Penkioliktas skyrius

Jehovos užmojis prieš tautas

Izaijo 14:24—19:25

1. Kokį nuosprendį Asirijai paskelbia Izaijas?

JEHOVA kartais pasitelkia kitas tautas savo nusižengusiai tautai sudrausminti. Vis dėlto jis nepateisina jų bereikalingo žiaurumo, išdidumo ir priešiškumo teisingam garbinimui. Užtat įkvepia Izaiją iš anksto užrašyti „ištarmę apie Babiloną“ (Izaijo 13:1). Kol kas Babilonas nekelia grėsmės. Izaijo laikais Dievo sandoros tautą engia Asirija. Ji sunaikina šiaurinę Izraelio karalystę ir nuniokoja daug Judo žemių. Bet Asirijos triumfas neilgalaikis. Izaijas rašo: „Galybių Viešpats prisiekė, sakydamas: ‛Ką sumaniau, tai ir bus, ką nusprendžiau, tai ir įvyks. Sutriuškinsiu Asiriją savo krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada nukris jos jungas nuo jų, našta nuo jų pečių’“ (Izaijo 14:24, 25). Izaijui paskelbus šitą pranašystę, Judas greit išvaduojamas iš Asirijos priespaudos.

2, 3. a) Prieš ką Jehova pakelia ranką senovėje? b) Ką reiškia pasakymas, kad Jehova pakelia ranką prieš „visas tautas“?

² O kaip yra su kitomis tautomis, priešiškomis Dievo sandoros tautai? Jos irgi nusipelno bausmės. Izaijas pareiškia: „Tai užmojis, pateiktas visai žemei, tai ranka, pakelta prieš visas tautas. Ką Galybių Viešpats nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti?“ (Izaijo 14:26, 27) Jehovos „užmojis“ yra tvirtas jo ryžtas, jo potvarkis (Jeremijo  49:20, 30). Dievo „ranka“ — jo galios apraiška. Izaijo knygos 14 skyriaus paskutinėse eilutėse ir 15—19 skyriuose Jehova užsimoja prieš Filistiją, Moabą, Damaską, Etiopiją, Egiptą.

³ Izaijas sako, kad Jehovos ranka pakelta prieš „visas tautas“. Vadinasi, Izaijo pranašiški žodžiai, pirmiausiai išsipildę senovėje, tinka ir „pabaigos metui“, kai Jehova pakelia ranką prieš visas žemės karalystes (Danieliaus 2:44; 12:9; Romiečiams 15:4; Apreiškimo 19:11, 19-21). Jehova, visagalis Dievas, iš anksto drąsiai apreiškia savo užmojį. Niekas negalės atitraukti jo pakeltos rankos (Psalmyno 33:11; Izaijo 46:10).

„Ugninga gyvatė skraiduolė“ prieš Filistiją

4. Kas iš esmės sakoma Jehovos ištarmėje apie Filistiją?

⁴ Visų pirma dėmesys sutelkiamas į filistinus. „Tais metais, kai mirė karalius Ahazas, buvo paskelbta ši ištarmė: Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas sulaužytas, bet jums nėra ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis, jo palikuonis — skrajojantis slibinas [„ugninga gyvatė skraiduolė“, NW]!“ (Izaijo 14:28, 29)

5, 6. a) Kokia prasme Uzijas buvo lyg žaltys filistinams? b) Kuo Ezekijas pasirodo esąs Filistijai?

⁵ Uzijas, ganėtinai stiprus karalius, atsilaikė prieš Filistiją (2 Metraščių 26:6-8). Filistinams jis buvo lyg žaltys; nedraugiškus kaimynus jis plakė vėzdu. Uzijas mirė — ‛vėzdas buvo sulaužytas’. Tada į valdžią atėjo dievobaimingasis Jotamas, bet „žmonės elgėsi vis dar nedorai“. Paskui karaliavo Ahazas. Reikalai pasikeitė, ir filistinai sėkmingai puldinėjo Judą (2 Metraščių  27:2; 28:17, 18). O dabar vėl permaina: 746 m. p. m. e. miršta karalius Ahazas, ir sostan sėdasi jaunasis Ezekijas. Jeigu filistinai mano, kad viskas išeis jiems į naudą, — baisiai klysta. Ezekijas pasirodo esąs mirtinas priešas. Uzijo palikuonis (‛išdygęs iš šaknies’) Ezekijas kaip „ugninga gyvatė skraiduolė“ žaibiškai puola į kovą ir nudegina auką, tartum įšvirkšdamas nuodų.

