Dievo vardas — jo reikšmė ir ištarimas

VIENAS iš Biblijos rašytojų paklausė: „Kas laikė savo rankose vėją? Kas surišo vandenį kaip į drabužį? Kas paskyrė visas žemės ribas? Kuo jis vardu ir kuo vardu jo sūnus, jei žinai?“ (Patarlių 30:4). Kaip mes galime sužinoti, koks Dievo vardas? Tai svarbus klausimas. Kūrinija yra tvirtas Dievo buvimo įrodymas, bet ji neatskleidžia jo vardo (Romiečiams 1:20). Iš tikrųjų mes niekada nežinotume Dievo vardo, jei pats Kūrėjas nebūtų mums jo pranešęs. Ir jis tai padarė savo paties Knygoje — Šventojoje Biblijoje.

Viena žymia proga Dievas ištarė savo vardą ir pakartojo jį girdint Mozei. Mozės užrašytas pranešimas apie tą įvykį išliko Biblijoje iki mūsų dienų (Išėjimo 34:5). Dievas netgi parašė šį vardą savo paties „pirštu“. Kada jis Mozei padavė tai, ką mes šiandien vadiname Dešimt įsakymų, buvo paties Dievo parašyta stebuklingu būdu. Pranešime sakoma: „Baigęs kalbėti, Viešpats davė Mošei Sinajaus kalne dvi akmenines liudijimo plokštes, parašytas Dievo pirštu“ (Išėjimo 31:18). Dešimties įsakymų originale Dievo vardas paminėtas aštuonis kartus (Išėjimo 20:1-17). Taigi Dievas apreiškė savo vardą žmogui ir žodžiu, ir raštu. Tad koks tas vardas?

Hebrajų kalba jis parašytas taip: יהוה. Šias keturias raides, vadinamas tetragrama, hebrajiškai reikia skaityti iš dešinės į kairę ir jas galima parašyti daugeliu šiuolaikinių kalbų kaip YHWH arba JHVH. Dievo vardas, parašytas šiomis keturiomis priebalsėmis, „Senojo Testamento“, arba Hebrajiškųjų raštų, originale randamas beveik 7000 kartų.

Vardas yra forma hebrajiško veiksmažodžio hawáh (הוה), reiškiančio „tapti“, ir iš tikrųjų turi prasmę „jis — tapimo priežastis“. * Taigi Dievo vardas nurodo jį kaip Tą, kuris palaipsniui įvykdo savo pažadus ir patikimai įgyvendina savo tikslus. Tiktai tikrasis Dievas gali turėti tokį reikšmingą vardą.

 Ar tu prisimeni, kokiais skirtingais būdais pateiktas Dievo vardas Psalmių 83:18 [82:19, ŠR], kaip aprašyta ankstesniame skyriuje (puslapis 5)? Dviejuose vertimuose Dievo vardas tiesiog pakeistas titulais („Viešpats“, „Amžinasis“). Bet kituose dviejuose vertimuose, kur yra Jahvė ir Jehova, matai Dievo vardo raides. Tačiau tarimas skirtingas. Kodėl?

Kaip Dievo vardas tariamas?

Tiesą sakant, niekas tiksliai nežino, koks tikras Dievo vardo tarimas. Kodėl? Nagi todėl, kad pirmoji Biblijos kalba buvo hebrajų, o ja rašiusieji vartojo tik priebalses, be balsių. Lygiai taip pat, žinoma, darė ir įkvėptieji rašytojai, užrašydami Dievo vardą tik priebalsėmis.

Tuo metu, kai senovės hebrajų kalba buvo vartojama kasdien, tai nesudarė  sunkumų. Vardo tarimas buvo gerai žinomas izraelitams ir jie, matydami jį parašytą, negalvodami pridėdavo balsius (lygiai taip kaip lietuvių skaitytojui santrumpa „pvz.“ reiškia „pavyzdžiui“, o „Nr.“ — „numeris“).

Du faktoriai pakeitė šią padėtį. Pirma, tarp žydų įsivyravo prietaringa nuomonė, kad netinka ištarti garsiai Dievo vardo; todėl kai pamatydavo jį skaitydami Bibliją, ištardavo hebrajišką žodį ʼAdonái („Suverenus Viešpats“). Antra, laikui bėgant senosios hebrajų kalbos nebevartojo kasdieniniame gyvenime, ir todėl tikrasis Dievo vardo tarimas buvo galutinai užmirštas.

