Atgailos malda
Dvidešimt penktas skyrius
Atgailos malda
Izaijo 63:15—64:11 (64:12, Brb)
1, 2. a) Kokia Dievo auklybos paskirtis? b) Kaip žydai galės reaguoti į Jehovos drausminimą?
JERUZALĖS ir šventyklos sugriovimas 607 m. p. m. e. buvo Jehovos auklyba, jo didžiausio nepasitenkinimo išraiška. Neklusni Judo tauta nusipelnė griežtos bausmės. Tačiau Jehova nenorėjo išnaikinti žydų. Apaštalas Paulius užsiminė, kokiam tikslui Jehova drausmina: „Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Hebrajams 12:11).
2 Kaip žydai įvertins savo karčią patirtį? Gal jie ims nekęsti Jehovos drausmės? (Psalmyno 50:16, 17) O gal ko nors pasimokys? Ar atgailaus, kad būtų išgydyti? (Izaijo 57:18; Ezechielio 18:23) Izaijo pranašystė leidžia manyti, jog kai kurie senieji Judo gyventojai duosis auklėjami. Paskutinėse 63 skyriaus eilutėse ir visame 64 skyriuje Judas vaizduojamas kaip atgailaujanti tauta, nuoširdžiai meldžianti Jehovos malonės. Pranašas Izaijas už tautiečius, kurie atsidurs tremtyje, sukalba atgailos maldą. O būsimus įvykius jis aprašo taip, lyg viską savo akimis regėtų.
Gailestingas Tėvas
3. a) Kaip Izaijo pranašiška malda išaukština Jehovą? b) Kaip Danieliaus malda rodo, kad pranašiškoje Izaijo maldoje išsakytos atgailaujančių Babilono žydų mintys? (Žiūrėk rėmelį p. 362.)
3 Izaijas meldžia Jehovos: „Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto!“ Pranašas kalba apie dvasinį dangų, kur gyvena Jehova ir nematomi dvasiniai kūriniai. Toliau Izaijas kalba, kas rūpi žydų tremtiniams: „Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas?“ „Argi jie paliovė?“ (Izaijo 63:15; Brb) Jehova sulaiko savo galią ir nerodo savajai tautai giliausių jausmų — „pagailos antplūdžio ir gailestingumo“. Vis dėlto Jehova yra žydų tautos „Tėvas“. Jei Abraomas ir Izraelis (Jokūbas), tautos protėviai, būtų prikelti, jie tikriausiai išsižadėtų savo palikuonių atskalūnų. Jehova yra gailestingesnis (Psalmyno 27:10). Izaijas jaučiasi dėkingas ir taria: „Tu, Viešpatie, mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas“ (Izaijo 63:16).
4, 5. a) Kaip suprasti, kad Jehova leidžia savo tautai eiti klystkeliais? b) Kaip Jehova nori būti garbinamas?
4 Izaijas nuoširdžiai kalba: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi mums nuo tavo kelių nuklysti ir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti? Sugrįžk dėl savo tarnų, dėl genčių, dėl savo nuosavybės!“ (Izaijo 63:17) Izaijas meldžia Jehovos vėl atkreipti dėmesį į savo tarnus. Ar Jehova suvedžioja žydus? Ar jis kaltas, kad žmonės eina klystkeliais ir nebijo Dievo? Ne, jis tiesiog duoda laisvę elgtis, kaip kiekvienas nori, o žydai puolę į neviltį sielvartauja, kodėl Jehova jų nesulaiko (Išėjimo 4:21, NW; Nehemijo 9:16). Jiems labiau patiktų, jeigu Jehova būtų sutrukdęs daryti bloga.
5 Aišku, Dievas nemanipuliuoja žmonėmis. Mes turime laisvą valią ir Jehova leidžia patiems spręsti, ar paklusime jam (Pakartoto Įstatymo 30:15-19). Jehova nori būti garbinamas iš meilės, visa širdimi bei protu, todėl leidžia žydams naudotis laisvos valios dovana. Tik gaila, kad jie ima prieš jį maištauti. Štai taip Jehova ir užkietina jų širdis (2 Metraščių 36:14-21).
