Antras skyrius

Tėvas ir jo maištingi vaikai

Izaijo 1:2-9

1, 2. Kaip atsitiko, kad Jehovos vaikai užaugo maištingi?

JIS, kaip ir kiekvienas mylintis tėvas, gerai aprūpino savo vaikus. Daugelį metų stengėsi, kad jie būtų pavalgę, apsirengę, turėtų pastogę. Kai reikėdavo, juos sudrausdavo. Bet bausmę atseikėdavo „pagal teisingą saiką“, ne perdėtai (Jeremijo 30:11). Todėl įsivaizduokime, kaip šitam meilingam tėvui skaudu tarti: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!“ (Izaijo 1:2b)

² Maištingieji vaikai yra Judo tauta, o įžeistas tėvas — Jehova Dievas. Kaip liūdna! Jehova maitino judėjus ir iškėlė juos viršum tautų. „Aprengiau tave išsiuvinėtais drabužiais, daviau tau brangios odos sandalus, sujuosiau tave lino juosta ir apgaubiau šilko skraiste“, — vėliau Dievas primena jiems per pranašą Ezechielį (Ezechielio 16:10). Bet apskritai Judo žmonės nevertina Jehovos geradarysčių. Priešingai, jie maištauja, sukyla.

3. Kodėl Jehova kviečia dangų ir žemę paliudyti apie Judo maištą?

³ Todėl Jehova, prieš prabildamas apie savo maištingus vaikus, ragina: „Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme! Tai Viešpats kalba“ (Izaijo 1:2a). Prieš šimtus metų dangūs ir žemė, vaizdžiai sakant, girdėjo,  kaip aiškiai izraelitai buvo įspėti apie neklusnumo padarinius. Mozė kalbėjo: „Šią dieną aš šaukiu dangų ir žemę liudyti, kad jūs veikiai dingsite iš krašto, kurį, perėję Jordaną, paveldėsite“ (Pakartoto Įstatymo 4:26). Dabar, Izaijo dienomis, Jehova kviečia neregimąjį dangų ir matomąją žemę paliudyti apie Judo maištą.

4. Kaip Jehova yra linkęs prisistatyti Judui?

⁴ Padėtis kritiška ir būtina atvirai spręsti reikalą. Bet įdomu — net širdį paglosto, — kad kraštutinėmis aplinkybėmis Jehova prisistato Judui esąs mylintis tėvas, o ne savininkas, įsigijęs jų tautą. Jehova tarytum prašo įsivaizduoti, kaip tėvas sielvartauja dėl savo paklydėlių vaikų. Ši analogija gali paliesti širdį kai kuriems Judo tėvams, juolab jei pačius buvo persmelkęs toks skausmas. Vis dėlto Jehova tuojau pareikš Judui kaltinimus.

Neprotaujantys gyvuliai supratingesni

5. Kaip, priešingai Izraeliui, jautis ir asilas rodo prieraišumą?

⁵ Izaijo lūpomis Jehova sako: „Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas — savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Izaijo 1:3). * Darbiniai gyvuliai jautis ir asilas Viduriniųjų Rytų gyventojams — ne naujiena. Judėjai negali nuneigti, kad šitokie padarai rodo prieraišumą ir suvokia  priklausą šeimininkui. Vienas biblistas pasakoja, ką matęs Viduriniuosiuose Rytuose, dienai krypstant vakarop: „Tik sugužėjusi per miesto vartus, banda ėmė sklaidytis. Kiekvienas jautis gerai prisiminė šeimininką ir žinojo kelią į namus, nė akimirką nedvejojo siaurų ir kreivų gatvelių raizgalynėje. Asilas irgi ėjo tiesiai prie durų ir prie ‛savo šeimininko ėdžių’.“

6. Kokiu požiūriu Judo tauta elgiasi nesupratingai?

⁶ Tokie vaizdai — ne retenybė Izaijo dienomis, todėl nėra abejonių, ką Jehova nori pasakyti: jeigu neprotaujantis gyvulys pripažįsta šeimininką ir savo ėdžias, kaip Judo žmonės gali pasiteisinti nusigręžę nuo Jehovos? Jie tikrai elgiasi ‛nesupratingai’. Jie tarytum nesuvokia, kad gerovė ir būtis priklauso nuo Jehovos. Tiktai iš gailesčio Jehova vadina judėjus ‛savo tauta’!

