Dvidešimt šeštas skyrius

„Džiaukitės... amžinai tuo, ką aš kuriu!“

Izaijo 65:1-25

1. Kokius viltingus žodžius parašė apaštalas Petras ir koks kyla klausimas?

AR KADA nors ateis galas kančioms ir neteisybei? Daugiau kaip prieš 1900 metų apaštalas Petras parašė tokius viltingus žodžius: „Pagal [Dievo] pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13). Petras, kaip ir daug kitų ištikimų Dievo tarnų, gyvenusių įvairiais amžiais, laukė didžios dienos, kai baigsis neteisybė, prievarta, smurtas ir įsiviešpataus teisumas. Ar tikėtina, kad šis pažadas išsipildys?

2. Koks pranašas kalbėjo apie „naują dangų ir naują žemę“ ir kada pildosi ta senovinė pranašystė?

² Taip, tikėtina! „Naujo dangaus ir naujos žemės“ sąvoka Petro amžininkams neatrodė svetima. Jau maždaug prieš 800 metų Jehova per pranašą Izaiją buvo apie tai kalbėjęs. Senasis pažadas mažu mastu išsipildė 537 m. p. m. e., kai žydai išėjo iš Babilono nelaisvės ir sugrįžo į tėvynę. Bet didžiu mastu Izaijo pranašystė pildosi šiandieną ir mes laukiame, kada ji dar nuostabiau išsipildys naujajame Dievo pasaulyje. Skaitydami Izaijo perduotą  žinią, tarytum dirstelime į palaimas, kurias Dievas ruošia jį mylintiems žmonėms.

Jehova įkalbinėja „maištingąją tautą“

3. Į kokį klausimą atsakoma Izaijo 65 skyriuje?

³ Prisiminkime, kad Izaijo 63:15—64:11 (64:12, Brb) yra surašyta pranašo malda už Babilono tremtinius žydus. Iš Izaijo sužinome, jog daugelis žydų negarbina Jehovos visa širdimi, tačiau kai kurie atgailauja ir sugrįžta prie Dievo. Ar dabar dėl atgailaujančio likučio Jehova parves tautą į tėvynę? Atsakymą skaitome Izaijo 65 skyriuje. Bet prieš duodamas išgelbėjimo pažadą ištikimiems žydams, Jehova perspėja apie nuosprendį, skirtą daugybei neištikimųjų.

4. a) Kas ieškos Jehovos, nors jo užsispyrusi tauta neieškos? b) Kaip apaštalas Paulius pritaikė Izaijo 65:1, 2?

⁴ Kol kas Jehova pakenčia savo atkakliai maištaujančią tautą, bet ateis laikas, kai atiduos ją priešams, o malonę parodys kitiems žmonėms. Jehova per Izaiją taria: „Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, būti surastas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė mano vardo, aš kartojau: ‛Aš čia! Aš čia!’“ (Izaijo 65:1) Kokia gėda Jehovos sandoros tautai: svetimšaliai ateis pas Jehovą, o užsispyręs Judas — ne! Galiausiai Dievas išsirinks tautą, kurios anksčiau nepripažino, ir Izaijas ne vienintelis tai pranašauja (Ozėjo 2:1 [1:10, Brb]; 2:25 [2:23, Brb]). Apaštalas Paulius citavo Izaijo 65:1, 2 žodžius iš Septuagintos  ir aiškino, kad kitataučiai įgis „teisumą iš tikėjimo“, nors etniniai žydai neparodė noro tai daryti (Romiečiams 9:30; 10:20, 21).

5, 6. a) Kokį nuoširdų norą išreiškia Jehova ir kaip reaguoja jo tauta? b) Ką sužinome iš Jehovos elgesio su Judu?

