Penktas skyrius

Jehovos garbintojų laisvė

1, 2. a) Kokią laisvę Dievas suteikė pirmajai žmonių porai? b) Paminėk kelis dėsnius ar įstatymus, reguliavusius Adomo ir Ievos gyvenimą.

SUKŪRĘS pirmuosius vyrą ir moterį, Jehova davė jiems mėgautis laisve, toli pranokstančia tą, kurią žmonės turi šiais laikais. Jų namai buvo Rojus — gražus Edeno sodas. Tos poros gyvenimo džiaugsmo netemdė jokia liga, nes jų protai ir kūnai buvo tobuli. Jiems, kitaip nei visiems kitiems vėliau gyvenusiems žmonėms, negrėsė mirtis. Be to, jie nebuvo robotai; pirmiesiems žmonėms buvo duota didžiulė dovana — laisva valia ir gebėjimas daug ką spręsti patiems. Tačiau tokia nuostabia laisve jie galėjo mėgautis tik gerbdami Dievo įstatymus.

² Pagalvokime, pavyzdžiui, apie Dievo nustatytus fizikos dėsnius. Žinoma, jie gal nebuvo suformuluoti kaip įstatymai, bet Adomas ir Ieva buvo sukurti taip, kad elgtis pagal tuos dėsnius jiems buvo tiesiog natūralu. Apetitas primindavo, kad reikia pavalgyti, troškulys — atsigerti, saulėlydis — miegoti. Taip pat Jehova jiems skyrė darbą. Iš tikrųjų tą užduotį irgi galima pavadinti įstatymu, nes ji apibrėžė pirmųjų žmonių veiklą. Jie turėjo gimdyti vaikus, viešpatauti žemėje visam, kas gyva, ir plėsti Rojų, iki jis aprėps visą žemę. (Pradžios 1:28; 2:15) Koks malonus  ir geras įstatymas! Jie buvo įgalioti dirbti pasitenkinimą teikiantį darbą, visapusiškai panaudodami savo sugebėjimus geram tikslui. Be to, pirmoji pora turėjo pakankamai laisvės pasirinkti, kaip vykdyti gautą užduotį. Ko gi dar žmogus galėtų trokšti?

3. Kaip Adomas ir Ieva galėjo išmokti išmintingai naudotis pasirinkimo laisve?

³ Žinoma, tai, kad Adomui ir Ievai buvo duota galimybė daug ką spręsti patiems, nereiškė, jog gerų rezultatų duos bet koks jų priimtas sprendimas. Jų laisvė priimti sprendimus neturėjo peržengti Dievo įstatymų ir principų ribų. Kaip pirmoji pora galėjo perprasti šiuos įstatymus bei principus? Klausydama savo Kūrėjo ir stebėdama jo darbus. Dievas davė Adomui ir Ievai protinius sugebėjimus, reikalingus pritaikyti tai, ką sužino. Kadangi jie buvo sukurti tobuli, jiems turėjo būti natūralu savo elgesiu atspindėti Dievo savybes. Aišku, pirmieji žmonės taip ir būtų stengęsi daryti, jei iš tikrųjų būtų įvertinę, ką Dievas dėl jų yra padaręs, ir norėję jam įtikti. (Pradžios 1:26, 27; Jono 8:29)

4. a) Ar Adomui ir Ievai duotas įsakymas nevalgyti vieno medžio vaisių atėmė iš jų laisvę? b) Kodėl tai buvo deramas reikalavimas?

⁴ Taigi Dievas teisėtai nusprendė patikrinti, ar jie ištikimi jam, Gyvybės Davėjui, ir ar pasiryžę neperžengti jo nustatytų ribų. Jehova Adomui davė tokį įsakymą: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.“ (Pradžios 2:16, 17, Brb) Vėliau sukurta Ieva irgi buvo  supažindinta su šiuo įstatymu. (Pradžios 3:2, 3) Ar toks apribojimas atėmė iš Adomo ir Ievos laisvę? Aišku, ne. Ir nevalgydami to medžio vaisių jie turėjo gausybę puikaus įvairių rūšių maisto. (Pradžios 2:8, 9) Jiems tikrai derėjo pripažinti, jog žemė priklauso Dievui, nes jis ją sukūrė. Todėl jis turi teisę duoti jo tikslą atitinkančius ir žmonijai naudingus įstatymus. (Psalmyno 24:1, 10)

5. a) Kaip Adomas ir Ieva prarado savo nuostabią laisvę? b) Kas įsigalėjo vietoj laisvės, kuria mėgavosi Adomas su Ieva, ir kaip to pasekmes jaučiame mes?

