Šeštas skyrius

Jehova Dievas pasigaili likučio

Izaijo 4:2-5

1, 2. Ką Izaijas pranašauja Judui ir Jeruzalei?

SMARKI audra užklumpa tankiai apgyventą vietovę. Vėtros, liūtys ir dideli potvyniai nusiaubia kraštą, sugriauna namus, išguldo javus, pražudo žmones. Bet audra tuojau nuščiūva, pasidaro tyku, ramu. Tiems, kurie išsigelbėjo, dabar metas viską atkurti, atstatyti.

² Panašią nelaimę Izaijas pranašauja Judui ir Jeruzalei. Dievo teismo debesys jau niaukia dangų, — to ir reikėjo tikėtis! Tauta sunkiai nusikaltusi. Visur liejamas kraujas; valdovai ir paprasti žmonės daro neteisybę. Jehova per Izaiją demaskuoja Judo kaltę ir perspėja įvykdysiąs nuosprendį prasižengėlių tautai (Izaijo 3:25). Šioji audra visiškai nusiaubs Judo žemę. Tikriausiai Izaiją liūdina tokios perspektyvos.

3. Apie kokią gerą naujieną rašoma Izaijo 4:2-5?

³ Bet štai gera naujiena! Jehovos teisingo teismo audra baigsis ir likutis išsigelbės. Taip, Jehova gailestingai teis Judą! Izaijo 4:2-5 (4:2-6, Brb) skaitome įkvėptą žinią apie tą palaimingą metą. Vaizdžiai tariant, saulė išnyra iš debesų; vietoj šurmuliuojančios  teismo scenos (aprašytos Izaijo 2:6—4:1) regime nuostabią atnaujintą žemę ir jos gyventojus.

4. Kodėl mums verta aptarti Izaijo pranašystę apie likučio sugrįžimą?

⁴ Izaijo pranašystė apie likučio sugrįžimą bei saugų būvį išsipildo ir mūsų laikais — „paskutinėmis dienomis“ (Izaijo 2:2-4; Brb). Tad aptarkime šią savalaikę žinią. Jos reikšmė ne vien pranašiška. Čia sužinome, koks gailestingas yra Jehova ir kaip mums patiems pelnyti jo malonę.

„Viešpaties atžala“

5, 6. a) Kaip Izaijas apibūdina ramybę po audros? b) Ką tiesiogiai reiškia „atžala“ ir kokią viltį tai suteikia Judo žemei?

⁵ Apie ramybę, stosiančią po audros, Izaijas šiltais žodžiais kalba: „Tą dieną Viešpaties atžala bus graži ir šlovinga, o krašto vaisius — Izraelio likučių pažiba ir šlovė“ (Izaijo 4:2).

⁶ Čia Izaijas rašo apie atkūrimą. Hebrajiškas daiktavardis, verčiamas „atžala“, reiškia ‛tai, kas išauga, šaka’. Jis siejamas su gerove, klestėjimu ir Jehovos palaimomis. Taigi Izaijas sužadina viltį, kad kraštas nebus nuniokotas amžiams. Jehovos laiminama Judo žemė vėl duos gausų derlių kaip kadaise (Kunigų 26:3-5). *

7. Kokia prasme Jehovos atžala „bus graži ir šlovinga“?

 ⁷ Izaijas gyvai aprašo būsimą didžiąją permainą. Jehovos atžala „bus graži ir šlovinga“. Žodis „graži“ primena, kaip atrodė Pažadėtoji žemė, kai Jehova prieš šimtus metų davė ją Izraeliui. Dėl savo grožio ji buvo laikoma „visų kraštų puošmena [„brangakmeniu“, New American Bible]“ (Ezechielio 20:6, NW). Izaijas patikina tautą, kad Judo žemė atgaus šlovę ir grožį. Ji tikrai dabins pasaulį it brangakmenis.

8. Kas mėgausis atkurtos žemės grožiu ir kaip Izaijas aprašo jų jausmus?

⁸ O kas mėgausis atkurtos žemės grožiu? „Izraelio likučiai“, — rašo Izaijas. Kai kurie asmenys pergyvens išpranašautąjį sunaikinimą (Izaijo 3:25, 26).  Išsigelbėjusiųjų likutis sugrįš atkurti Judo. Gausūs atnaujintos žemės vaisiai bus „pasididžiavimas ir garbė“ šiems žmonėms, vadinamiems „išlikusiaisiais“ (Izaijo 4:2, Brb). Nuniokojimo gėda vėl užleis vietą pasitenkinimui.

9. a) Kas atsitiko 537 m. p. m. e., pildantis Izaijo pranašystei? b) Kodėl galima sakyti, kad prie „išlikusiųjų“ priskaitomi ir tremtyje gimę asmenys? (Žiūrėk išnašą.)