⁵ Jehova aiškina, kodėl leis savo tautai kentėti nelaimę: „Nuolatos [„visą dieną“, Brb] tiesiau savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis“ (Izaijo 65:2). Jei kalbama apie ištiestas rankas, tai reiškia kvietimą arba maldavimą. Jehova tiesia rankas ne trumpą valandėlę, o visą dieną. Jis nuoširdžiai trokšta, kad Judas pas jį sugrįžtų. Deja, užsispyrusi tauta neatsiliepia.

⁶ Kokių širdžiai mielų dalykų sužinome iš Jehovos! Jis nori, kad artintumės prie jo, ir nėra užsisklendęs (Jokūbo 4:8). Taip pat matome, kad Jehova nuolankus (Psalmyno 113:5, 6). Vaizdžiai sakant, jis tebelaiko ištiesęs rankas, maldauja savo tautą sugrįžti, nors ji užsispyrusi ir ‛liūdina’ Dievą (Psalmyno 78:40, 41). Šimtus metų jis įkalbinėja žydus ir tik tada palieka priešų valiai. Vis dėlto jis neatstumia nuolankių tautos žmonių.

7, 8. Kaip Jehovą pykdo jo užsispyrusi tauta?

⁷ Užsispyrę žydai vis kelia apmaudą Jehovai savo gėdingais darbais. Jehova šitaip apibūdina jų daromas bjaurystes: „[Tauta] akiplėšiškai [„į mano veidą“, Jr, išnaša] be perstojo pykdo mane. Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų. Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose, valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.  ‛Stovėk, kur stovi! — šaukia jie. — Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’ Šitokie dalykai aitrina mano pyktį kaip be perstojo degančią ugnį [„tie yra dūmai mano nosyje, visą dieną deganti ugnis“, Jr]“ (Izaijo 65:3-5). Dėdamiesi šventeivomis žmonės pykdo Jehovą ‛į veidą’, kitaip tariant, elgiasi įžūliai, nepagarbiai. Jie nė nesistengia slėpti savo bjaurių darbų. Jehovą reikia gerbti ir jam paklusti, taigi ar nuodėmiavimas jo akivaizdoje nėra ypač smerktinas?

⁸ Tie nuodėmiautojai yra itin geros nuomonės apie save. Iš esmės jie sako kitiems žydams: ‛Laikykitės atokiai, nes aš šventesnis už jus.’ Kokia veidmainystė! Šventeivos atnašauja aukas ir degina smilkalus netikriems dievams, nors Dievo Įstatymas tai draudžia (Išėjimo 20:2-6). Jie sėdi kapinėse ir tuo, pagal Įstatymą, susiteršia (Skaičių 19:14-16). Jie valgo kiaulieną, nešvarų maistą (Kunigų 11:7). * Tačiau dėl savo religinės veiklos jaučiasi šventesni už kitus žydus ir net nenori, kad koks žmogus prisiartintų, idant nepasidarytų „šventas“, arba tyras, vien pabendravęs su jais. O „išimtinio atsidavimo“ reikalaujantis Dievas yra visai kitokios nuomonės apie juos (Pakartoto Įstatymo 4:24, NW).

9. Kaip Jehova vertina pasipūtusius nuodėmiautojus?

⁹ Užuot laikęs tuos pasipūtėlius šventais, Jehova sako: „Tie yra dūmai mano nosyje.“ Hebrajiškas  žodis, reiškiantis „nosis“ arba „šnervė“, dažnai vartojamas simboline prasme kaip pykčio sinonimas. Dūmai taip pat yra užuomina apie liepsnojantį Jehovos pyktį (Pakartoto Įstatymo 29:19 [29:20, Brb]). Bjauri stabmeldystė, į kurią įpuolė Dievo tauta, labai užrūstina Jehovą.

