Aštuntas skyrius

Jehova Dievas savo šventykloje

Izaijo 6:1-13

1, 2. a) Kada pranašas Izaijas mato šventyklos regėjimą? b) Kodėl karalius Uzijas prarado Jehovos malonę?

„KARALIAUS Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras“ (Izaijo 6:1). Šiais pranašo žodžiais prasideda 6-asis Izaijo knygos skyrius. Eina 778 metai p. m. e.

² Uzijas karaliavo Jude 52 metus ir daugiausia jam puikiai sekėsi. „Jis darė, kas dora Viešpaties akyse“, ir Dievas laimino jo karo žygius, statybas bei žemės darbus. Deja, sėkmė jį pražudė. Puikybės pagautas „jis nusižengė Viešpačiui, savo Dievui, įeidamas į Viešpaties Namus atnašauti smilkalų“. Įžūliai pasielgęs ir supykęs ant kunigų, atskubėjusių jo sudrausti, Uzijas iki mirties sirgo raupsais (2 Metraščių 26:3-22). Anuomet Izaijas ir pradėjo tarnauti pranašu.

3. a) Ar Izaijas iš tikrųjų mato Jehovą? Paaiškink. b) Ką ir kodėl regi Izaijas?

³ Kur Izaijas mato regėjimą — nepasakyta. Pats Visagalis nepasirodo ir tai tėra vizija, nes „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jono 1:18; Išėjimo 33:20). Vis dėlto baugu (net ir vizijoje!) regėti Kūrėją — Jehovą. Aukštame soste, kuris yra amžinybės Karaliaus ir  Teisėjo žymuo, sėdi visatos Valdovas ir visos teisėtos valdžios Šaltinis! Šventykla pilna jo ilgo banguojančio apdaro. Izaijas pakviečiamas tarnauti pranašu ir liaupsinti Jehovos visavaldystę bei teisingumą. Dievo šventybės regėjimas paruošia jį užduočiai.

4. a) Iš ko galima spręsti, kad Jehovos pavidalas, matytas regėjime ir aprašytas Biblijoje, yra simbolinis? b) Ką sužinome apie Jehovą iš Izaijo regėjimo?

⁴ Izaijas neaprašo Jehovos išvaizdos, kaip kad Ezechielis, Danielius ir Jonas. Beje, šie pasakoja matę danguje skirtingus dalykus (Ezechielio 1:26-28; Danieliaus 7:9, 10; Apreiškimo 4:2, 3). Reikia turėti omenyje regėjimų pobūdį ir paskirtį. Jie neperteikia Jehovos pavidalo. Dvasinis pasaulis nematomas mūsų akiai ir nesuvokiamas ribotam žmogaus protui. Tad regėjimai žmogiškais vaizdais parodo svarbias tiesas. (Palygink Apreiškimo 1:1, Jr.) Izaijo regėjime Dievo išvaizda nereikšminga. Dabar Izaijas sužino, kad Jehova yra savo šventykloje; Jis šventas ir Jo sprendimai visiškai teisingi.

Serafai

5. a) Kas yra serafai ir ką reiškia šis terminas? b) Kodėl serafai slepia savo veidus ir kojas?

⁵ Paklausyk! Izaijas pasakoja: „Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai [„serafai stovėjo viršum jo“, NW]. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem — kojas ir dviem plasnojo ore“ (Izaijo 6:2). Serafai Biblijoje minimi tiktai Izaijo 6-ajame skyriuje. Aišku, jie yra angeliškos būtybės — didžiai privilegijuoti ir garbingi Jehovos tarnai, mat stovi  aplink Jehovos sostą danguje. Priešingai negu išdidusis karalius Uzijas, jie labai nuolankūs ir kuklūs. Dangaus Visavaldžio akivaizdoje jie dengia savo veidus dviem sparnais; kadangi ši vieta šventa, kitais dviem sparnais dengia kojas. Šalia visatos Valdovo serafai juo labiau stengiasi likti nepastebimi, kad neužgožtų Dievo šlovės. „Serafas“ reiškia „ugningasis“ arba „degantysis“, — vadinasi, jie skaisčiai švyti ir vis dėlto slepia veidus nuo ryškesnės Jehovos šlovės bei spindesio.

