Penkioliktas skyrius

Bevaikė moteris džiaugiasi

Izaijo 54:1-17

1. Kodėl Sara norėjo turėti vaikų ir kaip jai viskas klostėsi?

SARA troško turėti vaikų. Deja, buvo bevaikė ir labai dėl to sielojosi. Anuomet nevaisingumas laikytas gėdingu, tačiau Sarą skaudino ne vien tai. Ji troško pamatyti, kaip Dievas ištesės pažadą jos vyrui. Iš Abraomo turėjo kilti sėkla, per kurią visos šeimos žemėje būtų palaimintos (Pradžios 12:1-3). Dievui davus pažadą slinko dešimtmečiai, o vaiko juodu nesusilaukė. Sara paseno ir liko bevaikė. Galbūt ji susimąstydavo, ar ne veltui puoselėja viltį. Ir štai vieną dieną jos širdgėla virto džiaugsmu!

2. Kodėl mums turėtų rūpėti pranašystė, užrašyta Izaijo 54 skyriuje?

² Saros istorija padeda suprasti pranašystę, užrašytą Izaijo 54 skyriuje. Jeruzalė čia vaizduojama bevaike moterimi, kuri labai nudžiunga susilaukusi daug vaikų. Jehova savo senovinei tautai kaip žmonai rodo švelnius jausmus. Beje, šitas Biblijos skyrius atskleidžia ir „šventosios paslapties“ esmę (Romiečiams 16:25, 26, NW). Mes išsiaiškinsime, apie kokią „moterį“ ir kokius įvykius čia pranašaujama. Tuomet galėsime geriau mintimis aprėpti šių laikų tyrą garbinimą.

 „Moteris“ atpažinta

3. Kodėl nevaisinga „moteris“ turės priežastį džiaugtis?

³ Nuo pat pradžių 54-ajame skyriuje skamba linksma gaida: „‛Džiaukis, bevaike, niekada negimdžiusi! Krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose negulėjusi! Juk pamestoji turi daugiau vaikų, negu turinti vyrą’, — sako Viešpats“ (Izaijo 54:1). Tardamas šiuos žodžius, Izaijas turbūt virpa iš jaudulio. Kaip jų išsipildymas paguos į Babiloną ištremtus žydus! Tuomet Jeruzalė dar plytės sugriauta. Žmogui atrodys neįmanoma, kad ji vėl kada būtų apgyventa, kaip ir nevaisinga moteris senyvame amžiuje nesitiki turėti vaikų. Bet šita „moteris“ bus didžiai laiminama palikuonimis. Jeruzalė netvers iš džiaugsmo vėl sulaukusi daugybės „vaikų“, tai yra gyventojų.

4. a) Kaip apaštalas Paulius padeda mums suprasti, kad Izaijo 54 skyrius turi išsipildyti didesniu mastu negu 537 m. p. m. e.? b) Kas yra „aukštybių Jeruzalė“?

⁴ Izaijas galbūt nežino, kad jo pranašystė išsipildys ne vieną kartą. Apaštalas Paulius cituoja iš Izaijo 54 skyriaus ir aiškina, jog „moteris“ yra įvaizdis, reiškiantis kai ką daug svarbesnio už žemiškąjį Jeruzalės miestą. Jis rašo: „Aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina“ (Galatams 4:26). „Aukštybių Jeruzalė“ — kas ji tokia? Aišku, tai ne Jeruzalės miestas, mat jis stovi anaiptol ne dangaus „aukštybėse“, o Pažadėtojoje žemėje. „Aukštybių Jeruzalė“ yra Dievo dangiškoji „moteris“, galingų dvasinių esybių organizacija.

5. Ką simbolinėje dramoje iš Galatams 4:22-31 vaizduoja a) Abraomas? b) Sara? c) Izaokas? d) Hagara? e) Izmaelis?

 ⁵ O kaip Jehova gali turėti dvi simbolines moteris: vieną danguje, kitą žemėje? Ar čia koks prieštaravimas? Visiškai ne. Apaštalas Paulius aiškina, jog atsakymas glūdi pranašiškame Abraomo šeimos pirmavaizdyje (Galatams 4:22-31; žiūrėk rėmelį „Abraomo šeima — pranašiškas pirmavaizdis“, p. 218). Sara, „laisvoji“ moteris ir Abraomo žmona, vaizduoja Jehovos žmonai prilygintą dvasinių esybių organizaciją. Hagara, vergė ir antraeilė Abraomo žmona, arba sugulovė, vaizduoja žemiškąją Jeruzalę.

