Dvidešimt pirmas skyrius

Jehova pakelia ranką

Izaijo 25:1—27:13

1. Kodėl Izaijas brangina Jehovą?

IZAIJAS labai myli Jehovą ir mielai jį šlovina. Pranašas sušunka: „Viešpatie, tu — mano Dievas; garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą.“ Kodėl Kūrėjas jam toks brangus? Pirmiausia todėl, kad jis pažįsta Jehovą, žino apie Dievo darbus. Tai rodo tolesni žodžiai: „Tu įvykdei nuostabius užmojus; visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei“ (Izaijo 25:1). Izaijas (kaip ir Jozuė) žino, kad Jehova ištikimas. Jis įgyvendina visus „užmojus“, pasiekia savo tikslus. Juo verta pasikliauti (Jozuės 23:14).

2. Kokį Jehovos užmojį dabar skelbia Izaijas ir prieš ką Dievas gali būti užsimojęs?

² Jehova užsimoja skelbti teismines žinias Izraelio priešams. Įkvėptas Izaijas sako: „Tu pavertei miestą akmenų krūva, tvirtoves — griuvėsiais; svetimųjų rūmų nebėra ir jie niekad nebebus atstatyti“ (Izaijo 25:2, Brb). Kas yra tas neįvardytas miestas? Galbūt Izaijas kalba apie Arą — moabitų, senų Dievo tautos priešų, miestą. * Arba apie dar galingesnį miestą — Babiloną (Izaijo 15:1; Sofonijo 2:​8, 9).

3. Kaip Jehovą šlovina priešai?

³ Kaip reaguos Jehovos priešai, kai jis įgyvendins  savo užmojį prieš jų įtvirtintą miestą? „Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės, drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai“ (Izaijo 25:3). Suprantama, priešai bijos visagalio Dievo. O kaip jį šlovins? Gal išsižadės netikrų dievų ir ims tyrai garbinti Jehovą? Anaiptol! Panašiai kaip faraonas ir Nebukadnecaras, jie šlovins Jehovą nenorom pripažindami jo milžinišką pranašumą (Išėjimo 10:​16, 17; 12:​30-33; Danieliaus 4:34 [4:37, Brb]).

4. Kokie „žiauriųjų tautų miestai“ gyvuoja šiandieną ir kaip jie šlovina Jehovą?

⁴ „Žiauriųjų tautų miestus“ dabar atstoja „didysis miestas, valdantis žemės karalius“ — „didžioji Babelė“, pasaulinė klaidingos religijos imperija (Apreiškimo 17:​5, 18). Pagrindinė šios imperijos dalis yra krikščionijos pasaulis. O kaip Jehovą šlovina krikščionijos bažnyčių vadovai? Jie apmaudžiai pripažįsta, kad Dievas padarė nuostabių dalykų dėlei savo tautos. 1919 metais, kai Jehova išvadavo savo tarnus iš didžiosios Babelės dvasinių gniaužtų ir paskatino uoliai darbuotis, tie vadovai, „baimės pagauti, ėmė garbinti dangaus Dievą“ (Apreiškimo 11:13). *

5. Kaip Jehova apsaugo tuos žmones, kurie visiškai juo pasitiki?

⁵ Nors priešams Jehova kelia siaubą, jis yra priebėga savo romiems, nuolankiems tarnams. Religiniai ir politiniai tironai veltui stengiasi palaužti tikrųjų garbintojų tikėjimą, nes šie visiškai pasitiki Jehova. Galop Dievas lengvai nutildo savo priešininkus, tarsi  debesiu pridengdamas dykumą nuo saulės kaitros ar pastatydamas sieną audrai užstoti. (Perskaityk Izaijo 25:​4, 5.)

‛Puota visoms tautoms’

6, 7. a) Kokią puotą iškelia Jehova ir kam? b) Ką vaizduoja Izaijo išpranašautasis pokylis?

⁶ Kaip meilingas tėvas, Jehova ne tiktai saugo, bet ir maitina savuosius vaikus, ypač dvasiškai. Išlaisvinęs savo tautos žmones 1919 metais, Jehova iškelia jiems pergalės puotą, patiekia apsčiai dvasinio maisto: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais“ (Izaijo 25:6).