6, 7. a) Kas atsitinka, kai žydai išklysta iš Jehovos kelių? b) Koks bergždžias noras išreiškiamas ir ko žydams nevalia tikėtis?
6 Kaip galiausiai viskas susiklosto? Izaijas pranašiškai kalba: „Tavo šventa tauta tik trumpai čia gyveno; mūsų priešai mindžiojo Tavo šventyklą. Mes esame tokie, lyg niekad nebūtume Tau priklausę ir Tavo vardu nesivadinę“ (Izaijo 63:18, 19, Brb). Jehovos tauta kurį laiką turėjo šventyklą. Paskui Jehovai leidus priešai ją sugriovė ir tautą išvarė į nelaisvę. Atsitiko taip, tarsi jokios sandoros tarp Dievo ir Abraomo palikuonių nebūtų buvę ir jie nebūtų vadinęsi jo vardu. Dabar Babilono tremtiniai žydai iš nevilties šaukia: „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum! Kalnai prieš tave sudrebėtų! Kaip ugnis uždega žabus, kaip ugnis užvirina vandenį, kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams, tautos prieš tave drebėtų!“ (Izaijo 63:19b—64:1 [64:1, 2, Brb]) Jehovai nesunku išgelbėti. Jis tikrai galėjo nužengti ir kovoti už savo tautą, perplėšti dangui prilygintas valdžios sistemas ir suskaldyti imperijas kaip kalnus. Jehova galėjo išgarsinti savo vardą uoliai stodamas ginti išrinktosios tautos.
7 Kadaise Jehova taip ir darė. Izaijas rašo: „Darydamas baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave“ (Izaijo 64:2 [64:3, Brb]). Tokiais didžiais darbais Jehova parodė savo galią ir dievystę. Bet neištikimi Izaijo laikų žydai tegul nesitiki Jehovos paramos.
Tik Jehova gali išgelbėti
8. a) Kokiu vienu atžvilgiu Jehova skiriasi nuo netikrų dievų? b) Kodėl Jehova negelbėja savo tautos, nors gali tai padaryti? c) Kaip Paulius cituoja ir pritaiko Izaijo 64:4 (Brb)? (Žiūrėk rėmelį p. 366.)
8 Netikri dievai stebuklingai neišgelbsti savo garbintojų. Izaijas rašo: „Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems. Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius“ (Izaijo 64:4, 5a, Brb). Tik Jehova „jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Jis saugo tuos, kurie teisiai elgiasi ir jį prisimena (Izaijo 30:18). Ar tai sakytina apie žydus? Ne. Izaijas kalba Jehovai: „Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus?“ (Izaijo 64:5b, Brb) Kadangi Dievo tauta nuo seno atkakliai nuodėmiauja, Jehovai nėra pagrindo sulaikyti savo rūstybę ir gelbėti juos.
9. Kokia viltis yra atgailaujantiems žydams ir ko mes galime iš to pasimokyti?
9 Žydai nepakeis, kas jau įvyko, tačiau jei atgailaus ir sugrįš prie tyro garbinimo, jie galės tikėtis nuodėmių atleidimo ir palaimų. Nustatytu laiku Jehova atsilygins atgailaujantiesiems — išvaduos juos iš Babilono nelaisvės. O jiems reikia kantrybės. Jehova dėl jų atgailos nekeis savo tvarkaraščio, bet jeigu jie dvasiškai neapsnūs ir paisys Jehovos valios, galų gale tikrai atgaus laisvę. Panašiai yra šiais laikais. Krikščionys kantriai laukia Jehovos (2 Petro 3:11, 12). Mes į širdį imame apaštalo Pauliaus žodžius: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Galatams 6:9)
10. Koks bejėgiškumas atvirai pripažįstamas Izaijo maldoje?
10 Izaijo pranašiška malda yra ne formali nuodėmės išpažintis, o nuoširdus pripažinimas, kad tauta bejėgė pati išsigelbėti. Pranašas sako: „Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai — lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas“ (Izaijo 64:5 [64:6, Brb]). Tremčiai einant į pabaigą atgailaujantys žydai turbūt nebepraktikuoja atskalūnybės ir sugrįžta prie Jehovos su teisiais darbais. Vis dėlto jie netobuli. Kalbant apie nuodėmių išpirkimą, jų geri darbai, nors ir pagirtini, tėra kaip suteršti skudurai. Jehova atleidžia iš gailesčio, — tai neužtarnauta dovana, jos neįmanoma nusipelnyti (Romiečiams 3:23, 24).
11. a) Kuo bloga daugumos žydų tremtinių dvasinė būklė ir kodėl? b) Kas tremties metais rodė puikų tikėjimo pavyzdį?
11 Ką Izaijas mato žvelgdamas į ateitį? Pranašas meldžia: „Nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas“ (Izaijo 64:6 [64:7, Brb]). Tautos dvasinė būklė labai prasta. Žmonės maldoje nesišaukia Dievo vardo. Nors jų nebeslegia sunki stabmeldystės nuodėmė, jiems garbinimas ne itin rūpi, ‛nėra kas stengtųsi tvirtai laikytis’ Jehovos. Jų santykiai su Kūrėju ne patys geriausi. Vieni žmonės galbūt jaučiasi neverti melstis Jehovai, kiti pasineria į kasdienius rūpesčius ir apie jį nesusimąsto. Žinoma, yra ir tokių tremtinių kaip Danielius, Hananija, Mišaelis, Azarija ir Ezechielis. Jie — geri tikėjimo pavyzdžiai (Hebrajams 11:33, 34). Baigiantis nelaisvės 70-mečiui, tautos vedliai Agėjas, Zacharijas, Zerubabelis ir vyriausiasis kunigas Jozuė šaukiasi Jehovos vardo. Deja, atrodo, kad daugumos tremtinių būklė atitinka apibūdinimą iš Izaijo pranašiškos maldos.
„Klusnumas geriau už... auką“
12. Kaip Izaijas išreiškia atgailaujančių žydų norą pasitaisyti?
12 Atgailaujantys žydai nori pasitaisyti. Izaijas už juos meldžia Jehovą: „Vis dėlto, Viešpatie, tu — mūsų Tėvas. Mes — molis, o tu — mūsų puodžius; visi mes — tavo rankų darbas“ (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]). Šiais žodžiais dar kartą pripažįstamas Jehovos, kaip Tėvo ir gyvybės Davėjo, autoritetas (Jobo 10:9). Atgailaujantys žydai palyginami su minkštu moliu. Visi, kurie pasiduoda Jehovos auklybai, yra, simboliškai sakant, žiedžiami, formuojami pagal Dievo normas. Bet tai įmanoma tik tada, jeigu Jehova, Puodžius, dovanoja nuodėmes. Užtat Izaijas du kartus meldžia jo prisiminti, kad žydai yra jo tauta: „Nepyk taip smarkiai ant mūsų, Viešpatie, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi — tavo tauta“ (Izaijo 64:8 [64:9, Brb]).
13. Kaip atrodo Izraelio kraštas, kai Dievo tauta gyvena tremtyje?
13 Tremtis žydams daug skausmingesnė už paprastą nelaisvę pagonių krašte. Jiems ir jų Dievui gėdą užtraukia Jeruzalės bei šventyklos griuvėsiai. Kai kuriuos gėdingus dalykus Izaijas išvardija atgailos maldoje: „Šventieji tavo miestai virto dykuma; Sionas — dykuma, Jeruzalė — dykynė. Mūsų didi ir šlovinga Šventykla, kurioje mūsų tėvai tave garbindavo, pavirto liepsnų grobiu; visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai“ (Izaijo 64:9, 10 [64:10, 11, Brb]).
14. a) Kaip Jehova buvo perspėjęs dėl dabar susiklosčiusios padėties? b) Nors Jehova džiaugėsi savo šventykla ir atnašaujamomis aukomis, kas yra svarbiau?
14 Aišku, Jehova gerai žino apie žydų tėvynę ištikusius vargus. Maždaug prieš 420 metų iki užpuolikams sugriaunant Jeruzalę jis perspėjo savo tautą, kad jeigu nesilaikys jo įsakymų ir tarnaus kitiems dievams, jis ‛išraus Izraelį iš žemės’ ir gražioji šventykla „taps griuvėsių krūva“ (1 Karalių 9:6-9). Tiesa, Jehova džiaugėsi tautai duotu kraštu, jo garbei pastatyta nuostabia šventykla ir atnašaujamomis aukomis. Bet ištikimybė ir klusnumas svarbesni už materialinius dalykus, net už aukas. Pranašas Samuelis taikliai pasakė karaliui Sauliui: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas — už avinų taukus“ (1 Samuelio 15:22).
15. a) Ko Izaijas pranašiškai meldžia Jehovos ir kaip į tą maldą atsakoma? b) Kaip susiklostė įvykiai, kad Jehova visiems laikams išsižadėjo Izraelio tautos?
15 Ar gali Izraelio Dievas be jokio gailesčio žiūrėti į savo atgailaujančios tautos nelaimę? Tokiu klausimu Izaijas užbaigia pranašišką maldą. Ištremtų žydų labui jis meldžia: „Ar po viso to gali susilaikyti, Viešpatie? Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti?“ (Izaijo 64:11 [64:12, Brb]) Galiausiai Jehova tikrai atleidžia savo tautai ir 537 m. p. m. e. parveda ją į tėvynę, kad ten atkurtų tyrą garbinimą (Joelio 2:13). Deja, po kelių šimtmečių Jeruzalė ir šventykla vėl buvo sugriauta ir Dievas visiems laikams išsižadėjo savo sandoros tautos. Kodėl? Todėl, kad Jehovos tauta nebesilaikė jo įsakymų ir atstūmė Mesiją (Jono 1:11; 3:19, 20). Kai taip nutiko, Jehova pakeitė Izraelį nauja, dvasine tauta, būtent „Dievo Izraeliu“ (Galatams 6:16; 1 Petro 2:9).
Jehova — „maldos klausytojas“
16. Kas Biblijoje mokoma apie Jehovos atlaidumą?
16 Izraelio istorija mums yra gera pamoka. Matome, kad Jehova „geras ir atlaidus“ (Psalmyno 86:5). Mūsų, netobulų kūrinių, išgelbėjimas priklauso nuo jo malonės ir atlaidumo. Palaimų niekaip neužsitarnausime darbais. Vis dėlto Jehova ne bet kam atleidžia, o tik tiems, kurie atgailauja dėl savo nuodėmių ir atsiverčia (Apaštalų darbų 3:19).
17, 18. a) Iš kur žinome, kad Jehovai labai rūpi mūsų mintys ir jausmai? b) Kodėl Jehova kantriai elgiasi su nuodėmingais žmonėmis?
17 Mes dar sužinome, kad Jehovai labai rūpi mūsų mintys ir jausmai, kuriuos išsakome melsdamiesi. Jis yra „maldos klausytojas“ (Psalmyno 65:2, 3, Jr). Apaštalas Petras mus patikina: „Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas“ (1 Petro 3:12). Taip pat suprantame, kad atgailos maldoje reikia nuolankiai išpažinti nuodėmes (Patarlių 28:13). Tiesa, piktnaudžiauti Dievo gailestingumu nevalia. Biblija perspėja krikščionis: „Neimkite Dievo malonės veltui!“ (2 Korintiečiams 6:1)
18 Galiausiai sužinome, kodėl Dievas taip kantriai elgiasi su savo nuodėminga tauta. Anot apaštalo Petro, Jehova yra kantrus „nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Petro 3:9). O tie, kurie nesiliaus piktnaudžiauti Dievo kantrybe, bus nubausti. Apie tai mes skaitome: „[Jehova] kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, — amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, — pykčiu ir rūstybe“ (Romiečiams 2:6-8).
