Dievo vardas ir Biblijos vertėjai

ANTROJO šimtmečio pradžioje, po paskutinio apaštalo mirties, prasidėjo Jėzaus ir jo pasekėjų nusakytas rimtas nukrypimas nuo krikščioniško tikėjimo. Pagoniškos filosofijos ir tikėjimai prasiskverbė į susirinkimą; atsirado sektos bei skilimai, ir pradinis tikėjimo tyrumas buvo sugadintas. Dievo vardą nustojo vartoti.

Kai ši atskalūniška krikščionybė ėmė plisti, atsirado poreikis išversti Bibliją iš hebrajų ir graikų originalo į kitas kalbas. Kaip vertėjai pateikė Dievo vardą savo vertimuose? Paprastai jie vartojo žodžio „Viešpats“ ekvivalentą. Tuo metu labai įtakinga buvo lotyniškoji Vulgata, Jeronimo išversta Biblija į kasdieninę lotynų kalbą. Jeronimas tetragramą (YHWH) pakeitė į Dominus — „Viešpats“.

Ilgainiui Europoje pradėjo vystytis naujosios kalbos, tokios kaip prancūzų, anglų, ispanų. Tačiau Katalikų Bažnyčia neskatino, kad Biblija būtų išversta į šias naująsias kalbas. Taigi tuomet žydai, naudodamiesi Biblijos hebrajišku originalu, netardavo tekste pasitaikantį Dievo vardą, o dauguma „krikščionių“ klausydavosi Biblijos, skaitomos iš lotyniškų vertimų, kuriuose vardo nebuvo.

Laikui bėgant vėl imta vartoti Dievo vardą. Jis pasirodė 1278 metais ispanų vienuolio Raimundo Martinio veikale lotynų kalba Pugio fidei (Tikėjimo durklas). Raimundas Martinis vartojo formą Yohoua. * Netrukus po to, 1303 metais, Poršetas de Salvatičis užbaigė kūrinį, pavadintą Victoria Porcheti adversus impios Hebraeos (Poršeto pergalė prieš bedieviškus žydus). Jame jis taip pat paminėjo Dievo vardą, rašydamas jį įvairiai: Iohouah, Iohoua ir Ihouah.  Paskui, 1518 metais, Petras Galatinas išleido veikalą, pavadintą De arcanis catholicae veritatis (Apie visuotinės tiesos paslaptis), kuriame jis rašo Dievo vardą Iehoua forma.

Biblijoje anglų kalba pirmą kartą vardas pasirodė 1530 metais, kada Viljamas Tindelas išspausdino pirmųjų penkių Biblijos knygų vertimą. Jame jis pateikė Dievo vardą Iehouah kelete eilučių *, o šio leidinio pastaboje parašė: „Iehovah yra Dievo vardas... Be to, kur matote žodį VIEŠPATS didžiosiomis raidėmis (išskyrus atvejus, jei būtų įsivėlusi spausdinimo klaida), ten hebrajų kalboje yra Iehovah.“ Nuo tada atsirado įprotis vartoti Jehovos vardą tik keliose eilutėse, o visur kitur vietoje hebrajiškame tekste esančios tetragramos rašyti „VIEŠPATS“ arba „DIEVAS“.

Plačiausiai vartojamas angliškas vertimas Authorized Version buvo išleistas 1611 metais. Jame vardas pasirodo keturis kartus pagrindiniame tekste (Išėjimo 6:3; Psalmių 83:18 [82:19, ŠR]; Izaijo 12:2; 26:4). „Jah“ — poetiška vardo santrumpa — pateikta Psalmių 68:4 [67:5, ŠR]. Be to, visas vardas pateiktas vietovių pavadinimuose, tokiuose kaip „Jehova-jireh“ (Pradžios 22:14; Išėjimo 17:15; Teisėjų 6:24, NW). Tačiau sekdami Tindelu, vertėjai dauguma atvejų Dievo vardą pakeitė į „VIEŠPATĮ“ arba „DIEVĄ“. Bet jei Dievo vardą galėjo parodyti keturiose vietose, kodėl jo neparašė visuose kituose tūkstančiuose eilučių, kur jis yra hebrajiškame originale?

