Šeštas skyrius

Klausimas, liečiantis kiekvieną iš mūsų

1, 2. a) Kokį klausimą Šėtonas iškėlė Edene? b) Kaip tas klausimas numanomas iš Šėtono pasakytų žodžių?

PATS svarbiausias žmonijai iškeltas klausimas liečia ir tave. Nuo to, kieno pusėn stosi, priklausys tavo amžina ateitis. Viskas prasidėjo maištu Edene. Šėtonas paklausė Ievos: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris paaiškino, jog Dievas yra pasakęs apie vieną medį: „Nuo jo nevalgysite..., kad nemirtumėte!“ Tada Šėtonas tiesiog apkaltino Jehovą melu, sakydamas, jog nei Ievos, nei Adomo gyvybė nuo klusnumo Dievui nepriklausanti. Šėtonas tvirtino, kad Dievas nuo savo kūrinių nuslėpė kai ką gera — galimybę patiems nusistatyti gyvenimo normas. Jis pareiškė: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ (Pradžios 3:1-5)

² Iš esmės Šėtonas sakė, kad žmonėms, užuot klausius Dievo įstatymų, būtų naudingiau viską spręsti patiems. Taip jis metė iššūkį Dievo valdymui ir iškėlė labai svarbų Dievo teisės į visavaldystę klausimą. Buvo suabejota, koks valdymas žmonėms tinkamesnis: Jehovos ar nuo jo nepriklausomas? Jehova  būtų galėjęs Adomui ir Ievai tuoj pat įvykdyti mirties bausmę, tačiau taip jo teisė valdyti būtų likusi neįrodyta. Leisdamas per istoriją žmonėms tvarkytis patiems, Dievas davė galimybę pamatyti, kokie yra jo įstatymų nepaisymo ir nepriklausomybės nuo jo padariniai.

3. Kokį antrą klausimą iškėlė Šėtonas?

³ Po to, kas įvyko Edene, Šėtonas nesiliovė puolęs Jehovos teisės valdyti. Jis išreiškė abejonę ir dėl kitų kūrinių ištikimybės Jehovai. Tai buvo antras klausimas, glaudžiai susijęs su pirmuoju. Iššūkis buvo mestas tiek Adomo ir Ievos palikuoniams, tiek visiems Dievo dvasiniams sūnums, net Jehovos mylimiausiam pirmagimiam Sūnui. Pavyzdžiui, Jobo dienomis Šėtonas tvirtino, jog tie, kurie tarnauja Jehovai, tai daro ne todėl, kad myli Dievą ir pritaria jo valdymui, o iš savanaudiškų paskatų. Jis įrodinėjo, jog prispaustas sunkumų kiekvienas asmuo elgsis savanaudiškai. (Jobo 2:1-6; Apreiškimo 12:10)

Ką byloja istorija

4, 5. Ką istorija byloja apie žmogaus sugebėjimą pačiam spręsti, kuria linkme kreipti savo žingsnius?

⁴ Kalbant apie visavaldystę, svarbu štai kas: Dievas nesukūrė žmonių taip, kad jie galėtų sėkmingai gyventi be jo vadovavimo. Jų pačių naudai jis padarė juos pavaldžius savo teisingiems įstatymams. Pranašas Jeremijas pripažino: „Aš gerai žinau, Jehova, kad žemiškam žmogui nepriklauso jo kelias. Einančiam žmogui nepriklauso net kreipti savo žingsnio. Pataisyk mane, Jehova.“ (Jeremijo 10:23, 24, NW)  Todėl Dievo Žodis ragina: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.“ (Patarlių 3:5) Dievas sukūrė žmones taip, kad jų gyvybė priklauso nuo jo nustatytų fizikos dėsnių paisymo, o jo duoti moralės įstatymai, jei žmonės būtų jų laikęsi, būtų padėję jiems sukurti darnią visuomenę.

⁵ Aišku, Dievas žinojo, kad žmonių šeima niekada negalės sėkmingai tvarkytis be jo vadovavimo. Stengdamasi būti nepriklausoma nuo Dievo žmonija veltui kūrė įvairias politines, ekonomines bei religines sistemas. Dėl jų nesuderinamumo nuolat kildavo konfliktai, vedantys prie smurto, karų ir žmonių mirčių. „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ (Mokytojo 8:9) Būtent tai ir vyksta per visą žmonijos istoriją. Kaip išpranašauta Dievo Žodyje, pikti žmonės ir suvedžiotojai ‘eina dar blogyn’. (2 Timotiejui 3:13) Žmonija XX amžiuje pasiekė didelių laimėjimų mokslo ir pramonės srityse, bet patyrė ir baisiausių nelaimių. Akivaizdžiai pasitvirtina Jeremijo 10:23 užrašyti žodžiai — žmogus nėra sukurtas taip, kad pats spręstų, kurlink kreipti savo žingsnius.

6. Kaip Dievas netrukus padarys galą žmonių savivalei?

⁶ Tragiški ilgalaikiai nepriklausomybės nuo Dievo padariniai kartą ir visiems laikams parodė, kad žmonių vadovavimas niekada negali būti sėkmingas. Vienintelis būdas gyventi laimingiems, vieningiems ir sveikiems yra paklusti Dievo vadovavimui. Biblija atskleidžia, kad Jehova nebeilgai kęs savavališką  žmogaus valdymą. (Mato 24:3-14; 2 Timotiejui 3:1-5) Netrukus jis ims tvarkyti žmonijos reikalus ir valdyti visą žemę. Biblijos pranašystėje teigiama: „Anų karalių [dabartinių žmonijos valdžių] dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę [danguje], kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai [žmonės niekada nebevaldys žemės]. Ji sutrupins į šipulius visas anas [dabartines] karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ (Danieliaus 2:44)

Į Dievo naująjį pasaulį

7. Kas išliks gyvi, kai Dievo valdymas pakeis žmonių valdymą?

⁷ Kas išliks gyvi, kai Dievo valdymas padarys galą žmonių valdymui? Biblija į šį klausimą atsako taip: „Teisieji [tie, kurie palaiko Dievo teisę valdyti] gyvens krašte ir nekaltieji pasiliks jame. Bet nedorėliai [tie, kurie nepalaiko Dievo teisės valdyti] bus pašalinti iš krašto.“ (Patarlių 2:21, 22, Brb) Panašiai teigia psalmininkas: „Dar trumpa valandėlė, ir nebeliks nedorėlio... Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.“ (Psalmyno 37:10, 29, Brb)

8. Kaip Dievas galutinai apgins savo visavaldystę?

⁸ Sunaikinęs Šėtono santvarką, Dievas įkurs savo naująjį pasaulį ir galutinai pašalins baisų smurtą, karus, skurdą, kančias, ligas ir mirtį, tūkstančius metų laikiusius žmoniją savo gniaužtuose. Biblijoje aprašytos nuostabios palaimos, kurios laukia klusnios žmonijos: „Jis [Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus  liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21:3, 4) Per dangiškąją Karalystės vyriausybę, vadovaujamą Kristaus, Dievas apgins (pagrįs, arba įrodys) savo teisę būti mūsų Visavaldžiu. (Romiečiams 16:20; 2 Petro 3:10-13; Apreiškimo 20:1-6)

Kieno pusėn jie stojo

9. a) Kaip į Jehovos nurodymus žiūrėjo jam ištikimi žmonės? b) Kaip Nojus parodė ištikimybę Dievui ir kuo jo pavyzdys naudingas mums?

⁹ Per visą žmonijos istoriją buvo dievobaimingų vyrų bei moterų, rodžiusių ištikimybę visavaldžiam Jehovai. Tie žmonės suprato, kad jų gyvenimas priklauso nuo klusnumo jam. Toks buvo Nojus. Dievas Nojui tarė: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems... Statykis laivą.“ Nojus pakluso Jehovos nurodymui. Kiti tų laikų žmonės nepaisė perspėjimo ir toliau gyveno taip, tarsi nieko neturėtų įvykti. Tačiau Nojus statė didžiulį laivą ir uoliai skelbė kitiems apie Jehovos teisingus veiksmus. Toliau rašoma: „Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė.“ (Pradžios 6:13-22; Hebrajams 11:7; 2 Petro 2:5)

10. a) Kaip Abraomas ir Sara palaikė Jehovos visavaldystę? b) Kuo mums naudingi Abraomo ir Saros pavyzdžiai?

¹⁰ Puikų pavyzdį, kaip remti Jehovos visavaldystę, parodė ir Abraomas su Sara. Jie darė visa, ką tik jis jiems liepė. Ši pora gyveno klestinčiame chaldėjų mieste Ūre. Bet kai Jehova paliepė Abraomui eiti į kitą, nepažįstamą šalį, Abraomas „išėjo, kaip Viešpats  jam buvo liepęs“. Sarai, be abejo, irgi buvo patogu gyventi mieste. Ji turėjo namus, draugų ir giminaičių. Tačiau ji buvo klusni Jehovai ir savo vyrui, todėl iškeliavo į Kanaano žemę, nežinodama, kas ten jos laukia. (Pradžios 11:31—12:4; Apaštalų darbų 7:2-4)

11. a) Kokiomis aplinkybėmis Mozė rėmė Jehovos visavaldystę? b) Kuo Mozės pavyzdys naudingas mums?

