėmę laikytis aukštų Dievo moralės normų, buvo apsaugoti (Jozuės 6:25, Brb red.; 9:3-15). Rahaba pateko į karališkąją liniją, iš kurios kilo Mesijas, o gibeoniečių palikuonims buvo suteikta privilegija tarnauti Jehovos šventykloje (Jozuės 9:27; Ezros 8:20; Mato 1:1, 5-16).

Taigi ieškant tikslios bei faktais pagrįstos informacijos, yra lengviau suprasti, kad Jehova nuostabus ir teisingas Dievas, o jo sveikas pavydas naudingas ištikimiems jo kūriniams.

[Iliustracija 123 puslapyje]

Kūrėjas išlaisvino vieną pavergtą tautą ir pasitelkė ją savo tikslui įgyvendinti

[Iliustracija 129 puslapyje]

Prie Sinajaus kalno senovės Izraelio tauta ir Kūrėjas sudarė sandorą

[Iliustracija 130 puslapyje]

Laikydamasi neprilygstamų Kūrėjo įstatymų, jo tauta galėjo gyventi Pažadėtojoje žemėje

[Iliustracija 136 puslapyje]

Galėtum aplankyti šią vietą įpiečiau nuo Jeruzalės sienos, kur buvo karaliaus Dovydo sostinė