⁶ Naujasis karalius taikliai apibūdintas. „Ezekijas nugalėjo filistinus iki Gazos ir jos apylinkių“ (2 Karalių 18:8, Brb). Iš Asirijos karaliaus Sanheribo metraščių žinoma, kad filistinai buvo pavaldūs Ezekijui. „Vargšai“ — nualinta Judo karalystė gyvena saugiai ir visko pertekusi, o Filistija badauja. (Perskaityk Izaijo 14:30, 31.)

7. Ką Ezekijas, tikėjimo skatinamas, turėtų sakyti pasiuntiniams, atvykusiems į Jeruzalę?

⁷ Atrodo, į Judą yra atvykę pasiuntinių, tikriausiai norinčių sudaryti sąjungą prieš Asiriją. Ką jiems pasakyti? „Kokį atsakymą gaus tos tautos pasiuntiniai?“ Gal Ezekijui reikėtų šlietis prie kitataučių sąjungininkų? Ne! Jis turėtų sakyti pasiuntiniams: „Sionas — Viešpaties įkurtas, jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai“ (Izaijo 14:32). Karalius privalo visiškai pasikliauti Jehova. Sionas pastatytas ant tvirtų pamatų. Miestas bus saugus prieglobstis nuo grėsmingosios Asirijos (Psalmyno 46:2-8 [46:1-7, Brb]).

8. a) Kaip šiandieną kai kurios tautos prilygsta Filistijai? b) Kaip dabar Jehova palaiko savąją tautą?

 ⁸ Šiandien kai kurios tautos, kaip ir Filistija, aršiai priešinasi Dievo garbintojams. Krikščionys Jehovos liudytojai uždaromi į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. Jų veikla draudžiama. Nemažai asmenų nužudyta. Priešininkai vis dar „sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį“ (Psalmyno 94:21). Tikrieji krikščionys priešams gali atrodyti „vargšai“. Tačiau, Jehovos palaikomi, jie mėgaujasi dvasine gerove, o jų priešininkai kenčia badą (Izaijo 65:13, 14; Amoso 8:11). Kai Jehova pakels ranką prieš šiuolaikinius filistinus, „vargšams“ negrės pavojus. Kodėl? Todėl, kad jie bendradarbiauja su „Dievo namiškiais“, kurių tvirtas kertinis akmuo yra Jėzus (Efeziečiams 2:19, 20). „Dangaus Jeruzalė“ — Jehovos dangiškoji Karalystė, valdoma Karaliaus Jėzaus Kristaus, saugos juos (Hebrajams 12:22; Apreiškimo 14:1).

Moabas nutildomas

9. Kam skirta tolesnė ištarmė ir kaip ši tauta pasirodė priešiška Dievo tautai?

⁹ Į rytus nuo Negyvosios jūros gyvena kitas Izraelio kaimynas — Moabas. Moabitai, priešingai nei filistinai, yra giminės su Izraeliu, Abraomo sūnėno Loto palikuonys (Pradžios 19:37). Deja, Moabas nepaiso giminystės  ir nuo seno griežia dantį ant Izraelio. Štai Mozės dienomis Moabo karalius nusamdė pranašą Bileamą ir vylėsi, kad jis prakeiks izraelitus. Užmačiai nepavykus, Moabas įviliojo Izraelį į amoralumo ir Baalo garbinimo pinkles (Skaičių 22:4-6; 25:1-5). Nenuostabu, kad dabar Jehova įkvepia Izaiją užrašyti „ištarmę apie Moabą“! (Izaijo 15:1a)

10, 11. Kas atsitiks Moabui?

¹⁰ Izaijo pranašystė skelbia nelaimę daugeliui Moabo miestų ir vietovių, kaip antai Arui, Kirui (arba Kir Haresetui), Dibonui (Izaijo 15:1b, 2a). Moabitai liūdės prisiminę Kir Hareseto razinų plokštainius, bene pagrindinį miesto gaminį (Izaijo 16:6, 7). Sibma ir Jazeras, garsėjantys savo vynuogynais, bus pakirsti (Izaijo 16:8-10). Eglat Šelišija, kurios pavadinimas gali reikšti „trimetė telyčia“, bus it gailiai baubianti karvutė (Izaijo 15:5). Krašto žolė nudžius, nes „Dimono vandenys“ plūs nužudytųjų moabitų krauju. „Nimrimų vandenys“ virs „tyrlaukiais“, — gal perkeltine, o gal tiesiogine prasme, jeigu priešų kariai užtvenks upelius (Izaijo 15:6-9).

¹¹ Moabitai apsivilks ašutinę, gedulo drabužį, ir plikai nusiskus galvas kaip sielvarto ir gėdos ženklą. Jų „nukirptos“ barzdos rodys begalinę širdgėlą ir pažeminimą (Izaijo 15:2b-4). Izaijas neabejoja šiomis bausmėmis ir pats sielojasi. Lyg virpanti lyros styga, jo širdis rauda iš gailesčio, kad Moabui skelbiamas vargas (Izaijo 16:11, 12).

12. Kaip Moabui išsipildė Izaijo žodžiai?

¹² Kada išsipildys šita pranašystė? Netrukus. „Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs Viešpats apie Moabą.  Dabar Viešpats sako: ‛Po trejų metų — samdinio metų — Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas’“ (Izaijo 16:13, 14). Archeologiniai radiniai patvirtina, kad VIII amžiuje p. m. e. Moabas skaudžiai nukentėjo ir neteko daugelio gyventojų. Tarp kitų valdovų, mokančių duoklę, Tiglat Pileseras III paminėjo ir Moabo kunigaikštį Salamanuvą. Sanheribas ėmė duoklę iš Kamusunadbio, Moabo karaliaus. Asirijos monarchai Asarhadonas ir Ašurbanipalas vadino Moabo karalius Musurį ir Kamašaltuvą savo pavaldiniais. Moabo tauta išnyko jau prieš daugelį amžių. Archeologai tariasi radę moabitų miestų griuvėsius, bet galingasis Izraelio priešas kol kas nėra gerai ištirtas.

Šiuolaikinio Moabo žūtis

13. Kokia organizacija šiandieną prilygsta Moabui?

¹³ Šiandien viena pasaulinė organizacija yra senojo Moabo atitikmuo. Tai krikščionija, pagrindinė „didžiosios Babelės“ šaka (Apreiškimo 17:5). Moabas ir Izraelis kilo iš Abraomo tėvo Teracho. Krikščionijos pasaulis irgi kildina save (panašiai kaip pateptieji krikščionys) iš pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo (Galatams 6:16). Tačiau krikščionija, kaip ir Moabas, yra sugedusi ir propaguoja dvasinį amoralumą bei kitų dievų, ne vienintelio tikrojo Dievo — Jehovos, garbinimą (Jokūbo 4:4; 1 Jono 5:21). Krikščionijos vadovų klasė priešinasi žmonėms, skelbiantiems gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:9, 14).

14. Kokią viltį turi šiuolaikinio „Moabo“ gyventojai, nors Jehova užsimoja prieš šią organizaciją?

¹⁴ Moabas galiausiai buvo nutildytas. Krikščionijos  pasauliui irgi taip atsitiks. Jehova jį sunaikins, naudodamasis Asirijos atitikmeniu (Apreiškimo 17:16, 17). Bet šiuolaikinio „Moabo“ gyventojai turi viltį. Vidury pranašystės, skelbiančios Moabui nelaimę, Jehova sako: „Sostas bus saugus dėl ištikimos meilės Dovydo palapinėje. Jame sėdės ištikimas teisėjas, siekiantis teisingumo ir stropiai vykdantis teisumą“ (Izaijo 16:5). Jehova 1914 metais įtvirtino sostą Jėzui, karaliaus Dovydo linijos Valdovui. Jėzaus karaliavimas yra Jehovos ištikimos meilės apraiška; pagal Dievo sandorą, sudarytą su karaliumi Dovydu, Jėzus viešpataus amžinai (Psalmyno 72:2; 85:11, 12 [85:10, 11, Brb]; 89:4, 5 [89:3, 4, Brb]; Luko 1:32). Daugelis romiųjų, palikę šiuolaikinį „Moabą“, klauso Jėzaus ir laimi gyvenimą (Apreiškimo 18:4). Kaip juos paguodžia mintis, kad Jėzus „skelbs tautoms teisingumą“! (Mato 12:18; Jeremijo 33:15)

Damaskas virsta griuvėsiais

15, 16. a) Kaip priešiškai Damaskas bei Izraelis elgiasi su Judu ir kas atsitinka Damaskui? b) Kam skelbiamas nuosprendis kartu su ištarme Damaskui? c) Ko šiuolaikiniai krikščionys galėtų pasimokyti iš Izraelio pavyzdžio?

¹⁵ Paskui Izaijas užrašo „ištarmę apie Damaską“. (Perskaityk Izaijo 17:1-6.) Damaskas, stovįs į šiaurę nuo Izraelio, yra „Sirijos galva“ (Izaijo 7:8, Brb). Damasko karalius Recinas išvien su Izraelio karaliumi Pekachu įsiveržia į Judą, valdomą Ahazo. O Asirijos karalius Tiglat Pileseras III, Ahazo paprašytas, puola, užima Damaską ir ištremia daugelį jo gyventojų. Nuo šiol Damaskas nebekelia Judui grėsmės (2 Karalių 16:5-9; 2 Metraščių 28:5, 16).

 ¹⁶ Jehovos ištarmė Damaskui skelbiama kartu su nuosprendžiu neištikimajai šiaurinei karalystei, — tikriausiai todėl, kad Izraelis ir Damaskas yra sąjungininkai (Izaijo 17:3-6). Izraelis pasidarys kaip javų laukas, duodąs labai mažai derliaus, ar kaip alyvmedis, nuo kurio šakų nupurtyta dauguma alyvų (Izaijo 17:4-6). Šis pavyzdys verčia susimąstyti visus, kurie yra pasiaukoję Jehovai! Dievas tikisi išimtinio atsidavimo ir priima tiktai nuoširdžią šventąją tarnybą. Jis nekenčia tų, kurie priešiški savo broliams (Išėjimo 20:5, NW; Izaijo 17:10, 11; Mato 24:48-50).

Visiškas pasitikėjimas Jehova

17, 18. a) Kaip į Jehovos ištarmes reaguoja kai kurie žmonės ir apskritai koks vyrauja požiūris? b) Kas šiandieną vyksta panašiai kaip Ezekijo laikais?

¹⁷ Dabar Izaijas sako: „Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį. Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų rankos padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais“ (Izaijo 17:7, 8). Kai kurie Izraelio žmonės klauso Jehovos perspėjimų. Ezekijui pakvietus Izraelio  gyventojus kartu su Judu švęsti Paschos, kai kurie izraelitai mielai keliauja į pietus ir su savo broliais tyrai garbina Dievą (2 Metraščių 30:1-12). Bet dauguma Izraelio gyventojų tyčiojasi iš siųstųjų kvieslių. Kraštas beviltiškai pasidavęs atskalūnybei. Užtat Jehovos ištarmė apie jį pasitvirtina. Asirija išgriauna Izraelio miestus, nusiaubia kraštą, paverčia tyrlaukiais ganyklas. (Perskaityk Izaijo 17:9-11.)

¹⁸ O kaip mūsų laikais? Izraelis buvo atskalūnų tauta. Ezekijo pastangos sugrąžinti pavienius asmenis prie teisingo garbinimo primena tikrųjų krikščionių pagalbą atskalūniškų bažnyčių nariams. Nuo 1919 metų „Dievo Izraelio“ kviesliai eina per krikščionijos pasaulį ir ragina žmones tyrai garbinti Dievą (Galatams 6:16). Dauguma atmeta kvietimą. Daugelis išjuokia pasiuntinius. Bet kai kurie palankiai atsiliepia. Tokių žmonių dabar milijonai. ‛Jų akys krypsta į Izraelio Šventąjį’ ir jie mielai leidžiasi jo mokomi (Izaijo 54:13). Jie nusigręžia nuo nešventų aukurų, nebegarbina ir nebetiki žmogaus susikurtų dievų. Tačiau jie noriai artinasi prie Jehovos (Psalmyno 146:3, 4). Panašiai kaip Izaijo amžininkas Michėjas, kiekvienas jų taria: „O aš žvelgsiu į Viešpatį, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą, ir išklausys mane mano Dievas!“ (Michėjo 7:7)

19. Kam Jehova pagrūmos ir ką tai reikš?

¹⁹ Kokia priešingybė visiems, kurie deda viltis į mirtingą žmogų! Smurto ir suirutės bangos blaško žmoniją šiomis paskutinėmis dienomis. Nerimstančios, maištingos žmonijos „jūra“ išmeta nepasitenkinimą ir perversmą (Izaijo 57:20; Apreiškimo 8:8, 9;  13:1). Jehova „pagrūmos“ šitai triukšmingai miniai. Jo dangiškoji Karalystė sunaikins visas organizacijas bei asmenis, drumsčiančius ramybę. Jie „išlakstys, ... kaip dulkių verpetą nuneša vėtra“ (Izaijo 17:12, 13; Apreiškimo 16:14, 16).

20. Kuo yra įsitikinę tautų ‛plėšiami’ tikrieji krikščionys?

²⁰ Kuo visa baigsis? Izaijas sako: „Koks siaubas vakare! Nors rytas dar neišaušo, jo jau nebėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia“ (Izaijo 17:14). Daugelis plėšia Jehovos tautą, elgiasi su ja šiurkščiai ir nepagarbiai. Tikrieji krikščionys nepriklauso (ir nenori priklausyti) pagrindinėms  pasaulio religijoms, todėl šališki kritikai ir fanatiški priešininkai laiko juos lengvu grobiu. Bet Dievo žmonės yra įsitikinę, kad jau brėkšta „rytas“ ir jų vargai baigsis (2 Tesalonikiečiams 1:6-9; 1 Petro 5:6-11).

Etiopija atneša dovaną Jehovai

21, 22. Kokiai tautai dabar skelbiamas nuosprendis ir kaip išsipildo įkvėptieji Izaijo žodžiai?

²¹ Etiopija, pietinė Egipto kaimynė, bent du sykius ėjo į kovą su Judu (2 Metraščių 12:2, 3; 13:23 [14:1, Brb]; 14:8-14 [14:9-15, Brb]; 16:8). Dabar Izaijas jai pranašauja bausmę: „Ak, dūzgiančių vabzdžių žeme anapus Kušo [„Etiopijos“, Brb] upių!“ (Perskaityk Izaijo 18:1-6.) * Jehovos nuosprendis toks: Etiopija bus ‛apgenėta ir šalin numesta’.

²² Iš pasaulietinės istorijos žinoma, kad VIII amžiaus p. m. e. pabaigoje Etiopija užkariavo Egiptą ir viešpatavo apie 60 metų. Vienas po kito Egiptą puolė Asirijos imperatoriai Asarhadonas ir Ašurbanipalas. Kada Ašurbanipalas išgriovė Tebus, Asirija galutinai užvaldė Egiptą, o Etiopija neteko valdžios Nilo slėnyje. (Taip pat žiūrėk Izaijo 20:3-6.) Ką pasakytume apie dabartinius laikus?

23. Koks yra šiuolaikinės „Etiopijos“ vaidmuo ir kodėl ją ištinka galas?

²³ Danieliaus pranašystėje apie „paskutiniuosius laikus“ sakoma, kad Etiopija ir Libija seks „įkandin“  karingojo „šiaurės karaliaus“, tai yra leisis jo vadovaujamos (Danieliaus 11:40-43; Brb). Etiopija žygiuoja Gogo iš „Magogo krašto“ karių pulkuose (Ezechielio 38:2-5, 8). Gogo pajėgos, kartu ir šiaurės karalius, pražūva užpuolę Jehovos šventąją tautą. Vadinasi, Jehova pakels ranką ir prieš šiuolaikinę „Etiopiją“, nes ji priešinasi Jehovos visavaldystei (Ezechielio 38:21-23; Danieliaus 11:45).

24. Kokių „dovanų“ Jehova gauna iš tautų?

²⁴ Pranašystėje dar sakoma: „Tuomet tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijoma arti ir toli, ... atneš dovanų Galybių Viešpačiui į Siono kalną — vietą, kurioje būna Galybių Viešpaties vardas“ (Izaijo 18:7). Nors tautos nepripažįsta Jehovos visavaldystės, kartais jos veikia Jehovos žmonių labui. Įstatymais bei teismo nutartimis kai kurių šalių valdžia suteikė ištikimiems Jehovos garbintojams juridinių teisių (Apaštalų darbų 5:29; Apreiškimo 12:15, 16). Beje, esama ir kitokių dovanų. „Karaliai neša tau dovanas... . Nešini duoklėmis ateis iš Egipto, Kušas [Etiopija] atskubės su dovanomis Dievui“ (Psalmyno 68:30-32 [68:29-31, Brb]). Milijonai šiuolaikinių „etiopų“, bijančių Jehovos, dovanoja garbinimo „atnašas“ (Malachijo 1:11). Jie dirba didelį darbą: visoje žemėje skelbia gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:14; Apreiškimo 14:6, 7). Kokia puiki dovana Jehovai! (Hebrajams 13:15)

Egiptiečiams apmiršta širdis

25. Kaip senovės Egiptui išsipildo Izaijo 19:1-11 žodžiai?

²⁵ Artimiausias Judo kaimynas pietuose yra Egiptas, nuo seno priešiškas Dievo sandoros tautai. Izaijo knygos  19 skyriuje smulkiai pasakojama apie tuometinę Egipto suirutę. Egipte vyksta pilietinis karas: „Miestas prieš miestą, karalystė prieš karalystę“ (Izaijo 19:2, 13, 14). Istorikai turi duomenų, kad skirtingus šalies rajonus vienu metu valdė konkuruojančios dinastijos. Išliaupsintoji išmintis, „stabai ir kerėtojai“, neišgelbsti Egipto iš „nuožmaus valdovo“ rankų (Izaijo 19:3, 4). Egiptą paeiliui užkariauja Asirija, Babilonas, Persija, Graikija, Roma. Per visus šiuos įvykius išsipildo Izaijo 19:1-11 pranašavimai.

26. Kaip, pranašystei pildantis didesniu mastu, šiuolaikinio „Egipto“ gyventojai reaguos į Jehovos bausmes?

²⁶ Tiesa, Biblijoje Egiptas dažnai simbolizuoja Šėtono pasaulį (Ezechielio 29:3; Joelio 4:19 [3:19, Brb]; Apreiškimo 11:8). Gal ir Izaijo „ištarmė apie Egiptą“ pildosi didesniu mastu? Taip, iš tikrųjų! Dėmesį prikausto pirmieji pranašystės žodžiai: „Žiūrėk! Viešpats, keliaudamas ant greito debesies, ateina į Egiptą. Egipto stabai dreba prieš jį, apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams“ (Izaijo 19:1). Netrukus Jehova pakils prieš Šėtono organizaciją. Tuomet šios pasaulio santvarkos dievai pasirodys beverčiai (Psalmyno 96:5; 97:7). Iš baimės ‛apmirs širdis krūtinėje egiptiečiams’. Jėzus pranašavo: „Tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį“ (Luko 21:25, 26).

27. Koks susiskaldymas buvo išpranašautas „Egiptui“ ir kaip tai pildosi šiandieną?

²⁷ Jehova pranašiškai kalba, kas dėsis prieš įvykdant nuosprendį: „Sukelsiu egiptiečius prieš egiptiečius; jie stos į kovą vienas prieš kitą: brolis prieš brolį, kaimynas  prieš kaimyną, miestas prieš miestą, karalystė prieš karalystę“ (Izaijo 19:2). Nuo 1914 metų, kai buvo įkurta Dievo Karalystė, akivaizdžiai regime Jėzaus „dalyvavimo ženklą“: tauta sukyla prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šiomis paskutinėmis dienomis milijonus gyvybių nusinešė genčių skerdynės, kraugeriški genocidai ir vadinamieji etniniai valymai. Artinantis galui, „kentėjimai“ tik dar labiau sustiprės (Mato 24:3, 7, 8; NW).

28. Ar klaidinga religija galės padėti šiai sistemai teismo dieną?

²⁸ „Blėsta drąsa egiptiečių širdyse; jų planus aš paversiu niekais. Jie kreipsis į stabus ir kerėtojus, iššaukiančius mirusiųjų vėles ir buriančius žmogui ateitį“ (Izaijo 19:3). Kada Mozė stojo priešais faraoną, Egipto žyniams teko rausti iš gėdos, mat jie negalėjo nė lygintis su Jehova (Išėjimo 8:14, 15 [8:18, 19, Brb]; Apaštalų darbų 13:8; 2 Timotiejui 3:8). Panašiai bus ir teismo dieną: klaidinga religija negalės išgelbėti šitos sugedusios sistemos. (Palygink Izaijo 47:1, 11-13.)

29. Kokia nauda Jehovos dieną bus iš politikų?

²⁹ O kaip politiniai vadovai? Gal jie padėtų? „Tikri pakvaišėliai — tie Coano valdovai! Išmintingiausi faraono patarėjai duoda kvailą patarimą.“ (Perskaityk Izaijo 19:5-11.) Kaip neprotinga teismo dieną kliautis žmonių patarėjais! Nors jiems prieinamos visos pasaulio žinios, jie neturi Dievo išminties (1 Korintiečiams 3:19). Jie atstūmė Jehovą ir griebėsi vadinamojo mokslo, filosofijos, pinigų, malonumų bei kitų netikrų dievų. Todėl jie nežino Dievo tikslų. Jie pasiklydę, sutrikę. Tuščios jų pastangos. (Perskaityk Izaijo 19:12-15.) „Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į  spąstus. Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis?“ (Jeremijo 8:9)

Ženklas ir liudijimas Jehovai

30. Kodėl „Judo kraštas kels egiptiečiams siaubą“?

³⁰ „Egipto“ valdovai silpni „lyg moterys“, tačiau yra asmenų, ieškančių Dievo išminties. Jehovos pateptieji ir jų palydovai ‛garsina šlovingus Dievo darbus’ (Izaijo 19:16; 1 Petro 2:9). Jie visomis išgalėmis stengiasi perspėti žmones apie artėjantį Šėtono organizacijos galą. Izaijas, žvelgdamas į ateitį, sako: „Judo kraštas kels egiptiečiams siaubą. Kai tik prisimins Judą,  sudrebės iš baimės dėl užmojo, kurį Galybių Viešpats bus jiems sumanęs“ (Izaijo 19:17). Ištikimi Jehovos pasiuntiniai eina, skelbia žmonėms tiesą, kartu perspėja ir apie Jehovos išpranašautas nelaimes (Apreiškimo 8:7-12; 16:2-12). Tai kelia nerimą pasaulio religiniams vadovams.

31. Kodėl Egipto miestai šneka „Kanaano kalba“ a) senovėje? b) dabartiniais laikais?

³¹ Kokių netikėtų rezultatų duoda skelbimo darbas? „Tą dieną Egipto krašte bus penki miestai, kurie kalbės Kanaano kalba ir duos priesaikas Galybių Viešpaties vardan. Vienas jų vadinsis Ir Haheresas — Saulės miestas“ (Izaijo 19:18). Iš visko sprendžiant, senovėje pranašystė išsipildė, kai žydų bėgliai, kalbantys hebrajiškai, apsigyveno Egipto miestuose (Jeremijo 24:1, 8-10; 41:1-3; 42:9—43:7; 44:1). Šiuolaikinio „Egipto“ teritorijoje irgi esama žmonių, išmokusių „tyrą kalbą“, tai yra Biblijos tiesą (Sofonijo 3:9, Brb). Vienas iš penkių simbolinių miestų vadinasi „Saulės miestas“, nes „tyra kalba“ vartojama ir Šėtono organizacijai demaskuoti.

32. a) Koks „aukuras“ stovi Egipto krašto viduryje? b) Kokia prasme pateptieji yra lyg „stulpas“ Egipto pakraštyje?

³² Dievo tauta nepaliaujamai skelbia žinią, todėl Jehovos didis vardas tikrai išgarsės šioje santvarkoje. „Tą dieną Egipto krašto viduryje stovės aukuras Galybių Viešpačiui, o prie krašto sienų — akmens stulpas Viešpačiui“ (Izaijo 19:19). Čia kalbama apie pateptuosius krikščionis, sandoros ryšių saistomus su Dievu (Psalmyno 50:5). Tartum „aukuras“, jie atnašauja savąsias aukas; kaip „tiesos stulpas ir atrama“, jie liudija apie Jehovą (1 Timotiejui 3:15; Romiečiams 12:1; Hebrajams  13:15, 16). Kartu su savo palydovais, „kitomis avimis“, jie gyvena „krašto viduryje“ — daugiau kaip 230 šalių ir jūrų salų. Tačiau jie „nėra iš pasaulio“ (Jono 10:16; 17:15, 16). Vaizdžiai tariant, jie stovi ant šio pasaulio ir Dievo Karalystės ribos, pasiruošę peržengti tą ribą ir gauti atlygį danguje.

33. Kaip suprasti, jog pateptieji yra „ženklas ir liudijimas“ „Egipte“?

³³ Izaijas sako: „Tai bus ženklas ir liudijimas Galybių Viešpačiui, kai jie šauksis Viešpaties prieš savo engėjus, kad atsiųstų gelbėtoją ir gynėją jiems išvaduoti“ (Izaijo 19:20). Kaip „ženklas ir liudijimas“, pateptieji vadovauja skelbimo darbui ir šlovina Jehovos vardą šioje santvarkoje (Izaijo 8:18; Hebrajams 2:13). Visame pasaulyje skamba engiamųjų šauksmas, bet apskritai žmonių vyriausybės negali jiems padėti. O Jehova pasiųs Didįjį Gelbėtoją, Karalių Jėzų Kristų, išlaisvinti visų romiųjų. Kai paskutinės dienos baigsis Armagedono karu, Jėzus suteiks atgaivą ir amžinas palaimas dievobaimingiems žmonėms (Psalmyno 72:2, 4, 7, 12-14).

34. a) Kaip Jehova apsireikš „egiptiečiams“ ir kokias aukas bei atnašas jie aukos jam? b) Kada Jehova nuplaks „Egiptą“ ir kokio imsis gydymo?

³⁴ Tuo tarpu Dievas trokšta, kad visokie žmonės pasiektų tikslų pažinimą ir būtų išgelbėti (1 Timotiejui 2:4). Izaijas rašo: „Viešpats apsireikš Egipte, ir tą dieną egiptiečiai pripažins Viešpatį. Jie tarnaus jam aukomis bei atnašomis, duos įžadus Viešpačiui ir vykdys juos. Tada Viešpats, nors ir smarkiai nuplakęs Egiptą, jį išgydys. Egiptiečiai kreipsis į Viešpatį, jis išgirs jų maldas ir juos išgydys“ (Izaijo 19:21, 22). Pavieniai „egiptiečiai“, žmonės iš visų Šėtono pasaulio  tautų, pažįsta Jehovą ir atnašauja „jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Hebrajams 13:15). Pasiaukodami Jehovai, jie duoda įžadą ir ištikimai tarnauja — vykdo, ką pasižadėję. Jehova per Armagedoną ‛nuplaks’ šią santvarką ir, naudodamasis Karalyste, pagydys žmoniją. Jėzaus Tūkstantmečio viešpatavimo tarpsniu žmonija bus dvasiškai, protiškai, moraliai bei fiziškai ištobulinta — taip, išgydyta! (Apreiškimo 22:1, 2, Jr)

„Tebūna palaiminta mano tauta“

35, 36. Kas bendra, pildantis Izaijo 19:23-25 pranašystei, atsirado tarp senovės Egipto, Asirijos ir Izraelio?

³⁵ Dabar pranašas numato ypatingą permainą: „Tą dieną iš Egipto į Asiriją eis vieškelis; asirai juo keliaus į Egiptą, o egiptiečiai — į Asiriją. Tada egiptiečiai su asirais drauge garbins Viešpatį. Tą dieną Izraelis bus su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis, kaip palaima žemėje, nes Galybių Viešpats laimins ją, sakydamas: ‛Tebūna palaiminta mano tauta Egiptas, mano rankų darbas Asirija ir mano paveldas Izraelis’“ (Izaijo 19:23-25). Ateis toks metas, kai Egiptas ir Asirija taikingai sugyvens. Kaip tai įmanoma?

³⁶ Jehova, praeityje išvadavęs savuosius žmones iš tautų, atvėrė tarytum vieškelius į laisvę (Izaijo 11:16; 35:8-10; 49:11-13). Pranašystė mažu mastu išsipildė žlugus Babilonui, kai tremtiniai iš Asirijos, Egipto ir Babilono sugrįžo į Pažadėtąją žemę (Izaijo 11:11). O kaip šiais laikais?

37. Kodėl milijonai žmonių šiandieną gyvena taip, tartum vieškelis jungtų „Asiriją“ su „Egiptu“?

³⁷ Pateptųjų dvasinių izraelitų likutis šiandieną yra „palaima žemėje“. Jie palaiko teisingąjį garbinimą ir  skelbia Karalystės žinią visų tautų žmonėms. Vienos tautos yra grynai militaristinės, kaip Asirija. Kitos — liberalesnės, galbūt kaip Egiptas, pagal Danieliaus pranašystę buvęs „pietų karaliumi“ (Danieliaus 11:5, 8). Milijonai asmenų iš militaristinių ir liberalių tautų imasi teisingojo garbinimo. Taigi vieningai tarnauja visų tautų žmonės. Tarp jų nėra nacionalistinio susiskaldymo. Jie myli vienas kitą, ir tikrai galima sakyti, jog ‛asirai keliauja į Egiptą, o egiptiečiai — į Asiriją’. Simboliškai kalbant, juos jungia vieškelis (1 Petro 2:17, NW).

38. a) Kokia prasme Izraelis bus „su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis“? b) Kodėl Jehova sako: „Tebūna palaiminta mano tauta“?

³⁸ O kokia prasme Izraelis yra „su Egiptu ir Asirija kaip trečioji šalis“? „Pabaigos metui“ atėjus, dauguma Jehovos tarnų žemėje priklausė „Dievo Izraeliui“ (Danieliaus 12:9; Galatams 6:16). XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ėmė rastis „kitų avių“ didžioji minia, puoselėjanti žemišką viltį (Jono 10:16a; Apreiškimo 7:9). Šie asmenys ateina iš tautų, simbolinio Egipto bei Asirijos, ir, kviesdami kitus žmones prisidėti, plūsta į Jehovos garbinimo namus (Izaijo 2:2-4). Jie dirba tą patį skelbimo darbą, kaip ir pateptieji broliai; kenčia panašius išmėginimus; vienodai sergsti ištikimybę ir dorumą; maitinasi nuo to paties dvasinio stalo. Pateptieji ir „kitos avys“ iš tikrųjų yra „viena kaimenė“, turinti „vieną ganytoją“ (Jono 10:16b). Argi Jehova, matydamas jų uolumą ir ištvermę, nesidžiaugia jų veikla? Suprantama, Dievas laimina juos sakydamas: „Tebūna palaiminta mano tauta“!

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 191 puslapyje]

Filistinų kariai puola priešą (Egipto raižinys, XII amžius p. m. e.)

[Iliustracija 192 puslapyje]

Akmens reljefas, vaizduojantis moabitų karį arba dievą (XI—VIII amžius p. m. e.)

[Iliustracija 196 puslapyje]

Sirų karys joja ant kupranugario (IX amžius p. m. e.)

[Iliustracija 198 puslapyje]

Maištingos žmonijos „jūra“ išmeta nepasitenkinimą ir perversmą

[Iliustracija 203 puslapyje]

Egipto žyniai negalėjo nė lygintis su Jehova