Jehova karaliauja
Dvidešimtas skyrius
Jehova karaliauja
1, 2. a) Kas patirs Jehovos pyktį? b) Ar Judo gyventojai išvengs bausmės ir iš kur tai žinome?
BABILONAS, Filistija, Moabas, Sirija, Etiopija, Egiptas, Edomas, Tyras, Asirija, — visi jie patirs Jehovos pyktį. Izaijas pranašavo, kokios nelaimės ištiks priešiškas tautas ir miestus. O Judą? Ar Judo gyventojai išvengs bausmės už nuodėmingą elgesį? Istorinis pranešimas sako, kad tikrai ne!
2 Prisiminkime, kas atsitiko Samarijai, Izraelio dešimties giminių karalystės sostinei. Ta tauta nesilaikė sandoros su Dievu ir nesisaugojo blogos aplinkinių tautų įtakos. Samarijos gyventojai „darė nedorus darbus, pykdydami Viešpatį... Užtat Viešpats labai supyko ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido“. Prievarta „izraelitai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją“ (2 Karalių 17:9-12, 16-18, 23; Ozėjo 4:12-14). Liūdnas Izraelio galas nieko gera nežada giminiškai Judo karalystei.
Izaijas pranašauja, kad Judas bus nuniokotas
3. a) Kodėl Jehova apleidžia Judo dviejų giminių karalystę? b) Ką Jehova ryžtasi daryti?
3 Jude viešpatavo ir keletas Dievui ištikimų karalių, tačiau dauguma nebuvo tokie. Netgi dievobaimingo karaliaus (pavyzdžiui, Jotamo) valdomi, žmonės ne visai atsikratė klaidingo garbinimo (2 Karalių 15:32-35). Judo piktenybių saiką pripildė kraugeriškas karalius Manasas. Anot žydų padavimo, jis įsakė nubausti ištikimąjį pranašą Izaiją mirtimi: perpjauti pusiau. (Palygink Hebrajams 11:37.) Piktasis karalius „taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias Viešpats buvo sunaikinęs izraelitų labui“ (2 Metraščių 33:9). Valdant Manasui, kraštas buvo suterštas labiau negu kanaaniečių laikais. Todėl Jehova pareiškia: „Štai atvedu Jeruzalei ir Judui tokią nelaimę, kad net ausyse spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs... Taip šluostysiu Jeruzalę, kaip šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas. Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps visų savo priešų auka ir grobiu, nes darė, kas nedora mano akyse, ir pykdė mane“ (2 Karalių 21:11-15).
4. Ką Jehova darys Judui ir kaip išsipildo ši pranašystė?
4 Kaip dubuo, apverstas išvarvėti, kraštas ištuštės, žmonių neliks. Izaijas vėl pranašauja nuniokojimą Judui ir Jeruzalei. Jis pradeda tokiais žodžiais: „Štai Viešpats niokoja žemę ir daro ją dyką, apverčia aukštyn kojomis ir išblaško jos gyventojus“ (Izaijo 24:1). Pranašystė išsipildo, kai Jeruzalės miestą ir šventyklą sugriauna karaliaus Nebukadnecaro siųsta babiloniečių kariuomenė ir kai gausybę Judo gyventojų pražudo kalavijas, badas ir maras. Dauguma žydų atsiduria Babilono tremtyje, o saujelė paliktųjų bėga į Egiptą. Judo žemė nusiaubiama ir visai ištuštinama. Nebėra nė naminių gyvulių. Apleistas kraštas virsta dykyne; niūriuose griuvėsiuose prieglobstį randa tiktai laukiniai žvėrys ir paukščiai.
5. Ar kas nors išvengs Jehovos bausmės? Paaiškink.
5 Ar Judo bausmės dieną kas nors susilauks pasigailėjimo? Izaijas atsako: „Bus kaip liaudžiai, taip ir kunigui, kaip tarnui, taip ir šeimininkui, kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui, kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei, kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui, kaip skolintojui, taip ir skolininkui. Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota, nes taip nusprendė Viešpats“ (Izaijo 24:2, 3). Turtai ir garbė tarnauti šventykloje nieko nereikš. Nebus jokių išimčių. Kraštas toks sugedęs, kad į nelaisvę privalės eiti visi: kunigai, tarnai ir šeimininkai, pirkėjai ir pardavėjai.
