Dešimtas skyrius

„Geros valios metas“

Izaijo 49:1-26

1, 2. a) Kokią palaimą turėjo Izaijas? b) Kam taikytini pranašiški žodžiai, užrašyti Izaijo 49 skyriaus pirmoje pusėje?

VISI Dievui ištikimi žmonės nuo seno yra jo saugomi ir palaikomi. Tiesa, Jehova ne bet kam rodo gerą valią. Asmuo privalo būti tinkamas šiai nuostabiausiai palaimai. Toks buvo Izaijas. Jehova Dievas rodė jam malonę ir per jį paskelbė savo valią kitiems. Kaip pavyzdį paimkime Izaijo pranašystės 49 skyriaus pirmą pusę.

² Šitie žodžiai pranašiškai adresuojami Abraomo sėklai. Pirmiausia ta sėkla yra Izraelio tauta, kilusi iš Abraomo. Bet didžiuma pranašystės akivaizdžiai tinka ir lauktajai Abraomo sėklai, pažadėtam Mesijui. Įkvėpti žodžiai taip pat taikytini „Dievo Izraeliui“ — dvasiniams Mesijo broliams, priklausantiems dvasinei Abraomo sėklai (Galatams 3:7, 16, 29; 6:16). Be to, šioje Izaijo pranašystės atkarpoje aprašomi Jehovos ir jo mylimojo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, ypatingi santykiai (Izaijo 49:26).

Jehovos paskirtas ir saugomas

3, 4. a) Kokią paramą turi Mesijas? b) Į ką Mesijas kreipiasi?

³ Dievas rodo Mesijui gerą valią, kitaip sakant, pritaria jam. Jehova suteikia jam valdžią ir įgaliojimus  atlikti savo misiją. Būsimasis Mesijas sako: „Išgirskite mane, salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, dar motinos įsčiose tebesantį; jis ištarė mano vardą“ (Izaijo 49:1).

⁴ Čionai Mesijas kreipiasi į „tolimąsias tautas“. Nors Mesijas pažadėtas žydams, per jo tarnybą bus palaimintos visos tautos (Mato 25:31-33). „Salos“ bei „tautos“, nors ir nesudarė sandoros su Jehova, turėtų paklusti Izraelio Mesijui, nes jis siųstas gelbėti visos žmonijos.

5. Kaip Mesijui, dar negimusiam žmogumi, duodamas vardas?

⁵ Pranašystėje sakoma, kad Jehova duos Mesijui vardą pirmiau, negu jis gims žmogumi (Mato 1:21; Luko 1:31). Jėzus jau ilgokai prieš gimimą vadinamas „Nuostabiuoju Patarėju, Galinguoju Dievu, Amžinuoju Tėvu, Ramybės Kunigaikščiu“ (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]). Emanuelis (taip tikriausiai buvo pramintas vienas Izaijo sūnus) yra ir pranašiškas Mesijo vardas (Izaijo 7:14; Mato 1:21-23). O dar prieš Mesijui gimstant buvo išpranašauta, kad jis vadinsis Jėzus (Luko 1:30, 31). Tas vardas kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio „Jehova yra išgelbėjimas“. Aišku, Jėzus pats savęs nepasiskiria Kristumi.

6. Kaip suprasti, kad Mesijo burna yra lyg aštrus kalavijas, ir kaip Mesijas yra paslėptas?

⁶ Toliau Mesijas pranašiškai kalba: „Jis padarė iš manęs [„mano burnos“, Skv] aštrų kalaviją ir paslėpė savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įsidėjo į savo strėlinę“ (Izaijo 49:2). Kai  29 m. e. m. ateina laikas Jehovos Mesijui pradėti savo tarnybą žemėje, Jėzaus žodžiai bei darbai iš tiesų pasirodo lyg aštrūs, nublizginti ginklai, prasiskverbiantys į klausytojų širdis (Luko 4:31, 32). Savo kalba ir poelgiais Jėzus išprovokuoja didžiojo Jehovos priešo, Šėtono, ir jo agentų įniršį. Nuo pat Jėzaus gimimo Šėtonas mėgina atimti jam gyvybę, tačiau Jėzus yra lyg strėlė, paslėpta paties Jehovos strėlinėje. * Jis gali neabejoti būsiąs Tėvo apsaugotas (Psalmyno 91:1; Luko 1:35). Skirtu laiku Jėzus paaukoja savo gyvybę už žmoniją. Tačiau ateityje jis dar išžygiuos kaip galingas dangiškasis karys, apsiginklavęs kuo kitu — iš jo burnos eis aštrus kalavijas. Šį kartą aštrusis kalavijas vaizduos Jėzaus galią paskelbti ir įvykdyti nuosprendį Jehovos priešams (Apreiškimo 1:16).