6. Kokia prasme Dievo dangiškoji organizacija ilgą laiką buvo bevaikė?

⁶ Turėdami tai omenyje, geriau suprantame Izaijo 54:1 žodžių svarbą. Dešimtmečius išbuvusi nevaisinga, 90-metė Sara pagimdė Izaoką. Dangiškoji Jehovos organizacija irgi ilgai buvo bevaikė. Edene Jehova pažadėjo, kad iš jo „moters“ kils „sėkla“ (Pradžios 3:15, NW). Daugiau kaip po 2000 metų Jehova sudarė su Abraomu sandorą dėl pažadėtosios sėklos. Bet Dievo dangiškajai „moteriai“ reikėjo laukti dar daug, daug amžių, kol ta sėkla atsiras. Vis dėlto ilgainiui „bevaikė“ susilaukė daugiau vaikų negu etninis Izraelis. Bevaikės moters iliustracija padeda suprasti, kodėl angelai taip džiaugsmingai liudijo apie išpranašautos sėklos atėjimą (1 Petro 1:12). Kada tai įvyko?

7. Kada „aukštybių Jeruzalė“ galėjo džiaugtis, kaip išpranašauta Izaijo 54:1, ir kodėl tu taip atsakai?

⁷ Kūdikio Jėzaus gimimas išties labai nudžiugino angelus (Luko 2:9-14). Bet Izaijo 54:1 pranašaujama ne apie šį įvykį. Tiktai 29 m. e. m. Jėzus atgimė  iš šventosios dvasios ir tapo dvasiniu „aukštybių Jeruzalės“ sūnumi; pats Dievas viešai pripažino jį „mylimuoju Sūnumi“ (Morkaus 1:10, 11; Hebrajams 1:5; 5:4, 5). Tuomet, pildantis Izaijo 54:1 pranašystei, Dievo dangiškoji „moteris“ galėjo džiaugtis. Pagaliau iš jos kilo žadėta Sėkla, Mesijas! Jos nevaisingumo amžiai praėjo. O džiaugsmas tuo nesibaigė.

 Daugybė nevaisingos moters sūnų

8. Kodėl Dievo dangiškoji „moteris“ turėjo priežasčių džiaugtis, kai iš jos kilo pažadėta Sėkla?

⁸ Kai Jėzus mirė ir buvo prikeltas, Dievo dangiškoji „moteris“ džiugiai pasitiko savo mieląjį Sūnų — „mirusiųjų pirmagimį“ (Kolosiečiams 1:18). Paskui  ji pagimdė dar daugiau dvasinių sūnų. 33 m. e. m. per Sekmines apie 120 Jėzaus sekėjų buvo patepti šventąja dvasia ir tapo paveldėtojais drauge su Kristumi. Tą dieną prisidėjo dar 3000 žmonių (Jono 1:12; Apaštalų darbų 1:13-15; 2:1-4, 41; Romiečiams 8:14-16). Sūnų vis daugėjo: pirmaisiais krikščionių atskalūnybės amžiais — pamažėle, o XX amžiuje — sparčiai.

9, 10. Ką senovės moteriai, gyvenančiai palapinėse, reiškia Dievo nurodymas ‛paplatinti savo palapinės aikštę’ ir kodėl ją tai džiugina?

⁹ Dabar Izaijas pranašauja nepaprastos plėtros laikotarpį: „Paplatink savo palapinės aikštę, ištempk savo pastogės dangas nešykštėdama, pailgink palapinės virves ir tvirtai įkalk kuolus! Tu plėsiesi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys užvaldys tautas ir įsikurs apleistuose miestuose. Nebijok, nebūsi sugėdinta! Nerausk iš kuklumo, nepateksi į nemalonę! Savo jaunystės gėdą pamirši ir nebeprisiminsi daugiau našlystės negarbės“ (Izaijo 54:2-4).

