Antras skyrius

Kaip atsirado mūsų visata? Skirtingi požiūriai

KOSMONAUTAI Žemę fotografuoja jaudulio apimti: pro erdvėlaivio langą ji atrodo nepaprastai didelė. „Tai nuostabiausios erdvėje praleistos minutės“, — pasakė vienas. Bet mūsų Žemė, palyginti su Saulės sistema, labai maža. Saulėje tilptų milijonas Žemės rutulių ir dar liktų vietos! Tačiau ar tie faktai apie visatą turi kokią nors reikšmę mūsų gyvenime?

Mintimis trumpam nusikelkime į erdvę ir apžiūrėkime savo Žemę ir Saulę. Mūsų Saulė — tik viena iš stulbinančios gausybės žvaigždžių spiralinėje Paukščių Tako galaktikoje, * kuri pati tėra visatos dulkelė. Plika akimi kaip šviesos dėmelės pastebimos vos kelios galaktikos, pavyzdžiui, daug didesnė puikioji Andromeda. Paukščių Takas, Andromeda ir maždaug 20 kitų galaktikų visuotinės traukos jėga sutelktos į spiečių, bet visos jos milžiniškame superspiečiuje teužima mažutį lopinėlį. Visatoje yra begalybė superspiečių, ir tai toli gražu ne viskas, ką galima apie ją pasakyti.

Spiečiai erdvėje išsidėstę nevienodai. Stambiu planu jie atrodo lyg balzgani ruožai ar siūlai tarp milžiniškų tuštumos burbulų. Kai kurie iš jų tokie ilgi ir platūs, jog primena didžiules sienas. Tai galbūt stebina daugelį tų, kurie mano mūsų visatą  atsiradus atsitiktinai per kosminį sprogimą. „Kuo aiškiau matome visas didingos visatos detales, — sako vienas žurnalo Scientific American vyresnysis bendradarbis, — tuo mums sunkiau paprasta teorija paaiškinti, kaip ji tokia pasidarė.“

Įrodymai, liudijantys apie pradžią

Visos pavienės žvaigždės, kurias matai, yra Paukščių Tako galaktikoje. Iki dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio buvo manoma, jog tėra ta vienintelė galaktika. Bet tu tikriausiai žinai, kad stebint galingesniais teleskopais pasirodė kitaip. Mūsų visatoje yra mažiausiai 50 000 000 000 galaktikų. Mes turime omenyje ne 50 milijardų žvaigždžių, o mažiausiai 50 milijardų galaktikų, ir kiekvienoje iš jų yra milijardai tokių žvaigždžių kaip mūsų Saulė. Tačiau trečiajame dešimtmetyje mokslininkus sutrikdė ne stulbinantis milžiniškų galaktikų kiekis. Jie pamatė, kad jos visos juda.

Astronomai atrado įdomų faktą: galaktikos spinduliuojamą šviesą leidžiant per prizmę, šviesos bangos matydavosi pailgėjusios, o tai rodė, kad galaktika dideliu greičiu juda nuo mūsų. Ir kuo tolimesnė galaktika, tuo greičiau ji tolsta. Tai liudija visatą plečiantis! *

 Net nebūdami profesionalūs astronomai ar mėgėjai, galime suprasti, kad besiplečianti visata daug pasakytų apie mūsų praeitį — ir galbūt apie ateitį. Kažkas tikriausiai pradėjo tą procesą, ir tai turėjo būti jėga, pakankamai stipri nugalėti milžinišką visos visatos trauką. Tu turi svarią priežastį paklausti: ‛Kas galėjo būti tos dinaminės energijos šaltinis?’

Nors dauguma mokslininkų atseka, kad visata iš pradžių buvo labai maža ir tanki (matematikai tai  vadina singuliarumu), negalime išvengti esminio klausimo: „Jei kažkuriuo praeities momentu Visata buvo beveik singuliarinio taško būsenos — nepaprastai maža ir be galo tanki, kyla klausimas, kas buvo iki tol ir kas buvo už Visatos ribų. ... Neišvengiamai susiduriame su Pradžios problema“ (Seras Bernardas Lovelis).

Tam reikalingas ne tik didžiulės energijos šaltinis. Reikia įžvalgumo bei proto, nes plėtimosi  greitis, atrodo, yra tiksliai sureguliuotas. „Jei Visata būtų plėtusis viena trilijonąja greičiau, — sako Lovelis, — visa Visatos materija iki šiol būtų išsisklaidžiusi. ... O jeigu viena trilijonąja lėčiau, — Visata dėl traukos jėgų jau maždaug per pirmuosius milijardą savo egzistavimo metų būtų susitraukusi. Taigi nebūtų nei ilgaamžių žvaigždžių, nei gyvybės.“

Bandymai paaiškinti, kokia buvo pradžia

Ar dabar specialistai gali paaiškinti visatos kilmę? Daugelis mokslininkų, nelinkusių pripažinti, kad visata sukurta aukštesnio proto, spėlioja, jog  per tam tikrus procesus visata savaime atsirado iš nieko. Ar, tavo požiūriu, tai protinga? Tokie spėliojimai paprastai tėra variantai vienos teorijos (plėtriosios visatos modelis), * kurią 1979 metais sugalvojo fizikas Alanas Gutas. Tačiau neseniai dr. Gutas pripažino, kad jo teorija „nepaaiškina,  kaip visata atsirado iš nieko“. Dr. Andrejus Lindė viename žurnalo Scientific American straipsnyje pasakė tiksliau: „Paaiškinti šį pradinį singuliarumą — kur ir kada visa prasidėjo — tebėra sunkiausia šiuolaikinės kosmologijos problema.“

Jeigu žinovai negali tiksliai paaiškinti nei mūsų visatos kilmės, nei jos pradinio vystymosi, ar neturėtume paaiškinimo ieškoti kur nors kitur? Iš tiesų yra svarių priežasčių apsvarstyti kai kuriuos duomenis, daugelio nepastebimus, bet galinčius padėti tau suprasti tikrąją visatos kilmę. Tai faktai apie tiksliai apibrėžto stiprumo keturias pagrindines jėgas, kurios nulemia visas visatos materijos savybes bei pokyčius. Paminėjus pagrindines jėgas, kai kas gali suabejoti manydamas, jog tai tema, svarstytina tik fizikams. Bet taip nėra. Verta aptarti svarbiausius faktus, nes jie mums turi įtakos.

 Tikslus suderinimas

Keturios pagrindinės jėgos veikia ir didžiulėje visatoje, ir nepaprastai mažuose atomuose. Taip, jos turi įtakos viskam, kas mus supa.

Itin svarbūs mūsų gyvybei elementai (tokie kaip anglis, deguonis ir geležis) negalėtų egzistuoti, jeigu tos keturios visatoje besireiškiančios jėgos nebūtų tiksliai suderintos. Vieną jėgą mes jau paminėjome, — tai visuotinė trauka, arba sunkio jėga. Kita yra elektromagnetinė jėga. Jeigu ji būtų gerokai silpnesnė, elektronai neišsilaikytų aplink atomo branduolį. ‛Ar tai sukeltų didelių padarinių?’ — gali nusistebėti kai kurie. Taip, nes atomai tada negalėtų jungtis į molekules. Kita vertus, jeigu ši jėga būtų daug stipresnė, atomo elektronus įtrauktų branduolys. Tarp atomų nebevyktų cheminės reakcijos, — vadinasi, išnyktų gyvybė. Net šiuo požiūriu aišku, kad mūsų egzistavimas ir gyvybė priklauso nuo elektromagnetinių jėgų tikslaus suderinimo.

Pagalvok, kas dėtųsi kosminiu mastu: menkiausias elektromagnetinės jėgos skirtumas turėtų  įtakos Saulei ir dėl to Žemės nebepasiektų tokia pat šviesa; taip sutriktų ar net būtų neįmanoma augalų fotosintezė. Vanduo irgi netektų savo unikalių savybių, kurios būtinos gyvybei palaikyti. Taigi elektromagnetinės jėgos tikslus suderinimas lemia, ar būsime gyvi, ar ne.

Elektromagnetinės jėgõs intensyvumo santykis su kitomis trimis jėgomis taip pat gyvybiškai svarbus. Pavyzdžiui, kai kurių fizikų apskaičiavimais, ši jėga yra 10 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (10⁴⁰) kartų stipresnė už sunkio jėgą. Prie šio ilgo skaičiaus pridėjus tik vieną nulį (10⁴¹), atrodo, nedaug kas pasikeistų. Tačiau tada sunkio jėga būtų atitinkamai silpnesnė, ir dėl to, anot dr. Reinhardo Brojerio, padėtis būtų tokia: „Esant mažesnei sunkio jėgai, žvaigždės būtų mažesnės, o sunkio slėgis jose nepakeltų temperatūros tiek, kad vyktų branduolių sintezės reakcijos: Saulė nebegalėtų šviesti.“ Nesunku įsivaizduoti, ką tai reikštų mums!