⁷ Puotaujama Jehovos „kalne“. Kokiame kalne? Tai „Viešpaties namų kalnas“, į kurį visos tautos plūsta „paskutinėmis dienomis“. Tai Jehovos „šventasis kalnas“, kuriame jo garbintojai nedaro jokios skriaudos nei jokios niekšybės (Izaijo 2:2, Brb; 11:9). Šioje iškilioje garbinimo vietoje Jehova suruošia prašmatnų pokylį ištikimiesiems. Dvasinės gėrybės, dabar teikiamos dosniai, pranašauja materialinę gerovę ateityje, kai Dievo Karalystė pasidarys vienintelė žmonijos vyriausybė. Tuomet niekas nealks. „Krašte tebūna gausu grūdų, pasėliai tevilnija ant kalnų viršūnių“ (Psalmyno 72:​8, 16).

8, 9. a) Kokių dviejų didelių žmonijos priešų bus atsikratyta? Paaiškink. b) Kaip Dievas pašalins savo tautos gėdą?

⁸ Dvasinės Dievo puotos dalyviai turi šlovingą perspektyvą. Paklausykime Izaijo žodžių. Nuodėmę ir  mirtį lygindamas su „nuometu“, arba „šydu“, jis sako: „Šiame kalne jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:​7, 8a).

⁹ Nebebus nuodėmės ir mirties! (Apreiškimo 21:​3, 4) Lengviau atsikvėps Jehovos tarnai, tūkstančius metų kentę nepelnytą gėdą. „Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo Viešpats!“ (Izaijo 25:8b) Kaip tai įmanoma? Jehova atsikratys gėdintojo Šėtono ir jo sėklos (Apreiškimo 20:​1-3). Dėkinga Dievo tauta sušuks: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Izaijo 25:9)

Išdidieji pažeminami

10, 11. Kaip griežtai Jehova elgsis su Moabu?

¹⁰ Jehova gelbsti nuolankius savo tautos žmones. Izraelio kaimynas Moabas yra išdidus, o Jehova bodisi išdidumo (Patarlių 16:18). Todėl Moabo laukia pažeminimas. „Viešpaties ranka ilsėsis ant šio kalno, bet Moabas bus vietoje sumintas kaip šiaudai į liūną. Išskės jis savo rankas Moabe, kaip plaukikas skečia rankas plaukdamas, ir kiekvienu savo rankų mostu mažins jo puikybę. Tvirtovę su aukštais mūrais jis nugriaus, sulygins su žeme ir pavers dulkėmis“ (Izaijo 25:​10-12).

 ¹¹ Jehovos ranka „ilsėsis“ ant jo šventojo kalno, tai yra jį saugos. O išdidusis Moabas bus nutėkštas ir sumintas tarsi „į liūną“. Izaijo laikais šiaudai trypiant įspaudžiami į mėšlo krūvas ir šitaip daromos trąšos. Tad nors Moabas apsitvėręs aukštomis, iš pažiūros saugiomis sienomis, Izaijas jam pranašauja pažeminimą.

12. Kodėl būtent Moabui Jehova skelbia teismo nuosprendį?

¹² Kodėl Jehova taip griežtai užsimoja prieš Moabą? Moabitai yra kilę iš Abraomo sūnėno Loto, Jehovos garbintojo. Dievo sandoros tautai jie ne tiktai kaimynai, bet ir giminės. Tačiau jie garbina netikrus dievus ir yra užkietėję Izraelio priešai. Jie nusipelnė bausmės. Visu tuo Moabas labai panašus į šiuolaikinius Jehovos tarnų priešus ir ypač į krikščionijos pasaulį, kuris sakosi kilęs iš pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo, tačiau, kaip matėme, yra kertinis didžiosios Babelės akmuo.

Išgelbėjimo giesmė

13, 14. Kodėl šiuolaikinė Dievo tauta lyginama su ‛tvirtu miestu’ ir kam leidžiama į jį įeiti?