6. Kokia serafų padėtis Jehovos atžvilgiu?

⁶ Dar dviem sparnais serafai skraido ir plevena, arba ‛stovi’, savo vietose. (Palygink Pakartoto Įstatymo 31:15.) Profesorius Francas Delitšas jų padėtį įtikimai komentuoja: „Serafai tikrai nekybojo viršum galvos Sėdinčiajam soste, bet pleveno virš Jo apdaro, kurio buvo pilna salė“ (Commentary on the Old Testament). Jie ‛stovi viršum’ ne pranašesni už Jehovą, bet klusnūs ir pasiruošę vykdyti nurodymus, tarnauti.

7. a) Kokią užduotį atlieka serafai? b) Kodėl serafai tris sykius skelbia Dievą esant šventą?

⁷ O dabar paklausyk laimingųjų serafų! „‛Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!’ — šaukė jie nepaliaudami vienas kitam“ (Izaijo 6:3). Jiems pavesta rūpintis, kad būtų paskelbtas Jehovos šventumas ir kad visoje visatoje (taigi ir žemėje) būtų pripažinta jo šlovė. Visa kūrinija byloja apie jo šlovę ir netrukus visi žemės gyventojai ją matys (Skaičių 14:21, Brb; Psalmyno  19:2-4 [19:1-3, Brb]; Habakuko 2:14). Trissyk nuskambantis šūksnis „šventas, šventas, šventas“ nėra užuomina apie Trejybę. Tiesiog triskart pabrėžiamas Dievo šventumas. (Palygink Apreiškimo 4:8.) Jehova yra šventų švenčiausias.

8. Kas vyksta serafams giedant?

⁸ Nors serafų skaičius nepaminėtas, galimas dalykas, jog jie stovi aplink sostą susigrupavę. Giedodami skambią giesmę, serafai vienas po kito skelbia Dievą esant šventą ir šlovingą. Kas tada vyksta? Vėl paklausyk Izaijo: „Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų“ (Izaijo 6:4). Biblijoje dūmai arba debesis daugiausia yra akivaizdus Dievo buvimo įrodymas (Išėjimo 19:18; 40:34, 35; 1 Karalių 8:10, 11; Apreiškimo 15:5-8). Jie ženklina garbę, kuri žmonėms neprieinama.

Nevertas, bet apvalytas

9. a) Kaip regėjimas paveikia Izaiją? b) Kokios dvi priešingybės yra Izaijas ir karalius Uzijas?

⁹ Jehovos sosto regėjimas labai paveikia Izaiją. Jis rašo: „Aš tariau sau: ‛Vargas man, nes esu žuvęs! Aš — žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį’“ (Izaijo 6:5). Izaijas ir karalius Uzijas — kokios ryškios priešingybės! Uzijas gviešėsi pateptųjų kunigų privilegijos ir bedieviškai įsiveržė į šventyklos Šventąją. Nors regėjo auksines žvakides, auksinį smilkalų aukurą bei stalus „Artumo duonai padėti“, Uzijas nematė patenkinto Jehovos veido ir negavo iš jo specialios užduoties (1 Karalių 7:48-50;  KP). O pranašas Izaijas neniekina kunigijos ir nepiktnaudžiauja šventykla. Tačiau regėjime jis mato Jehovą sėdintį savo šventykloje ir gauna garbingą pavedimą iš paties Dievo. Serafai nedrįsta žiūrėti į šventyklos Viešpatį, sėdintį soste, o Izaijui leidžiama regėjime pažvelgti į „Karalių, Galybių Viešpatį“.

10. Kodėl Izaijas išsigąsta regėjimo?

¹⁰ Izaijas jaučiasi labai susitepęs, matydamas kontrastą tarp Dievo šventybės ir savo nuodėmingumo. Jis išsigąsta ir mano mirsiąs (Išėjimo 33:20). Jis girdi, kaip serafai šlovina Dievą tyromis lūpomis, o jo lūpos netyros. Be to, Izaijas gyvena tarp žmonių netyromis lūpomis ir girdi jų šnekas. Jehova yra šventas ir jo tarnai privalo tokie būti (1 Petro 1:15, 16). Nors Izaijas jau yra išrinktas Jehovos pasiuntiniu, jis nerimauja dėl savo nuodėmingos būklės ir suterštų  lūpų, nepritinkančių šlovingojo ir šventojo Karaliaus pasiuntiniui. Tad ką darys dangiškosios esybės?