6. Kodėl Jehova nebelaimina krašto?
6 Aiškumo dėlei Izaijas pasako, kodėl užgrius nelaimė ir kokia ji bus pražūtinga: „Kraštas liūdi ir vysta, pasaulis nuleido galvą ir nyksta; geriausi tautos žmonės krinta prapultin. Žemė suteršta joje gyvenančiųjų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą [„sandorą, galiojančią iki neapibrėžto laiko“, NW]. Todėl ryja žemę prakeiksmas, jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes. Todėl jie blykšta iš baimės, ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis“ (Izaijo 24:4-6). Izraelitams duotoji Kanaano žemė buvo „kraštas, tekantis pienu ir medumi“ (Pakartoto Įstatymo 27:3). Vis dėlto žmonių gerovė priklauso nuo Jehovos palaimų. Jeigu jie laikysis Dievo įstatų bei įsakymų, žemė ‛išaugins savo derlių’; jeigu jie nusižengs įstatymams bei paliepimams, žemdirbių pastangos „niekais nueis“ ir žemė „neduos derliaus“ (Kunigų 26:3-5, 14, 15, 20). Jehovos prakeiksmas ‛ris žemę’ (Pakartoto Įstatymo 28:15-20, 38-42, 62, 63). Dabar Judas ir užsitraukia prakeiksmą.
7. Kaip Įstatymo sandora turėjo teikti palaimų izraelitams?
7 Maždaug prieš 800 metų iki Izaijui pranašaujant izraelitai savanoriškai užmezgė sandoros ryšius su Jehova ir įsipareigojo tvirtai laikytis šios sutarties (Išėjimo 24:3-8). Įstatymo sandora numatė, kad jeigu jie paklus Jehovos įsakymams, bus apsčiai laiminami, o jeigu sulaužys sandorą, neteks Dievo palaimų ir atsidurs priešų nelaisvėje (Išėjimo 19:5, 6; Pakartoto Įstatymo 28:1-68). Įstatymo sandora buvo sudaryta per Mozę neribotam, neapibrėžtam laikui. Ji turėjo saugoti izraelitus, kol ateis Mesijas (Galatams 3:19, 24).
8. a) Kaip tauta „nesilaikė įstatymų“ ir „pažeidė įstatus“? b) Kodėl sakoma, jog „geriausi tautos žmonės“ pirmieji ‛kris prapultin’?
8 Tačiau tauta „sulaužė sandorą, galiojančią iki neapibrėžto laiko“, ir abejingai peržengė Dievo įstatymus. Žmonės „pažeidė įstatus“ ir iškraipė Jehovos įvestą teisinę tvarką (Išėjimo 22:24 [22:25, Brb]; Ezechielio 22:12). Užtat jie bus pašalinti iš krašto. Bausmės dieną tegul jie nesitiki malonės. Praradę Jehovos apsaugą ir palankumą, pirmieji ‛kris prapultin’ didžiūnai, „geriausi tautos žmonės“. Pranašystei pildantis ir Jeruzalės nuniokojimui artėjant, pirmiausia egiptiečiai, paskui ir babiloniečiai padaro Judo karalius savo vasalais. Vėliau karalius Jehojachinas bei kiti karališkosios šeimos nariai vieni iš pirmųjų patenka į Babilono nelaisvę (2 Metraščių 36:4, 9, 10).
Džiaugsmas apleidžia kraštą
9, 10. a) Kiek svarbos Izraelyje teikiama žemdirbystei? b) Ką reiškia pasakymas, kad visi žmonės ‛sėdi po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais’?
9 Izraelio tauta yra žemdirbių bendruomenė. Įžengę į Pažadėtąją žemę, izraelitai tuojau ėmėsi auginti javus ir veisti galvijus. Žemdirbystei daug dėmesio skiriama Izraelio įstatymuose. Kas septinti metai krašte yra privalomas šabo poilsis, kad dirvos nenusialintų (Išėjimo 23:10, 11; Kunigų 25:3-7). Trys metinės šventės, palieptos švęsti tautai, sutampa su žemdirbystės sezonais (Išėjimo 23:14-16).
