Aštuonioliktas skyrius

„Jie nėra iš pasaulio“

1. a) Ko prieš savo mirtį Jėzus meldė dėl mokinių? b) Kodėl taip svarbu būti „ne iš pasaulio“?

NAKTĮ prieš mirtį Jėzus meldėsi už savo mokinius. Žinodamas, jog jie bus aršiai puolami Šėtono, Jėzus savo Tėvui kalbėjo: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:15, 16) Kodėl taip svarbu atsiskirti nuo pasaulio? Todėl, kad šio pasaulio valdovas yra Šėtonas. Krikščionys neturi priklausyti pasauliui, kuris yra Šėtono valdžioje. (Luko 4:5-8; Jono 14:30; 1 Jono 5:19)

2. Kaip suprasti, kad Jėzus buvo ne iš pasaulio?

² Tai, kad Jėzus buvo ne iš pasaulio, nereiškė, kad jis stokojo meilės kitiems. Priešingai, jis gydė ligonius, kėlė mirusiuosius ir mokė žmones apie Dievo Karalystę. Jis netgi atidavė savo gyvybę už žmoniją. Tačiau Jėzus smerkė bedieviškas pažiūras ir veiksmus žmonių, kuriuos buvo užvaldžiusi Šėtono pasaulio dvasia. Todėl jis perspėjo saugotis amoralių troškimų, nepasiduoti materializmui ir nesigviešti garbės. (Mato 5:27, 28; 6:19-21; Luko 20:46, 47) Tad nenuostabu, kad Jėzus vengė ir pasaulio politikos. Nors jis buvo žydas, politiniuose nesutarimuose tarp Romos ir žydų nepalaikė nei vienos, nei kitos pusės.

 „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio“

3. a) Kuo žydų religiniai vadai apkaltino Jėzų Pilotui ir kodėl? b) Kas rodo, kad Jėzus nenorėjo būti žmonių padarytas karaliumi?

³ Pažiūrėkime, kas įvyko, kai žydų religiniai vadovai suėmė Jėzų ir atvedė jį pas Romos vietininką Poncijų Pilotą. Iš tikrųjų tie vadovai buvo sunerimę dėl to, kad Jėzus atskleidė jų veidmainystę. Norėdami paskatinti vietininką prieš Jėzų imtis veiksmų, jie skundė jį: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“ (Luko 23:2) Aišku, tai buvo melas, nes prieš metus, kai žmonės norėjo paskelbti Jėzų karaliumi, jis pasišalino. (Jono 6:15) Jėzus žinojo ateityje būsiąs dangiškuoju Karaliumi. (Luko 19:11, 12) Be to, jis turėjo būti pasodintas į sostą ne žmonių, o Jehovos.

4. Kaip Jėzus žiūrėjo į mokesčių mokėjimą?

⁴ Prieš tris dienas iki Jėzaus arešto fariziejai, ieškodami dingsties Jėzų apkaltinti, uždavė jam klausimą dėl mokesčių mokėjimo. Bet jis pasakė: „Parodykite man denarą [romėnų monetą]. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Jiems atsakius: „Ciesoriaus“, Jėzus tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui.“ (Luko 20:20-25)

5. a) Kokią pamoką Jėzus davė savo mokiniams, kai priešai atėjo jo suimti? b) Kaip Jėzus paaiškino savo poelgį? c) Kuo baigėsi teismas?

⁵ Ne, Jėzus nekurstė maištauti prieš pasaulietines valdžias. Kai kareiviai su būriu žmonių atėjo Jėzaus suimti, Petras išsitraukė kalaviją, puolė vieną vyrą ir  nukirto jam ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ (Mato 26:51, 52) Kitą dieną jis Pilotui paaiškino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams.“ (Jono 18:36) Pilotas pripažino, kad neranda „nė vienos [Jėzui] primetamos kaltės“, bet miniai reikalaujant atidavė jį prikalti prie kančių stulpo. (Luko 23:13-15; Jono 19:12-16)

Mokiniai laikosi Jėzaus nurodymų

6. Kaip pirmieji krikščionys parodė, kad vengia pasaulio dvasios, bet myli žmones?

⁶ Taip Jėzaus mokiniai suprato, ką reiškia nebūti iš pasaulio, — kad reikia vengti bedieviškos pasaulio dvasios ir darbų, tarp jų ir smurtingų bei amoralių pramogų, kurios būdavo rengiamos romėnų arenose ir teatruose. Dėl to mokiniai buvo kaltinami neapykanta žmonėms. Tačiau iš tiesų buvo priešingai: krikščionys uoliai stengėsi padėti savo artimui laimėti Dievo siūlomą išgelbėjimą.