10. Kaip Jehova atlygins Judo gyventojams už nuodėmes?

¹⁰ Jehova nepasielgtų teisingai, jeigu paliktų tuos sąmoningus nusidėjėlius nenubaustus. Izaijas rašo: „Štai visa tai priešais mane užrašyta; nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu. Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė, drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, — sako Viešpats. — Kadangi jie degino smilkalus kalnuose ir įžeidinėjo mane ant kalvų, aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė [„atmokėsiu jiems į antį“, Jr]“ (Izaijo 65:6, 7). Garbindami netikrus dievus, žydai apgėdina Jehovą. Tikrojo Dievo garbinimas rodosi ne ką geresnis už kaimyninių tautų papročius. „Už jų kaltes“ (taip pat stabmeldystę ir spiritizmą) Jehova atlygins jiems „į antį“. „Antis“ turbūt yra viršutinio drabužio klostė, arba sterblė, į kurią prekiautojai atseikėję įpildavo kokio nors produkto (Luko 6:38). Atskalūnai žydai supranta, apie ką čia kalbama: Jehova atseikės jiems „atlygį“, tai yra bausmę. Teisingasis Dievas pareikalaus atsiskaityti (Psalmyno 79:12; Jeremijo 32:18). Kadangi Jehova nesikeičia, skirtu laiku jis tikrai atseikės bausmę ir šiai sugedusiai pasaulio santvarkai (Malachijo 3:6).

 „Savo tarnų naudai“

11. Kaip Jehova paaiškina išgelbėsiąs ištikimą likutį?

¹¹ Ar Jehova bus maloningas ištikimiems savo tautos žmonėms? Izaijas aiškina: „Taip kalba Viešpats: ‛Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako: „Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero.“ Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais [„savo tarnų naudai“, Jr], — neatmesiu jų visų. Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių, iš Judo — mano kalnų paveldėtojų. Mano išrinktieji paveldės kraštą, mano tarnai ten gyvens’“ (Izaijo 65:8, 9). Jehova panaudoja žmonėms suprantamą iliustraciją: savo tautą palygina su vynuogių keke. Krašte auga daug vynuogių, o iš jų padarytas vynas džiugina žmogaus širdį (Psalmyno 104:15). Galbūt čia vaizduojama kekė, kurioje yra ir gerų, ir blogų vynuogių, arba viena kekė gera, o kitos — neprisirpusios ar sugedusios. Šiaip ar taip, vynuogininkas nesunaikins gerų vynuogių. Jehova patikina nepražudysiąs visos tautos ir išsaugosiąs ištikimą likutį. Jis pareiškia, jog išgelbėtas likutis paveldės jo „kalnus“, tai yra Jeruzalę ir Judo žemę, kalvotą kraštą, kurį Jehova laiko savo nuosavybe.

12. Kokios palaimos laukia ištikimojo likučio?

¹² Kokios palaimos laukia ištikimojo likučio? Jehova aiškina: „Mano tautai, ieškančiai manęs, Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms, Achoro slėnys — žardiena galvijams“ (Izaijo 65:10). Galvijų kaimenės žydams yra didelis turtas, tad plačios ganyklos laiduoja gerovę taikos metais. Jehova taiką ir gerovę susieja su dviem krašto kampeliais.  Vakaruose palei Viduržemio jūrą driekiasi Šarono lyguma, garsėjanti savo grožiu ir derlingumu, o Achoro slėnis yra šiaurrytinė krašto riba (Jozuės 15:7). Tremties metais tos vietovės, kaip ir visas kraštas, plytės apleistos, bet Jehova žada, kad iš tremties grįžęs likutis pavers jas puikiomis ganyklomis (Izaijo 35:2; Ozėjo 2:17 [2:15, Brb]).

Žmonės pasikliauja „Laimės dievu“

13, 14. Kokie poelgiai rodo, kad Dievo tauta jį paliko, ir kas jai galiausiai atsitiks?

¹³ Izaijo pranašystėje vėl kalbama apie tuos žmones, kurie paliko Jehovą ir atkakliai garbina stabus. Čia sakoma: „Palikote Viešpatį, užmiršdami mano šventąjį kalną, ... padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei“ (Izaijo 65:11). Nukraudami stalą valgiais ir gėrimais „Laimės dievui“ bei „Lemties deivei“, atsimetėliai žydai mėgdžioja stabmeldiškus pagonių papročius. * O kas nutiks visiems, kurie naiviai pasikliauja šiais dievais?