10 Visoje šalyje auginami vynuogynai. Šventasis Raštas priskiria vynuogių vyną, „kuris linksmina žmogaus širdį“, prie Dievo dovanų (Psalmyno 104:15). Pasakymas, kad visi žmonės ‛sėdi po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais’, reiškia gerovę, taiką ir saugumą, laiduojamą Dievo teisingos valdžios (1 Karalių 5:5 [4:25, Brb]; Michėjo 4:4). Gerai užderėjus vynuogėms, žmonės dainuoja, džiaugiasi palaima (Teisėjų 9:27; Jeremijo 25:30). Ir priešingai: jeigu vynmedžiai džiūsta, vynuogių nebeaugina ir vynuogynai virsta erškėčiuotomis dykynėmis, — vadinasi, Jehova nebelaimina. Ateina metas didžiai sielvartauti.
11, 12. a) Kaip Izaijas pailiustruoja Jehovos bausmės padarinius? b) Kokią niūrią perspektyvą nurodo Izaijas?
11 Jehovos palaimų netekusiam kraštui aprašyti dera vynuogynų ir vyno iliustracija: „Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta; kam džiūgavo širdis, tas dabar dūsauja. Smagus būgnų dundesys paliovė, lėbautojų triukšmas nuščiuvo, žavintys arfos garsai nutilo. Nutilo linksmosios dainos prie vyno; girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu. Sąmyšio miestas — griuvėsiai; namų durys visur užsklęstos, kad kas neįeitų į vidų. Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno; džiaugsmas dingo, linksmybės paliko kraštą. Iš miesto liko vien griuvėsių krūva; jo vartai išgriauti ir apleisti“ (Izaijo 24:7-12).
12 Gražiu būgno ir arfos skambesiu šlovinamas Jehova ir išreiškiamas džiaugsmas (2 Metraščių 29:25; Psalmyno 81:3 [81:2, Brb]). Dievo bausmė nutildys muziką. Nebesidarbuos džiaugsmingi vynuogių rinkėjai. Jeruzalės vartai bus „išgriauti ir apleisti“, „namų durys visur užsklęstos“, kad niekas neįeitų į vidų; miesto griuvėsiuose nebeaidės laimingi balsai. Kokia niūri perspektyva derlingojo krašto gyventojams!
Likutis „džiugiai skelbia Viešpaties didybę“
13, 14. a) Kokie yra Jehovos įstatymai dėl žemdirbystės? b) Kaip Izaijas, remdamasis žemdirbystės įstatymais, paaiškina, kad Jehovos bausmės dieną išsigelbės kai kurie žmonės? c) Kas laukia ištikimų judėjų, nors ateis tamsus išbandymų metas?
13 Izraelitai daužo lazdomis per alyvmedžius ir susirenka nukritusias alyvas. Dievo Įstatymas draudžia jiems skinti alyvas tiesiog nuo šakų. Panašiai ir vynuogių derlių nuėmę jie nebegali rankioti užsilikusių uogų. Derliaus likučiai priklauso vargšams — „ateiviui, našlaičiui ir našlei“ (Pakartoto Įstatymo 24:19-21). Izaijas, remdamasis gerai žinomais įstatymais, paaiškina džiugų faktą, kad bus asmenų, išsigelbėjusių Jehovos bausmės dieną: „Žemė ir tautos atrodo kaip alyvmedis alyvų derlių nukrėtus, kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus. Šie pakelia balsą, džiugiai skelbia Viešpaties didybę. Iš vakarų jie krykštauja, rytuose jie džiūgauja, pamariuose jie šlovina Viešpaties, Izraelio Dievo, vardą. Nuo žemės pakraščių girdime juos giedant: ‛Tebūna šlovė Teisiajam!’“ (Izaijo 24:13-16a)
14 Kaip kad nuėmus derlių lieka vienas kitas vaisius ant alyvmedžio ar uoga ant vynmedžio, taip ir Jehovai įvykdžius nuosprendį liks truputis žmonių — „išrankos vynuogių derlių nuėmus“. Pranašas jau kalbėjo apie juos 6-oje eilutėje ir sakė, kad „gyvų žmonių liks tik nedaugelis“. Kai kurie asmenys pergyvens Jeruzalės ir Judo nuniokojimą (nors tokių bus nedaug), o vėliau likutis sugrįš iš nelaisvės ir vėl įsikurs krašte (Izaijo 4:2, 3; 14:1-5). Tyraširdžiams ateis tamsus išbandymų metas, tačiau priešaky išgelbėjimas ir džiaugsmas. Žmonės, išlikę gyvi, regės Jehovos pranašišką žodį virstant tikrove ir supras, kad Izaijas iš tiesų buvo Dievo pranašas. Jie nesitvers džiaugsmu matydami, kaip išsipildo atkūrimo pranašystės. Kad ir kur jie būtų nublokšti — Viduržemio jūros salose (vakaruose), Babilone (rytuose) ar kokioje kitoje vietoje, — jie liaupsins Dievą, nes liko gyvi, ir giedos: „Tebūna šlovė Teisiajam!“
Jehovos nuosprendžio nepavyks išvengti
15, 16. a) Kokius jausmus Izaijui sukelia tautos ateitis? b) Kas atsitiks neištikimiems krašto gyventojams?