¹¹ Dar vienas asmuo, rėmęs Jehovos visavaldystę, buvo Mozė. Jis tai darė ypač sunkiomis aplinkybėmis, akis į akį stodamas prieš Egipto faraoną. Tai nereiškia, kad Mozė buvo labai pasitikintis savimi. Priešingai, jis abejojo sugebėsiąs pakankamai gerai kalbėti, tačiau pakluso Jehovai. Jo ir savo brolio Aarono padedamas, Mozė daug kartų perdavė Jehovos žodžius užsispyrusiam faraonui. Nepasitenkinimą Moze reiškė net kai kurie izraelitai. Tačiau jis ištikimai darė visa, ką Jehova jam įsakė, ir per jį Izraelis buvo išvaduotas iš Egipto. (Išėjimo 7:6; 12:50, 51; Hebrajams 11:24-27)

12. a) Iš ko matome, kad ištikimybė Jehovai reiškia daugiau, negu tik laikytis to, ką jis yra konkrečiai nurodęs raštu? b) Kaip suvokimas, ką reiškia tokia ištikimybė, gali padėti mums taikyti 1 Jono 2:15 užrašytą principą?

¹² Jehovai ištikimi žmonės nemanė, kad užtenka paklusti vien Dievo raštiškiems nurodymams. Kai Potifaro žmona mėgino sugundyti Juozapą su ja svetimauti, rašytinio Dievo įsakymo, draudžiančio santuokinę neištikimybę, dar nebuvo. Tačiau Juozapas žinojo, kad Jehova Edeno sode įvedė santuoką. Jis suprato, kad lytiškai santykiaudamas su  kito vyro žmona užsitrauktų Dievo nemalonę. Juozapas nenorėjo išbandyti, iki kokios ribos Dievas jam leistų supanašėti su egiptiečiais. Jis elgėsi taip, kad patiktų Jehovai: apmąstydavo, ką Dievas bendraudamas su žmonija yra pasakęs ar padaręs, ir sąžiningai pritaikydavo tai, ką suprato esant Dievo valia. (Pradžios 39:7-12; Psalmyno 77:12, 13 [77:11, 12, Brb])

13. Kaip Velnią esant neteisų įrodė: a) Jobas? b) trys hebrajai?

¹³ Tie, kurie tikrai pažįsta Jehovą, net ir per sunkius išbandymus nenusigręžia nuo jo. Šėtonas tvirtino, kad jei Jobas prarastų visą savo turtą arba sveikatą, net jis — žmogus, kurį Jehova labai vertino, — paliktų Dievą. Tačiau Jobas, net ir nežinodamas, kodėl jį kamuoja nelaimės, įrodė, kad Velnias neteisus. (Jobo 2:9, 10) Po daug šimtmečių, vis dar stengdamasis įrodyti savo teisumą, Šėtonas paskatino įniršusį Babilono karalių trims jauniems hebrajams grasinti mirtimi krosnies liepsnose, jei šie nenusilenks ir nepagarbins karaliaus pastatytos statulos. Priversti pasirinkti, kam paklusti — karaliaus įsakymui ar Jehovos įstatymui dėl stabmeldystės — jie tvirtai pareiškė, kad tarnauja Jehovai ir jis yra jų Visavaldis. Ištikimybė Dievui jiems buvo daug brangesnė už esamąjį gyvenimą! (Danieliaus 3:14-18)

14. Kaip mes, netobuli žmonės, galime įrodyti, jog tikrai esame ištikimi Jehovai?

¹⁴ Ar turėdami tokius pavyzdžius galime manyti, kad ištikimas Jehovai gali būti tik tobulas žmogus  arba kad padarius klaidą visos ankstesnės pastangos nueina perniek? Tikrai ne! Biblijoje pasakojama, jog Mozė irgi kartais klysdavo. Nors tai sukeldavo Jehovos nepasitenkinimą, jis Mozės neatstūmė. Jėzaus Kristaus apaštalai irgi turėjo silpnybių. Atsižvelgdamas į mūsų paveldėtą netobulumą, Jehova džiaugiasi, jei mes niekada neignoruojame jo valios sąmoningai. Jei padarome nuodėmę dėl savo silpnumo, svarbu nuoširdžiai atgailauti ir daugiau klaidos nekartoti. Taip elgdamiesi parodome, jog iš tiesų mylime tai, ką Jehova laiko gėriu, ir neapkenčiame to, ką jis laiko blogiu. Dėl savo tikėjimo nuodėmę atperkančia Jėzaus aukos verte Dievo akyse esame tyri. (Amoso 5:15; Apaštalų darbų 3:19; Hebrajams 9:14)

15. a) Kuris iš žmonių liko tobulai ištikimas Dievui ir kas tuo buvo įrodyta? b) Kaip mums padeda tai, ką padarė Jėzus?

