Penktas skyrius

Kieno ta nuostabi kūryba?

KAIP rašoma ankstesniuose skyriuose, šiuolaikiniai mokslo atradimai įtikinamai rodo, kad visata ir gyvybė žemėje turėjo pradžią. Iš kur ta pradžia?

Ištyrę turimus įrodymus, daugelis priėjo prie išvados, kad turi būti Pirminė Priežastis. Tačiau tos Priežasties jie nesieja su asmeniu. Toks nenoras kalbėti apie Kūrėją tik atspindi kai kurių mokslininkų požiūrį.

Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas buvo įsitikinęs, kad visata turėjo pradžią, ir išreiškė troškimą „sužinoti, kaip Dievas sukūrė pasaulį“. Tačiau Einšteinas nelaikė Dievo asmeniu; jis kalbėjo apie kosminį „religinį pojūtį, kuriam svetima dogma ir sužmoginto Dievo samprata“. Nobelio premijos laureatas chemikas Keničis Fukujis irgi pripažino didingą visatos struktūrą. Jo nuomone, „tą puikų ryšį bei darnią struktūrą galima apibūdinti žodžiais ‛Absoliutas’ arba ‛Dievas’“. Bet tai jis pavadino „išorinio pasaulio išskirtiniu bruožu“.

Ar tu žinai, kad toks tikėjimas beasmene priežastimi labai panašus į Rytų tautų religinius vaizdinius? Daugelis rytiečių tiki, kad pasaulis atsirado savaime. Ši mintis išreikšta net kinų hieroglifuose, vaizduojančiuose pasaulį ir  tiesiogiai reiškiančiuose „atsiranda pats“ ar „egzistuoja savaime“. Einšteinas buvo įsitikinęs, kad jo kosminį religinį pojūtį gerai išreiškia budizmas. Budos manymu, nesvarbu, ar visata ir žmogus atsirado Kūrėjo valia. Ir sintoizmas nepaaiškina pasaulio kilmės; pagal sintoistus, dievai yra mirusiųjų dvasios, galinčios susilieti su pasauliu.

Įdomu, kad toks mąstymas nedaug skiriasi nuo požiūrio, kuris vyravo senovės Graikijoje. Sakoma, jog filosofas Epikūras (341—270 m. p. m. e.) tikėjo ‛dievus esant per daug toli, kad jie darytų žmonėms ką nors gera ar bloga’. Žmogus jam buvo kuriamosios visatos produktas, galbūt perėjęs savaiminio gyvybės atsiradimo ir natūraliosios atrankos pakopas. Taigi tu supranti: panašios idėjos šiandien toli gražu ne naujos.

Epikūrininkų amžininkai graikų stoikai Dievu laikė pasaulį. Jie manė, kad mirusių žmonių beasmenė energija vėl susilieja su energijos pertekliumi ir sudaro Dievą. Jų nuomone, laikytis gamtos dėsnių yra aukščiausias gėris. Gal esi girdėjęs panašių tvirtinimų ir šiais laikais?

Ginčas, ar Dievas pažinus

Vis dėlto iš senovės Graikijos atėjusių visų žinių negalime laikyti atgyvena. Turėdamas omenyje minėtus įsitikinimus, garsus pirmojo amžiaus mokytojas pasakė vieną reikšmingiausių istorijoje kalbų. Gydytojas ir istorikas Lukas tą kalbą užrašė ir mes randame ją Apaštalų darbų knygos 17 skyriuje. Ji padeda mums nustatyti Pirminę Priežastį ir taip suprasti savo pačių  padėtį. Tačiau kaip prieš 1900 metų pasakyta kalba šiandien gali paveikti nuoširdžius, ieškančius gyvenimo prasmės žmones?

Tas žymus mokytojas, Paulius, buvo pakviestas į Atėnų aukščiausiąjį teismą. Čia jis stojo priešais epikūrininkus ir stoikus, nelaikiusius Dievo asmeniu. Savo kalbos įžangoje Paulius pasakė matęs jų mieste aukurą su užrašu „Nežinomam dievui“ (graikiškai A·gnoʹstoi The·oiʹ). Įdomu, kad, kai kurių manymu, biologas Tomas H. Hakslis (1825—1895) netiesiogiai nurodė tai, sukurdamas terminą „agnostikas“. Hakslis pritaikė šį žodį tiems, kurie tvirtino „pirminę priežastį (Dievą) ir tikrąją daiktų prigimtį esant nežinomą ar nepažinią“. Bet ar, kaip teigė daugelis, Kūrėjas tikrai „nepažinus“?