¹⁰ Čia apie Jeruzalę kalbama kaip apie Sarą — žmoną ir motiną, gyvenančią palapinėse. Šeimai didėjant, motina turi praplėsti namus: imti ilgesnius palapinės dangalus, virves ir naujoje vietoje kalti palapinės kuolelius. Įnikusi į šį malonų darbą, ji tuoj pamiršta metus, kai nerimavo, ar susilauks vaikų, šeimos linijos tęsėjų.

11. a) Kaip Dievo dangiškoji „moteris“ buvo palaiminta 1914 metais? (Žiūrėk išnašą.) b) Kaip nuo 1919 metų laiminami žemėje gyvenantys pateptieji?

 ¹¹ Žemiškoji Jeruzalė po Babilono tremties buvo palaiminta atsinaujinimo laikotarpiu. „Aukštybių Jeruzalė“ laiminama dar labiau. * Ypač nuo 1919 metų jos pateptieji „palikuonys“ klesti atsigavę dvasiškai (Izaijo 61:4; 66:8). Jie ‛užvaldė tautas’ ta prasme, kad pasklido po daugelį šalių, ieškodami, kas prisidėtų prie jų dvasinės šeimos. Taigi pateptieji sūnūs buvo renkami labai sparčiai. XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio vidury buvo matyti, kad visas jų skaičius, 144 000, jau užbaigtas (Apreiškimo 14:3). Nuo tada skelbimo darbo tikslas nebėra rinkti pateptuosius. Vis dėlto plėtra neapsiribojo pateptaisiais.

12. Kas dar, be pateptųjų, renkama į krikščionių bendriją nuo XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio?

¹² Pats Jėzus išpranašavo turėsiąs ne vien pateptųjų brolių „mažąją kaimenę“, bet ir „kitų avių“, kurias reikia atvesti į tikrųjų krikščionių avidę (Luko 12:32; Jono 10:16). Nors tie ištikimi pateptųjų bendražygiai nėra „aukštybių Jeruzalės“ sūnūs, jie atlieka svarbų vaidmenį, kaip kitados buvo išpranašauta (Zacharijo 8:23). Nuo XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio iki dabar jų surinkta „milžiniška minia“, tad krikščionių bendrija neregėtai išaugo (Apreiškimo 7:9, 10).  Šiandieną milžiniškos minios narių priskaičiuojama milijonai. Visa ši plėtra skubiai reikalauja daugiau Karalystės salių, asamblėjų salių, filialų. Izaijo žodžiai rodosi vis taiklesni. Kokia garbė dalyvauti išpranašautoje plėtroje!

Motina, rūpestinga savo palikuonims

13, 14. a) Kas sunkiai suprantama pasakyta apie Dievo dangiškąją „moterį“? b) Ką padeda suvokti Dievo pateikta šeimos santykių iliustracija?

¹³ Matome, kad pranašystei pildantis didesniu mastu, „moteris“ vaizduoja dangiškąją Jehovos organizaciją. Bet perskaitę Izaijo 54:4 galbūt svarstome, kaip dvasinių esybių organizacija galėjo kentėti gėdą. Tolesnėse eilutėse sakoma, kad Dievo „moteris“ bus atmesta, varginama, puolama. Ji netgi supykdys Dievą. Kaip tai gali nutikti tobulų, nenuodėmingų dvasinių asmenų organizacijai? Atsakymas glūdi šeimos institucijoje.

¹⁴ Sudėtingas dvasines tiesas Jehova pailiustruoja šeimyniniais vyro ir žmonos, motinos ir vaikų saitais, nes tokie simboliai žmonėms suprantami. Kad ir kiek patirties turėtume ar koks būtų mūsų šeimyninis gyvenimas, mes tikriausiai esame mintyse susikūrę geros šeimos vaizdinį ir žinome, kokie artimi būna tėvų ir vaikų santykiai. Jehova duoda gyvą pamoką, kaip artimai ir nuoširdžiai jis bendrauja su daugybe dvasinių tarnų. Kaip įspūdingai jis moko, jog dangiškoji organizacija rūpinasi dvasia pateptaisiais savo palikuonimis žemėje! Kai kenčia Dievui tarnaujantys žmonės, kenčia ir ištikimi dangiškieji  tarnai, „aukštybių Jeruzalė“. Panašiai Jėzus sakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano [dvasia pateptųjų] brolių, man padarėte“ (Mato 25:40).