Iš dalies panaši situacija susidarė ir vokiečių kalboje. Martynas Liuteris 1534 metais išspausdino savo visą Biblijos vertimą iš originalo kalbų. Dėl kažkokių priežasčių jis nepateikė Dievo vardo, bet pavartojo pakaitalus, tokius kaip HERR („VIEŠPATS“). Tačiau jis žinojo Dievo vardą, nes savo pamoksle, pasakytame 1526 metais pagal Jeremijo 23:1-8, pareiškė: „Šis vardas Jehova, Viešpats, išimtinai priklauso tikrajam Dievui.“

 Liuteris su jam būdingu atvirumu rašė 1543 metais: „Kad jie [žydai] dabar tvirtina Jehovos vardo esą negalima ištarti, tai patys nežino, ką paisto... Jei jį galima parašyti plunksna ir rašalu, kodėl negalima būtų ištarti, kas yra daug geriau nei parašyti plunksna ir rašalu? Kodėl gi jie nesako esant jį nerašomą, neskaitomą ar neįsivaizduojamą? Viską susumavus, čia kažkas negerai.“ Nepaisant to, Liuteris neištaisė savo Biblijos vertimo. Tačiau vėliau kitose vokiškose Biblijose vardas jau buvo Išėjimo 6:3 tekste.

Vėlyvesniais šimtmečiais Biblijos vertėjai nuėjo dviem kryptimis. Vieni iš viso vengė vartoti Dievo vardą, tuo tarpu kiti vartojo jį plačiai Hebrajiškuosiuose raštuose Jehovos arba Jahvės formomis. Panagrinėkime du vertimus, kuriuose nėra vardo, ir pamatysime, kodėl, vertėjų nuomone, tai padaryta.

Kodėl jį praleisdavo

Kai 1935 metais J. M. Povis Smitas ir Edgaras J. Gudspidas išleido šiuolaikinį Biblijos vertimą, skaitytojai daugumoje eilučių vietoje Dievo vardo rado pakaitalus VIEŠPATS ir DIEVAS. To priežastis paaiškinta pratarmėje: „Šiame vertime mes laikėmės žydų ortodoksų tradicijos ir pakeitėme vardą ‛Jahvė’ į ‛Viešpats’, o frazę ‛Viešpats Jahvė’ į ‛Viešpats Dievas’. Visur, kur ‛Viešpats’ arba ‛Dievas’ pakeičia pradinį ‛Jahvė’,  atspausdinta mažo standarto didžiosiomis raidėmis.“

Po to pratarmėje vietoje žydų tradicijos, kurie skaito YHWH, o taria „Viešpats“, siūloma atvirkščiai: „Todėl kiekvienas, kas nori išlaikyti pradinio teksto dvasią, privalo skaityti ‛Jahvė’ visur, kur tik mato VIEŠPATS arba DIEVAS“!

Skaitant tai, iškart kyla klausimas: jei tarimu „Jahvė“ vietoje „VIEŠPATS“ išlaikoma ‛pradinio teksto dvasia’, kodėl gi vertėjai nevartoja „Jahvė“ savo vertime? Dėl ko jie, kaip patys teigia, ‛pakeičia’ Dievo vardą žodžiu „VIEŠPATS“ ir tuo užmaskuoja pradinio teksto dvasią?

Vertėjai tvirtina seką žydų ortodoksų tradicija. Tačiau ar tai daryti išmintinga krikščioniui? Prisiminkite fariziejus — ortodoksinių žydų tradicijų saugotojus, atmetusius Jėzų, kuris jiems pasakė: „Jūs niekais verčiate Dievo liepimą dėl savojo papročio“ (Mato 15:6). Toks pakeitimas tikrai menkina Dievo Žodį.

Hebrajiškieji raštai buvo išleisti anglų kalba 1952 metais ir pavadinti Revised Standard Version, tačiau šioje Biblijoje taip pat vietoje Dievo vardo pavartoti pakaitalai. Į tai verta atkreipti dėmesį, nes ši Biblija yra pradinio vertimo American Standard Version, kur Jehovos vardas buvo visame Hebrajiškųjų raštų tekste, ištaisytas variantas. Todėl vardo praleidimas buvo akis badantis nukrypimas. Kodėl tai padaryta?

