Dievo vardas ir „Naujasis Testamentas“

DIEVO vardo vieta Hebrajiškuosiuose raštuose, „Senajame Testamente“, yra nepajudinama. Nors žydai galiausiai nustojo tarę jį, tačiau jų religiniai įsitikinimai neleido pašalinti vardo darant senų Biblijos rankraščių kopijas. Todėl Hebrajiškuosiuose raštuose Dievo vardas randamas dažniau negu bet kuris kitas vardas.

Skirtinga Krikščionių graikiškųjų raštų, „Naujojo Testamento“, padėtis. Apreiškimo (paskutinės Biblijos knygos) rankraščiuose yra Dievo vardas sutrumpinta forma „Jah“ (žodyje „Aleliuja“). Bet neskaitant to, nė viename iš šiandien turimų senovinių Graikiškųjų rankraščių nuo Mato iki Apreiškimo knygų nėra viso Dievo vardo. Ar tai reiškia, kad ten neturėtų būti vardo? Tai būtų neįtikėtina, turint omenyje faktą, jog Jėzaus pasekėjai pripažino Dievo vardo svarbą, ir Jėzus mokė mus melsti, kad Dievo vardas būtų šventas. Taigi kas atsitiko?

Norėdami tai suprasti, atsiminkime, kad šiandien turimi Krikščionių graikiškųjų raštų rankraščiai nėra originalai. Tos knygos, kurias parašė Matas, Lukas bei kiti Biblijos rašytojai, buvo tankiai naudojamos ir greit susidėvėjo. Todėl buvo padarytos kopijos, o pastarosioms susidėvėjus, jas vėl perrašydavo. Šito ir reikėjo tikėtis, nes  kopijas darė naudojimui, o ne išsaugojimui.

Šiandien yra išlikę tūkstančiai Krikščionių graikiškųjų raštų kopijų, bet dauguma jų atsirado ketvirtajame mūsų eros šimtmetyje arba vėliau. Todėl kyla prielaida, ar iki ketvirtojo šimtmečio su Krikščionių graikiškųjų raštų tekstu neatsitiko kas nors tokio, dėl ko Dievo vardas buvo praleistas? Faktai įrodo, kad kažkas įvyko.

Vardas ten buvo

Mes galime būti tikri, kad apaštalas Matas vartojo Dievo vardą savo Evangelijoje. Kodėl? Todėl, kad jis parašė ją pradžioje hebrajiškai. Ketvirtajame amžiuje Jeronimas, kuris atliko lotyniškos Vulgatos vertimą, pranešė: „Matas, vadinamas taip pat Leviu, kuris iš mokesčių rinkėjo tapo apaštalu ir pirmasis iš visų parašė Judėjoje hebrajų kalba Kristaus Evangeliją... Kas vėliau ją išvertė į graikų kalbą, pakankamai neišaiškinta. Be to, pats hebrajiškasis tekstas išliko iki šios dienos Cezarėjos bibliotekoje.“

Kadangi Matas rašė hebrajiškai, neįmanoma, jog jis nebūtų vartojęs Dievo vardo, ypač tada, kai citavo „Senojo Testamento“ ištraukas, kuriose buvo vardas. Tačiau kiti antrosios Biblijos dalies rašytojai rašė plačiajai pasaulio auditorijai tarptautine tų laikų kalba — graikų. Todėl jie citavo ne iš hebrajiško teksto originalo, o iš graikiško vertimo — Septuagintos. Taip pat ir Mato Evangelija galiausiai buvo išversta į graikų kalbą. Ar buvo Dievo vardas šituose graikiškuose raštuose?