Iš tiesų čia Pauliaus frazė pritaikyta neteisingai, jo požiūris iškraipytas. Užuot teigęs Kūrėją esant nepažinų, Paulius tiesiog pasakė, kad tie  atėniečiai Jo nepažįsta. Paulius neturėjo tiek mokslinių Kūrėjo egzistavimo įrodymų, kiek mes šiandien. Vis dėlto jis neabejojo buvimu protingo Kūrėjo, asmens, kurio savybės turėtų patraukti mus. Atkreipk dėmesį, ką Paulius kalbėjo toliau:

„Aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir  visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje“ (Apaštalų darbai 17:23-26). Įdomiai samprotaujama, ar ne?

Užuot tvirtinęs Dievą esant nepažinų, Paulius pabrėžė, jog Atėnų aukuro statytojai, kaip ir daugelis kitų klausytojų, Jo dar nepažino. Paulius paskui paragino juos — ir visus, kurie nuo to laiko skaitė jo kalbą — stengtis pažinti Kūrėją, nes „jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbai 17:27). Kaip matai, Paulius taktiškai nurodė, jog suvokti visų dalykų Kūrėjo egzistavimą galime stebėdami jo darbus. Taip įžvelgiame ir kai kurias jo savybes.

Mes apsvarstėme įvairius įrodymus, liudijančius apie Kūrėją. Vienas jų — milžiniška, išmintingai sutvarkyta visata, aiškiai turėjusi pradžią. Kitas — gyvybė žemėje, taip pat akivaizdi tvarka mūsų kūno ląstelėse. Ir trečias — mūsų smegenys, laiduojančios savimonę ir domėjimąsi ateitimi. Bet pirmiau patyrinėkime kitus du Kūrėjo darbus, turinčius mums kasdienį poveikį. Kartu ir pasvarstykime: ‛Ką tie darbai byloja apie Projektuotojo ir Kūrėjo asmenybę?’

Ką sužinome iš jo kūrybos

Jau vien stebėdami Kūrėjo darbus daug ką sužinome apie jį. Vieną tokį pavyzdį Paulius kartą nurodė miniai Mažojoje Azijoje: „Praėjusiais amžiais [Kūrėjas] buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir  širdies džiaugsmo“ (Apaštalų darbai 14:16, 17). Atkreipk dėmesį į šį Pauliaus pateiktą pavyzdį, kaip Kūrėjas, aprūpindamas žmones maistu, liudija apie savo asmenybę.

Kai kuriose šalyse žmonės galbūt nevertina to, kad turi maisto. Kitur daugelis kovoja dėl duonos kąsnio. Šiaip ar taip, galimybė stiprintis valgiu priklauso nuo mūsų Kūrėjo išminties ir gerumo.

Maistas žmonėms bei gyvūnams gaminasi vykstant sudėtingai vandens, anglies, fosforo bei azoto apytakai. Visiems žinoma, kad per gyvybiškai svarbų fotosintezės procesą augalai iš žaliavų — anglies dioksido bei vandens gamina cukrùs; saulės šviesa jiems atstoja energijos šaltinį. Beje, fotosintezės metu augalai išskiria deguonį. Ar galėtume jį pavadinti „atlieka“? Mums šis pašalinis  produktas toli gražu ne atlieka. Tam, kad organizme vyktų medžiagų apykaita, tai yra „išdegintume“ maistą, tiesiog būtina kvėpuoti deguonimi. Susidariusį anglies dioksidą iškvepiame, o augalams jis — žaliava fotosintezei. Galbūt šį procesą tyrinėjome studijuodami mokslo pagrindus, bet jis ne mažiau svarbus bei nuostabus. Ir tai tik vienas Kūrėjo gerumo įrodymas.

Tiek mūsų, tiek gyvūnų kūno ląstelėse energijai pernešti labai svarbus fosforas. Iš kur jo gauname? Irgi iš augalų. Jie dirvožemio neorganinius fosfatus paverčia organiniais. Mes valgome augalus su organiniu fosforu ir panaudojame jį gyvybiniams organizmo procesams. Paskui fosforas kaip kūno „atmata“ grįžta į dirvožemį ir iš ten jį vėl paima augalai.

Mums reikalingas ir azotas — visų kūno  baltymų bei DNR molekulių sudėtinė dalis. Iš kur gauname šio būtino gyvybei elemento? Nors apie 78 procentus oro sudaro azotas, nei augalai, nei gyvūnai jo tiesiogiai pasisavinti negali. Taigi, kad oro azotą pasisavintų augalai, o vėliau panaudotų žmonės bei gyvūnai, jis turi pakisti. Kaip tas kitimas, arba fiksacija, vyksta? Įvairiopai. Pavyzdžiui, jį sukelia žaibai. * Azoto fiksaciją atlieka ir bakterijos, gyvenančios ankštinių augalų, tokių kaip žirniai, sojos pupelės bei liucerna, šaknų gumbeliuose. Atmosferos azotą šios bakterijos paverčia medžiagomis, kurias augalai pasisavina. Taigi valgydamas žalias daržoves tu gauni azoto, be kurio tavo organizmas nepasigamintų baltymų. Nuostabu, kad ankštinių augalų yra drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, dykumose ir net tundrose. Jeigu vietovę nuniokoja gaisras, paprastai patys pirmieji atauga ankštiniai.

Kokie nuostabūs šie apytakos ratai! Vykstant apytakai, sunaudojamos visos pasigaminusios atliekos. Reikalingą energiją dažniausiai teikia saulė — švarus, neišsenkantis ir pastovus šaltinis.  Kokia priešingybė žmonių pastangoms perdirbti atliekas! Net nekenksmingais aplinkai laikomi žmonių veiklos produktai gali nepadaryti planetos švaresnės, nes žmonių sukurtos perdirbimo sistemos labai sudėtingos. Anot žurnalo U.S.News & World Report, gaminys turėtų būti toks, kad perdirbę jį nesunkiai atgautume vertingus komponentus. Argi mes nematome to šiuose gamtiniuose cikluose? Tad ką visa tai sako apie Kūrėjo įžvalgumą ir išmintį?

Nešališkas ir teisingas

Norėdami matyti kitas Kūrėjo savybes, patyrinėkime dar vieną savo kūno sistemą — imuninę. Čia irgi darbuojasi bakterijos.

„Nors žmonės dažniausiai kreipia dėmesį į bakterijų žalingą poveikį, — sakoma enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica, — dauguma jų žmonėms nekenksmingos, o nemaža dalis net naudingos.“ Iš tiesų jos yra gyvybiškai svarbios. Bakterijos vaidina lemiamą vaidmenį jau minėtame azoto apytakos rate, taip pat anglies dioksido bei kitų elementų apytakoje. Bakterijos reikalingos ir mūsų virškinimo trakte. Vien storojoje žarnoje yra apie 400 rūšių bakterijų, kurios padeda sintetinti vitaminą K bei perdirbti atliekas. Bakterijos naudingos ir tuo, kad padeda karvėms iš žolės daryti pieną. Be tam tikrų bakterijų nevyktų fermentacija — nepasigamintų sūris, jogurtas, neįrūgtų agurkai, kopūstai bei kitos daržovės. Tačiau kas tada, jei į mūsų organizmą patenka žalingų bakterijų?

 Tuomet su kenksmingomis bakterijomis kovoja apie du trilijonai baltųjų kraujo kūnelių. Žurnalo Science redaktorius Danielius E. Košlandas jaun. aiškina: „Imuninė sistema pritaikyta įsibrovėliams atpažinti. Tam ji sužadina apie 10¹¹ [100 000 000 000] įvairių imunologinių receptorių; kokia bebūtų įsibrovėlio forma, visada atsiras receptorius, kuris jį atpažins ir suveiks, kad jo neliktų.“

Tam tikros su įsibrovėliais kovojančios kūno ląstelės vadinamos makrofagais; jų vardas deramai reiškia „didieji rijikai“, nes jos suryja į mūsų kraują patenkančius svetimkūnius. Pavyzdžiui, prarijęs įsiveržusį virusą, makrofagas susmulkina jį į gabalėlius. Po to pasiima iš viruso šiek tiek baltymų kaip žymę. Tie baltymai yra lyg perspėjamasis signalas mūsų imuninei sistemai; jie skelbia pavojų, kad organizme atsirado svetimkūnių. Kita imuninės sistemos ląstelė, T limfocitas helperis (padėjėjas), atpažinusi viruso baltymus pasikeičia cheminiais signalais su makrofagu. Šios cheminės medžiagos yra ypatingi baltymai, atliekantys begalę funkcijų: jie reguliuoja mūsų imuninę sistemą bei padeda jai reaguoti į įsibrovimą. Procesas baigiasi smarkia kova su tam tikru virusu. Taigi paprastai mes pajėgiame įveikti infekciją.

Žinoma, dar daug kas liko nepaminėta, tačiau net šis trumpas pasakojimas rodo, kokia sudėtinga mūsų imuninė sistema. Kaip mes įgijome šį nepaprastą mechanizmą? Kad ir kokia būtų mūsų šeimos finansinė ar socialinė padėtis, jį esame  gavę veltui. Palygink tai su neteisybe, kurią dauguma žmonių patiria sveikatos apsaugos srityje. „PSO [Pasaulinė sveikatos organizacija] požiūriu, didėjanti neteisybė tikrai yra gyvybės ir mirties klausimas, nes vargšams už tą socialinę nelygybę tenka mokėti savo sveikata“, — rašė PSO generalinis direktorius dr. Hirošis Nakadžima. Tau bus suprantama vienos San Paulo lūšnų gyventojos dejonė: „Mums gera sveikatos apsauga yra kaip daiktas prabangių parduotuvių languose. Mes apžiūrinėjame vitrinas, bet nieko negalime nusipirkti.“ Taip yra su milijonais žmonių visame pasaulyje.

Tokia nelygybė Albertą Šveicerį paskatino vykti į Afriką pasirūpinti beturčių sveikatos apsauga, ir šios pastangos pelnė jam Nobelio premiją. Kokiomis savybėmis, tavo manymu, pasižymi vyrai ir moterys, darantys tokius gerus darbus? Turbūt suvoki, kad jie myli žmones ir yra teisingi; jie tiki, kad besivystančių šalių gyventojai irgi turi teisę į  medicininę priežiūrą. O kaip su tuo Geradariu, kuris sukūrė mums nuostabią imuninę sistemą nežiūrėdamas mūsų finansinės ir socialinės padėties? Ar tai ne dar geriau patvirtina Kūrėjo meilę, nešališkumą bei teisingumą?

Pažink Kūrėją

Anksčiau paminėtos sistemos yra tik keli žymūs Kūrėjo darbų pavyzdžiai, tačiau ar jie nerodo jį esant tikrą ir protingą asmenį, savo savybėmis bei elgesiu traukiantį mus? Galima apsvarstyti daugybę kitų pavyzdžių. Tačiau kasdieniniame gyvenime galbūt pastebėjome, kad nepakanka matyti asmens darbus norint gerai jį pažinti. Nepažindami jo artimai, kartais galbūt neteisingai jį suprastume! O jeigu tas asmuo apkalbamas arba net šmeižiamas, argi nebūtų gerai susitikti ir išklausyti jo paties? Pasikalbėtume ir suprastume, kaip jis elgiasi įvairiomis aplinkybėmis ir kokias rodo savybes.

Žinoma, mums neįmanoma šnekėtis akis į akį su galingu visatos Kūrėju. Tačiau apie save kaip apie tikrą asmenį jis daug atskleidė knygoje, kuri visa arba dalimis yra prieinama daugiau kaip 2000 kalbų, įskaitant tavąją. Ta knyga — Biblija — kviečia tave pažinti Kūrėją ir ugdytis tarpusavio santykius su juo: „Artinkitės prie Dievo, — sakoma joje, — ir jis artinsis prie jūsų.“ Joje dar nurodoma, kaip įmanoma tapti jo draugu (Jokūbo 2:23; 4:8). Ar tai rūpi tau?

Taigi kviečiame tave panagrinėti tikrą ir patrauklų Kūrėjo pranešimą apie savo darbus.

[Išnaša]

[Rėmelis 79 puslapyje]

Protinga išvada

Dauguma mokslininkų pripažįsta, jog visata turėjo pradžią. Daugelis taip pat sutinka, kad iki tos pradžios turėjo egzistuoti dar kažkas tikra. Kai kurie mokslininkai kalba apie amžiną energiją. Kiti teigia prieš atsirandant visatai buvus pirmapradę netvarką. Kokios sąvokos bebūtų vartojamos, dauguma pripažįsta esant kažką — kažką be pradžios, — kas praeityje egzistavo per amžius.

Tad galiausiai turime atsakyti, ar pripažįstame tam tikrą amžiną dalyką, ar tam tikrą amžiną būtybę. Apsvarsčius mokslo žinias apie visatos ir gyvybės kilmę bei prigimtį, kuris iš šių požiūrių tau atrodo teisingesnis?

[Rėmelis 80 puslapyje]

„Visus gyvybei būtinus elementus — anglį, azotą, sierą — iš neorganinių, dujinių junginių bakterijos paverčia dariniais, kuriuos gali pasisavinti augalai ir gyvūnai“ (The New Encyclopædia Britannica).

[Schema/iliustracija 78 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kokią darai išvadą?

Mūsų visata

↓ ↓

neturėjo turėjo

pradžios pradžią

↓ ↓

atsirado savaime buvo sukurta

↓ ↓

tam tikro tam tikros

amžino DALYKO amžinos BŪTYBĖS

[Iliustracija 75 puslapyje]

Daugelis rytiečių tiki, kad pasaulis atsirado savaime

[Iliustracija 76 puslapyje]

Ant šios kalvos, Akropolio fone, Paulius pasakė kalbą apie Dievą — ji privertė klausytojus susimąstyti

[Iliustracija 83 puslapyje]

Kiekvienam iš mūsų Dievas davė imuninę sistemą, kuri pranoksta visa, ką sukūrė šiuolaikinė medicina