15 Dabar dar ne laikas džiūgauti. Izaijas primena savo amžininkams, kokia yra tikrovė: „Bet aš tariau: ‛Galas man! Galas man! Ak, vargas man! Išdavikai nesiliauja išdavinėti. Išdavikai klastingai išdavė! Siaubas, duobė, pinklės laukia jūsų, žemės gyventojai! Kas nuo siaubo bėgs, tas duobėn įpuls; kas iš duobės išlips, tas į pinkles įsipainios, nes dangaus langai aukštai bus atidaryti, ir žemės pamatai sudrebės. Žemė aižės ir skeldės, žemė plyš ir krūpčios, žemė siūbuote siūbuos. Žemė kaip girta svyruos, kaip sargo pašiūrė sverdės. Jos nuodėmės ją slegia; ji parpuls po jų našta ir nepajėgs atsikelti’“ (Izaijo 24:16b-20).
16 Izaijas sielojasi, kad jo tautą ištiks nelaimė. Apgailėtina padėtis liūdina ir skaudina. Daug apgavikų įvaro baimę krašto gyventojams. Jehova nebeteiks apsaugos, ir neištikimi izraelitai drebės iš siaubo dieną naktį. Jie nuogąstaus dėl savo gyvybės. Išsižadėję Jehovos įstatymų ir nusigręžę nuo Dievo išminties, jie būtinai patirs negandą (Patarlių 1:24-27). Klastūnai melu bei apgaule veda krašto gyventojus į pražūtį ir stengiasi įtikinti, kad viskas bus gerai. Bet nelaimė tikrai įvyks (Jeremijo 27:9-15). Svetimšaliai priešai ateis, apiplėš juos ir paims į nelaisvę. Dėl viso to Izaijas labai kremtasi.
17. a) Kodėl nebus jokio išsigelbėjimo? b) Kas atsitiks žemei, kai nuo dangaus bus paleista Jehovos teisminė galia?
17 Tačiau pranašas privalo skelbti, kad nebus jokio išsigelbėjimo. Nors žmonės mėgintų bėgti, nepaspruks. Išvengę vienos nelaimės, paklius į kitą — neras saugios vietos. Bus panašiai kaip medžiojamam žvėriui, kuris aplenkęs duobę įsipainioja žabanguose. (Palygink Amoso 5:18, 19.) Jehovos teisminė galia, paleista nuo dangaus, sudrebins žemės pamatus. Žemė kaip girta svirduliuoja, apsunkusi nuo kaltės krenta ir nebepasikelia (Amoso 5:2). Jehovos nuosprendis galutinis. Kraštas bus visiškai nusiaubtas ir suniokotas.
Jehova šlovingai viešpataus
18, 19. a) Kas gali būti vadinama „Galybėmis dangaus skliaute“ ir kaip jie suvaromi į „duobę“? b) Kaip „po ilgo laiko“ bus atkreiptas dėmesys į „Galybes dangaus skliaute“? c) Kaip Jehova atkreipia dėmesį į „žemės karalius“?