¹⁵ O gal tobulai paklusti Jehovos visavaldystei žmonės tiesiog nepajėgia? Maždaug 4000 metų atsakymas į šį klausimą buvo tarsi „šventoji paslaptis“. (1 Timotiejui 3:16, NW) Adomas, nors buvo sukurtas tobulas, neparodė tobulo atsidavimo Dievui pavyzdžio. Tad kas galėjo jį parodyti? Žinoma, joks nuodėmingas Adomo palikuonis to padaryti negalėjo. Tai buvo įmanoma tik vieninteliam žmogui — Jėzui Kristui. (Hebrajams 4:15) Jėzus savo gyvenimu įrodė, jog Adomas, kuris turėjo daug geresnes sąlygas, jei būtų norėjęs, būtų galėjęs likti tobulai ištikimas. Dievo kūryba buvo be trūkumų. Todėl Jėzus Kristus yra mums pavyzdys ne tik kaip paklusti  Dievo įstatymui, bet ir kaip rodyti atsidavimą visatos Valdovui Jehovai. (Pakartoto Įstatymo 32:4, 5)

Kieno pusėn stojame mes?

16. Kodėl palaikydami Jehovos visavaldystę turime neprarasti budrumo?

¹⁶ Šis visavaldystės klausimas liečia kiekvieną iš mūsų. Jei atvirai pareiškiame esą Jehovos pusėje, tampame Šėtono taikiniu. Jis įvairiausiais būdais stengiasi mus paveikti ir nesiliaus taip elgęsis iki pat šios sugedusios santvarkos pabaigos. Todėl turime neprarasti budrumo. (1 Petro 5:8) Mūsų elgesys rodo, ar trokštame likti ištikimi Jehovai ir svarbiausia — ar palaikome jo visavaldystę. Negalime pateisinti neištikimybės vien dėl to, kad taip elgtis įprasta pasaulyje. Jei norime likti ištikimi, teisingus Jehovos principus turime taikyti visose gyvenimo srityse.

17. Kas davė pradžią melui ir vagystei, kad turėtume to vengti?

¹⁷ Pavyzdžiui, mes negalime sekti Šėtonu, kuris yra „melo tėvas“. (Jono 8:44) Visada turime kalbėti tiesą. Šėtono santvarkoje jaunuoliai dažnai pameluoja savo tėvams. Tačiau krikščionių jaunuoliai to vengdami parodo, jog Šėtono tvirtinimas, kad Dievo tautos žmonės bandomi neliks dori, yra klaidingas. (Jobo 1:9-11; Patarlių 6:16-19) Nesąžiningumas verslo reikaluose irgi gali parodyti, kad žmogus palaiko ne tiesos Dievo, o „melo tėvo“ pusę. Mes to vengiame. (Michėjo 6:11, 12) Vagystė nepateisinama, net jei asmuo skursta arba tas, iš kurio vagiama, yra turtingas. (Patarlių 6:30, 31; 1 Petro 4:15)  Net jei ten, kur gyvename, taip elgtis įprasta arba jei pasisavinamas tik koks menkniekis, vogti yra priešinga Dievo įstatymui. (Luko 16:10; Romiečiams 12:2; Efeziečiams 4:28)

18. a) Kaip žmonija bus išbandyta pasibaigus Kristaus viešpatavimo Tūkstantmečiui? b) Kokį įprotį turėtume ugdytis dabar?

¹⁸ Per Kristaus valdymo Tūkstantmetį Šėtonas ir jo demonai bus bedugnėje ir negalės daryti įtakos žmonijai. Koks palengvėjimas! Tačiau po tūkstančio metų jie bus trumpam išleisti. Šėtonas ir jo sekėjai užsipuls tobulybę atgavusius Dievui ištikimus žmones. (Apreiškimo 20:7-10) Ar palaikysime Jehovos visavaldystę, jei mums bus suteikta laimė gyventi tuo laiku? Kadangi tada visa žmonija bus tobula, bet koks neištikimybės veiksmas bus sąmoningas ir užtrauks amžiną sunaikinimą. Kaip svarbu jau dabar ugdytis įprotį paklusti kiekvienam nurodymui, kurį Jehova mums duoda per savo Žodį arba organizaciją! Taip elgdamiesi rodome nuoširdų atsidavimą jam kaip visatos Valdovui.

Apžvalgos klausimai

• Koks svarbus klausimas liečia kiekvieną iš mūsų? Kaip mes buvome įtraukti į šį reikalą?

• Kaip ištikimybę Jehovai įrodė senovėje gyvenę vyrai ir moterys?

• Kodėl svarbu stengtis kasdien rodyti Jehovai pagarbą savo elgesiu?

[Studijų klausimai]