Biblijos Revised Standard Version pratarmėje skaitome: „Komisija dėl dviejų priežasčių grįžo prie labiau įprastos vartosenos, taikytos vertime King James Version [tai yra Dievo vardo praleidimo]: 1) žodis ‛Jehova’ tiksliai neatitinka kurios nors Vardo formos, kažkada vartotos hebrajų kalboje; 2) tikrinio vardo vartojimas nurodant vieną vienintelį Dievą, tarsi būtų dar ir kiti dievai, nuo kurių reikėtų jį atskirti, buvo atmestas judaizme dar prieš krikščioniškąją erą ir yra visiškai netinkamas pasauliniam Krikščionių Bažnyčios tikėjimui.“

Ar šie argumentai teisingi? Na, kaip jau anksčiau apsvarstėme, Jėzaus vardas neperduoda tiksliai pradinės Dievo Sūnaus vardo formos, kurią vartojo jo pasekėjai. Tačiau tai nepaskatino komisijos vengti šio vardo vartojimo ir pakeisti jį titulais, tokiais kaip „Tarpininkas“ arba „Kristus“. Tiesa, šie titulai vartojami, bet kaip priedas šalia Jėzaus vardo, o ne vietoje jo.

O argumentas, jog nėra kitų dievų, nuo kurių reikėtų atskirti tikrąjį Dievą, visiškai neteisingas. Žmonija garbina milijonus dievų. Apaštalas Paulius pažymėjo: „Yra vadinamųjų dievų... daug“ (1 Korintiečiams 8:5; Filipiečiams 3:19). Žinoma, kaip toliau sako Paulius, yra tik vienas tikrasis Dievas. Todėl tikrojo Dievo vardo vartojimas teikia tą pranašumą, kad atskiria jį nuo visų netikrų dievų. Be to, jei Dievo vardo vartojimas yra „visiškai netinkamas“, kodėl Hebrajiškųjų raštų originale jis randamas beveik 7000 kartų?

Tiesą sakant, daugelis vertėjų nemanė, jog šis vardas dėl jo dabartinio tarimo netinka Biblijai. Jie vartojo jį savo darbuose, ir visada išeidavo vertimas, kuris teikia daugiau garbės Biblijos Autoriui ir patikimiau perduoda  originalo tekstą. Tarp keleto plačiai paplitusių vertimų, turinčių šį vardą, yra šie: Valera (ispaniškas vertimas, išleistas 1602 metais), Almeida (portugališkas vertimas, išleistas 1681 metais), Elberfelder pirminis variantas (vokiškas vertimas, išleistas 1871 metais), taip pat American Standard Version (angliškas vertimas, išleistas 1901 metais). Kai kuriuose vertimuose, ypač The Jerusalem Bible, irgi nuosekliai vartojamas Dievo vardas, bet Jahvės forma.

Dabar paskaitykime keleto vertėjų, vartojančių savo darbuose šį vardą, paaiškinimus ir palyginkime jų argumentus su tų, kurie praleidžia vardą.

Kodėl kiti vartoja vardą

Štai 1901 metų Biblijos American Standard Version vertėjų komentaras: „[Vertėjų] vieningu įsitikinimu, žydų prietaras, pagal kurį Dievo vardas laikomas per daug šventu, kad galima būtų jį ištarti, neturi daugiau vyrauti Senojo Testamento vertime į anglų ar bet kurią kitą kalbą... Šis atmintinas Vardas, išaiškintas Išėjimo 3:14, 15 ir ne kartą pabrėžtas Senojo Testamento originale, nurodo Dievą kaip asmenybę, kaip sandoros Dievą, apreiškimo Dievą, Išvaduotoją, savo tautos Draugą... Šis asmeninis vardas, susijęs su gausybe šventų sąvokų, dabar sugrąžinamas šventame tekste savo vieton, į kurią turi neginčijamą teisę.“

Panašiai skaitome ir pirmos laidos vokiškos Biblijos Elberfelder Bibel pratarmėje: „Jehova. Mes palikome šį izraelitų sandoros Dievo vardą, nes skaitytojas per daugelį metų prie jo priprato.“