18 Dabar Izaijas pranašauja, kaip Jehova galutinai įgyvendins savo tikslą didesniu mastu: „Tą dieną Viešpats nubaus Galybes dangaus skliaute, o žemės karalius — žemėje. Jie bus suvaryti į krūvą, tarsi belaisviai duobėje. Jie bus uždaryti kalėjime ir po ilgo laiko gaus bausmę. Tada mėnulis paraus, saulė susigės, nes Galybių Viešpats ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus šlovingas tarp savo seniūnų“ (Izaijo 24:21-23).
19 „Galybėmis dangaus skliaute“ turbūt vadinami demonai, „šių tamsybių pasaulio valdovai ir dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose“ (Efeziečiams 6:12). Jie daro didelę įtaką pasaulio vadovams (Danieliaus 10:13, 20; 1 Jono 5:19). Demonai stengiasi atitraukti žmones nuo Jehovos tyro garbinimo. Jie sėkmingai suvilioja Izraelį mėgdžioti kaimyninių tautų nedorą elgseną ir užsitraukti Dievo bausmę! Bet galiausiai Šėtonas su savo demonais privalės atsiskaityti: Jehova atkreips dėmesį į juos pačius bei žemės valdovus („žemės karalius — žemėje“), kuriuos jie skatina priešintis Dievui ir nusižengti jo įstatymams (Apreiškimo 16:13, 14). Izaijas simboliškai sako, kad jie bus suvaryti „tarsi belaisviai duobėje“. „Po ilgo laiko“, galbūt Jėzaus Kristaus Tūkstantmečio valdymo pabaigoje, kai Šėtonas ir demonai (tačiau ne „žemės karaliai“) bus trumpam paleisti, Dievas pelnytai įvykdys jiems galutinę bausmę (Apreiškimo 20:3, 7-10).
20. Kaip ir kada Jehova „tapo karaliumi“ senovėje bei mūsų laikais?
20 Izaijo pranašystė čia suteikia žydams nuostabią viltį. Metui atėjus, Jehova sužlugdys senąjį Babiloną ir grąžins žydus į tėvynę. 537 m. p. m. e., kai Dievas apreiškia savo galią ir visavaldystę dėlei savosios tautos, jai galima sakyti: „Tavo Dievas tapo karaliumi!“ (Izaijo 52:7, NW) Mūsų laikais Jehova „tapo karaliumi“ 1914 metais, kai pasodino Jėzų Kristų į dangiškosios Karalystės sostą (Psalmyno 96:10). Jehova „tapo karaliumi“ ir 1919 metais, kai parodė savo karališkąją galią, išlaisvindamas dvasinį Izraelį iš didžiosios Babelės gniaužtų.
21. a) Kaip „mėnulis paraus, saulė susigės“? b) Koks išpranašautasis šūksnis nuaidės?
21 Jehova vėl ‛taps karaliumi’, kai padarys galą didžiajai Babelei ir visai šiai sugedusiai pasaulio santvarkai (Zacharijo 14:9; Apreiškimo 19:1, 2, 19-21). Paskui Jehova taip didingai karaliaus, kad jo akivaizdoje naktį nublanks mėnulio pilnatis ir vidudienį — skaisti saulė. (Palygink Apreiškimo 22:5.) Dangaus šviesuliai, vaizdžiai tariant, neišdrįs lygintis su šlovinguoju Kareivijų Jehova. Jis bus aukščiausiasis Valdovas. Visi matys Jehovos šlovę ir visagalybę (Apreiškimo 4:8-11; 5:13, 14). Kokia nuostabi perspektyva! Tuomet visoje planetoje nuaidės garsus Psalmyno 97:1 (NW) šūksnis: „Pats Jehova tapo karaliumi! Tegul džiaugiasi žemė. Tegul linksminasi daugybė salų.“
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 262 puslapyje]
Krašte nutils muzika ir džiaugsmingi balsai
[Iliustracija 265 puslapyje]
Kaip kad vaisius, nuėmus derlių, lieka kyboti ant medžio, taip Jehovos bausmės dieną išsigelbės kai kurie žmonės
[Iliustracija 267 puslapyje]
Izaijas sielojasi, kad jo tautą ištiks nelaimė
[Iliustracija 269 puslapyje]
Nei saulė, nei mėnulis savo šlove neprilygs Jehovai