Na, o jeigu sunkio jėga būtų atitinkamai stipresnė, tai yra tas skaičius teturėtų 39 nulius (10³⁹)? „Dėl šio mažo pokyčio, — tęsia Brojeris, — tokia žvaigždė kaip Saulė egzistuotų daug trumpiau.“ Kitų mokslininkų nuomone, tas tikslus suderinimas yra dar preciziškesnis.

Iš tikrųjų dvi svarbios mūsų Saulės bei kitų žvaigždžių savybės yra ilgaamžiškumas ir pastovumas. Štai paprastas pavyzdys. Mes žinome, jog sėkmingai važiuosime tik tada, jei automobilio variklyje bus atitinkamas kuro ir oro santykis; inžinieriai kuria sudėtingas mechanines bei kompiuterines sistemas optimaliausiam variantui surasti.  Jeigu taip yra su paprasčiausiu varikliu, ką bekalbėti apie tokias našiai „degančias“ žvaigždes kaip mūsų Saulė? Pagrindinės veikiamosios jėgos yra tiksliai suderintos, tinkamiausios gyvybei egzistuoti. Ar toks tikslumas atsitiktinis? Senovėje gyvenusio Jobo buvo paklausta: „Ar tu paskelbei įstatus, kurie valdo dangų, ar nustatei gamtos dėsnius žemei?“ (Jobo 38:33, The New English Bible) To nepadarė joks žmogus. Tad iš kur tas tikslumas?

Dvi branduolinės jėgos

Visatos struktūra — tai ne vien tikslus sunkio bei elektromagnetinės jėgos suderinimas. Dar dvi kitos fizinės jėgos turi įtakos mūsų gyvybei.

 Šios dvi jėgos veikia atomo branduolyje, ir jos aiškiai liudija apie išankstinį planavimą. Pasvarstyk apie vieną iš jų — stipriąją sąveiką, jungiančią protonus bei neutronus atomo branduolyje. Dėl šios jungties gali susidaryti įvairūs elementai — lengvieji (tokie kaip helis ir deguonis) bei sunkieji (tokie kaip auksas ir švinas). Jeigu ši jungiamoji jėga būtų vos 2 procentais silpnesnė, egzistuotų, matyt, vien vandenilis. Kita vertus, jeigu ji būtų šiek tiek stipresnė, nebūtų vandenilio, o tik sunkieji elementai. Ar tai pakenktų mūsų gyvybei? Na, jeigu visatoje pritrūktų vandenilio, mūsų Saulė nebeturėtų kuro, reikalingo gyvybę teikiančiai energijai spinduliuoti. O mes, žinoma, nebeturėtume nei vandens, nei maisto, nes vandenilis yra būtinas jų sudėtinis elementas.

Ketvirtoji čia aptariama jėga reguliuoja radioaktyvųjį skilimą ir vadinama silpnąja sąveika. Nuo jos priklauso ir mūsų Saulės termobranduolinis aktyvumas. ‛Ar ši jėga tiksliai suderinta?’ — galėtume  paklausti. Matematikas ir fizikas Frimenas Daisonas paaiškina: „Silpnoji [sąveika] milijonus kartų silpnesnė už branduolinę jėgą. Ji yra kaip tik tokio silpnumo, kad vandenilis Saulėje degtų lėtai ir vienodai. Jeigu silpnoji [sąveika] būtų vos vos stipresnė ar silpnesnė, visas gyvybės formas, priklausomas nuo tokių žvaigždžių kaip Saulė, tai paveiktų neigiamai.“ Taip, degimo greitis tikslus, todėl mūsų Žemė yra šildoma, — bet ne deginama, — ir tai palaiko mūsų gyvybę.

Be to, mokslininkų nuomone, silpnoji sąveika turi įtakos supernovų sprogimams, per kuriuos susidaro ir pasklinda dauguma cheminių elementų. „Jeigu tos branduolinės jėgos būtų nors kiek kitokios negu yra iš tikrųjų, žvaigždės nepajėgtų gaminti elementų, iš kurių mes susidedame“, — aiškina fizikas Džonas Polkinhornas.