¹³ O Dievo tautos žmonės? Džiaugdamiesi Jehovos malone ir apsauga, jie gieda giesmę. „Tą dieną Judo šalyje bus giedama giesmė: ‛Tvirtas mūsų miestas! Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą! Atverkite vartus! Teįeina teisioji tauta, kuri lieka ištikima’“ (Izaijo 26:​1, 2). Nors šitie žodžiai tikrai išsipildė senovėje, jie akivaizdžiai pildosi ir dabar. Jehovos „teisioji tauta“, dvasinis Izraelis, yra puikiai organizuota, lyg tvirtas miestas. Tai gera paskata džiūgauti ir giedoti!

 ¹⁴ Kokie žmonės įeina į „miestą“? Giesmėje atsakoma: „‛Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie tavimi [Dievu] pasitiki.’ Pasitikėkite Viešpačiu amžiais, nes Viešpats [„Jah Jehova“, NW] — amžiais tverianti Uola!“ (Izaijo 26:​3, 4) Jehova palaiko „nesvyruojančius“ — tuos, kurie noriai vadovaujasi teisingais principais ir pasikliauja juo, o ne apgaulinga komercine, politine, religine pasaulio sistema. „Jah Jehova“ yra vienintelė patikima saugumo Uola. Kas visiškai pasitiki Jehova, tas yra saugus ir turi „ramybę“ (Patarlių 3:​5, 6; Filipiečiams 4:​6, 7).

15. Kaip mūsų laikais pažeminamas „išdidus miestas“ ir kaip jį trypia ‛beturčių kojos’?

¹⁵ Dievo tautos priešų kitokia dalia. „Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių, sugriauna saugų [„išdidų“, Brb] miestą, sulygina su žeme ir paverčia dulkėmis. Jį trypia kojos, beturčių ir varguolių kojos“ (Izaijo 26:​5, 6). Čia Izaijas irgi gali kalbėti apie Moabo „išdidų miestą“ arba kokį kitą pasipūtusį miestą (pavyzdžiui, Babiloną). Šiaip ar taip, „išdidaus miesto“ piktenybės atsigręžia prieš jį patį: Jehovos „beturčiai ir varguoliai“ trypia jį. Šiandieną pranašystė taikytina didžiajai Babelei, ypač krikščionijos pasauliui. „Išdidus  miestas“ 1919 metais buvo priverstas paleisti Jehovos žmones ir gėdingai žlugo, o šie ėmė trypti savo senąjį grobėją (Apreiškimo 14:8). Kaip? Jie viešai skelbia, kad Jehova išlies įniršį ant didžiosios Babelės (Apreiškimo 8:​7-12; 9:​14-19).

Trokšti teisumo ir Jehovos „atsiminimo“

16. Kokį puikų atsidavimo pavyzdį rodo Izaijas?

¹⁶ Užrašęs pergalės giesmę, Izaijas kalba apie savo paties nuoširdų atsidavimą ir pasitenkinimą teisingojo Dievo tarnyba. (Perskaityk Izaijo 26:​7-9.) Pranašas rodo puikų pavyzdį ‛laukdamas Viešpaties’ ir trokšdamas Jehovos „vardo“ bei „atsiminimo“ (Skv). Kas yra Jehovos atsiminimas? Išėjimo 3:15 (NW) sakoma: „Jehova... Toks mano vardas iki neapibrėžto laiko ir mano atminimas iš kartos į kartą.“ Izaijas brangina Jehovos vardą ir visa, ką jis reiškia: Dievo teisingus kelius, teisingus principus. Žmonės, kurie ugdosi Jehovai šitokią meilę, tikrai yra laiminami (Psalmyno 5:9 [5:8, Brb]; 25:​4, 5; 135:13).

17. Kokių vertingų dalykų negaus nedorėliai?

¹⁷ Bet ne visi myli Jehovą ir vertina jo aukštas normas. (Perskaityk Izaijo 26:10.) Nedorėliai užsispyrę nesimoko teisumo ir negali įeiti į „dorumo šalį“ — moraliai bei dvasiškai dorų Jehovos tarnų sritį. Todėl jie „Viešpaties didybės nemato“. Kada Jehovos vardas bus pašventintas, žmonijai teks apsčiai palaimų, tačiau nedorėliai to meto nesulauks. Netgi naujajame pasaulyje, kai visa žemė bus „dorumo šalis“, kai kurie asmenys gali paniekinti Jehovos gerumą.  Jų vardai nebus įrašyti gyvenimo knygoje (Izaijo 65:20; Apreiškimo 20:​12, 15).