19. Kokias nekintamas savybes Jehova visada rodys?
19 Taip Dievas elgėsi su senovės Izraeliu. Tie patys principai taikytini ir mūsų santykiams su Jehova, nes jis nesikeičia. Nors Jehova įvykdo pelnytą bausmę, jis visada bus „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Išėjimo 34:6, 7).
[Studijų klausimai]
[Rėmelis/iliustracijos 362 puslapyje]
Danieliaus atgailos malda
Pranašas Danielius visą žydų tremties laikotarpį, trukusį 70 metų, gyveno Babilone. Kažkuriuo momentu 68-aisiais tremties metais Danielius iš Jeremijo pranašystės suprato, kad Izraelis nebeilgai vargs svečioje šalyje (Jeremijo 25:11; 29:10; Danieliaus 9:1, 2). Atgailaudamas už žydų tautą Danielius meldėsi Jehovai. Jis pats rašo: „Atsigręžiau į Viešpatį Dievą, ieškodamas atsakymo, melsdamasis ir maldaudamas pasninku, ašutine ir pelenais. Maldavau Viešpatį, savo Dievą, išpažindamas...“ (Danieliaus 9:3, 4)
Danielius šią maldą sukalbėjo maždaug dviem šimtmečiais vėliau, negu Izaijas užrašė pranašišką maldą, randamą 63-iame ir 64-ame jo knygos skyriuje. Be abejo, sunkiais tremties metais Jehovai meldėsi daug nuoširdžių žydų, tačiau Biblijoje jų jausmus, matyt, apibendrina Danieliaus malda. Iš jos galime spręsti, kad Izaijo pranašiškoje maldoje buvo tiksliai išsakytos ištikimų žydų, Babilono tremtinių, mintys.
Pažiūrėkim, kuo panašios Danieliaus ir Izaijo maldos:
Izaijo 64:4-7 Danieliaus 9:4-7
Izaijo 64:6 Danieliaus 9:9, 10
Izaijo 64:10, 11 Danieliaus 9:16-18
[Rėmelis 366 puslapyje]
„Akis neregėjo“
Laiške korintiečiams apaštalas Paulius citavo Izaijo knygą: „Kaip parašyta: ‛Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli’“ (1 Korintiečiams 2:9). * Paulius ir Izaijas kalba ne apie tai, kokį dangiškąjį paveldą arba būsimą žemės rojų Jehova paruošė savo tautai. Izaijo žodžius Paulius pritaiko rašydamas apie palaimas, kuriomis krikščionys jau buvo apdovanoti pirmajame amžiuje; pavyzdžiui, jie pažino Dievo tiesų gelmes ir Jehova apšvietė juos dvasiškai.
Sudėtingas dvasines tiesas galime suprasti tik tada, kai Jehovai ateina laikas jas apreikšti; be to, privalome būti dvasingi, artimi su Jehova. Paulius čia kalba apie tuos, kurių dvasingumas menkas arba kurie visai nedvasingi. Jų akys neregi, tai yra neperpranta, dvasinių tiesų ir jų ausys negirdi, tai yra nesuvokia, šitokių dalykų. Savo širdyje jie nenutuokia, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. O atsidavusiems žmonėms (tokiems kaip Paulius) Dievas apreiškia tai per savo dvasią (1 Korintiečiams 2:1-16).
[Išnaša]
^ pstr. 56 Hebrajiškuosiuose raštuose nėra lygiai tokios pat frazės, kokią Paulius cituoja. Atrodo, jis suderina Izaijo 52:15; 64:3 (64:4, Brb) ir 65:17 mintis.
[Iliustracija 367 puslapyje]
Dievo tauta „tik trumpai“ turėjo Jeruzalę ir šventyklą