Galima pasakyti dar daugiau, bet tu tikriausiai supranti esmę. Šios keturios pagrindinės jėgos nepaprastai tiksliai suderintos. „Visa mūsų aplinka rodo, kad gamta žino, kaip dera tvarkytis“, — rašė profesorius Polas Deivis. Taip, dėl tikslaus pagrindinių jėgų suderinimo gali egzistuoti bei veikti mūsų Saulė, taip pat mūsų žavinga planeta su gyvybę palaikančiu vandeniu, mūsų atmosfera, tokia reikalinga gyvybei, ir begalė vertingų cheminių elementų žemėje. Bet pasvarstyk: ‛Kam ir iš kur toks tikslus derinimas?’

Ideãlios Žemės ypatybės

Kad egzistuotume, tikslumo reikia ir kitur. Pagalvok apie Žemės matmenis bei jos padėtį, lyginant  su kitomis Saulės sistemos planetomis. Biblinėje Jobo knygoje yra tokie nusižeminti verčiantys klausimai: „Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus?.. Ar žinai, kas nustatė jos dydį?“ (Jobo 38:4, 5, Brb red.) Šie klausimai dabar ypač reikalauja atsakymo. Kodėl? Todėl, kad atrasta įdomių faktų apie mūsų Žemę — įskaitant jos dydį ir jos padėtį mūsų Saulės sistemoje.

Niekur visatoje neaptikta į Žemę panašios planetos. Tiesa, kai kurie mokslininkai mini netiesioginius įrodymus, kad apie kai kurias žvaigždes sukasi objektai, šimtus kartų didesni už Žemę. Vis dėlto mūsų Žemės dydis yra kaip tik tinkamas mums egzistuoti. Kokia prasme? Jeigu Žemė būtų truputį didesnė, jos sunkio jėga būtų stipresnė ir vandenilis, tai yra lengvosios dujos, negalėdamos įveikti Žemės traukos, kauptųsi. Taigi atmosfera būtų kenksminga gyvybei. Kita vertus, jeigu mūsų Žemė būtų šiek tiek mažesnė, gyvybę palaikantis deguonis išnyktų ir Žemę dengiantis vanduo išgaruotų. Nei vienu, nei kitu atveju gyventi negalėtume.

Nuotolis nuo Žemės iki Saulės irgi idealus, o tai  dar vienas labai svarbus gyvybės klestėjimo veiksnys. Astronomas Džonas Barovas ir matematikas Frankas Tipleris tyrinėjo Žemės „spindulio ir nuotolio nuo Saulės santykį“. Jie padarė išvadą, kad žmonija neegzistuotų, „jeigu šis santykis būtų nors kiek kitoks negu yra“. Profesorius Deividas L. Blokas pažymi: „Apskaičiavimai rodo, kad jeigu Žemės nuotolis nuo Saulės tebūtų 5 procentais mažesnis, nesulaikomas šiltnamio reiškinys [Žemės perkaitimas] būtų įvykęs maždaug prieš 4000 milijonų metų. O antra vertus, jeigu atstumas tarp Žemės ir Saulės būtų vos 1 procentu didesnis, prieš kokius 2000 milijonų metų būtų įvykęs nesulaikomas apledėjimas [Žemės rutulio paviršių būtų padengęs milžiniškas ledo sluoksnis]“ (Our Universe: Accident or Design?).

Prie anksčiau nurodyto tikslumo tu galėtum pridurti tai, jog Žemė kartą per dieną apsisuka apie savo ašį; tai tinkamas greitis, kad joje vyrautų vidutinės temperatūros. Venerai apsisukti reikia 243 dienų. Pagalvok, jeigu taip būtų su Žeme! Dienos ir naktys tada būtų be galo ilgos, ir dėl kraštutinių temperatūros svyravimų mes neišgyventume.

Kita labai svarbi detalė yra mūsų Žemės kelias aplink Saulę. Kometos skrieja labai ištęstomis orbitomis. Laimei, taip nėra su Žeme. Jos orbita beveik apskrita. Vėlgi, tai apsaugo mus nuo pražūtingo temperatūros svyravimo.