18. Kaip suprasti, jog kai kurie Izaijo amžininkai yra savo noru akli, ir kada jie bus priversti ‛pamatyti’ Jehovą?

¹⁸ „Viešpatie, tavo ranka pakelta, bet jie to nemato. Tesusigėsta, matydami tavo uolumą savo tautai; ugnis, parengta tavo priešams, juos tepraryja“ (Izaijo 26:11). Izaijo dienomis Jehova apsaugo savo tautą ir kovoja su jos priešais. Jehovos ranka pasirodo šlovinga. Dauguma žmonių, deja, to nesupranta. Jie savo noru dvasiškai akli, tačiau bus priversti ‛pamatyti’, tai yra pripažinti, Jehovą, kuomet atsidurs jo uolumo ugnyje (Sofonijo 1:18). Vėliau Dievas sako Ezechieliui: „Jie turės žinoti, kad aš esu Jehova“ (Ezechielio 38:23, NW).

„Dievas griežtai auklėja, ką myli“

19, 20. Kodėl ir kaip Jehova drausmina savo tautą? Kas turi naudos iš tokio sudrausminimo?

¹⁹ Izaijas žino, jog tautiečių taika ir gerovė priklauso nuo Jehovos palaimų. „Viešpatie, tu skiri mums gerovę, nes atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!“ (Izaijo 26:12) Nors Jehova palaikė savo tautą ir suteikė jai galimybę tapti „kunigiška karalyste ir šventa tauta“, Judas gyvena permainingą gyvenimą (Išėjimo 19:6). Tarpais žmonės garbina netikrus dievus ir vis būna sudrausminami. Toks drausminimas, beje, yra Jehovos meilės išraiška, nes „Dievas griežtai auklėja, ką myli“ (Hebrajams 12:6).

²⁰ Dažnai Jehova sudrausmina savo žmones, leisdamas juos valdyti kitoms tautoms, „kitiems valdovams“.  (Perskaityk Izaijo 26:13.) 607 m. p. m. e. Dievas leidžia babiloniečiams paimti juos į nelaisvę. Ar tai išeina jiems į naudą? Kančia savaime nėra naudinga. Tačiau jei kenčiantis asmuo pasimoko iš negandų, atgailauja ir tampa ištikimu Jehovos tarnu, tada jis turi naudos (Pakartoto Įstatymo 4:​25-31). Ar žydai atgailauja Dievo akivaizdoje? Taip! Izaijas pranašiškai sako: „Mes vien tavo vardą atmename.“ Žydus, grįžusius iš tremties 537 m. p. m. e., dažnai reikia sudrausti dėl nuodėmių, tačiau jie niekados nebegarbina akmeninių dievų.

21. Kas atsitiks Dievo tautos engėjams?

²¹ O kas nutinka Izraelio grobėjams? „Jie mirę ir niekuomet neatgis, jie — šešėliai, ir niekuomet neprisikels, nes nubaudei juos, sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei“ (Izaijo 26:14). Babilonas kentės už tai, kad žiauriai elgėsi su Jehovos išrinktąja tauta. Pasitelkęs medus ir persus, Jehova įveiks Babiloną ir paleis jo belaisvius. Babilonas, didysis miestas, pasidarys bejėgis lyg miręs. Ilgainiui jis visai sunyks.

22. Kaip Dievo tauta laiminama šiais laikais?

²² Šių laikų išgryninto dvasinio Izraelio likutis buvo išvaduotas iš didžiosios Babelės ir sugrąžintas į Jehovos tarnybą 1919 metais. Atsigavę pateptieji krikščionys uoliai ėmėsi skelbti Karalystę (Mato 24:14). O Jehova išliejo palaimą: jų gretos didėjo ir „kitų avių“ milžiniška minia atėjo tarnauti drauge (Jono 10:16). „Tu padidinai savo tautą, Viešpatie, pagausinai tautą savo paties šlovei, į visas puses  praplatinai krašto ribas. Viešpatie, savo nelaimėje jie ieškojo tavęs ir šaukė iš skausmo, kai buvo baudžiami“ (Izaijo 26:​15, 16).