⁵ Bet kas atsitiko? Vienas angelas, savanaudiškų ambicijų skatinamas, ėmė piktnaudžiauti laisva valia ir tapo Šėtonu, tai yra „priešininku“. Jis apgavo Ievą, įtikindamas ją tuo, kas priešinga Dievo valiai. (Pradžios 3:4, 5) Adomas pasekė Ievos pavyzdžiu ir taip pat nusižengė Dievo įstatymui. Paimdami tai, kas jiems nepriklausė, jie prarado savo nuostabią laisvę. Pirmuosius žmones užvaldė nuodėmė ir, kaip Dievas buvo perspėjęs, galiausiai atėjo mirtis. Paveldas, kurį jie perdavė savo palikuoniams, buvo nuodėmė, pasireiškianti įgimtu polinkiu daryti bloga. Be to, nuodėmė palietė ir kūną: žmonės pradėjo sirgti, senti ir mirti. Dėl polinkio į bloga, sustiprinto Šėtono įtakos, susikūrė žmonių visuomenė, kurios istorija kupina neapykantos, piktadarybių, priespaudos ir karų, nusinešusių daugybės milijonų žmonių gyvybes. Kokia priešingybė laisvei, kurią Dievas iš pradžių davė žmonijai! (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5; Jobo 14:1, 2; Romiečiams 5:12; Apreiškimo 12:9)

 Kur rasti laisvę

6. a) Kur galima rasti tikrąją laisvę? b) Apie kokią laisvę kalbėjo Jėzus?

⁶ Gyvenimas šiais laikais iš tiesų sunkus, todėl nenuostabu, kad daugelis žmonių trokšta daugiau laisvės. Tačiau kur rasti tikrąją laisvę? Jėzus kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jono 8:31, 32) Tai nėra tokia laisvė, kokios žmonės tikisi atmesdami vieną valdovą arba valdymo formą ir rinkdamiesi kitą. Ne, ji siekia pačią žmonijos problemų esmę. Jėzus kalbėjo apie išsivadavimą iš nuodėmės vergijos. (Jono 8:24, 34-36) Tad jei asmuo tampa tikruoju Jėzaus Kristaus mokiniu, jo gyvenime įvyksta reikšminga permaina: jis įgyja laisvę!

7. a) Kokia prasme dabar galime būti laisvi nuo nuodėmės? b) Ką daryti, kad turėtume tą laisvę?

⁷ Tai nereiškia, jog dabar tikrieji krikščionys nebejaučia įgimto polinkio nuodėmingai elgtis. Kadangi nuodėmė yra paveldima, jie vis dar turi su ja kovoti. (Romiečiams 7:21-25) Tačiau jei asmuo iš tikrųjų gyvena pagal Jėzaus mokymus, jis nebevergaus nuodėmei. Nuodėmė nebebus jam diktatorius, duodantis įsakymus, kuriems jis turi aklai paklusti. Jis atsisakys betikslio gyvenimo būdo, teršiančio jo sąžinę. Tokio žmogaus sąžinė Dievo akyse bus tyra, nes dėl tikėjimo Kristaus auka ankstesnės nuodėmės jam atleidžiamos. Kartais nuodėmingi polinkiai gali mėginti paimti viršų, tačiau jei asmuo, prisimindamas tyrus Kristaus mokymus, tokiems polinkiams nepasiduoda,  jis parodo, kad nuodėmė jam nebeviešpatauja. (Romiečiams 6:12-17)

8. a) Kokių laisvių mums suteikia tikroji krikščionybė? b) Koks turėtų būti mūsų požiūris į pasaulietines valdžias?