Neturėtume pamiršti ir Saulės sistemos vietos erdvėje. Jeigu ji būtų arčiau Paukščių Tako galaktikos centro, gretimų žvaigždžių trauka Žemės  orbitą iškreiptų. O jeigu ji būtų mūsų galaktikos pačiame pakraštyje, naktį danguje nesimatytų žvaigždžių. Žvaigždžių šviesa nėra būtina gyvybei, tačiau ar jų spindesys naktį nesuteikia skliautui nepakartojamo žavesio? Be to, remdamiesi naujausiomis visatos sampratomis, mokslininkai apskaičiavo, kad Paukščių Tako pakraščiuose nebūtų pakankamai cheminių elementų, reikalingų susiformuoti tokiai Saulės sistemai kaip mūsiškė. *

Dėsnis ir tvarka

Tikriausiai iš savo patirties žinai, kad visa kas krypsta į netvarką. Beveik kiekvienas šeimininkas yra pastebėjęs, kad palikti nenaudojami daiktai  ilgainiui sulūžta ar suyra. Mokslininkai vadina šią tendenciją „antruoju termodinamikos dėsniu“. Šį dėsnį veikiant matome kasdien. Nevažiuojamas naujas automobilis ar dviratis virsta metalo laužu. Iš apleisto namo lieka griuvėsiai. O kaip su visata? Šis dėsnis taikytinas ir jai. Taigi peršasi mintis, kad visatos harmonija turėtų galiausiai užleisti vietą visiškai netvarkai.

Tačiau su visata taip, atrodo, neatsitiks: tokią išvadą, tyrinėdamas matomos visatos netvarkiąją būseną (arba entropiją), padarė matematikos profesorius Rodžeris Penrozas. Aiškinant šiuos atradimus, logiška manyti, kad visata jau pačioje pradžioje buvo tvarkinga ir tebėra tokia iki šiol. Astrofizikas Alanas Laitmanas pastebėjo, jog mokslininkai „negali patikėti, kad visata buvo sukurta tokia nepaprastai tvarkinga“. Jis pridūrė, kad „kiekviena patikima kosmologinė teorija turėtų galiausiai paaiškinti šį entropijos keblumą“ — tai yra kodėl visata nepasidaro chaotiška.

Iš tiesų pats faktas, kad mes egzistuojame, prieštarauja tam pripažintam dėsniui. Tad kodėl mes gyvuojame čia, žemėje? Kaip jau minėta, tai svarbus klausimas, į kurį norėtume rasti atsakymą.

[Išnašos]

[Rėmelis 15 puslapyje]

Bandoma suskaičiuoti žvaigždes

Paskaičiuota, kad Paukščių Tako galaktikoje yra daugiau kaip 100 000 000 000 (100 milijardų) žvaigždžių. Įsivaizduok enciklopediją, kurioje kiekvienai šiai žvaigždei būtų skirta po vieną puslapį, — joje mūsų Saulei ir likusiai Saulės sistemos daliai tektų vienas puslapis. Kiek susidarytų enciklopedijos tomų, norint aprašyti Paukščių Tako žvaigždes?

Sakoma, kad tokia enciklopedija, net jei jos tomai būtų vidutinio storio, nesutilptų Niujorko viešojoje bibliotekoje, kurios lentynų bendras ilgis 412 kilometrų!

Kiek laiko reikėtų tiems puslapiams ištyrinėti? „Vien ją perskleisti, skiriant puslapiui vieną sekundę, prireiktų daugiau kaip dešimties tūkstančių metų“, — sakoma knygoje Coming of Age in the Milky Way. Tačiau mūsų galaktikos žvaigždės tėra dalelė visų žvaigždžių, sudarančių maždaug 50 000 000 000 (50 milijardų) visatos galaktikų. Jeigu enciklopedijoje būtų puslapis kiekvienai iš šių žvaigždžių, ji netilptų net visų žemės bibliotekų lentynose. „Kuo daugiau sužinome apie visatą, — sakoma toje knygoje, — tuo labiau suprantame, kiek mažai žinome.“

[Rėmelis 16 puslapyje]

Jastrovas — apie Pradžią

Robertas Jastrovas, Kolumbijos universiteto astronomijos ir geologijos profesorius, rašė: „Nedaug astronomų galėjo numatyti, kad šis įvykis — staigus Visatos gimimas — taps įrodytu moksliniu faktu, tačiau tyrinėdami dangų teleskopais jie buvo priversti padaryti tokią išvadą.“

Paskui jis pakomentavo, koks reikšmingas tas faktas: „Astronominis Pradžios patvirtinimas pastatė mokslininkus į keblią padėtį, nes, jų manymu, kiekvienas reiškinys turi natūralią priežastį... Britų astronomas E. A. Milnas rašė, jog ‛negalime nieko teigti, kas buvo [pradžioje]; Dievo kūrybos proceso niekas nematė ir nepaliudijo’“ (The Enchanted Loom—Mind in the Universe).