„Jų kūnai prisikels“

23. a) Kaip nuostabiai Jehova apreiškė savo galią 537 m. p. m. e.? b) Kas panašaus įvyksta 1919 m. e. metais?

²³ Izaijas vėl kalba apie Judą, kenčiantį Babilono nelaisvėje. Tautą jis palygina su gimdyve, kuri be pagalbos neįstengia pagimdyti lauktųjų palaimų. (Perskaityk Izaijo 26:​17, 18.) Pagalba ateina 537 m. p. m. e. ir Jehovos tauta grįžta į tėvynę, pasiryžusi atstatyti šventyklą ir atkurti teisingąjį garbinimą. Tauta lyg prisikelia iš numirusiųjų. „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa — rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Izaijo 26:19) Kokia Jehovos galios apraiška! Ir kaip didingai išsipildė šie žodžiai 1919 metais! (Apreiškimo 11:​7-11) Kaip mes laukiame, kada jie tiesiogiai išsipildys naujajame pasaulyje ir mirusieji, ‛išgirdę Jėzaus balsą, prisikels’ iš atminimo kapų! (Jono 5:​28, 29)

24, 25. a) Kaip 539 m. p. m. e. žydai galėjo paklusti, Jehovos liepiami slėptis? b) Kas dabar gali atstoti „kambarius“ ir kaip turėtume juos vertinti?

²⁴ Dievobaimingi žmonės, norintys gauti dvasinių palaimų, žadėtų per Izaiją, privalo klausyti Jehovos paliepimų: „Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis. Žiūrėk, Viešpats ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs  kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų“ (Izaijo 26:​20, 21; palygink Sofonijo 1:14). Gali būti, kad šitos Rašto eilutės pirmąkart išsipildo 539 m. p. m. e., kai medai ir persai, vadovaujami karaliaus Kyro, užgrobia Babiloną. Anot graikų istoriko Ksenofonto, Kyras, įžengęs į Babiloną, liepia gyventojams likti namuose, nes jo raitininkams „įsakyta žudyti visus, kuriuos ras lauke“. Pranašystėje minimi kambariai šiandieną glaudžiai siejasi su dešimtimis tūkstančių Jehovos tautos susirinkimų visame pasaulyje. Susirinkimai bus mums labai svarbūs ir ateityje, netgi per „didį sielvartą“ (Apreiškimo 7:14). Tad būtina deramai vertinti susirinkimą ir neapleisti jo! (Hebrajams 10:​24, 25)

²⁵ Netrukus ateis galas Šėtono pasauliui. Mes dar nežinome, kaip Jehova apsaugos savąją tautą tuo baisingu laiku (Sofonijo 2:3). Tačiau aišku, jog mūsų išgelbėjimas priklausys nuo tikėjimo Jehova ir ištikimybės bei paklusnumo jam.

26. Kas yra „Leviatanas“ Izaijo dienomis ir šiais laikais? Kas nutinka tam „slibinui jūroje“?

²⁶ Apie tą laiką Izaijas pranašauja: „Tą dieną Viešpats savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje“ (Izaijo 27:1). Pranašystei pildantis pirmą kartą, „Leviatanas“ yra šalys, kuriose Izraelis išblaškytas (pavyzdžiui, Babilonas, Egiptas, Asirija). Metui atėjus, tos šalys nesulaikys Jehovos žmonių, grįžtančių į tėvynę. O kas  yra šiuolaikinis Leviatanas? Atrodo, jog tai Šėtonas, „senoji gyvatė“, ir sugedusi pasaulio santvarka — jo įrankis kovoti su dvasiniu Izraeliu (Apreiškimo 12:​9, 10; 13:​14, 16, 17; 18:24). Jehovos tauta ištrūko iš „Leviatano“ nagų 1919 metais. Greit jis pranyks visiems laikams, kai Jehova „sunaikins slibiną jūroje“. Dabar „Leviatano“ bandymai pakenkti Jehovos tautai nebus sėkmingi (Izaijo 54:17).

 „Gero vyno vynuogynas“

27, 28. a) Ko pripildo žemę Jehovos vynuogynas? b) Kaip Jehova saugo savo vynuogyną?

²⁷ Kitoje giesmėje Izaijas gražiai nupasakoja, kokia vaisinga yra Jehovos išlaisvintoji tauta: „Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų [„gero vyno“, Skv] vynuogyną! Aš, Viešpats, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau;  kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną“ (Izaijo 27:​2, 3). Dvasinio Izraelio likutis ir jo uolūs palydovai iš tikrųjų pripildė žemę dvasinių gėrybių. Tad kodėl nesilinksminti, negiedoti?! Visa šlovė priklauso Jehovai, meilingam vynuogyno prižiūrėtojui. (Palygink Jono 15:​1-8.)

²⁸ Jehovos pyktį pakeitė džiaugsmas! „Pykčio mano širdyje nebėra. Bet jei pasirodytų jame [vynuogyne] erškėčių ir dagių, aš pakilčiau prieš juos ir sudeginčiau juos kartu. O jei užuovėjos jis pas mane ieškos? Tesudaro taiką su manimi! Taip! Tedaro taiką su manimi!“ (Izaijo 27:​4, 5) Kad vynmedžiai duotų daug „gero vyno“, Jehova sutrypia ir sudegina piktžoles — visa, kas galėtų sugadinti jo vynuogyną. Tegul niekas nestato į pavojų krikščionių susirinkimo! Verčiau tegul žmonės ‛ieško pas Viešpatį užuovėjos’ — jo palankumo ir apsaugos. Šitaip jie sudarys taiką su Dievu. Izaijas pamini tai du kartus, nes tai labai svarbu. O kuo viskas baigsis? „Ateityje Jokūbas vėl suleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, visą pasaulį pripildys vaisių“ (Izaijo 27:6). * Kaip nuostabiai pagal šią eilutę Jehova įrodo savo galią! Nuo 1919 metų pateptieji krikščionys pripildė žemę „vaisių“ — sotaus dvasinio maisto. Todėl milijonai ištikimų kitų avių atėjo ir drauge „tarnauja [Dievui] dieną naktį“ (Apreiškimo 7:15). Sugedusiame pasaulyje jie noriai laikosi aukštų Dievo normų, ir Jehovos palaima gausina jų gretas. Niekados nepamirškime, kokią vertingą galimybę turime: sotintis „vaisiais“ ir, šlovinant Dievą, siūlyti jų kitiems!

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 285 puslapyje]

 „Didysis trimitas“ skelbia laisvę

607 m. p. m. e. Jehova sudrausmina savo neklusnią tautą tremties rykšte ir Judas dar labiau kenčia. (Perskaityk Izaijo 27:​7-11.) Tautos nuodėmė per didelė, neišperkama gyvulių aukomis. Kaip „išvarymu“ vaikomi avys ir ožiai arba „nuožmiu vėju“ nupučiami lapai, taip Jehova išveja Izraelį iš tėvynės. Paskui netgi silpnos tautos, prilygintos moterims, galės pasinaudoti tuo, kas liks krašte.

Bet ateina metas Jehovai išvaduoti savo tautą. Jis išlaisvina savuosius žmones kaip ūkininkas alyvas, vaizdžiai tariant, įkalintas ant medžių. „Bus taip, kad tą dieną Viešpats kuls, pradedant nuo [Eufrato] upės vagos iki Egipto upeliui, ir jūs, Israėlio vaikai, būsite surinkti vienas prie kito. Tą dieną bus trimituojama didžiuoju trimitu; tuomet ateis dingusieji iš Asiriečių šalies ir ištremtieji į Egipto šalį ir garbins Viešpatį šventajame kalne Jerusalėje“ (Izaijo 27:​12, 13, Skv). Kyras, 539 m. p. m. e. laimėjęs pergalę, oficialiu potvarkiu paleidžia laisvėn visus savo imperijos žydus — netgi tuos, kurie gyvena Asirijoje ir Egipte (Ezros 1:​1-4). Atsitinka taip, tartum „didysis trimitas“ skelbia Dievo tautai laisvę.

 [Iliustracijos 275 puslapyje]

„Puota su skaniausiais valgiais“

[Iliustracija 277 puslapyje]

Babiloną trypia buvusių belaisvių kojos

 [Iliustracija 278 puslapyje]

„Eik į savo kambarius“