Stivenas T. Bajingtonas, Biblijos The Bible in Living English vertėjas, paaiškina, kodėl jis vartoja Dievo vardą: „Rašyba ir tarimas nėra labai svarbu. Svarbiausia yra aiškiai turėti omenyje, kad tai asmeninis vardas. Kai kurių tekstų neįmanoma tinkamai suprasti, jei mes verčiame šį vardą tokiu bendriniu daiktavardžiu kaip ‛Viešpats’ arba, dar blogiau, sudaiktavardėjusiu būdvardžiu [pvz., Amžinasis].“

Įdomus atvejis su kitu vertimu, kurį atliko J. B. Roterhamas. Jis vartojo savo vertime Dievo vardą, bet teikė pirmenybę formai Jahvė. Tačiau vėlesniame leidinyje Studies in the Psalms, pasirodžiusiame 1911 metais, jis sugrįžo prie formos Jehova. Kodėl? Jis paaiškina: „JEHOVA. — Atmintinas vardas (Iš 3:18) vartojamas tokia angliška forma šiame Psalmyno vertime ne dėl kokių nors abejonių, kad šitas tarimas teisingesnis negu Jahvė; tačiau praktiškas asmeninio pasirinkimo pagrindas buvo tiktai noras prisitaikyti prie visuomenės ausies ir akies dėl tokio svarbiausio dalyko kaip lengvas Dievo vardo atpažinimas.“

Psalmių 33:4 Jehovos garbintojai skatinami taip: „Šlovinkite Viešpatį („Jehovą“, NW) su manimi ir aukštinkime jo vardą kartu.“ Kaip gali Biblijos vertimų, kuriuose praleistas Dievo vardas, skaitytojai tinkamai atsiliepti į šį raginimą? Krikščionys laimingi, kad nors kai kurie vertėjai turėjo drąsos vartoti Dievo vardą savo Hebrajiškųjų raštų vertimuose, išsaugodami tai, ką Smitas ir Gudspidas vadina „originalo dvasia“.

Tačiau daugumoje vertimų, jei net yra Dievo vardas Hebrajiškuosiuose raštuose, jis praleistas Krikščionių graikiškuosiuose raštuose, „Naujajame Testamente“. Dėl kokių priežasčių? Ar teisinga vartoti Dievo vardą šioje paskutinėje Biblijos dalyje?

[Išnašos]

[Anotacija 17 puslapyje]

Biblijos Authorized Version vertėjai išsaugojo Dievo vardą Jehova tik keturiose eilutėse, visur kitur pakeitė jį žodžiais DIEVAS ir VIEŠPATS

[Anotacija 22 puslapyje]

Jei Dievo vardo vartojimas yra „visiškai netinkamas“, kodėl Hebrajiškųjų raštų originale jis minimas beveik 7000 kartų?

[Rėmelis/iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Priešiškumas Dievo vardui?

 Dabartiniu metu nėra paplitusio Biblijos vertimo, turinčio Dievo vardą, afrikanso kalba (ja šneka olandų kilmės Pietų Afrikos gyventojai). Tai stebina, kadangi daugelyje vertimų vietinių genčių kalbomis šis vardas laisvai vartojamas. Pažiūrėkime, kaip tai atsitiko.

Tikrųjų afrikanerių bendruomenės (GRA) susirinkime 1878 metų rugpjūčio 24 dieną buvo pareikštas energingas prašymas dėl Biblijos išvertimo į afrikanso kalbą. Po šešerių metų prašymas buvo pakartotas, ir pagaliau nuspręsta pradėti Biblijos vertimą iš originalo kalbų. Šis darbas buvo patikėtas S. J. diu Tua, Transvalio Švietimo vedėjui.

Raštiškoje instrukcijoje diu Tua duoti tokie nurodymai: „Tikrinį Viešpaties vardą Jehova arba Jahvė visur reikia palikti neišverstą [tai reiškia nepakeistą žodžiais Viešpats arba Dievas].“ S. J. diu Tua išvertė į afrikanso kalbą septynias Biblijos knygas visur palikdamas Jehovos vardą.