[Rėmelis 17 puslapyje]

Keturios pagrindinės fizinės jėgos

1. Sunkio jėga — labai silpna atome. Ji veikia masyvius dangaus kūnus — planetas, žvaigždes, galaktikas.

2. Elektromagnetizmas — protonų ir elektronų tarpusavio trauka, leidžianti formuotis molekulėms. Matomas tos jėgos įrodymas yra žaibas.

3. Stiprioji sąveika — jėga, rišanti protonus ir neutronus atomo branduolyje.

4. Silpnoji sąveika — jėga, lemianti radioaktyviųjų elementų skilimą bei Saulės termobranduolinį aktyvumą.

[Rėmelis 20 puslapyje]

„Sutapimų derinys“

„Jeigu silpnoji sąveika šiek tiek sustiprėtų, nebesigamintų helis; jeigu truputį susilpnėtų, beveik visas vandenilis virstų heliu.“

„Galimybės egzistuoti Visatai, kurioje būtų helio ir vyktų supernovų sprogimai, labai ribotos. Mūsų egzistavimas priklauso nuo šio sutapimų derinio ir nuo dar nuostabesnio branduolio energijos lygmenų sutapimo, kurį nuspėjo [astronomas Fredas] Hoilis. Priešingai visoms ankstesnėms kartoms, mes žinome, kaip atsiradome. Bet kaip ir visos ankstesnės kartos, mes dar nežinome, kodėl.“ (New Scientist)

[Rėmelis 22 puslapyje]

„Idealus Žemės dydis, elementų derinys ir beveik apskrita orbita, kurioje Žemė skrieja tinkamiausiu atstumu nuo ilgaamžės žvaigždės Saulės, lėmė ypatingas sąlygas, palankias vandeniui kauptis Žemės paviršiuje“ (Integrated Principles of Zoology, 7-asis leidimas). Gyvybė Žemėje be vandens nebūtų atsiradusi.

[Rėmelis 24 puslapyje]

Tiki tik tuo, ką matai?

Daugelis mąstančių žmonių sutinka, jog yra dalykų, kurių jie negali matyti. 1997-ųjų sausį žurnale Discover buvo pranešimas, kad astronomai aptiko maždaug tuziną dangaus kūnų, kurie pasirodė esą planetos, besisukančios apie tolimas žvaigždes.

„Kol kas apie naujųjų planetų buvimą sprendžiama iš to, kad jos savo traukos jėga trikdo motininių žvaigždžių judėjimą.“ Taigi matomas sunkio jėgos poveikis leidžia mokslininkams teigti, kad egzistuoja dangaus kūnai, kurių jie nemato.

Šalutiniai įrodymai — ne tiesioginiai stebėjimai — buvo pakankama priežastis mokslininkams pripažinti tai, kas nematoma. Daugelis tikinčių Kūrėją mano turį tokį pat pagrindą tikėti tuo, ko negalima matyti.

[Rėmelis 25 puslapyje]

Seras Fredas Hoilis leidinyje The Nature of the Universe aiškina: „Jeigu atmetame kūrimo klausimą, visa Visatos medžiaga turi būti be galo sena, o taip nėra. ... Vandenilis pastoviai virsta heliu ir kitais elementais... Tad kodėl Visatoje tėra beveik vien vandenilis? Jeigu materija labai sena, tai visiškai neįmanoma. Taigi matant Visatą tokią, kokia ji yra, kūrimo klausimas tiesiog neišvengiamas.“

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Mūsų Saulė (apibrėžta rėmeliu) Paukščių Tako galaktikoje yra labai nežymi. Čia pavyzdžiu paimta spiralinė galaktika NGC 5236

Paukščių Take yra per 100 milijardų žvaigždžių, o pats jis tėra viena iš daugiau kaip 50 milijardų galaktikų, esančių žinomoje visatos dalyje

[Iliustracijos 14 puslapyje]

Astronomas Edvinas Hablis (1889—1953) suprato, jog tolimų galaktikų šviesos raudonasis poslinkis rodo, kad mūsų visata plečiasi, — vadinasi, ji turėjo pradžią

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Saulę veikiančios jėgos tiksliai suderintos, todėl sąlygos Žemėje yra kaip tik tinkamos gyventi