⁸ Pagalvokime, kokiomis laisvėmis mes, krikščionys, mėgaujamės. Mūsų nebepainioja klaidingi mokymai, esame išlaisvinti iš prietarų ir nuodėmės vergijos. Nuostabios tiesos apie mirusiųjų būklę ir prikėlimą išlaisvina mus iš nepagrįstos mirties baimės. Žinojimas, kad netobulos žmonių vyriausybės netrukus bus pakeistos teisinga Dievo Karalyste, išvaduoja iš nevilties. (Danieliaus 2:44; Mato 6:10) Tačiau tokia laisvė nepateisina nepagarbos valdžiai ir jos įstatymams. (Titui 3:1, 2; 1 Petro 2:16, 17)

9. a) Kokią pagalbą Jehova meilingai mums teikia, kad galėtume mėgautis didžiausia dabar žmonėms įmanoma laisve? b) Kaip galime priimti išmintingus sprendimus?

⁹ Jehova nesiūlo mums iš savo skaudžios patirties mokytis, kokia gyvensena geriausia. Jis žino, kaip mus sukūrė, kas mums teikia tikrą pasitenkinimą ir ko reikia mūsų amžinai gerovei. Jehova žino, kokios mintys ir poelgiai sugadintų asmens santykius su Juo bei kitais žmonėmis ir galbūt net sukliudytų patekti į naująjį pasaulį. Todėl jis meilingai mums aiškina apie tai per Bibliją ir savo matomąją organizaciją. (Morkaus 13:10; Galatams 5:19-23; 1 Timotiejui 1:12, 13) Kaip pasinaudosime Dievo duota laisva valia ir kokiu keliu pasuksime, priklauso nuo mūsų pačių. Jei imsime į širdį, ką sako Biblija, mes, kitaip nei Adomas, nuspręsime elgtis išmintingai. Tuo parodysime, jog mums geri santykiai su Jehova yra svarbiau už viską.

 Kitokios laisvės troškimas

10. Kokios laisvės kartais siekia kai kurie Jehovos liudytojai?

¹⁰ Kai kurie Jehovos liudytojai jaunuoliai, — o kartais ir vyresni žmonės, — gali imti trokšti kitokios laisvės. Tokie asmenys gali pradėti žavėtis pasauliu ir kuo daugiau jie apie tai mąsto, tuo stipresnis darosi noras elgtis nekrikščioniškai, taip, kaip įprasta pasaulyje. Šie žmonės galbūt neketina vartoti narkotikų, girtauti ar ištvirkauti. Tačiau jie pradeda bendrauti su tais, kurie nėra tikrieji krikščionys, ir siekia jų pripažinimo. Galbūt jie netgi ima mėgdžioti tokių žmonių kalbėseną bei elgseną. (3 Jono 11)

11. Kas kartais sukursto pasielgti netinkamai?

¹¹ Pasitaiko, kad nekrikščioniškai elgtis sukursto  koks nors asmuo, kuris dedasi tarnaująs Jehovai. Taip atsitiko kai kuriems pirmiesiems krikščionims, taigi gali ir mums. Tokie asmenys dažnai nori daryti tai, kas, jų manymu, suteiks malonumo, tačiau savo poelgiais jie nusižengia Dievo įstatymams. Patirti „malonumą“ jie ragina ir kitus, ‘žada laisvę, patys būdami sugedimo vergai’. (2 Petro 2:19)

12. Kokie yra liūdni Dievo įstatymų ir jo principų nesilaikymo padariniai?

¹² Tokia tariama laisvė duoda tik blogus vaisius, nes tai yra Dievo įstatymų nepaisymas. Pavyzdžiui, neteisėto sekso pasekmės gali būti emocinė trauma, liga, mirtis, nepageidaujamas nėštumas ir galbūt santuokos iširimas. (1 Korintiečiams 6:18; 1 Tesalonikiečiams 4:3-8) Narkotikai daro žmogų dirglų, gali sutrikdyti kalbą, regėjimą, sukelti svaigulį, dusulį, haliucinacijas ir mirtį. Žmogus gali pasidaryti priklausomas nuo narkotikų, o tada, kad jų įsigytų, ims daryti nusikaltimus. Panašūs būna ir nesaikingo alkoholio vartojimo padariniai. (Patarlių 23:29-35) Tie, kurie ima taip elgtis, gali manyti esą laisvi, bet paskiau, kai jau būna per vėlu, susivokia tapę nuodėmės vergais. O kaip negailestingai pavergia nuodėmė! Apmąstydami tai dabar, galbūt išvengsime tokios patirties. (Galatams 6:7, 8)