11. a) Ką padaro vienas serafas ir ką vaizduoja šis veiksmas? b) Kodėl mums naudinga apmąstyti Izaijui skirtus serafo žodžius, jeigu jaučiamės neverti tarnauti Dievui?

¹¹ Užuot pavarę kuklųjį Izaiją nuo Jehovos, serafai imasi jam padėti. Pranešime sakoma: „Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis  nuo aukuro. Jis palietė ja mano burną. ‛Žiūrėk, — tarė jis, — žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta’“ (Izaijo 6:6, 7). Simboline prasme ugnis turi valomąją galią. Serafas, paėmęs žariją iš šventos aukuro ugnies ir palietęs lūpas, įtikinamai parodo, kad Izaijui nuodėmės apvalytos ir kad jis gali gauti užduotį iš maloningo Dievo. Kaip tai nuramina mus! Mes irgi nuodėmingi ir neverti artintis prie Dievo. Bet mus atpirko Jėzus; mes galime kreiptis į Dievą malda ir Jis bus mums palankus (2 Korintiečiams 5:18, 21; 1 Jono 4:10).

12. Kokį aukurą mato Izaijas ir koks yra ugnies poveikis?

¹² „Aukuras“ vėl primena, jog visa tai tėra regėjimas. (Palygink Apreiškimo 8:3; 9:13.) Jeruzalės šventykloje buvo du aukurai. Priešais Švenčiausiosios uždangą stovėjo mažasis smilkalų aukuras, o prie įėjimo į šventyklą — didysis atnašų aukuras, kuriame nuolat degdavo ugnis (Kunigų 6:5, 6 [6:12, 13, Brb]; 16:12, 13). Tuodu žemiškieji aukurai simboliškai vaizdavo didesnius dalykus (Hebrajams 8:5; 9:23; 10:5-10). Per karaliaus Saliamono šventyklos inauguraciją ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo deginamąją atnašą ant aukuro (2 Metraščių 7:1-3). O dabar Izaijo lūpos apvalomos ugnimi nuo tikrojo dangaus aukuro.

13. Kokį klausimą Jehova užduoda ir ką jis turi omenyje sakydamas „mūsų“?

¹³ Paklausykime drauge su Izaiju. „Tada išgirdau Viešpaties balsą: ‛Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų  pasiuntinys?’ O aš atsiliepiau: ‛Štai aš, siųsk mane!’“ (Izaijo 6:8) Regėjime nematyti jokio kito pranašo, tad Jehova tikisi atsakymo iš Izaijo. Tikriau tariant, Jehova kviečia Izaiją tarnauti pasiuntiniu. O kodėl Jehova klausia „kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Nuo vienaskaitos asmeninio įvardžio „man“ perėjęs prie daugiskaitos įvardžio „mūsų“, Jehova turi omenyje dar bent vieną asmenį. Ką? Argi ne savo viengimį Sūnų, kuris vėliau tapo žmogumi Jėzumi Kristumi? Šitam Sūnui Dievas kadaise pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ (Pradžios 1:26; Patarlių 8:30, 31). Taip, kartu su Jehova dangaus rūmuose yra jo viengimis Sūnus (Jono 1:14).

14. Kaip Izaijas atsiliepia Jehovos kviečiamas ir kokį pavyzdį jis rodo?

 ¹⁴ Izaijas nedelsia atsiliepti! Kad ir kokia bus žinia, jis tuojau atsako: „Štai aš, siųsk mane!“ Jis neklausia, ką gaus už tai, kad priims užduotį. Jo noringa dvasia yra puikus pavyzdys visiems šiuolaikiniams Dievo tarnams, kuriems pavesta skelbti „karalystės Evangeliją visame pasaulyje“ (Mato 24:14). Kaip ir Izaijas, jie ištikimai atlieka užduotį ir ‛liudija visoms tautoms’, nors dauguma žmonių abejingi. Panašiai kaip Izaijas, jie ryžtingai žengia pirmyn, nes juos įpareigojo aukščiausias Valdovas.

Izaijas gauna pavedimą

15, 16. a) Ką Izaijas kalbės „šiai tautai“ ir kaip ji reaguos? b) Ar Izaijas kaltas dėl nepalankaus tautos atsako? Paaiškink.