Na, kai kurie labai seni Septuagintos vertimo fragmentai, dar net iš Jėzaus laikų, išliko iki mūsų dienų, ir pažymėtina tai, kad juose yra asmeninis Dievo vardas. Žodyne The New International Dictionary of New Testament Theology (Naujas tarptautinis Naujojo Testamento teologijos žodynas), tomas 2, puslapis 512, rašoma: „Paskutiniu metu rasti tekstai verčia abejoti tuo, kad LXX [Septuagintos] sudarytojai vertė tetragramą YHWH žodžiu kyrios. Pačiuose seniausiuose iš šiandien turimų LXX MSS (fragmentų) g[raikiškame] tekste tetragrama parašyta heb[rajiškomis] raidėmis. Vėlesnieji pirmųjų m. e. šimtmečių S[enojo] T[estamento] žydų vertėjai išlaikė šį paprotį.“ Taigi kai Jėzus ir jo mokiniai skaitė Raštą hebrajiškai ar graikiškai, jie rasdavo dieviškąjį vardą.

Todėl JAV Džordžijos universiteto profesorius Džordžas Hovardas paaiškino: „Ten, kur Septuagintoje, kuria naudojosi ir rėmėsi Naujojo Testamento bažnyčia, buvo dieviškasis vardas hebrajiška forma, Naujojo Testamento rašytojai, be abejo, perrašė tą tetragramą savo citatose“ (Biblical Archaeology Review [Biblinės archeologijos žurnalas], 1978 kovas, puslapis 14). Kuo remdamiesi jie būtų galėję daryti kitaip?

Dar kurį laiką Dievo vardas išliko „Senojo Testamento“ graikiškuose vertimuose. Žydų prozelitas Akvilas m. e. antrojo šimtmečio pirmoje pusėje išvertė naujai Hebrajiškuosius raštus į graikų kalbą ir čia Dievo vardą jis parašė senovinėmis hebrajų raidėmis tetragramos forma. Origenas trečiajame amžiuje rašė: „O pačiuose tiksliausiuose rankraščiuose ŠIS VARDAS parašytas hebrajiškomis raidėmis, tačiau ne dabartinėmis, bet visų seniausiomis.“

Dar net ketvirtajame amžiuje Jeronimas rašė Samuelio ir Karalių knygų prologe: „Ir mes net šiandien randame kai kuriose graikiškose knygose Dievo vardą — tetragramą (יהוה), parašytą senovinėmis raidėmis.“

 Vardo pašalinimas

Tačiau tuo laiku Jėzaus išpranašauta atskalūnybė jau paplito, ir vardas, nors ir pasitaikydavo rankraščiuose, bet buvo vartojamas vis rečiau (Mato 13:24-30; Apaštalų darbų 20:29, 30). Galų gale dauguma skaitytojų net nebežinojo, kas tai yra, ir Jeronimas praneša, kad jo laikais „kai kurie neišmanantys, suradę graikiškose knygose [tetragramą], dėl raidžių panašumo įprato ją skaityti ΠΙΠΙ“.

Vėlesnėse Septuagintos kopijose Dievo vardas buvo pašalintas ir pakeistas tokiais žodžiais kaip „Dievas“ (Theós) ir „Viešpats“ (Kyrios). Mes žinome, kad tai įvyko, kadangi turime ankstyvuosius Septuagintos fragmentus, kuriuose yra Dievo vardas, ir vėlyvesnes tų pačių Septuagintos dalių kopijas, kur Dievo vardas pašalintas.

Tas pats įvyko ir su „Naujuoju Testamentu“, arba Krikščionių graikiškaisiais raštais. Profesorius Džordžas Hovardas toliau rašo: „Kai Septuagintoje dieviškojo vardo hebrajiška forma buvo išmesta ir toje vietoje įrašyti graikiški pakaitalai, ji taip pat buvo pašalinta ir iš Naujajame Testamente pateiktų Septuagintos citatų. ... Greitai dieviškasis vardas nežydų bažnyčioje buvo užmirštas, išskyrus tam tikrus jo pėdsakus, išlikusius sutrumpintuose pakaitaluose arba mokslininkų pasisakymuose.“

Taigi žydai atsisakė tarti Dievo vardą, o atskalūniška krikščionių bažnyčia įsigudrino jį visiškai pašalinti iš abiejų Biblijos dalių graikiškų rankraščių ir iš kitų kalbų vertimų.

Vardas reikalingas

Pagaliau, kaip jau matėme, vardas buvo atstatytas daugelyje Hebrajiškųjų raštų vertimų. O kaip su Graikiškaisiais  raštais? Na, Biblijos vertėjai ir tyrinėtojai suprato, kad be Dievo vardo labai sunku tinkamai suvokti kai kurias Krikščionių graikiškųjų raštų dalis. Vardo sugrąžinimas yra didelė pagalba, teikianti šiai įkvėptos Biblijos daliai daugiau aiškumo ir išsamumo.

Pavyzdžiui, apsvarstykime Pauliaus žodžius romiečiams, kaip jie parašyti Šventajame Rašte (tomas 4): „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Romiečiams 10:13). Kieno vardo mes turime šauktis, kad būtume išgelbėti? Kadangi dažnai ir Jėzų vadindavo „Viešpačiu“, o vienur Rašte net sakoma: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, ar tai reiškia, kad čia Paulius kalbėjo apie Jėzų? (Apaštalų darbų 16:31).

Ne, taip nespręskime. Šventojo Rašto (ŠR, tomas 4) pabaigoje esanti Senojo Testamento citatų rodyklė šalia Romiečiams 10:13 nukreipia mus į Joelio 2:32 Hebrajiškuosiuose raštuose. Jei jūs patikrinsite nuorodą, nustatysite, kad iš tikrųjų Paulius savo Laiške romiečiams rėmėsi Joeliu, kuris, pagal hebrajų originalą, sakė taip: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Jehovos vardo, išliks gyvas“ (New World Translation). Taip, Paulius čia turėjo omenyje tai, jog mes privalome šauktis Jehovos vardo. Todėl nors turime tikėti Jėzumi, tačiau mūsų išgelbėjimas yra glaudžiai susijęs su deramu Dievo vardo įvertinimu.

Šis pavyzdys parodo, kaip Dievo vardo pašalinimas iš Graikiškųjų raštų privertė daugumą painioti mintyse Jėzų su Jehova. Tai, be abejo, labai prisidėjo prie dogmos apie Trejybę raidos!

Ar reikia sugrąžinti vardą?

Ar turi vertėjas kokią nors teisę sugrąžinti vardą, jei jo nėra išlikusiuose rankraščiuose? Taip, jis turi tą teisę. Daugumoje graikų žodynų pripažįstama, kad Biblijoje žodis „Viešpats“ nurodo Jehovą. Pavyzdžiui, Robinsono žodyne A Greek and English Lexicon of the New Testament (Naujojo Testamento graikų — anglų kalbų žodynas), išleistame 1859 metais, skyriuje apie graikų žodį Kyrios („Viešpats“), aiškinama, kad jis reiškia „Dievą kaip Aukščiausiąjį Viešpatį ir visatos suvereną, paprastai Sept[uagintoje] vietoje heb[rajiško] יהוה žymimą Jehova“. Todėl tose vietose, kur Krikščionių graikiškųjų raštų rašytojai cituoja ankstyvuosius Hebrajiškuosius raštus, vertėjas turi teisę grąžinti žodžio Kyrios vieton  „Jehova“, kai tik dieviškasis vardas pasirodo hebrajiškame originale.

Taip darė daugelis vertėjų. Pradedant ne vėlesniu kaip 14-asis amžius, atlikta daug Krikščionių graikiškųjų raštų vertimų į hebrajų kalbą. Ką vertėjai darydavo, kai aptikdavo „Senojo Testamento“ citatą su Dievo vardu? Dažnai jie jautėsi priversti grąžinti Dievo vardą į tekstą. Todėl daugelis pilnų Krikščionių graikiškųjų raštų vertimų arba jų fragmentų hebrajų kalba turi Dievo vardą.

Pagal šį pavyzdį išleisti vertimai į šiuolaikines kalbas, ypač tie, kuriais naudojasi misionieriai. Todėl daugelyje Graikiškųjų raštų vertimų į Afrikos, Azijos, Amerikos bei Ramiojo vandenyno salų kalbas plačiai vartojamas Jehovos vardas, kad skaitytojai aiškiai galėtų matyti skirtumą tarp tikrojo Dievo ir netikrų. Vardas taip pat vartojamas ir vertimuose į Europos kalbas.

Vienas vertimas, kuriame teisėtai ir drąsiai grąžinamas Dievo vardas, yra New World Translation of the Christian Greek Scriptures (Krikščionių graikiškųjų raštų naujojo pasaulio vertimas). Šiame vertime, dabar išleistame 13 šiuolaikinių kalbų, Dievo vardas sugrąžintas visur, kur tik Graikiškuosiuose raštuose yra citata iš Hebrajiškųjų raštų su Dievo vardu. Šiame Graikiškųjų raštų vertime vardas pagrįstai pasirodo iš viso 237 kartus.

Opozicija prieš vardą

Nors daugelis vertėjų stengėsi grąžinti į Bibliją Dievo vardą, visada buvo daromas religinis spaudimas jį pašalinti. Žydai, nepaisant to, kad paliko jį Biblijoje, atsisakė jį ištarti. Antrojo ir trečiojo amžių atskalūniški krikščionys jį pašalindavo perrašinėdami Graikiškųjų raštų rankraščius ir praleisdavo versdami Bibliją. Šių laikų vertėjai pašalina jį net tada, kai remiasi savo darbuose hebrajišku originalu, kuriame jis pavartotas beveik 7000 kartų. (Vertimo New World Translation of the Holy Scriptures [Šventojo Rašto naujojo pasaulio vertimas], 1984 metų laidoje Hebrajiškųjų raštų tekste jis randamas 6973 kartus.)

Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie pašalina jo vardą iš Biblijos? Jei tu būtumei autorius, ką jaustumei tam, kuris labai stengiasi pašalinti tavo vardą iš tavo parašytos knygos? Vertėjus, kurie pasisako prieš Dievo vardą dėl tos priežasties, jog nežinomas tarimas arba laikydamiesi žydų tradicijos, galima prilyginti žmonėms, kuriems Jėzus pasakė: „Iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį...“ (Mato 23:24). Jie suklumpa ties šiomis mažesnėmis problemomis, tačiau sukuria žymiai svarbesnę, pašalindami didžiausio asmens visatoje vardą iš knygos, kurią jis įkvėpė.

Psalmininkas rašė: „Iki kolei, Dieve, [priešininkas] darys priekaištus? Ar priešas piktžodžiaus tavo vardui amžinai?“ (Psalmių 73:10).

[Rėmelis 25 puslapyje]

„VIEŠPATS“ — ar lygiavertis „Jehovai“?

Iš Biblijos pašalinus charakteringą Dievo asmenvardį ir pakeitus jį tokiais titulais kaip „Viešpats“ arba „Dievas“, tekstas daugeliu atvejų sumenkėjo ir pasidarė neadekvatiškas. Dėl to, pavyzdžiui, susidarė beprasmiški žodžių junginiai. Vertimo The Jerusalem Bible pratarmėje rašoma: „Posakis ‛Viešpats yra Dievas’ — tautologija [nereikalingas arba beprasmiškas pakartojimas], ko negalima pasakyti apie frazę ‛Jahvė yra Dievas.’“

Dėl tokių pakaitalų susidaro keblios frazės. Štai Šventajame Rašte, tomas 2, Psalmių 8:10 skaitome: „Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks nuostabus yra tavo vardas visoje žemėje!“ Kaip pagerėja toks tekstas, kai ten grąžinamas Jehovos vardas! Todėl estiškame vertime Piibel, išleistame 1968 metais, ten pat skaitome: „Jehova, mūsų Viešpatie, koks garbingas tavo vardas visoje žemėje!“

Vardo pašalinimas taip pat gali sukelti painiavą. Psalmių 109:1 sakoma: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: ‛Sėskis mano dešinėje, kolei aš nepadarysiu iš tavo neprietelių tavo kojoms pakojo’“ (Šventasis Raštas, tomas 2). Kas kam kalba? Daug geriau tai perteikta vertime New World Translation: „Jehova sako mano Viešpačiui: ‛Sėskis mano dešinėje, kol aš nepatiesiu tavo priešų tarsi pakojį po tavo kojomis.’“

Be to, „Jehovos“ pakeitimas į „Viešpatį“ pašalina iš Biblijos tai, kas turi esminę reikšmę, — asmeninį Dievo vardą. Biblijos žodyne The Illustrated Bible Dictionary (tomas 1, puslapis 572) konstatuojama: „Griežtai tariant, vienintelis Dievo vardas yra Jahvė.“

Biblijos žodyne The Imperial Bible-Dictionary (tomas 1, puslapis 856) aprašytas skirtumas tarp žodžių „Dievas“ (Elohim) ir „Jehova“: „[Jehova] visur yra tikrinis vardas, nurodantis Dievo asmenį ir tiktai jį; o Elohim daugiau bendrinis daiktavardis, kuris, tiesa, paprastai pažymi Aukščiausiąjį, bet ne būtinai ir ne visur.“

J. A. Motjeras, Trejybės koledžo Anglijoje rektorius, priduria: „Skaitydami Bibliją, daug prarandame, jei užmirštame, kad po pakaitinio žodžio [Viešpats arba Dievas] slepiasi asmeninis, intymus paties Dievo vardas. Paskelbdamas tautai savo vardą, Dievas norėjo atskleisti jai giliausius savo bruožus“ (Eerdmans’ Handbook to the Bible, puslapis 157).

Ne, negalima perteikti charakteringo tikrinio vardo paprastu titulu. Titulu niekada negalima išreikšti visos turtingos Dievo vardo prasmės.

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

Šis Septuagintos fragmentas (dešinėje) iš Zacharijo knygos 8:19-21 ir 8:23—9:4, datuotas pirmuoju m. e. amžiumi, yra Izraelio muziejuje Jeruzalėje. Jame Dievo vardas aptinkamas keturis kartus, iš kurių trys čia nurodyti. Aleksandrijos kodekse (kairėje), tai yra po 400 metų perrašytoje Septuagintos kopijoje, Dievo vardas tose pačiose eilutėse pakeistas į KY ir KC — graikiško žodžio Kyrios („Viešpats“) santrumpas

[Rėmelis 27 puslapyje]

Džonas V. Deivis, 19-ojo amžiaus misionierius Kinijoje, paaiškino, kodėl, jo įsitikinimu, Biblijoje turi būti Dievo vardas: „Jeigu Šventoji Dvasia sako kurioje nors hebrajiško teksto vietoje „Jehova“, kodėl vertėjas nepasako „Jehova“ angliškai arba kiniškai? Kokią jis turi teisę sakyti pavartosiąs vienoje vietoje „Jehova“, o kitoje — jo pakaitalą?.. Jei kas nors tvirtina, kad kai kuriais atvejais vartoti „Jehova“ būtų klaidinga, tegu nurodo priežastį; onus probandi (įrodymo našta) slegia jį. Jis įsitikins, kad tai sunki užduotis, nes reikia atsakyti į šį paprastą klausimą: jei kuriuo nors atveju vertime klaidinga vartoti „Jehova“, kodėl gi įkvėptasis rašytojas vartojo jį originale?“ (The Chinese Recorder and Missionary Journal, Šanchajus, 1876, tomas 7).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Vertime The New World Translation of the Christian Greek Scriptures (Krikščionių graikiškųjų raštų naujojo pasaulio vertimas) Dievo vardas tinkamai vartojamas 237 kartus

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Dievo vardas ant bažnyčios pastato Minorkoje, Ispanija;

ant statulos netoli Paryžiaus, Prancūzija;

ir ant šv. Lorenco bažnyčios pastato Parmoje, Italija