Dievo Tarnas ne tuščiai stengiasi

7. Kam ir kodėl taikomi Jehovos žodžiai iš Izaijo 49:3?

⁷ Dabar Jehova taria pranašiškus žodžius: „Tu mano tarnas, Izraeli, tas, kuriame parodysiu savo grožį“ (Izaijo 49:3, NW). Izraelio tautą Jehova vadina  savo tarnu (Izaijo 41:8). Bet Jėzus Kristus yra ypatingas Dievo Tarnas (Apaštalų darbų 3:13). Joks Dievo kūrinys neatspindi Dievo „grožio“ geriau kaip Jėzus. Tad nors šitie žodžiai tiesiogiai skirti Izraeliui, iš tikro jie išsipildo per Jėzų (Jono 14:9; Kolosiečiams 1:15).

8. Kaip Mesiją priima tautiečiai, tačiau iš ko Mesijas tikisi savo sėkmės įvertinimo?

⁸ Argi ne tiesa, kad Jėzų niekina ir atstumia dauguma tautiečių? Taip. Apskritai Izraelio tauta nepriima Jėzaus kaip Dievo pateptojo Tarno (Jono 1:11). Visa, ką Jėzus nuveikia gyvendamas žemėje, jo amžininkams gali atrodyti mažareikšmiška ar netgi nereikšminga. Apie šią tariamą tarnybos nesėkmę Mesijas užsimena: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau“ (Izaijo 49:4a). Mesijas šitaip kalba ne todėl, kad būtų nusiminęs. Paklausykime, ką jis toliau sako: „Mano byla — pas Viešpatį, ir mano atlygis — mano Dievo rankoje“ (Izaijo 49:4b). Mesijo sėkmę turės vertinti ne žmonės, o Dievas.

9, 10. a) Kokią užduotį Jehova yra patikėjęs Mesijui ir kokių rezultatų jis pasiekia? b) Kaip Mesijo pavyzdys drąsina krikščionis?

⁹ Jėzui ypač rūpi Dievo pritarimas, arba gera valia. Pranašystėje Mesijas kalba: „Dabar tvirtai nusprendė Viešpats, kuris mane padarė savo tarnu dar motinos įsčiose, kad jam parvesčiau Jokūbą, kad Izraelis pas jį būtų surinktas. Aš pagerbtas Viešpaties akyse, mano Dievas — mano jėga!“ (Izaijo 49:5) Mesijas atėjęs stengiasi sugrąžinti Izraelio sūnų širdis dangiškajam Tėvui. Dauguma nereaguoja, bet kai kurie atsiliepia. Vis dėlto tikrąjį atlygį Mesijui  duos Jehova Dievas. Jo sėkmė matuojama ne žmonių matais, o paties Jehovos normomis.

¹⁰ Nūdien Jėzaus sekėjai kartais jaučiasi taip, tarytum veltui stengtųsi. Kai kuriose vietovėse tarnybos rezultatai atrodo nereikšmingi, palyginti su darbo mastais ir įdėtomis pastangomis. Vis dėlto Jėzaus pavyzdys skatina juos ištvermingai tarnauti. Be to, juos stiprina apaštalo Pauliaus žodžiai: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 15:58).

„Tautų šviesa“

11, 12. Kaip Mesijas pasirodo esąs „tautų šviesa“?

¹¹ Izaijo pranašystėje Jehova skatina Mesiją sakydamas, kad būti Dievo Tarnu — tai ne „smulkmena“ (NW). Jėzus turi „prikelti Jokūbo gimines ir  sugrąžinti Izraelio likutį“. Toliau Jehova kalba: „Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Izaijo 49:6). O kaip Jėzus apšviečia tautas iki „žemės pakraščių“, jeigu atėjęs į pasaulį tarnauja tiktai Izraelyje?