15, 16. Kaip Izaijo 54:5, 6 išsipildo pirmą kartą, o paskui — didesniu mastu?

¹⁵ Tai, kas kalbama apie Jehovos dangiškąją „moterį“, daugiausia atspindi jos žemiškųjų vaikų būvį. Įsiklausykime į šiuos žodžius: „Tavo vyras — tavo Kūrėjas, Galybių Viešpats — jo vardas. Tavo Atpirkėjas — Izraelio Šventasis, jis vardu visos žemės Dievas. Viešpats šaukia tave atgal kaip nelaimingą ir pamestą žmoną. ‛Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą žmoną!’ — sako tavo Dievas“ (Izaijo 54:5, 6).

¹⁶ Apie kokią žmoną čia kalbama? Pranašystei pildantis pirmą kartą, „žmona“ yra Jeruzalė, atstovaujanti Dievo tautai. Žydai, 70 metų gyvendami Babilono tremtyje, jausis taip, tarytum Jehova juos pametė ir visiškai apleido. O platesniu mastu pranašystė taikoma „aukštybių Jeruzalei“, kai iš jos kilo „sėkla“ ir išsipildė Pradžios 3:15 žodžiai.

Sudrausminimas — tik trumpą valandėlę, palaimos — visą amžinybę

17. a) Kaip Dievo pasipiktinimo „tvanas“ užlieja žemiškąją Jeruzalę? b) Koks „tvanas“ užėjo ant „aukštybių Jeruzalės“ sūnų?

¹⁷ Toliau pranašystėje skaitome: „‛Trumpą valandėlę palikau tave, bet su didele meile [„didžiai gailėdamasis“, Brb] vėl pasiimsiu. Ūmai supykęs, [„Pasipiktinimo tvanu“, NW] valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą, bet amžina meile tavęs pagailėjau’, —  sako Viešpats, tavo Atpirkėjas“ (Izaijo 54:7, 8). Žemiškąją Jeruzalę užlieja Dievo pasipiktinimo „tvanas“: 607 m. p. m. e. ją atakuoja Babilono pajėgos. 70 tremties metų galbūt atrodo ilgas laiko tarpas, bet, palyginti su amžinomis palaimomis, kurios laukia drausminimą priimančių žmonių, tokie išmėginimai tęsiasi tik „trumpą valandėlę“. Kai Jehova leido didžiosios Babelės sukurstytiems politiniams elementams pulti pateptuosius „aukštybių Jeruzalės“ sūnus, šie irgi jautėsi priblokšti, tarsi Dievo rūstybės „tvano“ užlieti. Bet koks trumpas tas sudrausminimas vėliau atrodė, palyginti su tolesne dvasinių palaimų era nuo 1919 metų!

18. Koks svarbus principas išryškėja kalbant apie Jehovos rūstavimą ant savo tautos žmonių ir kaip tai liečia mus pačius?

¹⁸ Šiose eilutėse pasakoma dar viena didi tiesa: Dievo rūstybė trumpalaikė, o malonė amžina. Jo pyktis sukyla už blogus darbus, bet šitas pyktis visada yra valdomas, visada tikslingas. Jeigu leidžiamės  Jehovos sudrausminami, jo rūstybė dega tik „trumpą valandėlę“, paskui atlyžta, užleidžia vietą ‛didžiam gailesčiui’ — atlaidumui, meilingam gerumui. Pastarieji yra ‛amžini’. Jeigu padarome nuodėmę, turime nedelsdami atgailauti ir susitaikyti su Dievu. Jei nuodėmė sunki, tuojau kreipkimės į susirinkimo vyresniuosius (Jokūbo 5:14). Tiesa, gal prireiks drausminimo, ir jis nebus saldus (Hebrajams 12:11). Tačiau jis tęsis visai neilgai, palyginti su amžinomis palaimomis, kai Jehova Dievas atleis kaltę!