¹⁴ Jehova tiesmukai įspėja: „Jus aš lemsiu kalavijui, ir visi jūs krisite per žudynes, kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte, kalbėjau, bet nesiklausėte, darėte, kas bloga mano akyse, ir rinkotės, kas man nepatinka“ (Izaijo 65:12). Čia matome žodžių žaismą. Jehova, hebrajiškajame originale paminėdamas  Lemties deivės vardą, sako, kad netikrų dievų garbintojai bus ‛nulemti kalavijui’, tai yra sunaikinimui. Jehova per pranašus ne sykį kvietė žmones atgailauti, bet jie ignoruoja Dievą ir atkakliai daro, ką žino esant bloga jo akyse. Kokią panieką jie rodo Dievui! Kaip jis ir perspėjo, tautą ištiks didelė nelaimė. Jehova 607 m. p. m. e. leis babiloniečiams sugriauti Jeruzalę bei šventyklą. Tuomet Jude ir Jeruzalėje „Laimės dievas“ neapsaugos savo gerbėjų (2 Metraščių 36:17).

15. Kaip tikrieji krikščionys šiandieną klauso perspėjimo iš Izaijo 65:11, 12?

¹⁵ Šiandieną tikrieji krikščionys klauso perspėjimo iš Izaijo 65:11, 12. Jie netiki „Laimės dievo“, tartum tai būtų kokia paslaugi antgamtinė jėga. Jie nešvaisto lėšų mėgindami įsigerinti „Lemties deivei“ ir nelošia iš pinigų. Jie yra įsitikinę, kad šios deivės gerbėjai viską praras, nes tokiems Jehova sako: „Jus aš lemsiu kalavijui.“

„Mano tarnai džiaugsis“

16. Kaip Jehova laimins savo ištikimus tarnus ir kas laukia tų, kurie jį paliko?

¹⁶ Pranašystė bara tuos, kurie paliko Jehovą, ir pasakoja, kaip skirtingai viskas klostysis nuoširdiems Dievo garbintojams ir veidmainiams: „Taip kalba Viešpats Dievas: ‛Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį; mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį; mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis; mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdgėlos, aimanuosite iš sielvarto’“ (Izaijo 65:13, 14).  Jehova laimins savo ištikimus tarnus. Jie dainuos iš džiaugsmo pertekusios širdies. Valgis, gėrimas ir džiaugsmas reiškia, kad Jehova dosniai tenkins savo garbintojų poreikius. O tie, kurie nusprendė palikti Jehovą, dvasiškai alks ir trokš. Jų poreikiai nebus patenkinti. Jie verks ir aimanuos iš sielvarto ir širdgėlos.

17. Kodėl Dievo tauta šiandieną džiaugiasi?

¹⁷ Jehova aiškiai nusako dvasinę būklę tų, kurie tik dedasi Dievo tarnais. Milijonų krikščioniškojo pasaulio žmonių dvasia palūžusi, o Jehovos garbintojai džiaugiasi. Jiems tikrai yra ko džiaugtis. Jie gerai maitinami dvasiškai. Per biblinius leidinius ir krikščionių sueigas Jehova tiekia jiems apsčiai dvasinio maisto. Mokydamiesi vertingų tiesų ir semdamiesi paguodos iš Dievo Žodžio pažadų, mes nestokojame „širdies džiaugsmo“.