7. Kaip galėtume parodyti dėkingumą už Jehovos geradarystes?

⁷ Niekada nenorėtume elgtis neprotingai, stokodami dėkingumo už Jehovos geradarystes! Verčiau būkime tokio nusistatymo kaip Dovydas, pasakęs: „Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies, apsakysiu visus tavo nuostabius darbus“ (Psalmyno 9:2 [9:1, Brb]). Tad mums reikėtų nuolatos semtis žinių apie Jehovą, nes Biblijoje sakoma, kad „Šventojo pažinimas — protas“ (Patarlių 9:10). Jei kasdien apmąstysime Jehovos palaimas, būsime dėkingi ir nepaniekinsime dangiškojo Tėvo (Kolosiečiams 3:15). „Kas aukoja bendravimo auką, mane pagerbia, — sako Jehova, — ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“ (Psalmyno 50:23).

 „Izraelio Šventasis“ labai įžeistas

8. Kodėl Judą galima vadinti „nuodėminga gimine“?

⁸ Toliau Izaijas griežtai kalba Judo tautai: „Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo“ (Izaijo 1:4, Brb). Gausybė piktų darbų gali virsti nepakeliama našta. Abraomo dienomis Jehova sakė, jog Sodomos ir Gomoros nuodėmė „labai sunki“ (Pradžios 18:20, Brb). Panašiai dabar yra su Judo tauta. Anot Izaijo, ji „nuo nedorybių apsunkusi“. Pranašas vadina judėjus „piktadarių palikuonimis, nepaklusniais vaikais“. Lyg neklaužados vaikai, jie „nusigręžė“, arba, kaip sakoma vertime New Revised Standard Version, „visiškai nutolo“ nuo Tėvo.

9. Ką reiškia frazė „Izraelio Šventasis“?

⁹ Eidami klystkeliais, Judo žmonės nė kiek negerbia „Izraelio Šventojo“. O kaip suprasti šią frazę, Izaijo knygoje pavartotą 25 kartus? Būti šventam reiškia būti švariam ir tyram. Jehova yra absoliučiai šventas (Apreiškimo 4:8). Izraelitai prisimena tai kaskart, regėdami žodžius, išgraviruotus spindinčioje aukso plokštelėje ant vyriausiojo kunigo turbano: „Šventumas priklauso Jehovai“ (Išėjimo 39:30, NW). Taigi Izaijas, vadindamas Jehovą „Izraelio Šventuoju“, pabrėžia Judo nuodėmės sunkumą. Ir ne veltui, — juk maištininkai laužo protėviams duotą įsakymą: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“! (Kunigų 11:44, Brb)

10. Kaip galime vengti nepagarbos „Izraelio Šventajam“?

 ¹⁰ Šiuolaikiniai krikščionys privalo iš tolo šalintis tokios kaip Judo nepagarbos „Izraelio Šventajam“. Jie turi sekti Jehovos pavyzdžiu — būti šventi (1 Petro 1:15, 16). Jiems reikia ‛nekęsti pikto’ (Psalmyno 97:10, Brb). Krikščionių susirinkimą suterštų netyras elgesys — lytinis amoralumas, stabmeldystė, vagiliavimas, girtavimas. Užtat asmenys, neatsisakantys šitų blogybių, yra atskiriami nuo susirinkimo. Kas neatgailaus ir nepaliaus bjauriai elgtis, tas neteks Dievo Karalystės palaimų. Iš tikrųjų visi šie pikti darbai labai įžeidžia „Izraelio Šventąjį“ (Romiečiams 1:26, 27; 1 Korintiečiams 5:6-11; 6:9, 10).

Tauta paliegusi nuo galvos iki kojų

11, 12. a) Apibūdink varganą Judo būklę. b) Kodėl neturime gailėti Judo?

¹¹ Paskui Izaijas stengiasi įtikinti Judo tautą primindamas, kokia ji paliegusi: „Kodėl vis dar norite būti mušami, kodėl nesiliaujate erzinti?“ Kitaip tariant, Izaijas klausia: ‛Ar ne užtektinai prisikentėjote? Kam reikia užsitraukti dar didesnę bėdą, be paliovos maištaujant?’ Izaijas priduria: „Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti. Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos“ (Izaijo 1:5, 6a). Judo būklė vargana, pasibjaurėtina. Jis dvasiškai paliegęs nuo galvos iki kojų. Kokia liūdna diagnozė!

¹² Gal Judo reikia gailėti? Anaiptol! Prieš kelis šimtmečius visa Izraelio tauta buvo deramai perspėta, kokia bausmė laukia už neklusnumą. Pavyzdžiui, buvo pasakyta: „Viešpats ištiks tave keliuose ir šlaunyse,  nuo kojų padų ligi viršugalvio, piktybiniais pūliniais, nuo kurių negalėsi būti išgydytas“ (Pakartoto Įstatymo 28:35). Perkeltine prasme Judas dabar taip ir kamuojasi, nes yra užsispyręs. Viso šito būtų buvę galima išvengti, jei tik Judo žmonės būtų klausę Jehovos.

13, 14. a) Kaip sužalotas Judas? b) Ar kenčiąs Judas susimąsto dėl savo maištingos dvasios?

¹³ Izaijas nupasakoja apverktiną Judo būvį: „Žaizdos, randai ir tinstą skauduliai, nenuvalyti, neaprišti, nesušvelninti aliejumi“ (Izaijo 1:6b, Skv). Čia pranašas mini trejopus sužalojimus: žaizdas (kalavijo ar peilio įpjovas), randus (rumbus nuo mušimo) ir tinstančius skaudulius (naujas atviras žaizdas, vargiai išgydomas). Mintis tokia, kad žmogus buvo skaudžiausiai baudžiamas, neliko nė sveikos vietos. Judas tikrai yra nualintas.

¹⁴ Gal nelaimės pastūmėja Judą sugrįžti prie Jehovos? Ne! Judas yra lyg maištininkas, aprašomas Patarlių 29:1: „Kas dažnai įspėtas įsižeidžia ir užsispiria, tas bus staiga ir visiškai palaužtas.“ Tauta atrodo nepagydoma. Anot Izaijo, žaizdos jai ‛nenuvalytos, neaprištos, nesušvelnintos aliejumi’. * Judas panašus į atvirą, neaprištą, diegiantį skaudulį.

15. Kaip mums saugotis dvasinės ligos?

¹⁵ Mums reikia pasimokyti iš Judo nesėkmių ir saugotis  dvasinės ligos. Kaip bet kuri kita negalia, ji tykoja kiekvieno iš mūsų. O kas nėra linkęs pasiduoti kūno geismams? Mūsų širdyse lengvai išsikerotų godumas ir nežabotas malonumų troškulys. Tad pratinkimės ‛bodėtis pikto’ ir ‛laikytis gero’ (Romiečiams 12:9). Ugdykimės Dievo dvasios vaisius kasdieniniame gyvenime (Galatams 5:22, 23). Tada mūsų nekamuos tokios bėdos kaip Judo — nebūsime dvasiškai ligoti nuo galvos iki kojų.

Nuniokotas kraštas

16. a) Kaip Izaijas apibūdina Judo žemę? b) Kodėl kai kurie mokslininkai sako, kad šie žodžiai buvo ištarti valdant Ahazui, ir kaip galėtume juos suprasti?

¹⁶ Izaijas, vaizdžiai pakalbėjęs apie negalavimus, dabar dairosi po Judo žemę. Jis tarytum žvelgia į mūšio nualintą lauką ir sako: „Jūsų šalis — tyrai, jūsų miestai sunaikinti ugnies; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių; ji — tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma“ (Izaijo 1:7). Nors šiuos žodžius skaitome Izaijo knygos pradžioje, kai kurie mokslininkai aiškina, kad pranašas ištarė juos vėliau, tikriausiai valdant blogajam karaliui Ahazui. Toks niūrus apibūdinimas esą nebūtų tikęs Uzijo viešpatavimo metams, kai šalis klestėjo. Tiesa, negalime kategoriškai tvirtinti, kad Izaijo knygoje laikomasi chronologinės tvarkos. Tačiau Izaijo žodžiai apie nuniokojimą, ko gero, yra pranašiški. Greičiausiai Izaijas rašo ypatingu stiliumi (kuris ne retenybė Biblijoje): apie būsimus įvykius kalbėdamas kaip apie praeitį, pabrėžia, jog pranašystė tikrai išsipildys. (Palygink Apreiškimo 11:15.)

17. Kodėl pranašiškas nuniokotos žemės paveikslas neturėtų stebinti Judo tautos?

 ¹⁷ Šiaip ar taip, pranašiškas nuniokoto Judo paveikslas neturėtų stebinti užsispyrusios ir neklusnios tautos. Prieš kelis šimtmečius Jehova buvo įspėjęs, kas laukia maištininkų: „Kraštą taip nusiaubsiu, kad jūsų priešai, atėję kurtis, matydami jį, bus apstulbinti. Išblaškysiu jus po tautas ir išsitrauksiu prieš jus kalaviją. Jūsų kraštas bus nuniokotas, ir jūsų miestai pavirs griuvėsiais“ (Kunigų 26:32, 33; 1 Karalių 9:6-8).

18—20. Kada išsipildo Izaijo 1:7, 8 žodžiai ir kaip šįsyk Jehova ‛palieka skurdų likutį’?

¹⁸ Izaijo 1:7, 8 pranašystė tikriausiai išsipildo per asirų invaziją, kai Izraelis sunaikinamas ir Judas kenčia smarkų niokojimą (2 Karalių 17:5, 18; 18:11, 13; 2 Metraščių 29:8, 9). Bet Judas vargais negalais išsilaiko. Izaijas sako: „Siono duktė dabar lyg trobelė vynuogyne, lyg pašiūrė moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas“ (Izaijo 1:8).

¹⁹ Nors ir nusiaubta, „Siono duktė“, Jeruzalė, liks stovėti. Tik atrodys ji labai vargana — kaip lūšna vynuogyne, lyg sargo pašiūrė moliūgų lauke. Sykį vienas XIX amžiaus mokslininkas prisiminė Izaijo žodžius, kai keliaudamas Nilo upe matė panašių būdelių, pasak jo, „ne ką geresnių kaip užtvara nuo šiaurės vėjo“. Jude nuėmus derlių, neprižiūrimos būdelės iširdavo ir sugriūdavo. O Jeruzalė, kad ir kokia netvirta atrodytų prieš galingąją asirų armiją, — išliks.

²⁰ Pranašas Izaijas baigia: „Jeigu Galybių Viešpats nebūtų palikęs mums skurdaus likučio, mes būtume  tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą“ (Izaijo 1:9). * Asirija parodys, ką gali, bet Jehova ateis Judui į pagalbą. Priešingai negu Sodoma ir Gomora, Judas nebus nušluotas nuo žemės. Jis ir toliau gyvuos.

21. Kodėl Jehova ‛paliko skurdų likutį’, kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę?

²¹ Daugiau kaip po 100 metų Judui vėl kilo grėsmė. Tauta, nukentėjusi nuo asirų, nepasimokė. „Jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų.“ Todėl „Dievo  rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities“ (2 Metraščių 36:16). Babilonijos monarchas Nebukadnecaras užkariavo Judą ir šįsyk čia niekas neišsilaikė, nė „trobelė vynuogyne“. Jeruzalė buvo sugriauta (2 Metraščių 36:17-21). Vis dėlto Jehova ‛paliko skurdų likutį’. Nors Judas išbuvo tremtyje 70 metų, Jehova pasirūpino, kad tauta neišnyktų ir Dovydo linija nenutrūktų, nes iš jos turėjo kilti žadėtasis Mesijas.

22, 23. Kodėl Jehova ‛paliko skurdų likutį’ pirmajame amžiuje?

²² Pirmajame amžiuje Izraelis, Dievo sandoros tauta, patyrė galutinę krizę. Kai Jėzus prisistatė žadėtuoju Mesiju, tauta jį atmetė ir todėl buvo Jehovos  atmesta (Mato 21:43; 23:37-39; Jono 1:11). Ar tai reiškia, kad nuo šiol Jehova nebeturėjo žemėje išrinktosios tautos? Ne. Apaštalas Paulius paaiškino, jog Izaijo 1:9 žodžiai išsipildė dar kartą. Iš Septuagintos vertimo jis citavo: „Izaijas nusakė iš anksto: ‛Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs’“ (Romiečiams 9:29).

²³ Šįsyk likutis buvo pateptieji krikščionys, įtikėję Jėzų Kristų, pirmiausia — žydų, paskui — ir nežydų tikintieji. Kartu jie sudarė naują Izraelį — „Dievo Izraelį“ (Galatams 6:16; Romiečiams 2:29). Ši „ainija“ 70 m. e. m. pergyveno tuometinės žydų santvarkos galą. Taigi „Dievo Izraelis“ gyvuoja iki pat mūsų dienų. Dabar su juo bendradarbiauja milijonai tikinčiųjų, įvairiausių tautų žmonės, — „milžiniška minia, kurios niekas [negali] suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimo 7:9).

24. Į ką būtina atkreipti dėmesį, norint pergyventi didžiausią žmonijos krizę?

²⁴ Netrukus pasaulyje nugriaudės Armagedono kova (Apreiškimo 16:14, 16). Ši krizė pranoks minėtąsias nelaimes (kai asirai ir babiloniečiai įsiveržė į Judą ir netgi kai romėnai nuniokojo Judėją 70 m. e. m.). Tačiau bus išsigelbėjusių žmonių (Apreiškimo 7:14). Tad kaip svarbu atidžiai apsvarstyti, ką Izaijas kalbėjo Judui! Anų laikų dievobaimingi asmenys, paklausę jo žodžių, liko gyvi. Taip išsigelbės ir šiuolaikiniai tikintieji.

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Judas, priešingai negu Sodoma ir Gomora, neliks amžinai apleistas