¹⁵ Dabar Jehova nurodo Izaijui, ką sakyti ir kaip reaguos žmonės: „Eik ir pasakyk šiai tautai: ‛Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite, vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’ Atbukink širdį šios tautos; jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos, jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“ (Izaijo 6:9, 10). Nejaugi Izaijas turės elgtis šiurkščiai, stačiokiškai ir, dideliam žydų pasipiktinimui, kurstyti nesantaiką tarp jų ir Jehovos? Anaiptol! Juk Izaijas jaučia giminišką prisirišimą prie savosios tautos. Jehova tiktai pasako, kaip žmonės reaguos į Jo žinią, — net jeigu Izaijas labai gerai atliks užduotį.

¹⁶ Kalta yra pati tauta. Izaijas „vis“ kalbės žmonėms, bet jie nepriims žinios ir neįgaus proto. Dauguma bus užsispyrę ir abejingi, tarytum visiškai akli  ir kurti. Izaijas vis eis pas juos ir pasidarys akivaizdu, kad „ši tauta“ nenori suprasti. Jie įrodys užsklendžią savo protus bei širdis Izaijo žiniai — Dievo žiniai. Deja, tą patį pasakytume ir apie šiuolaikinius žmones! Daugelis nesiklauso Jehovos liudytojų, skelbiančių gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, kuri nebe už kalnų.

17. Ką Izaijas turi omenyje klausdamas „Ar ilgai?“

¹⁷ Izaijas nerimauja: „Aš klausiau: ‛Ar ilgai, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‛Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų, namai be žmonių, o kraštas pavirs dykyne. Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės’“ (Izaijo 6:11, 12, Brb). Izaijas teiraujasi: „Ar ilgai?“ Ne, jis nesmalsauja, kiek laiko reikės skelbti abejingai tautai. Veikiau jis rūpinasi, kaip ilgai tauta bus dvasiškai puolusi ir kaip ilgai Jehovos vardas bus niekinamas žemėje. (Žiūrėk Psalmyno 74:9-11.) Tad ar ilgai tvers apgailėtina padėtis?

18. Iki kolei tauta neišsikapstys iš dvasinio nuopuolio ir ar Izaijas sulauks galutinio pranašystės išsipildymo?

¹⁸ Deja, Jehova atsako, jog tauta neišsikapstys iš dvasinio nuopuolio, kol neparagaus visų nelaimių, ištiksiančių už Dievo neklausymą, — nelaimių, numatytų sandoroje su Dievu (Kunigų 26:21-33; Pakartoto Įstatymo 28:49-68). Tauta bus sužlugdyta, žmonės ištremti, kraštas ištuštės. Nors Izaijas pranašaus daugiau kaip 40 metų (net ir karaliaus Uzijo provaikaičio Ezekijo laikais), jis nesulauks 607 m. p. m. e. ir nematys, kaip babiloniečių kariuomenė griauna Jeruzalės miestą bei šventyklą. Vis dėlto  Izaijas ištikimai vykdys pavedimą ligi mirties, likus daugiau kaip 100 metų iki tautos nelaimės.

19. Ką Dievas pažada Izaijui, nors tauta bus nukirsta lyg medis?

¹⁹ Nuniokojimas tikrai įvyks ir Judo „kraštas pavirs dykyne“, bet padėtis nėra beviltiška (2 Karalių 25:1-26). Jehova patikina Izaiją: „‛Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka, jis grįš pas Dievą, nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas, kurių kelmas lieka net nukirtus medį.’ Šventoji sėkla — jo kelmas“ (Izaijo 6:13). Taip, „dešimtadalis... šventoji sėkla“ liks, kaip kad nukirtus galingą medį lieka kelmas. Izaiją guodžia pažadas, kad jo tautoje rasis šventas likutis. Lyg didžiulis medis, nukirstas kurui, tauta vėl bus deginama, tačiau Izraelio — simbolinio  medžio kelmas pasiliks. Tai bus Jehovai šventa sėkla, arba palikuonys. Ilgainiui kelmas vėl išleis atžalas ir medis ataugs. (Palygink Jobo 14:7-9; Danieliaus 4:23 [4:26, Brb].)

