„Teismo valanda“ atėjo

IŠ PASKUTINĖS Biblijos knygos, Apreiškimo, sužinome, jog angelas, lekiantis dangaus viduriu, turi „paskelbti... amžinąją Evangeliją“, arba gerąją naujieną. Galingu balsu jis šaukia: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda.“ (Apreiškimo 14:6, 7) „Teismo valanda“ — Dievo nuosprendžio paskelbimo ir įvykdymo metas. Tai palyginti trumpas laiko tarpas. Nuosprendžio įvykdymas bus „paskutinių dienų“, kuriomis dabar gyvename, kulminacija. (2 Timotiejui 3:1)

„Teismo valanda“ yra gera naujiena mylintiems tiesą. Tai laikas, kai Dievas išlaisvins savo tarnus, patyrusius šios žiaurios, egoistiškos santvarkos priespaudą.

„Teismo valanda“ baigsis dabartinės nedoros sistemos sunaikinimu, todėl esame raginami: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą.“ Ar tai darai? Tai daug daugiau nei sakyti „Tikiu Dievą“. (Mato 7:21-23; Jokūbo 2:19, 20) Derama baimė turi skatinti mus rodyti Dievui pagarbą ir šalintis pikta. (Patarlių 8:13) Ji turi padėti mylėti gera ir nekęsti bloga. (Amoso 5:14, 15) Jeigu šloviname Dievą, klausysime jo su didžia pagarba. Nebūsime tiek užsiėmę, kad nerastume laiko reguliariai skaityti jo Žodį, Bibliją. Pasitikėsime Dievu visuomet ir visa širdimi. (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]; Patarlių 3:5, 6) Kas tikrai pasikliauja dangaus ir žemės Kūrėju, žino jį esant visatos Valdovą, todėl su meile paklūsta jam kaip savo gyvybės Viešpačiui. Jei suvokiame turį skirti daugiau dėmesio šiems dalykams, nedelskime tai daryti.

Nuosprendžio įvykdymo laikas, apie kurį skelbė angelas, dar vadinamas „Viešpaties diena“. Tokia „diena“ ištiko senovės Jeruzalę 607 m. p. m. e., nes jos gyventojai neklausė Jehovos perspėjimų, kuriuos skelbė pranašai. Mintyse atidėliodami Jehovos dieną, jie statė į pavojų savo gyvybes. Jehova buvo įspėjęs: „[Ta diena] arti, arti ir sparčiai artėja.“ (Sofonijo 1:14) Kita tokia diena 539 m. p. m. e. išaušo senovės Babilonui. (Izaijo 13:1, 6) Pasitikėdami savo įtvirtinimais ir dievais, babiloniečiai ignoravo Jehovos pranašų perspėjimus. Tačiau per vieną naktį didįjį Babiloną nugalėjo medai ir persai.

Kas laukia mūsų? Kita, dar baisesnė Jehovos diena. (2 Petro 3:11-14) Dievo nuosprendis skelbiamas didžiajai Babelei. Kaip rašoma Apreiškimo 14:8, angelas praneša: „Krito didžioji Babelė.“ Tai jau įvyko. Ji nebegali varžyti Jehovos garbintojų. Visi žino apie jos sugedimą ir dalyvavimą karuose. Galutinis jos sunaikinimas dabar jau arti. Todėl kiekvieną žmogų Biblija ragina: „Išeik iš Babelės..., kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų! Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.“ (Apreiškimo 18:4, 5)

Kas ta didžioji Babelė? Tai — bendrai visos pasaulio religijos, kurioms būdingi senovės Babilono bruožai. (Apreiškimo 17, 18 skyriai) Apsvarstykime keletą panašumų:

 • Senovės Babilono kunigai aktyviai kišosi į tautos politinius reikalus. Taip šiandien daro dauguma religijų.

• Babilono kunigai pritardavo savo tautos karams. Dabartinės religijos dažnai pirmosios laimina kareivius, kai tautos stoja į karą.

• Senovės Babilono mokymai bei tradicijos skatino gyventojus amoraliai elgtis. Kadangi religiniai vadai šiandien atmeta Biblijos moralės normas, dvasininkai ir pasauliečiai gyvena palaidai. Įsidėmėtina, jog didžioji Babelė „ištvirkauja“ su pasauliu ir jo politinėmis sistemomis, todėl Apreiškime vadinama ištvirkėle.

• Biblijoje dar sakoma, jog didžioji Babelė ‘lėbauja’. Senovės Babilone šventyklos užėmė didelius žemės plotus, kunigai buvo pasinėrę į komercinę veiklą. Šiandien didžiajai Babelei, be šventyklų, priklauso gausybė verslovių ir daug žemės. Jos mokymai ir šventės neša jai pačiai bei verslo pasauliui didelį pelną.

• Senovės Babilone garbino atvaizdus, buvo paplitusi magija, burtininkavimas. Daug kur taip yra ir šiandien. Mirtį babiloniečiai laikė perėjimu į kitą būseną. Mieste savo dievų garbei jie buvo pristatę daugybę šventyklų ir koplyčių, bet Jehovos garbintojams priešinosi. Didžiosios Babelės bažnyčių apeigos bei įsitikinimai irgi panašūs.

Senovėje Jehova panaudodavo tautų politines ir karines galias tam, kad nubaustų atkakliai nepaisančius jo paties bei jo valios. Taip Samariją 740 m. p. m. e. sunaikino asirai. Jeruzalę 607 m. p. m. e. nuniokojo babiloniečiai, o 70 m. e. m. — romėnai. Babiloną 539 m. p. m. e. nugalėjo medai ir persai. Pasak Biblijos, mūsų dienomis politinės valdžios, prilygintos žvėriui, atsigręš prieš „ištvirkėlę“ ir apnuogins ją — parodys tikrąjį veidą. Jos visiškai ją sunaikins. (Apreiškimo 17:16)

Ar pasaulio valdžios tikrai taip padarys? Biblijoje sakoma, jog ‘Dievas įkvėps jų širdyse [tokį] norą’. (Apreiškimo 17:17) Viskas įvyks staiga, netikėtai ir stulbinamai — ne iš anksto paskelbus ar laipsniškai.

Ko turėtum imtis? Pagalvok: „Ar vis dar priklausau religinei organizacijai, susiteršusiai mokymais bei apeigomis, būdingomis didžiajai Babelei?“ Net jei nepriklausai, pamąstyk: „Ar leidausi paveikiamas jos dvasios?“ Kokios dvasios? Tokios, kuri toleruoja palaidą elgesį, didesnę meilę turtams bei malonumams negu Dievui, sąmoningą Jehovos Žodžio nepaisymą (net tariamai mažuose dalykuose). Gerai pagalvok, kaip atsakytum.

Jehovos malonę patirsime tik tada, jei ne vien mūsų veiksmai, bet ir širdies troškimai rodys, jog tikrai nepriklausome didžiajai Babelei. Delsti nebėra laiko. Įspėdama apie netikėtą galą Biblija  sako: „Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti.“ (Apreiškimo 18:21)

Tai dar ne pabaiga. Tą „teismo valandą“ Jehova Dievas pašauks atsiskaityti ir pasaulinę politinę sistemą, jos valdovus bei visus, kurie atmetė jo teisėtą valdymą, atstovaujamą dangiškosios Karalystės, patikėtos Jėzui Kristui. (Apreiškimo 12:18—13:2; 19:19-21) Pranašiškoje vizijoje, užrašytoje Danieliaus 2:20-45, politinės valdžios nuo senovės Babilono iki mūsų laikų pavaizduotos milžiniška statula iš aukso, sidabro, vario, geležies ir molio. Apie mūsų dienas pranašystėje sakoma: „Dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta.“ O apie tai, ką ši Karalystė padarys Jehovos „teismo valandą“, Biblijoje pareiškiama: „Ji sutrupins į šipulius visas anas [žmonių] karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ (Danieliaus 2:44)

Biblija perspėja tikruosius garbintojus nemylėti „to, kas yra pasaulyje“, tai yra vengti gyvensenos, kurią propaguoja nedoras pasaulis, svetimas Dievui. (1 Jono 2:15-17) Ar tavo sprendimai bei veiksmai rodo, jog esi visiškai atsidavęs Dievo Karalystei? Ar tikrai laikai ją svarbiausia? (Mato 6:33; Jono 17:16, 17)

[Rėmelis 14 puslapyje]

Kada bus galas?

„Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Mato 24:44)

„Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ (Mato 25:13)

„Išsipildys ir nesuvėluos.“ (Habakuko 2:3)

[Rėmelis 14 puslapyje]

Ką darytum žinodamas tikslų laiką?

Jei žinotum, kad Dievo teismo dar nebus kelerius metus, ar gyventum kitaip? Jei senosios sistemos galo tikėjaisi jau anksčiau, gal dėl to dabar nebe taip uoliai tarnauji Jehovai? (Hebrajams 10:36-38)

Nežinodami tikslaus laiko galime parodyti, jog tarnaujame Dievui iš tyrų motyvų. Pažįstantieji Jehovą aiškiai suvokia: jei sukrusi vien paskutinę minutę, nelaimėsi Dievo palankumo, nes jis mato širdį. (Jeremijo 17:10; Hebrajams 4:13)

Tiems, kas nuoširdžiai myli Jehovą, jis visuomet svarbiausias. Daug tikrųjų krikščionių, kaip ir kiti, dirba pasaulietinį darbą. Tačiau jų tikslas nėra praturtėti. Jiems užtenka, kad pragyventų ir turėtų kažkiek padėti stokojantiems. (Efeziečiams 4:28; 1 Timotiejui 6:7-12) Jehovos garbintojai taip pat džiaugiasi sveikomis pramogomis ir poilsiu, bet tuo nesiekia mėgdžioti kitų, o tik atgauti jėgas. (Morkaus 6:31; Romiečiams 12:2) Jiems, kaip ir Jėzui Kristui, malonu vykdyti Dievo valią. (Psalmyno 37:4; 40:9 [40:8, Brb])

Tikrieji krikščionys nori gyventi ir tarnauti Jehovai amžinai. Nors žadėtų palaimų tenka laukti šiek tiek ilgiau nei kai kurie tikėjosi, viltis nė kiek neblėsta.

 [Rėmelis/iliustracija 15 puslapyje]

Visavaldystės klausimas

Kad suprastume, kodėl Dievas leidžia taip kentėti, turime išsiaiškinti visavaldystės klausimą. Kas yra visavaldystė? Tai — visos valdžios turėjimas.

Kaip Kūrėjas, Jehova turi teisę viešpatauti žemei ir visiems jos gyventojams. Tačiau Biblijoje rašoma, jog žmonijos istorijos pradžioje Jehovos visavaldystė buvo užginčyta. Šėtonas Velnias tvirtino, kad Jehova — per daug griežtas, kad melavo mūsų protėviams, kas atsitiks pažeidus Dievo įstatymą ir einant savo keliais, ir kad žmonėms būsią geriau tvarkytis patiems, be Dievo. (Pradžios 2, 3 skyriai)

Tuoj pat sunaikindamas maištininkus Dievas būtų parodęs savo galią, bet iškilę klausimai būtų likę neišspręsti. Dėl to jis leido visiems protingiems kūriniams patirti maišto pasekmes. Nors tai užtraukė kančias, mes turėjome galimybę gimti.

Be to, Jehova itin didžia kaina meilingai pasirūpino, kad jam klusnūs žmonės, vertinantys jo Sūnaus išperkamąją auką, būtų išlaisvinti iš nuodėmės bei jos pasekmių ir gyventų Rojuje. Jei reikės, jis tai padarys prikeldamas iš mirties.

Duodamas laiko Dievas suteikė progą savo tarnams parodyti, kad jie gali atsiliepti į jo meilę ir likti jam ištikimi bet kokiomis aplinkybėmis. Išspręsti Dievo visavaldystės bei žmonių ištikimybės jam klausimus labai svarbu, kad įstatymas būtų deramai gerbiamas visoje visatoje. Be šito tikra taika neįmanoma. *

[Išnaša]

[Iliustracija]

Globalinės politinio valdymo sistemos neliks