¹² Biblija rodo, kad, Jėzui pasitraukus iš pasaulio scenos, Dievo uždegta „tautų šviesa“ neužgeso. Maždaug po 15 metų nuo Jėzaus mirties misionieriai Paulius su Barnabu citavo ir pritaikė Izaijo 49:6 pranašystę Jėzaus mokiniams, jo dvasiniams broliams. Jie aiškino: „Taip mums liepė Viešpats: ‛Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių’“ (Apaštalų darbų 13:47). Prieš savo mirtį Paulius jau galėjo rašyti, kad geroji išgelbėjimo naujiena paskelbta ne tiktai žydams, bet „visai Kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:6, 23). Dabar šį darbą dirba Kristaus pateptųjų brolių likutis. Jiems padeda milijonai asmenų, „milžiniška minia“, ir kaip „tautų šviesa“ jie tarnauja visame pasaulyje, daugiau kaip 230 šalių (Apreiškimo 7:9).

13, 14. a) Kaip žmonės reaguoja į Mesijo ir jo sekėjų skelbimo veiklą? b) Kaip pasikeičia aplinkybės?

¹³ Jehova iš tiesų stiprina savo Tarną Mesiją, pateptuosius Mesijo brolius bei visus milžiniškos minios narius, vieningai dirbančius gerosios naujienos skelbimo darbą. Jėzaus mokiniai, kaip ir jis kitados, yra niekinami, puolami (Jono 15:20). Bet laikui atėjus Jehova pakreipia aplinkybes, kad išgelbėtų savo ištikimus tarnus ir jiems atlygintų. „Paniekintajam“  Mesijui, kuriuo „bjaurisi tauta“ (NW), Jehova žada: „Karaliai atsistos, tave pamatę, didžiūnai ir tie lenksis iki žemės dėl Viešpaties, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“ (Izaijo 49:7).

¹⁴ Vėliau apaštalas Paulius rašė Filipų krikščionims apie šitą išpranašautą aplinkybių pasikeitimą. Jis priminė, kad Jėzus buvo pažemintas ant kančių stulpo, o paskui Dievo išaukštintas. Jehova padovanojo savo Tarnui „vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis“ (Filipiečiams 2:8-11). Šventasis Raštas įspėja, kad ištikimi Kristaus sekėjai bus persekiojami. Tačiau, kaip ir Mesijui, jiems laiduojama Jehovos gera valia (Mato 5:10-12; 24:9-13; Morkaus 10:29, 30).

„Ypač palankus metas“

15. Koks ypatingas „metas“ minimas Izaijo pranašystėje ir kas turima omenyje?

¹⁵ Izaijo pranašystėje pasakoma kai kas labai svarbaus. Jehova taria Mesijui: „Malonės [„geros valios“, NW] metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai“ (Izaijo 49:8a). Panaši pranašystė užrašyta Psalmyno 69:14-19 (69:13-18, Brb). Psalmininkas užsimena apie „geros valios metą“ ir vadina jį „malonės metu“. Šios frazės leidžia suprasti, kad Jehovos gera valia ir apsauga pasireiškia ypatingu būdu, bet tiktai nustatytą, ribotą laiko tarpą.

16. Koks buvo Jehovos geros valios metas senovės Izraeliui?

¹⁶ Kada buvo šitas geros valios metas? Jeigu žiūrėtume pirminį kontekstą, paaiškėtų, jog šie žodžiai  priklausė atkūrimo pranašystei ir pranašavo žydų sugrįžimą iš tremties. Izraelio tauta sulaukė geros valios meto, kai galėjo ‛atstatyti kraštą’ ir atgauti „nuniokotus paveldus“ (Izaijo 49:8b). Jie nebebuvo Babilono „kaliniai“. Jehova pasirūpino, kad grįždami namo jie ‛nekęstų nei alkio, nei troškulio’ ir kad ‛nekenktų jiems nei dykumų vėjas, nei saulė’. Išblaškyti izraelitai būrėsi tėvynėje, atėjo „iš toli, ... iš šiaurės ir vakarų“ (Izaijo 49:9-12). Nors jau patį pirmąjį kartą ši pranašystė išsipildė įspūdingai, Biblija rodo, kad ji vėl išsipildys.

17, 18. Kokį geros valios metą Jehova nustatė pirmajame amžiuje?

¹⁷ Kai gimė Jėzus, angelai skelbė ramybę ir Dievo gerą valią, arba malonę, žmonėms (Luko 2:13, 14). Šita gera valia buvo rodoma ne visiems žmonėms, o tiktai tiems, kurie tikėjo Jėzų. Vėliau Jėzus viešai perskaitė Izaijo 61:1, 2 pranašystę ir pritaikė ją sau, „Viešpaties malonės metų“ skelbėjui (Luko 4:17-21). Anot apaštalo Pauliaus, Jehova ypatingai saugojo Kristų jo žemiškojo gyvenimo dienomis (Hebrajams 5:7-9). Tad šitas geros valios metas reiškė Dievo malonę Jėzui, kaip žmogui.

¹⁸ Pranašystė išsipildo dar platesniu mastu. Paulius, pacitavęs Izaijo žodžius apie geros valios metą, toliau kalbėjo: „Štai dabar [„ypač“, NW] palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Korintiečiams 6:2) Paulius rašė šiuos žodžius po 22 metų nuo Jėzaus mirties. Matome, kad, 33 m. e. metais per Sekmines atsiradus krikščionių susirinkimui, Jehova dėl Kristaus pateptųjų sekėjų pratęsė geros valios metus.

19. Kaip šiuolaikiniai krikščionys gali pasinaudoti Jehovos geros valios metu?

 ¹⁹ O ką pasakytume apie šiuolaikinius Jėzaus sekėjus, kurie nėra pateptieji Dievo dangiškosios karalystės paveldėtojai? Ar šis palankus metas kuo nors naudingas žmonėms, puoselėjantiems žemišką viltį? Taip. Biblinėje Apreiškimo knygoje rašoma, jog tai Jehovos geros valios metas milžiniškai miniai, ateisiančiai „iš didžio sielvarto“ gyventi žemės rojuje (Apreiškimo 7:13-17). Tad visi krikščionys gali pasinaudoti šiuo ribotu laikotarpiu, kuomet Jehova rodo gerą valią netobuliems žmonėms.

20. Kaip krikščionys gali neimti Jehovos malonės veltui?

²⁰ Apaštalas Paulius, prieš skelbdamas Jehovos palankų metą, iš pradžių įspėjo. Jis maldavo krikščionis: „Neimkite Dievo malonės veltui!“ (2 Korintiečiams 6:1) Taigi krikščionys pasinaudoja kiekviena proga įtikti Dievui ir vykdyti jo valią (Efeziečiams 5:15, 16). Jie gerai daro, klausydami Pauliaus perspėjimo: „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien — kol dar tebėra šiandien, — kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Hebrajams 3:12, 13).

21. Kokiais džiaugsmingais žodžiais baigiasi Izaijo 49 skyriaus pirma dalis?

²¹ Jehovos ir Mesijo pranašiškos ištarmės baigiasi, o Izaijas džiaugsmingai taria: „Džiūgaukite dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk Viešpats paguodė savo tautą, pasigailėjo savo varguolių“ (Izaijo 49:13). Kokie  gražūs paguodos žodžiai senovės izraelitams bei didžiam Jehovos Tarnui, Jėzui Kristui, taip pat Jehovos pateptiesiems tarnams ir jų šiuolaikiniams palydovams — „kitoms avims“! (Jono 10:16)

Jehova nepamiršta savo tautos

22. Kaip Jehova pabrėžia niekada neužmiršiąs savo tautos?

²² Izaijas toliau skelbia Jehovos ištarmes. Jis pranašauja, kad ištremti izraelitai bus linkę pasiduoti nuovargiui ir nuleisti rankas. Anot Izaijo, „Sionas sako: ‛Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas’“ (Izaijo 49:14). Ar gali taip būti? Nejaugi Jehova paliko ir užmiršo savo tautą? Izaijas, Jehovos įgaliotas, kalba: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Izaijo 49:15). Koks meilingas Jehovos atsakas! Dievas myli savo tautą labiau negu motina vaikus. Jis visąlaik galvoja apie savo ištikimuosius. Jehova prisimena juos, tartum jų vardai būtų įrėžti jo rankose. „Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis“ (Izaijo 49:16).