⁹ Kaip Izaijas ir pranašavo, 607 m. p. m. e. praūžė teismo audra: babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, daug izraelitų žuvo. Kai kurie liko gyvi ir pateko į Babilono nelaisvę, bet niekas nebūtų išsigelbėjęs, jei ne Dievo malonė (Nehemijo 9:31). Galop Judas visai ištuštėjo (2 Metraščių 36:17-21). 537 m. p. m. e. gailestingasis Dievas leido „išlikusiesiems“ sugrįžti į Judą atkurti tyro garbinimo (Ezros 1:1-4; 2:1). * Vaizdingoje 137-ojoje psalmėje (kuri greičiausiai buvo parašyta nelaisvės metais arba ne ką vėliau) skaitome, kaip nuoširdžiai atgailavo grįžtantys tremtiniai. Jude jie įdirbo žemę ir sėjo sėklą. Pagalvok, kaip jie jautėsi matydami, kad Dievas laimina jų triūsą ir kraštas žaliuoja tarsi derlingas „Edeno sodas“! (Ezechielio 36:34-36)

10, 11. a) Kaip Biblijos tyrinėtojai XX amžiaus pradžioje pateko į didžiosios Babelės nelaisvę? b) Kaip Jehova palaimino dvasinių izraelitų likutį?

¹⁰ Panašus atkūrimas vyko ir mūsų dienomis. XX  amžiaus pradžioje Biblijos tyrinėtojai (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai) atsidūrė didžiosios Babelės, pasaulinės klaidatikystės imperijos, dvasinėje nelaisvėje (Apreiškimo 17:5). Nors Biblijos tyrinėtojai atmetė daugelį klaidingų religinių mokymų, jie dar nebuvo galutinai atsikratę tam tikrų babilonietiškų sampratų ir papročių. Kai kurie net pateko į kalėjimą, nes dvasininkija sukėlė priešiškumo bangą. Jų dvasinė šalis — religinė, arba dvasinė, sritis ištuštėjo.

¹¹ Bet 1919 metų pavasarį Jehova pasigailėjo dvasinių izraelitų likučio (Galatams 6:16). Jis matė jų atgailą ir norą teisingai garbinti, tad pasirūpino išvaduoti juos iš kalėjimo ir, svarbiausia, — iš dvasinės nelaisvės. „Išlikusieji“ sugrįžo į Dievo duotą vaisingą dvasinę sritį. Ji tokia žavi ir patraukli, kad milijonai dievobaimingų žmonių, atėję čia, kartu su likučiu garbina tikrąjį Dievą.

12. Kaip Izaijas išaukština Dievo malonę savajai tautai?

¹² Izaijas kalba, koks gailestingas savo tautai yra Dievas. Nors Izraelio tauta atsigręžė prieš Jehovą, jis parodė malonę atgailaujančiam likučiui. Mus paguodžia mintis, kad net dideli nusidėjėliai gali sugrįžti pas Jehovą. Atgailaujantiems asmenims nereikia jaustis nevertiems Jehovos malonės, nes jis neatstumia nusižeminusios širdies (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]). Biblija mus patikina: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Kaip tėvas gailisi vaikų, taip  Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų“ (Psalmyno 103:8, 13). Žinoma, toks gailestingas Dievas yra vertas šlovės!

Likutis pasidaro šventas Jehovai

13. Kaip Izaijo 4:3 apibūdinamas likutis, kurio Jehova pasigailės?

¹³ Mes jau skaitėme apie likutį, kurio Jehova pasigailės, bet dabar Izaijas detaliau jį apibūdina: „Tas, kuris išliko Sione, ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje, bus vadinami šventaisiais“ (Izaijo 4:3).

14. Kas yra ‛išlikęs’ arba „paliktas“ ir kodėl Jehova jų pasigailės?

¹⁴ Kas yra ‛išlikęs’ arba „paliktas“? Tai žydų tremtiniai, kuriems bus leista sugrįžti į Judą, — ankstesnėje eilutėje minimi „išlikusieji“. Dabar Izaijas paaiškina, kodėl Jehova jų pasigailės: jie bus ‛šventi’ jo akyse. Šventumas yra „religinė švara arba tyrumas“. Būti šventam reiškia žodžiais ir darbais pasirodyti švariam, arba tyram, ir atitikti Jehovos teisingas normas. Taip, Jehova pasigailės „šventųjų“ ir leis jiems sugrįžti į Jeruzalę — „šventąjį miestą“ (Nehemijo 11:1).

15. a) Kokį žydų paprotį primena pasakymas „įrašyti gyventi Jeruzalėje“? b) Kodėl Izaijo žodžiai verčia atsitokėti?