18. Kas liks iš žmonių, atsižadėjusių Jehovos, ir ką gali reikšti jų vardo kaip prakeiksmo vartojimas?

¹⁸ Jehova kalba tiems, kurie jį paliko: „Mano išrinktieji tars jūsų vardą kaip keiksmažodį, nes Viešpats Dievas nužudys tave, o savo tarnus pavadins kitu vardu. Kas laimins krašte, laimins tiesos Dievo vardu, ir kas prisieks šalyje, prisieks tiesos Dievo vardu, nes senoji priespauda bus užmiršta ir nebeminima mano akivaizdoje“ (Izaijo 65:15, 16, Brb). Žmonių, atsižadėjusių Jehovos, liks tik vardas, tariamas vietoj prakeiksmo. Kas norės iškilmingai įsipareigoti, galbūt prisiekdamas sakys: ‛Jei netesėsiu pažado, tegul mane ištinka bausmė kaip  anuos atskalūnus.’ Galimas dalykas, kad jų vardas virs priežodžiu, nelyginant Sodoma ir Gomora — Dievo bausmės piktadariams simbolis.

19. Kaip Dievo tarnai bus pavadinti kitu vardu ir kodėl jie pasikliaus ištikimu Dievu? (Žiūrėk taip pat išnašą.)

¹⁹ Dievo tarnų laukia visai kitokia ateitis. Jie bus pavadinti kitu vardu. Tai reiškia, kad grįžę į tėvynę jie gyvens garbingą, palaimingą gyvenimą. Jie nesikreips palaimų į jokį netikrą dievą ir neprisiekinės jokiu negyvu stabu. Niekuo kitu, o vien ištikimu Dievu jie prisieks ir laimins save (Izaijo 65:16, Jr). Krašto gyventojai įsitikins, kad jis ištesi pažadus, tad visiškai juo pasikliaus. * Tėvynėje žydai bus saugūs ir greitai užmirš, ką teko iškęsti.

„Kuriu naują dangų ir naują žemę“

20. Kaip 537 m. p. m. e. išsipildė Jehovos pažadas sukurti „naują dangų ir naują žemę“?

²⁰ Dabar Jehova plačiau aiškina, kaip laimins iš Babilono tremties sugrįžusį likutį. Per Izaiją jis sako: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65:17). Jehova būtinai ištesės atkūrimo pažadą, todėl kalba, lyg viskas jau vyktų šiuo metu. Pranašystė pirmą kartą išsipildė 537 m. p. m. e., kai žydų likutis sugrįžo į Jeruzalę. Kas tuomet sudarė „naują dangų“? Zerubabelio  valdžia, remiama vyriausiojo kunigo Jozuės. O parkeliavęs žydų likutis buvo „nauja žemė“, išgryninta visuomenė. Jie pakluso tai valdžiai ir padėjo atkurti krašte tyrą garbinimą (Ezros 5:1, 2). Džiaugsmas atlygino už visas patirtas kančias; ankstesnių vargų niekas nė nebeprisiminė (Psalmyno 126:1, 2).

21. Koks naujas dangus atsirado 1914 metais?

²¹ Beje, apaštalas Petras atkartojo Izaijo pranašystę ir rašė, kad ji dar išsipildys ateity: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13). Ilgai lauktas naujasis dangus atsirado 1914 metais. Mesijo Karalystė, įsikūrusi tais metais, viešpatauja iš paties dangaus, o jos žinion Jehova atidavė visą žemę (Psalmyno 2:6-8). Taigi naujas dangus yra Karalystės valdovai — Kristus ir 144 000 bendravaldžių (Apreiškimo 14:1).

22. Iš ko susidės nauja žemė ir kaip jau dabar ruošiamas jos branduolys?

²² O ką pasakytume apie naują žemę? Panašiai kaip senovėje, nauja žemė susidės iš žmonių, mielai paklūstančių naujai dangaus vyriausybei. Jau dabar milijonai palankiai nusiteikusių asmenų yra tos vyriausybės šalininkai. Jie stengiasi vadovautis Biblijoje surašytais jos įstatymais. Šie žmonės, įvairių tautų, kalbų ir rasių atstovai, vieningai tarnauja Karaliui Jėzui Kristui (Michėjo 4:1-4). Žlugus dabartinei sugedusiai pasaulio santvarkai, ši grupė sudarys naujos žemės — dievobaimingos žmonių  visuomenės branduolį ir paveldės žemiškąją Dievo Karalystės sritį (Mato 25:34).