23. Kaip Paulius ragino krikščionis pasitikėti, kad Jehova jų neužmirš?

²³ Laiške galatams apaštalas Paulius ragino krikščionis: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Galatams 6:9) Hebrajams jis rašė padrąsinančius žodžius: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Hebrajams 6:10). Niekada neturėtume manyti, kad Jehova užmiršo savo  tautą. Krikščionys, panašiai kaip senasis Sionas, pagrįstai džiaugiasi ir kantriai laukia Jehovos. O jis tvirtai laikosi savo sandoros ir ištesi pažadus.

24. Kaip Sionas bus atkurtas ir ko jis klaus?

²⁴ Jehova per Izaiją teikia dar daugiau paguodos. „Tie, kurie niokojo [Sioną]“, — babiloniečiai arba atskalūnai žydai — nebekelia grėsmės. Siono „sūnūs“ (Brb), Jehovai ištikimi žydų tremtiniai, „atskuba“. Jie „renkasi draugėn“. Parskubėję į Jeruzalę žydai bus sostinės grožybė — lyg „nuotaką“ dabinančios „puošmenos“ (Izaijo 49:17, 18). Sionas ‛nusiaubtas’. Įsivaizduokime, kaip jis nustebs, staiga sulaukęs tokios daugybės gyventojų, kad net darysis ankšta. (Perskaityk Izaijo 49:19, 20.) Žinia, Sionas klaus, iš  kur visi šitie vaikai: „Tada tu sakysi savo širdyje: ‛Kas man pagimdė juos? Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė, ištremta ir atstumta; kas juos man išaugino? Juk aš buvau likusi vienų viena, tad iš kur jie?’“ (Izaijo 49:21) Kokia laimė bevaisiam Sionui!

25. Kaip mūsų laikais atsikūrė dvasinis Izraelis?

²⁵ Šie žodžiai išsipildė ir mūsų laikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvasinis Izraelis išgyveno sunkų tarpsnį — buvo nuniokotas ir pavergtas, bet paskui atsikūrė ir pateko į dvasinį rojų (Izaijo 35:1-10). Jis, panašiai kaip sugriautas miestas, apie kurį rašo Izaijas, džiaugėsi laimingų, aktyvių Jehovos garbintojų antplūdžiu.

„Ženklas tautoms“

26. Kaip Jehova vadovauja savo išlaisvintai tautai?

²⁶ Jehova pranašiškai perkelia Izaiją į tą metą, kai Jo tauta bus paleista iš Babilono. Ar Dievas vadovaus žmonėms? Pats Jehova atsako: „Štai pakelsiu ranką tautoms, duosiu ženklą gentims, ir jos pargabens ant rankų tavo sūnus, o dukteris parneš ant pečių“ (Izaijo 49:22). Pranašystei pildantis pirmą kartą, Jeruzalė, senasis valdžios centras ir Jehovos šventyklos vieta, tampa Jehovos „ženklu“. Net įžymūs ir galingi kitų tautų žmonės — „karaliai“ bei „karalienės“ padeda izraelitams sugrįžti į tėvynę (Izaijo 49:23a). Tarp pagalbininkų yra Persijos karaliai Kyras ir Artakserksas Ilgarankis su savo dvariškiais (Ezros 5:13; 7:11-26). Vėliau Izaijo žodžiai išsipildo dar sykį.

27. a) Prie kokio „ženklo“ bursis tautos, pranašystei pildantis didesniu mastu? b) Kas bus pasiekta tuo, kad visos tautos privalės nusilenkti Mesijo viešpatavimui?

 ²⁷ Izaijo 11:10 kalbama apie „ženklą tautoms“. Apaštalas Paulius pritaiko šiuos žodžius Jėzui Kristui (Romiečiams 15:8-12). Tad pranašystei pildantis didesniu mastu, Jehovos „ženklas“, prie kurio buriasi tautos, yra Jėzus su dvasia pateptaisiais bendravaldžiais (Apreiškimo 14:1). Skirtu laiku visos žemės tautos, netgi šių dienų valdantieji sluoksniai, turės nusilenkti Mesijo viešpatavimui (Psalmyno 2:10, 11; Danieliaus 2:44). Kas bus visu tuo pasiekta? Jehova taria: „Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu Viešpats; tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti“ (Izaijo 49:23b).

„Dabar išganymas mums arčiau“

28. a) Kokiais žodžiais Jehova dar kartą patikina savo tautą, kad ji bus išvaduota? b) Kaip Jehova tebėra įsipareigojęs savo tautai?