Kur blogybių pradžia

13. a) Kaip kyla geismas, kuris dažnai veda prie blogio? b) Kieno požiūriu turime viską vertinti, kad suvoktume, kokios yra „blogos draugijos“? c) Atsakydamas į 13 pastraipos klausimus pabrėžk Jehovos požiūrį.

¹³ Pagalvok, kur dažniausiai būna nuopuolio  pradžia. Biblija aiškina: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jokūbo 1:14, 15) Kaip kyla geismas? Per mūsų mintis. Dažnai prie to veda bendravimas su žmonėmis, kurie nesilaiko Biblijos principų. Aišku, visi žinome, jog turime vengti „blogų draugijų“. (1 Korintiečiams 15:33) Tačiau kokios draugijos yra blogos? Koks yra Jehovos požiūris? Jei apmąstysime tolesnius klausimus ir perskaitysime nurodytas Rašto vietas, mums bus lengviau prieiti prie teisingų išvadų.

Ar tai, kad kokie nors asmenys atrodo žmonių gerbiami, reiškia, jog jie gera draugija mums? (Pradžios 34:1, 2, 18, 19)

Ar iš jų pokalbių, galbūt sąmojų, galėtume spręsti, ar mums dera priklausyti jų draugijai? (Efeziečiams 5:3, 4)

Kaip į mus žiūri Jehova, jei artimais draugais pasirenkame žmones, kurie jo nemyli? (2 Metraščių 19:1, 2)

Kodėl reikia būti atsargiems, jei bendradarbiai ar bendramoksliai nėra mūsų bendratikiai? (1 Petro 4:3, 4)

Žiūrėdami televizijos laidas, filmus, naudodamiesi internetu, skaitydami knygas, žurnalus bei laikraščius mes irgi bendraujame su žmonėmis. Kokių laidų ir kokios literatūros turime vengti? (Patarlių 3:31; Izaijo 8:19; Efeziečiams 4:17-19)

 Ką Jehova supranta apie mus iš to, kokius draugus pasirenkame? (Psalmyno 26:1, 4, 5; 97:10)

14. Kokia didi laisvė laukia tų, kurie jau dabar ištikimai laikosi Dievo Žodžio patarimų?

¹⁴ Dievo naujasis pasaulis čia pat. Per Dievo dangiškosios Karalystės vyriausybę žmonija bus išlaisvinta iš Šėtono įtakos ir jo visos sugedusios santvarkos. Palaipsniui paklusni žmonija bus apvalyta nuo visų nuodėmės padarinių. Žmonių kūnai ir protai taps tobuli, todėl galėsime džiaugtis amžinuoju gyvenimu Rojuje. Galiausiai visa kūrinija mėgausis laisve išvien su „Jehovos dvasia“. (2 Korintiečiams 3:17, NW) Ar būtų protinga rizikuoti visa tai prarasti dabar ignoruojant Dievo Žodžio patarimus? Išmintingai naudodamiesi krikščioniška laisve dabar, visi aiškiai parodykime, kad iš tiesų trokštame „šlovingos Dievo vaikų laisvės“. (Romiečiams 8:21, Brb)

Apžvalgos klausimai

• Kokia laisve mėgavosi pirmoji žmonių pora? Kaip aną laisvę galima palyginti su tuo, ką žmonija patiria dabar?

• Kokią laisvę turi tikrieji krikščionys? Kaip ji skiriasi nuo to, ką laisve laiko pasaulis?

• Kodėl taip svarbu vengti blogų draugijų? Kieno nustatytas normas, kas yra bloga, mes, priešingai negu Adomas, pripažįstame?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 46 puslapyje]

Dievo Žodis perspėja: „Neapsirikite: ‘Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“