23. Kas Apreiškimo knygoje pasakojama apie „naują dangų ir naują žemę“ ir kaip ši pranašystė išsipildys?

²³ Apreiškimo knygoje apaštalas Jonas pasakoja regėjime matęs Jehovos dieną, kai žlugs ši pasaulio santvarka. Paskui Šėtonas bus įmestas į bedugnę (Apreiškimo 19:11—20:3). Čia Jonas atkartoja pranašiškus Izaijo žodžius: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę.“ Skaitydami apie šlovingąjį regėjimą, iš tolesnių eilučių sužinome, kad Jehova Dievas visiškai pertvarkys žemę (Apreiškimo 21:1, 3-5). Aišku, Izaijo „naujo dangaus ir naujos žemės“ pažadas nuostabiai išsipildys naujajame Dievo pasaulyje! Naujo vyriausybinio dangaus valdoma nauja žemės visuomenė gyvens rojuje ir dvasine, ir tiesiogine prasme. Tikrai guodžia pažadas, kad „to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“. Dabar blogi prisiminimai slegia širdį, o tuomet jie nebežeis ir nebeskaudins.

24. Kodėl Jehova džiaugsis Jeruzalės atkūrimu ir ko nebesigirdės miesto gatvėse?

²⁴ Toliau Izaijo pranašystėje rašoma: „Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu! Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‛Džiaugsmą’, o jos žmones — kaip ‛Linksmybę’. Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje. Nebebus joje girdėti graudaus verksmo nė gailių dejonių“ (Izaijo 65:18, 19). Ne tiktai žydai džiaugsis grįžę į tėvynę, bet ir pats Dievas džiaugsis suteikęs Jeruzalei šlovės. Ji vėl bus  teisingo garbinimo centras žemėje. Prieš keletą dešimtmečių ištiko nelaimė ir miesto gatvėse buvo girdėti graudus verksmas, o dabar gyventojams nebereikės verkti.

25, 26. a) Kaip mūsų laikais Jehova daro Jeruzalę „Džiaugsmu“? b) Ką Jehova darys, pasitelkęs naująją Jeruzalę, ir kodėl šiandieną galime džiaugtis?

²⁵ Mūsų laikais Jehova taip pat daro Jeruzalę „Džiaugsmu“. Kaip suprasti? Naujame danguje, atsiradusiame 1914 metais, galiausiai bus 144 000 bendravaldžių, dangaus vyriausybės narių. Jie pranašiškai vadinami „naująja Jeruzale“ (Apreiškimo 21:2). Taigi apie „naująją Jeruzalę“ Dievas sako: „Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‛Džiaugsmą’, o jos žmones — kaip ‛Linksmybę’.“ Per naująją Jeruzalę Dievas išlies klusniems žmonėms neapsakomų palaimų. Nebebus girdėti graudaus verksmo nė gailių dejonių, nes Jehova duos, „ko trokšta [mūsų] širdis“ (Psalmyno 37:3, 4).

²⁶ Iš tikrųjų šiandieną turime daug priežasčių džiaugtis! Greitai Jehova sunaikins visus priešus ir pašventins savo įžymų vardą (Psalmyno 83:17, 18, NW). Tada visa valdžia atiteks naujam dangui. Kokios nuostabios priežastys amžinai džiaugtis tuo, ką Dievas kuria!