Vienu metu kiti Pietų Afrikos leidiniai taip pat turėjo Dievo vardą. Pavyzdžiui, 1914 metais J. A. Malerbo išleistoje knygelėje De Korte Catechismus (Trumpas katekizmas) klausiama: „Koks skiriamasis Dievo vardas?“ Atsakymas? „Jehova, kuris mūsų Biblijoje rašomas žodžiu VIEŠPATS didžiosiomis raidėmis. Jis [vardas] niekada nebuvo duotas jokiam kūriniui.“

Leidinyje Die Katkisasieboek (katekizmas, išleistas Olandų reformatų bažnyčios Pietų Afrikoje Federacinės sekmadieninės mokyklos komisijos) buvo toks klausimas: „Ar tokiu atveju mums niekada nereikia vartoti vardo Jehova arba VIEŠPATS? Taip elgiasi žydai... Bet ne tokią prasmę turi šis įsakymas. ... Mes galime vartoti jo Vardą, tačiau ne be reikalo.“ Dar neseniai perspausdintuose giesmynuose Die Halleluja Jehovos vardas būdavo kai kuriuose himnuose.

Tačiau diu Tua vertimas nebuvo populiarus, ir 1916 metais buvo sudaryta Biblijos Vertimo komisija, kuri turėjo rūpintis Biblijos leidimu afrikanso kalba. Ši komisija laikėsi Jehovos vardo pašalinimo iš Biblijos nuostatos. Pietų Afrikos Biblijos draugija 1971 metais išspausdino keleto Biblijos knygų „bandomuosius vertimus“ afrikanso kalba. Nors Dievo vardą įvade paminėjo, vertimo tekste jo nebuvo. Lygiai taip pat ir 1979 metais pasirodžiusiuose „Naujojo Testamento“ naujame vertime bei Psalmyne Dievo vardas buvo praleistas.

Be to, nuo 1970 metų Jehovos vardas pašalintas iš giesmyno Die Halleluja. O šeštajame ištaisytame leidinyje Die Katkisasieboek, kurį išspausdino Olandų reformatų bažnyčia Pietų Afrikoje, dabar taip pat šis vardas praleistas.

Iš tikrųjų pastangos pašalinti Jehovos vardą neapsiribojo vien tik knygomis. Paarle ant olandų reformatų bažnyčios kertinio akmens yra buvę užrašyti žodžiai JEHOVAH JIREH („Jehova parūpins“). Šios bažnyčios ir jos kertinio akmens nuotrauka buvo išspausdinta 1974 metų spalio 22 dienos žurnale Ontwaak! (Atsibuskite!) afrikanso kalba. Nuo tada kertinio akmens plokštė buvo pakeista kita, turinčia užrašą DIE HERE SAL VOORSIEN („VIEŠPATS parūpins“). Rašto citatos nuoroda bei data plokštėje liko tos pačios, tik buvo pašalintas Jehovos vardas.

Todėl dabar daugelis afrikanerių nežino Dievo vardo. Bažnyčios nariai, žinantys jį, drovisi vartoti. Kai kurie net pasisako prieš jį tvirtindami, kad Dievo vardas yra VIEŠPATS, ir kaltina Jehovos liudytojus išgalvojus vardą Jehova.

[Iliustracijos]

Olandų reformatų bažnyčia Paarle, Pietų Afrika. Pradžioje Jehovos vardas buvo išgraviruotas kertinio akmens plokštėje (viršuje dešinėje). Vėliau ji buvo pakeista (viršuje kairėje)

[Iliustracija 18 puslapyje]

Dievo vardas Yohoua forma pasirodė 1278 m. leidinyje Pugio fidei; tai matome šiame rankraštyje, datuotame 13 a. ar 14 a. ir esančiame Prancūzijoje, Paryžiaus šv. Ženevjevos bibliotekoje (foliantas 162b)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Viljamas Tindelas savo pirmųjų penkių Biblijos knygų vertime, išleistame 1530 m., pateikė Dievo vardą Išėjimo 6:3. Vertimo pastaboje jis parašė paaiškinimą dėl vardo vartojimo.

[Šaltinio nuoroda]

(Fotografuoti maloniai leista American Bible Society Library, New York)