¹⁵ Ar ištikimasis likutis ten ir gyvens? Jie bus „įrašyti gyventi Jeruzalėje“, — pažada Izaijas. Tai primena žydų paprotį kruopščiai vesti Izraelio šeimų ir giminių kilmės sąrašus (Nehemijo 7:5). Mirusio asmens vardą išbraukdavo. Vadinasi, kas įtrauktas į sąrašą — tas gyvas. Biblijoje dar skaitome apie  simbolinį sąrašą, arba knygą. Ten surašyti vardai visų žmonių, kuriuos Jehova apdovanoja gyvenimu. Bet šitos knygos įrašai sąlyginiai, nes Jehova gali juos ‛ištrinti’ (Išėjimo 32:32, 33; Psalmyno 69:29 [69:28, Brb]). Izaijo žodžiai tikrai verčia atsitokėti: grįžusieji gyvens atkurtoje žemėje tik jeigu liks šventi Dievo akyse.

16. a) Ko Jehova reikalavo iš tų žmonių, kuriems 537 m. p. m. e. leido grįžti į Judą? b) Kodėl galima sakyti, kad Jehova ne veltui parodė malonę pateptųjų likučiui ir „kitoms avims“?

¹⁶ Likutis 537 m. p. m. e. parkeliavo į Jeruzalę iš gerų paskatų — atkurti teisingojo garbinimo. Joks žmogus, susiteršęs pagonių religiniais papročiais ar netyru elgesiu, kurį Izaijas taip griežtai smerkė, neturėjo teisės sugrįžti (Izaijo 1:15-17). Tiktai šventi Jehovos akyse asmenys galėjo parvykti į Judą (Izaijo 35:8). Pateptųjų likutis, išvaduotas iš dvasinės nelaisvės 1919 metais, dabar jau kartu su milijonais „kitų avių“ (asmenų, turinčių viltį amžinai gyventi žemėje) irgi deda visas pastangas, kad Dievo požiūriu būtų šventas (Jono 10:16). Jie atsikratė babilonietiškų mokymų bei papročių. Ir asmeniškai jie stengiasi laikytis aukštų Dievo moralės normų (1 Petro 1:14-16). Jehova ne veltui parodė jiems malonę.

17. Kieno vardus Jehova įrašo „gyvenimo knygoje“ ir kam turime būti pasiryžę?

¹⁷ Prisimink, Jehova įsidėmėjo šventus Izraelio žmones ir ‛įrašė juos gyventi’. Šiandieną Jehova irgi mato, kad stengiamės būti tyri dvasia ir kūnu, jeigu ‛aukojame savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui  patinkančią auką’ (Romiečiams 12:1). Visus tokius žmones jis turi surašęs „gyvenimo knygoje“, tarsi dokumente. Čia išvardyti visi, kurių laukia amžinasis gyvenimas arba danguje, arba žemėje (Filipiečiams 4:3; Malachijo 3:16). Tad visomis išgalėmis stenkimės likti šventi Dievo akyse ir išsaugokime savo vardus įrašytus toje brangioje „knygoje“ (Apreiškimo 3:5).

Pažadas meilingai rūpintis

18, 19. Ką ir kaip Jehova valys, pasak Izaijo 4:4, 5?

¹⁸ Paskui Izaijas aiškina, kaip atkurtojo krašto gyventojai pasidarys šventi ir kokių palaimų jie susilauks: „Nuplovęs nuo Siono dukterų puvėsius, ugnies ir teismo vėtra išskalavęs Jeruzalės gatvių kraujo dėmes, virš viso Siono kalno ir jo sueigų vietos dieną Viešpats sukurs debesį ir dūmus, o nakčia — ugnies liepsnų žėrėjimą. Iš tikro jo šlovė bus jų pastogė ir apsauga“ (Izaijo 4:4, 5a).

¹⁹ Pirmiau Izaijas priekaištavo „Siono dukterims“, dangstančioms savo smukusią moralę ryškiais papuošalais. Jis atskleidė, jog tauta kalta kraujo liejimu, ir ragino ją apsivalyti (Izaijo 1:15, 16; 3:16-23). O dabar jis žvelgia į ateitį, kai Dievas ‛plaus nuo Siono dukterų puvėsius’, arba moralės nešvarumus, ir ‛skalaus kraujo dėmes’. Kuo visa bus apvalyta? „Ugnies ir teismo vėtra.“ Jeruzalės nuniokojimas ir Babilono tremtis bus Dievo pykčio proveržis ir bausmė netyrai tautai. Likutis pergyvens nelaimes ir sugrįš namo nusižeminęs, ištaurintas. Todėl  jis bus šventas Jehovai ir pelnys malonę. (Palygink Malachijo 3:2, 3.)

20. a) Ką primena pasakymai „debesis“, „dūmai“ ir „ugnies liepsnų žėrėjimas“? b) Kodėl apvalytiems tremtiniams nereikės nieko bijoti?

²⁰ Izaijo lūpomis Jehova pažada meilingai globoti apvalytąjį likutį. Pasakymai „debesis“, „dūmai“ ir „ugnies liepsnų žėrėjimas“ primena, kaip Jehova rūpinosi izraelitais, išėjusiais iš Egipto. „Ugnies ir debesies stulpas“ saugojo juos nuo persekiotojų egiptiečių ir vedė per dykumą (Išėjimo 13:21, 22; 14:19, 20, 24). Kai Jehova apsireiškė, „visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose“ (Išėjimo 19:18). Tad  apvalytiems tremtiniams nereikės nieko bijoti. Jehova, jų Globėjas, neapleis savo žmonių, ar jie rinktųsi namuose, ar burtųsi į šventąsias sueigas.

21, 22. a) Kam būdavo statoma pašiūrė arba stoginė? b) Kokia perspektyva atsiveria apvalytam likučiui?

²¹ Galiausiai Izaijas aprašo Dievo globą kasdieninio gyvenimo pavyzdžiais: „Paunksmė dieną nuo kepinančios kaitros, prieglauda ir priedanga nuo audros ir lietaus“ (Izaijo 4:5b [4:6, Brb]). Vynuogyne ar lauke ūkininkas dažnai statydavo pašiūrę ar stoginę, kad sausmečiu užstotų nuo kaitrių saulės spindulių, o lietinguoju laikotarpiu saugotų nuo šalčio ir žvarbių vėjų. (Palygink Jonos 4:5.)

²² Kai ims spiginti persekiojimai ir papūs priešiškumo vėjai, Jehova pridengs, apsaugos, priglobs apvalytojo likučio žmones (Psalmyno 91:1, 2; 121:5). Tad jiems atsiveria nuostabi perspektyva: jeigu atsisakys netyrų įsitikinimų ir Babilono papročių, duosis Jehovos teismo apvalomi ir stengsis likti šventi, jie gyvens saugūs lyg Dievo „paunksmėje“.

23. Kodėl Jehova laimina pateptųjų likutį ir jo palydovus?

²³ Atkreipk dėmesį, kad pirmiausia likutis apvalomas, paskui laiminamas. Taip yra ir mūsų dienomis. 1919 metais pateptųjų likutis nuolankiai leidosi taurinamas ir Jehova ‛plovė’ jo nešvarumus. Paskui ir kitų avių „milžiniška minia“ davėsi Jehovos gryninama (Apreiškimo 7:9). Apvalytasis likutis ir jo palydovai dabar yra laiminami —  Jehova ėmėsi juos globoti. Tiesa, jis stebuklingai nenuslopina persekiojimų karščio ir nenutildo priešiškumo vėjų. Bet apsaugo savo tarnus, suteikia jiems tartum ‛paunksmę nuo kepinančios kaitros ir priedangą nuo audros’. Kaip?

24. Kas rodo, kad Jehova bendrai laimina savo tautą?

²⁴ Tik pagalvok! Kai kurios galingiausios pasaulio valdžios draudė Jehovos liudytojų skelbimo veiklą arba mėgino visai jų atsikratyti. Bet liudytojai liko nepajudinami ir toliau be paliovos skelbė! Kodėl stiprios valstybės neįstengė sustabdyti šios palyginti mažos ir, regis, silpnos grupelės? Todėl, kad Jehova pastatė savo tyriems tarnams stoginę „paunksmei“ ir joks žmogus negali jos nugriauti!

25. Ką mums patiems reiškia faktas, kad Jehova yra mūsų Globėjas?

²⁵ O kaip turėtume vertinti savo pačių padėtį? Nors Jehova — mūsų Globėjas, tai nereiškia, kad šioje santvarkoje gyvename be problemų. Daugelį ištikimų krikščionių užklumpa didelės bėdos: skurdas, stichinės nelaimės, karai, ligos, mirtis. Jei kenčiame, nepamirškime, jog Dievas yra su mumis. Jis teikia mums dvasinę apsaugą ir net „visa viršijančią jėgos apstybę“, idant atlaikytume išmėginimus ir nesukluptume (2 Korintiečiams 4:7, Brb). Dievo globojamiems mums nėra ko bijoti. Jeigu dedame visas pastangas likti šventi jo akyse, niekas „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Romiečiams 8:38, 39).

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

 [Iliustracija 63 puslapyje]

Dievo teismo audra atūžia ant Judo