19, 20. a) Kokia yra vaivorykštės sandora ir kuo ji aktuali Babilono tremtiniams? b) Kuo šiandieną neabejoja pateptieji krikščionys, prisimindami „ramybės sandorą“?

¹⁹ Jehova savo tautą nuramina ir patikina: „‛Dabar elgiuosi kaip Nojaus dienomis: kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekada daugiau nebeužtvindys žemės, taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti ir tau nepriekaištauti. Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos — svirduliuoti, mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, mano ramybės sandora nesusvyruos’, — sako Viešpats, kuris tavęs pagailėjo“ (Izaijo 54:9, 10). Po Tvano Dievas sudarė sandorą (kartais vadinamą vaivorykštės sandora) su Nojumi ir kiekviena gyva siela. Jehova pasižadėjo nebenaikinti žemės pasauliniu tvanu (Pradžios 9:8-17). Ką visa tai reiškia Izaijui ir jo tautai?

²⁰ Gera žinoti, kad bausmę — 70 metų tremtį Babilone — žydai kentės tik vieną kartą. Ji baigsis ir daugiau nebepasikartos. Paskui įsigalios Dievo „ramybės sandora“. Hebrajiškas žodis, verčiamas „ramybė“ arba „taika“, reiškia ne vien karo nebuvimą,  bet ir „visokeriopą gerovę“. Dievui ši sandora yra neatšaukiama. Greičiau kalvos ir kalnai sugrius, negu baigsis jo meilingas gerumas ištikimiems žmonėms. Deja, žemiškoji Jehovos tauta galop nebesilaikys sandoros reikalavimų ir, atmetusi Mesiją, sužlugdys savo taiką. O „aukštybių Jeruzalės“ sūnums viskas klostėsi daug geriau. Pasibaigus sunkiam drausminimo laikotarpiui jie neabejojo, kad Dievas juos globos.

Dvasinis Dievo tautos saugumas

21, 22. a) Kodėl sakoma, kad „aukštybių Jeruzalė“ nelaiminga ir audros nukamuota? b) Ką Dievo dangiškosios „moters“ palaimos byloja apie jos „palikuonis“ žemėje?

²¹ Jehova savo ištikimai tautai pranašauja saugumą: „Nelaimingoji, audros nukamuotoji, netekusioji paguodos! Štai sutvirtinsiu tavo akmenis geriausiomis kalkėmis, ir tavo pamatus apdaigstysiu safyrais. Pastatysiu tau bokštus iš rubinų, vartus — iš ugnimi žėrinčių akmenų, o sienas — iš brangakmenių. Visi tavo sūnūs bus Viešpaties mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove. Tu būsi pagrįsta teisumu, toli nuo priespaudos — jos nebereikės bijoti, toli nuo pražūties — ji prie tavęs nesiartins. Jei kas nors tave pultų, jam nepavyks, nes jis tai darys be mano valios; kas puls tave, tas kris kovoje su tavimi“ (Izaijo 54:11-15).

²² Žinoma, Jehovos „moteris“ dvasinėje sferoje niekada nebuvo tiesiogiai kamuojama ar audrų svaidoma. Tačiau kai jos pateptieji „palikuonys“ žemėje kentėjo (ypač pakliuvę į dvasinę nelaisvę 1918—1919  metais), ji irgi kentėjo. Ir atvirkščiai: dangiškosios „moters“ džiaugsmas atspindi jos palikuonių laimę. Pažiūrėkime, kaip išraiškingai apibūdinama „aukštybių Jeruzalė“. Brangakmeniai vartuose, „geriausios kalkės“, pamatai bei sienos remiantis vienu žinynu byloja apie „grožį, didybę, tyrumą, galią ir tvirtybę“. Kaip pateptieji krikščionys pasiekia tokį saugų, palaimingą būvį?

23. a) Kokį poveikį ‛Viešpaties mokymas’ daro pateptiesiems krikščionims paskutinėmis dienomis? b) Kaip suprasti, kad Dievo tauta turi ‛sienas iš brangakmenių’?

²³ Izaijo 54 skyriaus 13 eilutėje pasakomas esminis dalykas: visi bus „Viešpaties mokomi“. Pats Jėzus šios eilutės žodžius pritaikė savo pateptiesiems sekėjams (Jono 6:45). Danielius pranašavo, kad šiuo „pabaigos metu“ pateptieji įgaus apsčiai pažinimo ir dvasinės įžvalgos (Danieliaus 12:3, 4; Brb). Turėdami tokią įžvalgą, jie vadovauja didžiausiai istorijoje mokymo kampanijai, neša Dievo mokslą į visus žemės kampelius (Mato 24:14). Be to, jie lengvai atskiria teisingą religiją nuo klaidingos. Izaijo 54:12 minimos ‛sienos iš brangakmenių’. Nuo 1919 metų Jehova leidžia pateptiesiems vis aiškiau suprasti ribas, dvasinės demarkacijos linijas, skiriančias juos nuo klaidingos religijos ir bedieviškų pasaulio elementų (Ezechielio 44:23; Jono 17:14; Jokūbo 1:27). Taigi jie yra atskirti kaip Dievo tauta, Dievo nuosavybė (1 Petro 2:9).

24. Ką mums daryti, kad būtume Jehovos mokomi?

²⁴ Kiekvienam iš mūsų verta pasvarstyti: ‛Ar esu Jehovos mokomas?’ Juk toks mokslas ne savaiminis.  Reikia pastangų. Jei reguliariai skaitome ir apmąstome Dievo Žodį bei „ištikimo ir protingo vergo“ leidžiamą biblinę literatūrą, jei ruošiamės krikščionių sueigoms ir dalyvaujame jose, mes iš tiesų esame Jehovos mokomi (Mato 24:45-47, Jr). Jei stengiamės pritaikyti, ką išmokę, ir likti dvasiškai budrūs, Dievo mokymas išskiria mus iš bedieviško pasaulio (1 Petro 5:8, 9). Dar svarbiau — jis padeda mums ‛artintis prie Dievo’ (Jokūbo 1:22-25; 4:8).

25. Ką Dievo taikos pažadas reiškia jo tautai šiais laikais?

²⁵ Iš Izaijo pranašystės taip pat matome, kad pateptieji laiminami apstybe taikos. Ar tai reiškia, kad jų niekas nepuola? Ne, tačiau Dievas patikina nesukelsiąs tokių antpuolių ir neleisiąs, kad jie pasisektų. Mes skaitome: „‛Žiūrėk! Aš sukūriau kalvį, kuris įpučia anglyse ugnį ir nusikala įrankį, tinkamą darbui [„ginklą jo tikslui“, Jr]. Aš sukūriau ir niokotoją, kuriam skirta naikinti. Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi. Toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir mano rankoje — jų pergalė’, — tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 54:16, 17).

26. Kodėl padrąsina mintis, kad Jehova yra visos žmonijos Kūrėjas?

²⁶ Jau antrą kartą šiame Izaijo knygos skyriuje Jehova primena savo tarnams esąs Kūrėjas. Iš pradžių jis sako savo simbolinei žmonai esąs jos „Kūrėjas“. O dabar jis skelbiasi visos žmonijos Kūrėju. 16-oje eilutėje rašoma apie kalvį, kuris įpučia žaizdre ugnį ir nukala žudymo įrankį, ginklą, ir apie karį, „niokotoją, kuriam skirta naikinti“. Tokie vyrai gali įvaryti  žmonėms baimės, tačiau tegul nesvajoja įveikti savo Kūrėją! Net jei stipriausios pasaulio pajėgos pultų Jehovos tautą, nieko nelaimėtų. Kodėl?

27, 28. Kuo esame tikri šiais sunkiais laikais ir kodėl galime sakyti, kad Šėtono išpuoliai mums nebaisūs?