7. a) Ką pirmieji mokiniai patyrė dėl to, kad buvo ne iš pasaulio? b) Kaip jie žiūrėjo į politines valdžias bei mokesčių mokėjimą ir kodėl?

⁷ Jėzaus mokiniai, kaip ir jis pats, dažnai būdavo persekiojami suklaidintų valdžios pareigūnų. Tačiau apie 56 m. e. m. apaštalas Paulius rašė Romos krikščionims ragindamas juos ‘būti klusnius aukštesnėms valdžioms [politiniams vadovams], nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo’. Tai reiškia ne  kad Jehova paskiria pasaulietines valdžias, o kad leidžia joms egzistuoti iki tol, kol visos žemės valdžią perims jo Karalystė. Todėl ir Paulius patarė krikščionims gerbti pasaulietinius pareigūnus ir mokėti mokesčius. (Romiečiams 13:1-7, Brb; Titui 3:1, 2)

8. a) Kiek krikščionys turi paklusti aukštesniosioms valdžioms? b) Kaip pirmieji krikščionys sekė Jėzaus pavyzdžiu?

⁸ Tačiau klusnumas politinėms valdžioms turi būti santykinis, o ne absoliutus. Kai Jehovos ir žmonių įstatymai kertasi, Jehovos tarnai paklūsta Jo įstatymams. Atkreipk dėmesį, kas apie pirmuosius krikščionis rašoma knygoje On the Road to Civilization—A World History (Pasaulio istorija: kelias į civilizaciją): „Krikščionys atsisakydavo nuo tam tikrų Romos piliečių pareigų. Krikščionys... tarnybą kariuomenėje laikė šventvagyste. Jie neužimdavo politinių postų. Jie negarbino imperatoriaus.“ Kai žydų aukščiausiasis teismas mokiniams „drauste uždraudė“ skelbti gerąją naujieną, jie atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apaštalų darbų 5:27-29)

9. a) Ką Jeruzalės krikščionys darė 66 m. e. m. ir kodėl? b) Kuo naudingas šis pavyzdys?

⁹ Į politinius ir karinius konfliktus mokiniai nesikišdavo visiškai. 66 m. e. m. Judėjoje žydai sukilo prieš ciesorių. Netrukus romėnų armija apsupo Jeruzalę. Ką darė mieste buvę krikščionys? Jie prisiminė Jėzaus nurodymą palikti miestą. Romėnams laikinai atsitraukus, krikščionys persikėlė per Jordano upę ir pabėgo į kalnuotą Pelos sritį. (Luko 21:20-24)  Jų neutralumas yra pavyzdys ištikimiems vėlesnių laikų krikščionims.

Krikščionių neutralumas šiomis paskutinėmis dienomis

10. a) Kokia veikla užsiima Jehovos liudytojai ir kodėl? b) Kur jie nesikiša?

¹⁰ Ar žvelgdami į istoriją ir šiomis paskutinėmis dienomis matome kokią nors žmonių grupę, kuri seka pirmaisiais krikščionimis ir griežtai laikosi neutralumo? Taip. Būtent taip elgiasi Jehovos liudytojai. Per visą šį laikotarpį jie nepaliauja skelbti, kad vien tik Dievo Karalystė užtikrins tvirtą taiką, gerovę ir laimę tiems žmonėms, kurie brangina teisumą. (Mato 24:14) Tačiau tautų konfliktuose liudytojai niekada nedalyvauja.

11. a) Kaip liudytojų neutralumas skiriasi nuo dvasininkijos veiklos? b) Koks Jehovos liudytojų požiūris į kitų politinę veiklą?

¹¹ Visiškai priešingai elgiasi šio pasaulio religijų dvasininkai — jie aktyviai dalyvauja politikoje. Kai kuriose šalyse jie uoliai agituoja už arba prieš kandidatus, keliamus į valdžios postus. Kartais netgi patys dvasininkai užima politines pareigas. Kiti daro spaudimą politikams, kad šie pritartų dvasininkų palaikomoms programoms. Jehovos liudytojai į politiką nesikiša. Bet ir nekliudo kitiems to daryti — stoti į politines partijas, siekti politinio posto ar balsuoti rinkimuose. Jėzus sakė, kad jo mokiniai bus ne iš pasaulio, todėl Jehovos liudytojai politikoje nedalyvauja.

12. Kokie yra padariniai, kai šio pasaulio religijos nesilaiko neutralumo?

 ¹² Kaip Jėzus ir išpranašavo, tautos nuolat kariauja. Netgi tos pačios tautos žmonės tarpusavyje kovoja pasidaliję į grupuotes. (Mato 24:3, 6, 7) Religiniai vadovai beveik visada remia kurią nors iš kovojančių šalių arba grupuočių ir ragina tą patį daryti savo sekėjus. Kokie to padariniai? Tos pačios religijos išpažinėjai kovoja ir žudo vieni kitus tik dėl to, kad yra iš skirtingų tautų ar genčių. Tai priešinga Dievo valiai. (1 Jono 3:10-12; 4:8, 20)

13. Ką apie Jehovos liudytojų neutralumą rodo faktai?

¹³ Tačiau Jehovos liudytojai nesikiša į jokius konfliktus. 1939-ųjų lapkričio 1-osios Sargybos bokšte buvo rašoma: „Visi, kurie yra Viešpaties pusėje, kariaujančių šalių atžvilgiu liks neutralūs.“ Visų tautų Jehovos liudytojai ir toliau laikosi šios nuostatos bet kokiomis aplinkybėmis. Jie neleidžia, kad pasaulio politika ir karai sėtų tarp jų nesantaiką ir skaldytų jų tarptautinę broliją. Jie ‘perkala savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius’. Būdami neutralūs, jie daugiau nebesimoko kariauti. (Izaijo 2:3, 4; 2 Korintiečiams 10:3, 4)

14. Ką Jehovos liudytojai patiria dėl to, kad laikosi atskirai nuo pasaulio?

¹⁴ Kaip yra dažnai reaguojama į jų neutralumą? Jėzus pasakė: „Kadangi jūs — ne pasaulio, ... jis jūsų nekenčia.“ (Jono 15:19) Daugybė Jehovos liudytojų įkalinami dėl to, kad yra Dievo tarnai. Kai kurie, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, yra kankinami  ar net nužudomi. Taip atsitinka dėl to, kad „šio amžiaus dievas“ Šėtonas kenkia Jehovos tarnams, mat jie nėra iš pasaulio. (2 Korintiečiams 4:4, Brb; Apreiškimo 12:12)

15. a) Kur žygiuoja visos tautos ir ko Jehovos liudytojai rūpinasi išvengti? b) Kodėl taip svarbu nepriklausyti pasauliui?

¹⁵ Jehovos liudytojai yra laimingi, kad jie ne iš pasaulio, nes visos pasaulio tautos žygiuoja pasitikti savo galo Armagedone. (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 16:14, 16; 19:11-21) Mes išvengsime tokios baigties, nes nepriklausome pasauliui. Esame vieninga tarptautinė brolija, ištikima Dievo dangiškajai Karalystei. Tiesa, būdami ne iš pasaulio patiriame jo pajuoką ir persekiojimą. Tačiau netrukus sunkumai baigsis, nes šis dabartinis piktas Šėtono valdomas pasaulis bus sunaikintas amžiams. O tie, kurie tarnauja Jehovai, amžinai gyvens jo teisingame naujajame pasaulyje, valdomame Dievo Karalystės. (2 Petro 3:10-13; 1 Jono 2:15-17)

Apžvalgos klausimai

• Kaip Jėzus paaiškino, ką reiškia būti ne iš pasaulio?

• Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į a) pasaulio dvasią? b) pasaulio valdovus ir c) mokesčių mokėjimą?

• Kaip mūsų laikų Jehovos liudytojai įrodo savo krikščionišką neutralumą?

[Studijų klausimai]

 [Iliustracija 165 puslapyje]

Jėzus pasakė, jog jis ir jo sekėjai „nėra iš pasaulio“