Saugios ateities pažadas

27. Kaip Izaijas aprašo saugų tėvynėn grįžusių žydų gyvenimą?

²⁷ Kaip, pranašystei išsipildžius pirmą kartą, gyvens iš tremties sugrįžę žydai, valdomi naujo dangaus?  Jehova sako: „Nebebus... naujagimio, kuris gyventų vos kelias dienas, ir senelio, kuris nesulauktų žilo amžiaus. Kas šimto metų mirs, tas bus laikomas jaunu, o kas šimto metų nesulauks, tas bus laikomas prakeiktu“ (Izaijo 65:20). Koks gražus saugumo paveikslas! Sugrįžę tremtiniai atkurtoje tėvynėje tikrai bus saugūs. Mirtis negrės naujagimiui, kuriam vos kelios dienos, ir senolis nemirs, kol visą amžių nugyvens. Kaip Izaijo žodžiai pakelia dvasią žydams, grįšiantiems į Judą! Jie gyvens saugūs savo krašte, nesijaudindami, kad priešai pagrobs jų kūdikius ar išžudys vyrus.

28. Ką iš Jehovos žodžių sužinome apie gyvenimą naujajame pasaulyje viešpataujant jo Karalystei?

²⁸ Ką iš Jehovos žodžių sužinome apie gyvenimą būsimame naujajame pasaulyje? Valdant Dievo Karalystei, kiekvieno vaiko lauks saugi ateitis. Mirtis nepasiglemš dievobaimingo žmogaus pačiame jėgų žydėjime. Dievo klausantiems žmonėms niekas negrės. Jie bus saugūs ir mėgausis gyvenimu. O jeigu kas imtų maištauti prieš Dievą? Tokie daugiau negyvens. Net „šimto metų“ nusidėjėlis maištininkas mirs „laikomas jaunu“, palyginti su tuo, kiek jis būtų galėjęs gyventi — visą amžinybę!

29. a) Kuo atkurtame Judo krašte džiaugsis klusni Dievo tauta? b) Kodėl medžiai yra tinkamas ilgaamžiškumo simbolis? (Žiūrėk išnašą.)

²⁹ Jehova ir toliau pasakoja apie atkurto Judo krašto gyventojus: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių.  Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65:21, 22). Klusni Dievo tauta, grįžusi į nuniokotą Judo kraštą, be abejo, neras nei namų, nei vynuogynų, bet paskui žmonės džiaugsis įsikūrę savo namuose, valgydami savo vynuogynų vaisių. Dievas laimins jų darbą, jie gyvens ilgai kaip medis ir mėgausis tuo, ką pasieks savo triūsu. *

30. Kuo Jehovos tarnai džiaugiasi šiandieną ir kuo jie džiaugsis naujajame pasaulyje?

³⁰ Pranašystė išsipildė ir mūsų laikais. Jehovos tauta 1919 metais išsilaisvino dvasiškai ir ėmėsi atkurti savo „kraštą“, arba veiklos ir garbinimo sritį. Jie „statė“ susirinkimus, „augino“ dvasios vaisius. Todėl ir šiuo metu Jehovos tauta gyvena dvasiniame rojuje, džiaugiasi Dievo teikiama ramybe ir taika. Būsimame žemės rojuje irgi viešpataus taika. Net sunku įsivaizduoti, ką Jehova naujajame pasaulyje darys, pasitelkęs savo garbintojus noriomis širdimis ir darbščiomis rankomis. Kaip džiaugsies statydamasis namą ir paskui gyvendamas jame! Valdant Karalystei, malonaus darbo netrūks. Kaip miela bus visuomet „rasti pasitenkinimo“, gėrėtis savo triūso vaisiais! (Mokytojo 3:13) Ar turėsime  užtektinai laiko džiaugtis savo rankų darbu? Žinoma! „Kaip ilgaamžis būna medis“, taip ilgai gyvens dievobaimingi žmonės — tūkstančius metų ir dar ilgiau!

31, 32. a) Kokių palaimų patirs grįžę tremtiniai? b) Kas dievobaimingų žmonių laukia naujajame pasaulyje?