Norėdami išsaugoti hebrajų kalbos tartį, žydų mokslininkai mūsų eros pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje sugalvojo sistemą ženklų, simbolizuojančių trūkstamas balses, ir įrašė juos šalia priebalsių hebrajų Biblijoje. Taip surašius balses ir priebalses, buvo išsaugotas tuometinis tarimas.

Ten, kur buvo Dievo vardas, užuot pridėję tinkamų balsių ženklus, jie vartojo visai kitų balsių ženklus skaitytojui priminti, jog jis turi sakyti ʼAdonái. Iš to kilo forma Iehoua(h) ir galiausiai Jehova tapo priimtas Dievo vardo tarimas anglų ir lietuvių kalbomis. Jame išliko esminiai Dievo vardo elementai iš hebrajiško originalo.

Kurį tarimą tu vartosi?

Tačiau kodėl atsirado tokie tarimai kaip Jahvė? Tos formos buvo pasiūlytos dabartinių mokslininkų, bandančių nustatyti pradinį Dievo vardo tarimą. Kai kurie — bet ne visi — mano, kad laikotarpiu prieš Jėzų izraelitai, galimas dalykas, tardavo Dievo vardą Jahvė. Tačiau nė vienas nėra tuo įsitikinęs. Galbūt jį tardavo taip, o gal ir ne.

 Vis dėlto dauguma teikia pirmenybę tarimo formai Jehova. Kodėl? Kadangi ji labiau paplitusi ir žinoma negu Jahvė. Bet ar nebūtų geriau vartoti tą formą, kuri artimesnė pradiniam tarimui? Iš tikrujų ne, nes nėra tokios tradicijos biblinių vardų atžvilgiu.

Kaip žymiausią pavyzdį, panagrinėkime Jėzaus vardą. Ar tu žinai, kaip Jėzaus namiškiai ir draugai kreipdavosi į jį kasdieninių pokalbių metu, kai jis augo Nazarete? Tiesą sakant, nė vienas žmogus nežino šito, nors tas kreipinys galėjo skambėti kaip Ješua (o gal Jehošua). Aišku, kad nebuvo tariama Jėzus.

Tačiau kada pranešimai apie jo gyvenimą buvo užrašomi graikų kalba, įkvėptieji rašytojai nesistengė išsaugoti tą pradinę hebrajišką tarseną. Greičiausiai jie vartojo graikišką vardo variantą — Iesús. Šiandien jis pateikiamas skirtingai pagal Biblijos skaitytojo kalbą. Ispanų skaitytojai randa Biblijoje vardą Jesús (tariama Chesús).  Italai rašo Gesù (tariama Džezú). O vokiečiai rašo Jesus (tariama Jėzus).

Negi reikėtų mums nebevartoti Jėzaus vardo todėl, kad daugelis, jei ne visi, tiksliai nežinome jo autentiško tarimo? Iki šiol dar nė vienas vertėjas šito nepasiūlė. Mes mielai vartojame šį vardą, kadangi jis nurodo Dievo mylimąjį Sūnų, Jėzų Kristų, atidavusį savo gyvybę už mus. Ar parodytume pagarbą Jėzui, jei visai pašalintume jo vardą iš Biblijos, pakeisdami jį tik titulu, tokiu kaip „Mokytojas“ arba „Tarpininkas“? Žinoma, ne! Mes galime jaustis susiję su Jėzumi, kai tariame jo vardą taip, kaip įprasta mūsų kalboje.

Tą patį galima pasakyti apie visus kitus vardus, kurie yra Biblijoje. Mes tariame juos savo kalba ir nesistengiame atkartoti pradinio skambesio. Todėl sakome „Jeremijas“, o ne Jir·mejáhu. Taip pat sakome Izaijas, nors šį pranašą jo laikais tikriausiai vadino Ješa‛·jáhu. Net mokslininkai, žinantys pradinę šių vardų tartį, kalbėdami apie juos, vartoja šiuolaikinį, o ne senovišką tarimą.

Tai visai tinka ir Jehovos vardui. Nors dabartinis tarimas Jehova galbūt neatitinka tiksliai pradinio skambesio, bet tai nė kiek nesumenkina vardo svarbumo. Jis nurodo Kūrėją, gyvąjį Dievą, Aukščiausiąjį, į kurį Jėzus kreipėsi: „Mūsų Tėve, kuris esi danguje, tebūnie šventu laikomas tavo vardas“ (Mato 6:9, NTP).

‛Jo neįmanoma pašalinti’

Nepaisant to, kad daug vertėjų pasisako už tarimą Jahvė, vertime New World Translation (Naujojo pasaulio vertimas) bei daugelyje kitų ir toliau  vartojama forma Jehova todėl, kad ji jau ilgus amžius gerai žinoma žmonėms. Be to, lygiai kaip ir kitos formos, ji išsaugojo tetragramos YHWH arba JHVH keturias raides. *

Jau anksčiau dėl tos pačios priežasties panašiai nusprendė vokiečių profesorius Gustavas Frydrichas Ėleris. Apsvarstęs įvairius tarimus, jis padarė išvadą: „Nuo šio momento aš vartoju žodį Jehova, nes šis vardas taip prigijo mūsų žodyne, kad jo neįmanoma pašalinti“ (Theologie des Alten Testaments [Senojo Testamento teologija], antroji laida, išspausdinta 1882 metais, puslapis 143).

Panašiai pareiškia ir jėzuitų mokslininkas Polis Žuonas savo gramatikoje Grammaire de l’hebreu biblique (Biblinės hebrajų kalbos gramatika), 1923 metų laida, puslapis 49, išnaša: „Mūsų vertimuose vietoje (spėjamos) formos Jahvė vartojame Jéhova..., kuri yra įprasta literatūrinė forma prancūzų kalboje.“ Daugelyje kitų kalbų Biblijos vertėjai vartoja panašią formą, kaip parodyta lentelėje, puslapis 8.

Ar tokiu atveju formos Jahvė vartojimas yra klaidingas? Visai ne. Esmė ta, jog skaitytojas turbūt greičiau reaguoja į formą Jehova, nes ji „prigijo“ daugumoje kalbų. Svarbu, kad mes vartojame šį vardą ir skelbiame jį kitiems. „Dėkokite Jehovai, žmonės! Šaukitės jo vardo. Skelbkite tautose jo darbus. Priminkite, kad jo vardas iškilus“ (Izaijo 12:4, NW).

Pažiūrėkime, kaip Dievo tarnų elgesys harmoningai derinosi su tuo įsakymu per ištisus amžius.

[Išnašos]

[Rėmelis 7 puslapyje]

Įvairūs mokslininkai buvo skirtingų nuomonių apie pradinį vardo YHWH tarimą.

Knygoje The Mysterious Name of Y.H.W.H. (Paslaptingas vardas Y.H.W.H.), puslapis 74, dr. M. Reiselis pareiškė, kad „pradinis tetragramos tarimas turėjo būti J^eHūàH arba JaHūàH“.

Kanauninkas D. D. Viljamsas iš Kembridžo tvirtina: „Visa nurodo ir netgi beveik įrodo, kad Jahvė nebuvo tikras tetragramos tarimas... Pats Vardas tikriausiai skambėjo JĀHÔH“ (Zeitschrift für die alttestamentliche Wissenschaft [Senojo Testamento žinių periodinis leidinys], 1936, tomas 54, puslapis 269).

Prancūzų ištaisyto vertimo Segond žodyne, puslapis 9 yra toks paaiškinimas: „Tarimas Jahvė, vartojamas kai kuriuose naujuose vertimuose, paremtas keliais senoviniais liudijimais, tačiau pastarieji nėra galutiniai. Jei kas nors atkreipia dėmesį į asmenvardžius, kurių sudėtin įeina Dievo vardas, pavyzdžiui, hebrajiškas pranašo Elijo (Elijahu) vardas, tarimas galėtų skambėti Jaho arba Jahu.“

Vokiečių biblistas Teleris 1749 metais išvardijo keletą Dievo vardo tarimo variantų, su kuriais jis susidūrė: „Diodoras iš Sicilijos, Makrobijus, Klemensas Aleksandrietis, šv. Jeronimas ir Origenas rašė Jao; samariečiai, Epifanijus, Teodoretas — Jahė, arba Javė; Liudvikas Kapelis skaitė Javo; Drusijus — Jahvė; Hotingeris — Jehva; Merceras — Jehova; Kastelijas — Jova; Lekleras — Jawo, arba Javo.“

Todėl aišku, kad pradinis Dievo vardo tarimas dabar jau nežinomas. Bet iš tikrųjų tai nėra svarbu. Antraip pats Dievas būtų pasirūpinęs jo išsaugojimu mums. Svarbu vartoti Dievo vardą pagal jo priimtą tarimą mūsų gimtąja kalba.

[Rėmelis 8 puslapyje]

Dievo vardas skirtingomis kalbomis nurodant formos „Jehova“ tarptautinį priimtinumą

Anglų — Jehovah

Avabakalų — Yehóa

Bulgarų — Ieova

Danų — Jehova

Efik — Jehovah

Estų — Jehoova

Fidžių — Jiova

Futunų — Ihova

Ibų — Jehova

Ispanų — Jehová

Italų — Geova

Japonų — Ehoba

Jorubų — Jehofah

Kantonesų — Yehwowah

Latvių — Jehova

Lenkų — Jehowa

Lietuvių — Jehova

Maorių — Ihowa

Motų — Iehova

Mvala-malu — Jihova

Nembų — Jihova

Olandų — Jehovah

Portugalų — Jeová

Prancūzų — Jéhovah

Rumunų — Iehova

Rusų — Iegova

Samojiečių — Ieova

Suahelių — Yehova

Suomių — Jehova

Sutų — Jehova

Švedų — Jehova

Tagalų — Jehova

Taitiečių — Iehova

Tongiečių — Jihova

Vengrų — Jehova

Vokiečių — Jehova

Zulų — uJehova

[Rėmelis 11 puslapyje]

„Jehova“ tapo plačiai žinomas kaip Dievo vardas net nebibliniuose kontekstuose.

Francas Šubertas sukūrė muziką Johano Ladislavo Pyrkerio lyrinei poemai „Visagalybė“, kurioje Jehovos vardas aptinkamas dukart. Jis taip pat pavartotas Verdžio operos „Nabukas“ paskutinio veiksmo pabaigoje.

Be to, prancūzų kompozitorius Artūras Honegeras oratorijoje „Karalius Dovydas“ išaukština Jehovos vardą, o žymus prancūzų rašytojas Viktoras Hugo vartojo jį daugiau kaip 30-yje savo kūrinių. Ir jis, ir Lamartinas parašė eilėraščius, pavadintus „Jehova“. Šį vardą randame Lietuvos poeto Maironio eilėraštyje „Dievo meilė“.

Knygoje Deutsche Taler (Vokiečių taleriai), išleistoje Vokietijos Federalinio banko 1967 metais, yra nuotrauka vienos iš seniausių monetų — 1634 metų Silezijos kunigaikštystės reichstalerio su vardo „Jehova“ įrašu. Apie piešinį antroje monetos pusėje sakoma: „Po spinduliuojančiu vardu JEHOVA, iškylančiu iš debesų vidurio, matosi karūnuotas skydas su Silezijos herbu.“

Vokietijoje, Rudolštato muziejuje, galima pamatyti ant šarvų, kuriuos kadaise nešiojo 17-ojo amžiaus Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, apykaklės užrašą JEHOVA didžiosiomis raidėmis.

Taigi jau nuo amžių Jehova buvo tarptautiniu mastu pripažinta Dievo vardo tarimo forma, kurią girdėdami žmonės iškart žino, apie ką kalbama. Kaip yra pasakęs profesorius Ėleris, „šis vardas taip prigijo mūsų žodyne, kad jo neįmanoma pašalinti“ (Theologie des Alten Testaments).

[Iliustracija 6 puslapyje]

Šv. Petro bazilikoje Vatikane ant popiežiaus Klemenso XIII kapo stovinčios angelo skulptūros su Dievo vardu fragmentas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Buvo nukalta daug monetų su Dievo vardu. Ši, datuota 1661 m., yra iš Niurnbergo, Vokietija. Lotyniškas tekstas sako: „Tavo sparnų šešėlyje“

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Praeityje Dievo vardo tetragrama puošė daugelį religinių pastatų

Furvjero katalikų bazilika, Lionas, Prancūzija

Buržo katedra, Prancūzija

Bažnyčia Lasel Diunuaze, Prancūzija

Bažnyčia Dynyje, pietinė Prancūzija

Bažnyčia San Paule, Brazilija

Strasbūro katedra, Prancūzija

Šv. Morkaus katedra Venecijoje, Italija

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Jehovos vardo užrašas, kokį matome Bordesholmo vienuolyne, Vokietija;

ant vokiškos monetos, datuotos 1635 m.;

virš bažnyčios durų Fėmarne, Vokietija;

ir ant 1845 m. kapo paminklo Harmanšlage, Žemutinė Austrija