²⁸ Kai kurie tremtiniai Babilone galbūt svarsto: ar iš tiesų įmanoma Izraeliui atgauti laisvę? Jehova atsižvelgia į šias abejones ir klausia: „Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno? Ar galima belaisvius atimti iš tirono?“ (Izaijo 49:24) Atsakymas yra teigiamas. Jehova patikina: „Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono!“ (Izaijo 49:25a) Kokia paguoda! Jehova, rodydamas gerą valią savo tautai, tvirtai įsipareigoja ją saugoti. Jis nedviprasmiškai sako: „Su tais, kurie kovoja prieš tave, aš pats kovosiu ir tavo sūnus aš pats išgelbėsiu“ (Izaijo 49:25b, Jr). Tas įsipareigojimas nepraranda galios.  Kaip rašoma Zacharijo 2:12 (2:8, Brb), Jehova taria savo tautai: „Kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį.“ Tiesa, dabar mes gyvename geros valios laikotarpiu, kai tautos gali burtis dvasiniame Sione. Tačiau ir šis geros valios metas baigsis.

29. Kokia niūri perspektyva laukia tų, kurie nepaklūsta Jehovai?

²⁹ O kas atsitiks tiems, kurie atkakliai neklauso Jehovos ir net persekioja jo garbintojus? Jis sako: „Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu, pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu“ (Izaijo 49:26a). Niūri perspektyva! Tokie užkietėję priešininkai neturi ateities. Jie pražus. Jehova, išgelbėdamas savo tautą ir sunaikindamas priešus, pasirodys esąs Išvaduotojas. „Visa žmonija žinos, kad aš esu Viešpats, tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas, Jokūbo Galingasis“ (Izaijo 49:26b).

30. Kaip Jehova gelbėjo savo tautą ir ką jis dar padarys?

³⁰ Šie žodžiai pirmą kartą pildėsi, kai Jehova pasitelkė Kyrą savo tautai išvaduoti iš Babilono gniaužtų. Taip pat jie išsipildė 1919 metais, kai Jehova per karaliaujantį Sūnų, Jėzų Kristų, išlaisvino savo tautą iš dvasinės vergijos. Tad Biblijoje ir Jehova, ir Jėzus vadinami gelbėtojais (Titui 2:11-13; 3:4-6). Jehova yra mūsų Gelbėtojas, o Jėzus, Mesijas, — jo „Vyriausiasis Patikėtinis“ (Apaštalų darbų 5:31, NW). Tikrai, Dievas nuostabiai gelbsti per Jėzų Kristų. Gerosios naujienos galia Jehova išvaduoja tyraširdžius iš klaidingos religijos. Išperkamąja auka Dievas gelbėja juos, kad nebevergautų nuodėmei ir  mirčiai. 1919 metais jis nuėmė Jėzaus broliams dvasinius pančius. Greit Armagedono kare jis išgelbės milžinišką minią ištikimų garbintojų nuo pražūties, užklupsiančios nusidėjėlius.

31. Kaip krikščionys turėtų vertinti Dievo rodomą gerą valią?

³¹ Tad koks džiaugsmas patirti Dievo gerą valią! Išnaudokime šį palankų metą išmintingai ir prisiminkime, jog atidėlioti nevalia, kaip ir Paulius perspėjo rašydamas Laišką romiečiams: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Romiečiams 13:11-14).

32. Kas laiduojama Dievo tautai?

³² Jehova visuomet bus maloningas tiems, kurie klauso jo patarimų. Jis teiks jėgų ir sumanumo skelbti gerąją naujieną (2 Korintiečiams 4:7). Jehova pasinaudos savo tarnais kaip ir jų Viešpačiu Jėzumi, padarys jų burnas lyg „aštrų kalaviją“, idant pasiektų romiųjų širdis su gerąja naujiena (Mato 28:19, 20). Jis saugos savąją tautą „savo rankos šešėlyje“ ir slėps savo tarnus „strėlinėje“ kaip „aštrią strėlę“. Jehova tikrai neapleis savo tautos! (Psalmyno 94:14; Izaijo 49:2, 15)

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

 [Iliustracija 139 puslapyje]

Mesijas yra kaip „aštri strėlė“ Jehovos strėlinėje

[Iliustracija 141 puslapyje]

Mesijas — „tautų šviesa“

[Iliustracija 147 puslapyje]

Dievas myli savo tautą labiau negu motina vaikus