²⁷ Praėjo laikas, kai priešai niokojo Dievo tautą ir trukdė garbinti dvasia bei tiesa (Jono 4:23, 24). Jehova leido didžiajai Babelei suruošti ataką ir truputėlį pasimėgauti sėkme. Trumpą valandėlę „aukštybių Jeruzalė“ matė savo palikuonis bemaž nutildytus ir skelbimo darbą žemėje beveik sustojusį. Niekada tai nebepasikartos! Dabar ji džiaugiasi dėl savo sūnų, nes jie dvasiškai nenugalimi (Jono 16:33; 1 Jono 5:4). Tiesa, prieš juos vis kalami ginklai (Apreiškimo 12:17). Bet priešams nepavyko ir nepavyks laimėti. Šėtonas neturi tokio ginklo, kuriuo įveiktų pateptųjų bei jų palydovų tikėjimą ir liepsnojantį uolumą. Dvasinė taika yra „Viešpaties tarnų paveldas“, tad niekas jos neatims (Psalmyno 118:6; Romiečiams 8:38, 39).

²⁸ Šėtono pasaulis niekaip nesustabdys pasiaukojusių Dievo tarnų darbo ir tyro garbinimo. Šis pažadas labai stiprina pateptuosius „aukštybių Jeruzalės“ palikuonis ir milžiniškos minios narius. Kuo daugiau sužinome apie dangiškąją Jehovos organizaciją ir jos ryšius su Dievo garbintojais žemėje, tuo stipresnis darosi mūsų tikėjimas. O jeigu tvirtai tikime, Šėtono ginklai mums nebaisūs!

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 218, 219 puslapiuose]

Abraomo šeima — pranašiškas pirmavaizdis

Apaštalas Paulius aiškino, kad Abraomo šeima vaidina simbolinę dramą. Ji pranašiškai vaizduoja Jehovos santykius su dangiškąja organizacija ir Mozės įstatymo sandorai pavaldžia žemiškąja Izraelio tauta (Galatams 4:22-31).

Abraomas, šeimos galva, — Jehovos Dievo įvaizdis. Abraomo ryžtas paaukoti brangųjį sūnų Izaoką padeda suprasti, kaip noriai Jehova paaukojo savo mylimą Sūnų už žmonijos nuodėmes (Pradžios 22:1-13; Jono 3:16).

Sara simbolizuoja dangiškąją Dievo „žmoną“, jo dvasinių esybių organizaciją. Toji dangaus organizacija taikliai vadinama Jehovos žmona, nes ji labai artima Jehovai, paklūsta jo vadovavimui ir padeda įgyvendinti jo tikslus. Ji dar vadinama „aukštybių Jeruzale“ (Galatams 4:26). Ta pati „moteris“ minima Pradžios 3:15 ir matoma regėjime Apreiškimo 12:1-6, 13-17.

Izaokas yra Dievo moters dvasinės Sėklos provaizdis. Pirmiausia tai Jėzus Kristus. Tačiau sėklą sudaro ir pateptieji Kristaus broliai, gavę dvasinę įsūnystę ir tapę paveldėtojais drauge su Kristumi (Romiečiams 8:15-17; Galatams 3:16, 29, NW).

Hagara, antraeilė Abraomo žmona, arba sugulovė, buvo vergė. Ji tinkamai vaizduoja žemiškąją Jeruzalę, kur viešpatavo Mozės įstatymas, ir visi jo besilaikantys asmenys pasirodė esą nuodėmės bei mirties vergai. Pasak Pauliaus, „Hagara — tai Sinajaus kalnas Arabijoje“, nes ten buvo sudaryta Įstatymo sandora (Galatams 3:10, 13; 4:25).

Izmaelis, Hagaros sūnus, simbolizuoja pirmojo amžiaus žydus, Jeruzalės sūnus, tebevergaujančius Mozės įstatymui. Kaip Izmaelis persekiojo Izaoką, taip anie žydai persekiojo krikščionis — simbolinės Saros, „aukštybių Jeruzalės“, pateptuosius sūnus. Ir kaip Abraomas išvarė Hagarą su Izmaeliu, taip Jehova galiausiai atmetė Jeruzalę su jos maištingais sūnumis (Mato 23:37, 38).

 [Iliustracija 220 puslapyje]

Kai pasikrikštijęs Jėzus buvo pateptas šventąja dvasia, Izaijo 54:1 žodžiai įgavo ypatingą reikšmę

[Iliustracija 225 puslapyje]

Jehova tik „valandėlę“ slėpė savo veidą nuo Jeruzalės

 [Iliustracijos 231 puslapyje]

Ar gali karys ir kalvis įveikti Kūrėją?