20. Kaip pirmąkart išsipildė Izaijo pranašystės paskutinė dalis?

²⁰ Ar pranašystė išsipildė? Taip. Praslinkus septyniasdešimčiai metų nuo Judo žemės nuniokojimo, dievobaimingas tautos likutis sugrįžo iš Babilono tremties. Jie atstatė šventyklą bei miestą, atkūrė šalyje teisingą garbinimą. Žydai atgavo Dievo dovaną — tėvynę, todėl Jehovos pranašystė, paskelbta per Izaiją, galėjo antrąsyk išsipildyti. Kaip? (Ezros 1:1-4)

Kaip dar išsipildė pranašystė?

21—23. a) Kam ir kaip išsipildė Izaijo pranašystė pirmajame amžiuje? b) Kas buvo „šventoji sėkla“ pirmajame amžiuje ir kaip ji išliko?

²¹ Pranašo Izaijo užduotis vaizdavo, kaip Mesijas, Jėzus Kristus, darbuosis apytikriai po 800 metų  (Izaijo 8:18; 61:1, 2; Luko 4:16-21; Hebrajams 2:13, 14). Nors didybe Jėzus pranoko Izaiją, dangiškojo Tėvo siunčiamas jis irgi noriai atsišaukė: „Štai ateinu... vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Hebrajams 10:5-9; Psalmyno 40:7-9 [40:6-8, Brb])

²² Visai kaip Izaijas, Jėzus ištikimai dirbo pavestą darbą ir žmonės panašiai reagavo. Izaijo amžininkai nebuvo linkę priimti skelbiamos žinios, — Jėzaus dienų žydai pasirodė ne ką geresni (Izaijo 1:4). Tarnyboje Jėzus dažnai pasakodavo palyginimus. Todėl jo mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota. Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‛Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau’“ (Mato 13:10, 11, 13-15; Morkaus 4:10-12; Luko 8:9, 10).

²³ Cituodamas Izaiją, Jėzus davė suprasti, jog pranašystė pildosi jo dienomis. Apskritai liaudis buvo tokio nusistatymo kaip Izaijo laikų žydai; tauta — akla ir kurčia Jėzaus skelbiamoms tiesoms. Tad netrukus užgriuvo pražūtis (Mato 23:35-38; 24:1, 2). Romėnų pajėgos, vadovaujamos karvedžio Tito, 70 m. e. m. atžygiavo prieš Jeruzalę ir sugriovė miestą bei šventyklą. Tiesa, kai kurie žmonės anksčiau  paklausė Jėzaus ir tapo jo mokiniais. Jėzus vadino juos ‛palaimintais’ (Mato 13:16-23, 51). Jis perspėjo juos, kad, pamatę „Jeruzalę, supamą kariuomenės“, tuojau ‛bėgtų į kalnus’ (Luko 21:20-22). Taigi „šventoji sėkla“, įtikėjusi ir suburta į dvasinę tautą „Dievo Izraelį“, išsigelbėjo (Galatams 6:16). *

24. Kaip Paulius pritaikė Izaijo pranašystę ir ką tai rodo?

²⁴ Apie 60 m. e. m. apaštalas Paulius buvo namų arešte Romoje. Čia jis pasirūpino susitikti su „žydų vyresniaisiais“ bei kitais asmenimis ir „liudijo apie Dievo karalystę“. Kai daugelis nepriėmė žinios, Paulius pasakė, jog šitaip pildosi Izaijo pranašystė (Apaštalų darbų 28:17-27; Izaijo 6:9, 10). Taigi Jėzaus mokiniai atliko panašią užduotį kaip Izaijas.

25. Ką supranta ir kaip atsiliepia šiuolaikiniai Dievo liudytojai?

²⁵ Šiuolaikiniai Jehovos liudytojai irgi supranta, kad Jehova Dievas yra savo šventykloje (Malachijo 3:1). Panašiai kaip Izaijas, jie sako: „Štai aš, siųsk mane!“ Jie uoliai skelbia perspėjimą, kad artinasi šios piktosios santvarkos galas. Vis dėlto pasitvirtina Jėzaus žodžiai: palyginti nedaugelis atveria savo akis ir ausis, kad matytų, girdėtų ir išsigelbėtų (Mato 7:13, 14). Tikrai laimingi yra visi, kurie palenkia savo širdis klausytis ir ‛būti pagydyti’ (Izaijo 6:8, 10).

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 94 puslapyje]

„Štai aš, siųsk mane!“

[Iliustracija 97 puslapyje]

„Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų“