Septintas skyrius

Vargas neištikimam vynuogynui!

Izaijo 5:1-30

1, 2. Ką pasodina „mylimasis“ ir kaip jis apviliamas?

„ŠIOJE alegorijoje vartojama subtilaus grožio kalba ir puikiausiai perteikiama mintis, — nėra jai lygių.“ Taip vienas Biblijos komentatorius įvertino Izaijo 5-ojo skyriaus pirmąsias eilutes. Izaijo žodžiai — ne vien literatūros šedevras, bet ir jaudinantis pasakojimas, kaip Jehova rūpinasi savo tauta, bei perspėjimas nepykdyti Dievo.

² Izaijo alegorija prasideda taip: „Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių“ (Izaijo 5:1, 2; palygink Morkaus 12:1).

Vynuogyno priežiūra

3, 4. Kaip nuoširdžiai savininkas rūpinasi vynuogynu?

³ Neaišku, ar Izaijas gieda savo klausytojams, bet alegorija tikrai patraukia dėmesį. Dauguma žino,  kaip sodinamas vynuogynas, ir Izaijas kalba vaizdingai, realistiškai. Vynuogyno savininkas, kaip ir šiuolaikiniai vynuogininkai, ne sėklytes sėja, o sodina „geriausias vynuoges“ — vynmedžio auginius arba ūglius. Jis pasodina vynuogyną geroje vietoje — „derlingos kalvos atšlaitėse“, kur augalai tarpsta.

⁴ Reikia gerokai paplušėti, kad vynuogynas duotų derlių. Pasak Izaijo, savininkas ‛išpurena žemę, išrenka akmenis’ — vargsta, sunkiai darbuojasi. Turbūt iš didesnių akmenų jis ‛pastato bokštą’. Senovėje tokiuose bokštuose stovėdavo sargai ir saugodavo laukus nuo vagių bei gyvūnų. * Vynuogyno atšlaites jis, kaip įprasta, apjuosia akmenų siena, kad vanduo nenuplautų dirvožemio (Izaijo 5:5).

5. Ko savininkas pagrįstai tikisi iš vynuogyno ir ką jis gauna?

⁵ Įdėjęs tiek pastangų dėlei savojo vynuogyno, savininkas dabar pelnytai tikisi derliaus. Todėl ir vyno spaudyklą įsirengia. Bet ar jo lūkesčiai išsipildo? Ne, vynuogyne priauga rūgštuogių.

Vynuogynas ir jo savininkas

6, 7. a) Kas yra vynuogyno savininkas ir kas — vynuogynas? b) Kokią bylą išspręsti prašo savininkas?

⁶ Kas yra savininkas ir kas — vynuogynas? Vynuogyno savininkas pats viską paaiškina: „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno. Ką dar reikėjo padaryti  mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas“ (Izaijo 5:3-5).

⁷ Taip, Jehova yra vynuogyno savininkas. Jis tarytum kreipiasi į teismą, prašydamas išspręsti jo ir netikusio vynuogyno bylą. Tad kas yra vynuogynas? Savininkas aiškina: „Galybių Viešpaties vynuogynas — Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, — vyrai iš Judo“ (Izaijo 5:7a).

8. Kuo reikšminga tai, jog Izaijas vadina Jehovą „savo mylimuoju“?

 ⁸ Izaijas vadina Jehovą, vynuogyno savininką, „savo mylimuoju“ (Izaijo 5:1). Izaijas kalba apie Dievą šiltais žodžiais, nes palaiko su juo artimus ryšius. (Palygink Jobo 29:4; Psalmyno 25:14.) Tačiau pranašo meilė Dievui nublanksta prieš Dievo meilę „vynuogynui“ — Jo ‛pasodintajai’ tautai. (Palygink Išėjimo 15:17; Psalmyno 80:9, 10 [80:8, 9, Brb].)

9. Kodėl galima sakyti, kad Jehova rūpinosi savo tauta lyg brangiu vynuogynu?

⁹ Jehova „pasodino“ savo tautą Kanaano žemėje ir „aptvėrė“ įstatymais bei nuostatais, saugančiais nuo kitų tautų žalingos įtakos (Išėjimo 19:5, 6; Psalmyno 147:19, 20; Efeziečiams 2:14). Jehova vadovavo per teisėjus, kunigus ir pranašus (2 Karalių 17:13; Malachijo 2:7; Apaštalų darbų 13:20). Kai Izraeliui grasindavo karingi priešai, Jehova siųsdavo gelbėtojų (Hebrajams 11:32, 33). Jehova pagrįstai klausia: „Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“

Kas dabar yra Dievo vynuogynas?

10. Kokią alegoriją apie vynuogyną papasakojo Jėzus?

¹⁰ Galbūt Jėzus turėjo omenyje Izaijo žodžius, kai pasakojo alegoriją apie vynininkus žudikus: „Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.“ Deja, ūkininkai išdavė vynuogyno savininką ir net nužudė jo sūnų. Paskui Jėzus paaiškino, kad alegorijoje kalbama ne vien apie kūniškąjį Izraelį: „Dievo karalystė  bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21:33-41, 43).

11. Koks dvasinis vynuogynas augo pirmajame amžiuje ir kas atsitiko po apaštalų mirties?

¹¹ Naujoji tauta pasirodė esanti „Dievo Izraelis“ — 144 000 pateptųjų krikščionių dvasinė tauta (Galatams 6:16; 1 Petro 2:9, 10; Apreiškimo 7:3, 4). Jėzus palygino šiuos mokinius su „tikrojo vynmedžio“, savo paties, „šakelėmis“. Normalu tikėtis, kad šakelės ves vaisius (Jono 15:1-5). Juk būtina sekti Kristaus pavyzdžiu ir skelbti „karalystės Evangeliją“ (Mato 24:14; Galatams 5:22, 23). Bet, mirus dvylikai apaštalų, dauguma asmenų vien dedasi „tikrojo vynmedžio“ šakelėmis, o iš tikrųjų veda rūgštuoges vietoj gerų vaisių (Mato 13:24-30, 38, 39).

12. Kaip Izaijo lūpomis smerkiamos krikščionijos bažnyčios ir ko pasimoko tikrieji krikščionys?

¹² Kaip kadaise Judas, taip šiandieną Izaijo lūpomis smerkiamas krikščionijos pasaulis. Tik prisiminkime istoriją: karai, kryžiaus žygiai, inkvizicija... Kokie rūgštūs krikščionijos bažnyčių vaisiai! Tiesa, Izaijo perspėjimo privalu klausyti ir pateptųjų krikščionių gerajam vynuogynui bei jų palydovams — „milžiniškai miniai“ (Apreiškimo 7:9). Jie turi asmeniškai ir visi drauge vesti puikius vaisius, — tada įtiks vynuogyno savininkui.

„Rūgštuogės“

13. Ką Jehova padarys savo vynuogynui, vedančiam blogus vaisius?

¹³ Jehova daro visa, kas geriausia, ir teisėtai viliasi išauginsiąs „šaunų vynuogyną“ (Izaijo 27:2). Bet  vietoj tinkamų vartoti vaisių priauga „rūgštuogių“, pažodžiui — „smirdalų“ arba „supuvusių uogų“ (Izaijo 5:2, NW, išnaša; Jeremijo 2:21). Todėl Jehova sako išrausiąs apsauginę tautos „gyvatvorę“. Tauta bus ‛paversta dykviete’, apleista ir sausros nualinta. (Perskaityk Izaijo 5:6.) Kadaise Mozė perspėjo, kad šitokios nelaimės ištiks už nepaklusnumą Dievo Įstatymui (Pakartoto Įstatymo 11:17; 28:63, 64; 29:21, 22 [29:22, 23, Brb]).

14. Kokių vaisių Dievas tikisi iš savo tautos ir ko sulaukia?

¹⁴ Dievas tikisi, jog tauta duos gerų vaisių. Izaijo amžininkas Michėjas kalba: „Ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Michėjo 6:8; Zacharijo 7:9). Deja, tauta neklauso Jehovos paraginimų. „[Dievas] laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!“ (Izaijo 5:7b) Mozė pranašavo, kad neištikima tauta duos nuodingų vynuogių nuo „Sodomos vynmedžio“ (Pakartoto Įstatymo 32:32). Galimas dalykas, jog žmonės pažeidžia Dievo Įstatymą atsiduodami amoralumui, homoseksualizmui (Kunigų 18:22). Žodžiai „kraujo praliejimas“ byloja apie brutalų elgesį, dėl kurio aidi nuskriaustųjų „klyksmas“. Aimanos pasiekia net vynuogyno Sodintojo ausis. (Palygink Jobo 34:28.)

15, 16. Kaip turi stengtis tikrieji krikščionys, kad, priešingai senovės Izraeliui, nevestų blogų vaisių?

¹⁵ Jehova Dievas „myli, kas teisu ir teisinga“ (Psalmyno 33:5). Jis paliepė žydams: „Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir  nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kunigų 19:15). Todėl mums nevalia elgtis šališkai ir vertinti žmones pagal rasę, amžių ar turtinę padėtį (Jokūbo 2:1-4). Ypač svarbu, kad prižiūrėtojai ‛neatsižvelgtų į asmenis’ ir imtųsi spręsti tiktai išklausę abi puses (1 Timotiejui 5:21, Brb; Patarlių 18:13).

¹⁶ Tokiame pašėlusiame pasaulyje krikščioniui nesunku išsiugdyti priešišką arba maištingą požiūrį į Dievo normas. Bet tikrieji krikščionys privalo būti „klusnūs“ Dievo įstatymams (Jokūbo 3:17). Nors „dabartiniame blogame amžiuje“ klesti seksualinis amoralumas ir siaučia smurtas, jie turi ‛rūpestingai žiūrėti, kaip elgiasi, kad nebūtų tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi’ (Galatams 1:4; Efeziečiams 5:15). Jiems reikia šalintis laisvo požiūrio į seksą. Nesutarimus pridera aiškintis be „piktumų, rūstybės, riksmų ir piktžodžiavimų“ (Efeziečiams 4:31). Palaikydami teisingumą, tikrieji krikščionys teikia Dievui garbę ir pelno jo malonę.

Godumo kaina

17. Kokius piktus darbus smerkia Izaijas, pirmą kartą skelbdamas vargą?

¹⁷ Toliau, 8-oje eilutėje, Izaijas nebecituoja Jehovos. Smerkdamas Judo „rūgštuoges“, jis šešis kartus skelbia vargą ir pradeda šitaip: „Vargas jums, kurie statote namus prie namų, kurie jungiate lauką su lauku, kol jums vieniems telieka vietos gyventi žemėje! Galybių Viešpats, man girdint, prisiekė: ‛Tikrai daug namų bus palikta; erdvūs ir prabangūs namai liks  be gyventojų. Dešimt jungų vynuogyno duos tik vieną batą, o homeras sėklos — tik vieną efą derliaus’“ (Izaijo 5:8-10).

18, 19. Kaip Izaijo amžininkai nepaiso Jehovos įstatymų dėl nuosavybės ir kas juos ištiks?

¹⁸ Senovės Izraelyje visa žemė priklausė Jehovai. Kiekviena šeima buvo gavusi iš Dievo paveldą — sklypą, ir galėjo jį išnuomoti, bet ne parduoti „visam laikui“ (Kunigų 25:23). Toks įstatymas saugojo nuo piktnaudžiavimo, pavyzdžiui, neleido kurtis nekilnojamojo turto monopolijoms. Šeimos pernelyg nenuskursdavo. Vis dėlto gobšūs Judo žmonės pažeisdavo Dievo įstatymus dėl nuosavybės. Michėjas rašė: „Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo“ (Michėjo 2:2). Bet Patarlių 20:21 perspėjama: „Nuosavybė, greitai [„iš godumo“, NW] įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta“ (Patarlių 20:21).

¹⁹ Jehova pažada atimti iš gobšuolių turtą, kurį jie neteisėtai įsigijo. Jų pasisavinti namai „liks be gyventojų“. Dirvos, kurių jie geidžia, duos tiktai dalelę savo derliaus. Kada ir kaip šis prakeiksmas išsipildys, nepasakyta. Galimas dalykas, čia kalbama (bent iš dalies) apie Babilono tremties metus (Izaijo 27:10).

20. Kaip šiuolaikiniai krikščionys, priešingai negu kai kurie senovės izraelitai, galėtų išvengti godumo?

²⁰ Kai kurie izraelitai senovėje rodė nežabotą godulystę. Šiuolaikiniams krikščionims privalu jos bodėtis (Patarlių 27:20). Jei asmeniui itin parūpsta materialinės  vertybės, nedaug reikia, kad jis imtų be jokių skrupulų vaikytis pinigų. Lengvai galima patekti į spąstus: susivilioti šešėliniais verslo sandėriais arba nerealistiškais greito pasipelnymo planais. „Kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės“ (Patarlių 28:20). Tad kaip svarbu tenkintis tuo, ką turime! (1 Timotiejui 6:8)

Įtartinų pramogų žabangai

21. Kokias nuodėmes smerkia Izaijas, antrąkart skelbdamas vargą?

²¹ Dabar Izaijas antrąkart skelbia vargą: „Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno! Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie Viešpaties darbus nieko nenuvokia ir nemato jo rankų užmojo“ (Izaijo 5:11, 12).

22. Kaip Izraelis parodo neturįs saiko ir kas už tai laukia tautos?

²² Jehova yra „laimingasis Dievas“. Jis nedraudžia savo tarnams nuosaikiai papramogauti (1 Timotiejui 1:11, NW). Deja, malonumų ieškotojai peržengia visas ribas! „Kas pasigeria, pasigeria naktį“, — rašoma Biblijoje (1 Tesalonikiečiams 5:7). Bet puotautojai, apie kuriuos kalbama pranašystėje, geria nuo aušros ligi sutemų! Jie elgiasi taip, tarsi Dievo nebūtų arba niekada nereikėtų jam atsiskaityti. Tokiems asmenims Izaijas pranašauja niūrią ateitį. „Stokodama nuovokos, mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio“ (Izaijo 5:13). Dievo sandoros tauta negyvena pagal teisingus principus, kurių yra išmokyta, todėl  ir didžiūnai, ir prastuoliai — visokie žmonės nueis į Šeolą. (Perskaityk Izaijo 5:14-17.)

23, 24. Kokį saiko jausmą skatinami rodyti krikščionys?

²³ „Orgijos“, arba „lėbavimai“, patraukdavo ir kai kuriuos pirmojo amžiaus krikščionis (Galatams 5:21, Brb; Jr; 2 Petro 2:13). Tad nenuostabu, jog šiandien vienas kitas pasiaukojęs krikščionis linksmindamasis pameta galvą, prisigėręs triukšmauja ir siautėja (Patarlių 20:1). Pasitaiko, jog asmuo, apsvaigęs nuo gėrimų, pasielgia amoraliai. O kai kurie vakarėliai, užsitęsę iki paryčių, kitądien sutrikdo krikščionišką veiklą.

²⁴ Rimti krikščionys puoselėja Dievo dvasios vaisius ir nepraranda saiko pramogaudami. Jie klauso Pauliaus patarimo, užrašyto Romiečiams 13:13: „Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo.“

Nekęsti nuodėmės ir mylėti tiesą

25, 26. Kokią nedorą izraelitų mąstyseną demaskuoja Izaijas, trečią ir ketvirtą sykį skelbdamas vargą?

²⁵ Paklausyk, kaip Izaijas trečią ir ketvirtą sykį skelbia vargą: „Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę melo virvėmis, nuodėmę valkčio lynais, tiems, kurie sako: ‛Tesiskubina, tepagreitina Viešpats savo veikimą, jeigu nori, kad jį matytume; teįvyksta, teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis, jeigu nori, kad jį pažintume.’ Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą — piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus — karčiais!“ (Izaijo 5:18-20)

 ²⁶ Kaip vaizdžiai apibūdinami nuodėmiautojai! Įsikinkę į nuodėmę lyg darbinis gyvulys į vežimą, jie nebijo teismo dienos. Dabar jie šaiposi: „Tepagreitina Viešpats savo veikimą.“ Užuot paklusę Dievo Įstatymui, jie viską iškraipo ir vadina „piktą geru, o gerą — piktu“. (Palygink Jeremijo 6:15; 2 Petro 3:3-7.)

27. Kaip šiuolaikiniai krikščionys gali išvengti tokios nuostatos, kokią turėjo izraelitai?

²⁷ Šiuolaikiniai krikščionys privalo žūtbūt vengti tokios nuostatos. Skirtingai nuo pasaulio, jie šalinasi ištvirkavimo ir homoseksualizmo (Efeziečiams 4:18, 19). Tiesa, krikščionis gali ‛žengti klaidingą žingsnį’ link didelės nuodėmės (Galatams 6:1, NW). Susirinkimo vyresnieji mielai išties pagalbos ranką  tam, kuris suklupo (Jokūbo 5:14, 15). Malda ir patarimas iš Biblijos padės dvasiškai atsigauti. Priešingu atveju asmuo lengvai pasidarytų „nuodėmės vergas“ (Jono 8:34). Krikščionys nesišaipo iš Dievo ir neapsnūsta laukdami teismo dienos, bet stengiasi išlikti „nesutepti, nepeiktini“ Jehovos akyse (2 Petro 3:14; Galatams 6:7, 8).

28. Kokias nuodėmes skelbdamas vargą galiausiai smerkia Izaijas ir kaip šiuolaikiniai krikščionys galėtų jų išvengti?

²⁸ Galiausiai Izaijas vėl skelbia vargą: „Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie, savo pačių manymu, gudrūs! Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų, tiems, kurie išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises!“ (Izaijo 5:21-23) Tikriausiai čia kreipiamasi į šalies teisėjus. Šiandieną susirinkimo vyresnieji nenori būti „išmintingi savo akyse“. Jie nuolankiai priima kitų vyresniųjų patarimą ir atidžiai laikosi organizacinių nurodymų (Patarlių 1:5; 1 Korintiečiams 14:33). Jie saikingai vartoja svaigalus, o prieš atlikdami kokias nors susirinkimo pareigas, — visai negeria (Ozėjo 4:11). Vyresnieji iš tolo vengia pasirodyti šališki (Jokūbo 2:9). Kokia priešingybė krikščioniškojo pasaulio dvasininkijai! Daugelis dvasininkų mėgina pateisinti įtakingus ir turtingus nuodėmiautojus iš savo pačių tarpo ir visai nepaiso apaštalo Pauliaus perspėjimų, surašytų Romiečiams 1:18, 26, 27; 1 Korintiečiams 6:9, 10 bei Efeziečiams 5:3-5.

29. Koks pražūtingas galas laukia Jehovos vynuogyno — Izraelio?

²⁹ Šią pranašišką žinią Izaijas baigia apibūdindamas, koks pražūtingas galas laukia tų, kurie „paniekino  Galybių Viešpaties mokymą“ ir nedavė teisumo vaisių (Izaijo 5:24, 25; Ozėjo 9:16; Malachijo 3:19 [4:1, Brb]). Jis sako: „[Jehova] iškels karo vėliavą [„ženklą“, Vl] tolimai tautai, švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių. Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!“ (Izaijo 5:26; Pakartoto Įstatymo 28:49; Jeremijo 5:15)

30. Kas suburs „tautą“ pulti Jehovos žmones ir kas tada nutiks?

³⁰ Stulpas, pastatytas iškilumoje, senais laikais būdavo „ženklas“ — žymėdavo tautos arba kariuomenių sambūrio vietą. (Palygink Izaijo 18:3; Jeremijo 51:27.) Dabar pats Jehova suburs neįvardytą „tautą“ įvykdyti jo nuosprendžio. * Jis ‛švilptelės’, kitaip tariant, sudomins geru grobiu — savo neklusnia tauta. Paskui pranašas pasakoja, kaip žaibiškai ir baisingai it liūtas puls užkariautojai, ‛stvers grobį’ (Dievo tautą) ir ‛neš’ į nelaisvę. (Perskaityk Izaijo 5:27-30a.) O, kokia nelaimė Jehovos tautos kraštui! „Jei kas mes žvilgsnį žemėn, ten tik siaubas ir tamsa, o šviesa — debesų aptemdyta“ (Izaijo 5:30b).

31. Kaip tikrieji krikščionys gali išvengti bausmės, įvykdytos Jehovos vynuogynui — Izraeliui?

³¹ Vynuogynas, kurį Dievas su tokia meile sodino, pasirodo nevaisingas — vertas tik išnaikinti. Kokią gerą pamoką Izaijas duoda visiems šiuolaikiniams Jehovos tarnams! Tegul jie stengsis vesti teisumo vaisius Jehovos šlovei ir savo pačių išgelbėjimui!

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 83 puslapyje]

Nuodėmiautojas įsikinkęs į nuodėmę kaip darbinis gyvulys į vežimą

 [Iliustracija per visą 85-ą puslapį]