³¹ Jehova aiškina, kokios dar palaimos laukia grįžtančių tremtinių: „Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra Viešpaties palaimintųjų giminė“ (Izaijo 65:23). Sugrįžusius žydus laimins Jehova, taigi jie netuščiai darbuosis. Jie negimdys vaikų tam, kad šie tuojau mirtų. Atkurto krašto palaimomis mėgausis ne vien buvę tremtiniai, bet ir jų palikuonys. Dievas taip trokšta patenkinti savo tautos poreikius, kad pasižada: „Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu, dar jiems tebekalbant“ (Izaijo 65:24).

³² Kaip Jehova ištesės šiuos pažadus būsimame naujajame pasaulyje? Laikas parodys. Jehova visko detaliai nepaaiškino, tačiau esame tikri, kad dievobaimingų žmonių ‛triūsas nebeis veltui’. Milžiniška minia, pergyvenusi Armagedoną, ir jiems gimsiantys vaikai galės gyventi labai ilgai ir laimingai — visą amžinybę! Prikeltieji, kurie nuspręs laikytis Dievo normų, taip pat suras džiaugsmo naujajame pasaulyje. Jehova išklausys ir atsilieps, net iš anksto pasirūpins jų poreikiais. Taip, Jehova atvers savo ranką ir patenkins „kiekvienos gyvos būtybės [deramą] troškimą“ (Psalmyno 145:16).

33. Kokia prasme gyvūnai bus taikūs, kai žydai sugrįš į tėvynę?

 ³³ Kaip plačiai įsiviešpataus žadėtoji taika ir saugumas? Šią pranašystės dalį Jehova užbaigia tokiais žodžiais: „‛Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne’, — sako Viešpats“ (Izaijo 65:25). Tėvynėn grįžusį ištikimą žydų likutį globos Jehova. Galima tarti, kad liūtas ės šiaudus kaip jautis — nebepuls žydų nei jų naminių gyvulių. Šis pažadas yra tikras, nes baigiasi žodžiais „sako Viešpats“. Juk Viešpaties Jehovos žodis būtinai išsipildo! (Izaijo 55:10, 11)

34. Kaip nuostabiai Jehovos žodžiai pildosi mūsų laikais ir kaip išsipildys naujajame pasaulyje?

³⁴ Mūsų laikais Jehovos žodžiai nuostabiai pildosi tikriesiems garbintojams. Nuo 1919 metų Dievas laimina dvasinį savo tautos kraštą ir jau pavertė jį dvasiniu rojumi. Tie, kurie į jį ateina, labai pasikeičia (Efeziečiams 4:22-24). Jei kas anksčiau buvo tarsi žvėris — išnaudojo ar kitaip skriaudė artimą, — dabar Dievo dvasios padedamas tramdo savo negerus polinkius. Todėl tarp tikinčiųjų vyrauja santarvė, jie garbina vieningai. Palaimos, kuriomis Jehovos tauta dabar mėgaujasi dvasiniame rojuje, nesibaigs ir ateity. Kai žemė virs rojumi, santarvė viešpataus ne tik tarp žmonių, — taikūs bus ir gyvūnai. Aišku, Dievo nustatytu laiku mes galėsime tinkamai vykdyti jo pirmąjį įpareigojimą: „Valdykite [žemę]! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių  paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28).

35. Kodėl mes turime daug priežasčių ‛amžinai džiaugtis’?

³⁵ Kokie dėkingi esame Jehovai už pažadą sukurti „naują dangų ir naują žemę“! Tas pažadas jau išsipildė 537 m. p. m. e., be to, pildosi šiandieną. Abu kartus tai įrodo, kad dievobaimingų žmonių laukia žavi ateitis. Jehova per Izaiją maloningai apreiškė, ką yra numatęs jį mylintiems žmonėms. Mes iš tikrųjų turime daug priežasčių laikytis Jehovos priesako: „Džiaukitės... amžinai tuo, ką aš kuriu!“ (Izaijo 65:18)

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 389 puslapyje]

Naujajame Dievo pasaulyje turėsime užtektinai laiko mėgautis savo rankų darbu