„Jūs mano liudytojai“!
Ketvirtas skyrius
„Jūs mano liudytojai“!
1. Kaip Jehova naudojasi gebėjimu pranašauti ir kaip jo tauta turi reaguoti pildantis pranašystėms?
GEBĖJIMU numatyti ateitį tikrasis Dievas skiriasi nuo visų netikrų dievų. Tiesa, kaip skaitome Izaijo 43 skyriuje, Jehovos pranašystės ne vien patvirtina jo Dievystę, bet ir liudija apie Jehovos meilę savo sandoros tautai. O tautos nariai žinodami, jog pranašystės pildosi, negali tylėti; jie privalo liudyti, ką mato. Taip, jie turi būti Jehovos liudytojai!
2. a) Kokia yra Izraelio dvasinė būklė Izaijo laikais? b) Kaip Jehova atveria savo tautai akis?
2 Izaijo laikais Izraelio tauta yra labai paliegusi — Dievo požiūriu luoša. „Išvesk tautą aklą, nors ir turinčią akis, kurčią, nors ir turinčią ausis“ (Izaijo 43:8). Kaip galėtų dvasiškai akli ir kurti žmonės tarnauti Jehovai gyvais liudytojais? Tėra viena išeitis. Jų akys ir ausys turi būti stebuklingai atvertos. Jehova taip ir padaro! Kokiu būdu? Pirmiausia griežtai sudrausmina: 740 m. p. m. e. ištremiami šiaurinės Izraelio karalystės gyventojai, 607 m. p. m. e. — Judo žmonės. Paskui Jehova savo išrinktosios tautos labui imasi galingų darbų: 537 m. p. m. e. išvaduoja ir parveda tėvynėn dvasiškai atsigavusį, atgailaujantį likutį. Jehova nė kiek neabejoja įgyvendinsiąs savo tikslą, tad iš anksto, prieš 200 metų, kalba apie Izraelio išlaisvinimą, tarsi jis jau būtų įvykęs.
3. Kaip Jehova padrąsina būsimus tremtinius?
3 „O dabar šitaip kalba Viešpats, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: ‛Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti’“ (Izaijo 43:1-3a).
4. Kokia prasme Jehova yra Izraelio Kūrėjas ir kaip jis patikina savo tautą dėl grįžimo į tėvynę?
4 Jehovai ypač rūpi Izraelis, nes ši tauta yra jo nuosavybė. Tai jo paties kūrinys, Abraomo sandoros vaisius (Pradžios 12:1-3). Psalmyno 100:3 sakoma: „Žinokite, kad Viešpats — Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome jam, mes — jo tauta ir jo kaimenės avys.“ Jehova, Izraelio Kūrėjas ir Atpirkėjas, saugiai parves tautą į tėvynę. Vandenys, patvinusios upės, ugninės dykumos, — jokios kliūtys jiems nebaisios. Juk ir prieš tūkstantį metų kelyje į Pažadėtąją žemę niekas nesustabdė jų protėvių.
5. a) Kaip Jehovos žodžiai guodžia dvasinį Izraelį? b) Kas yra dvasinio Izraelio palydovai ir kokie pranašiški įvaizdžiai juos atitinka?
5 Jehovos žodžiai paguodžia ir šiuolaikinį dvasinio Izraelio likutį, kurio nariai yra dvasia pagimdytas „naujas kūrinys“ (2 Korintiečiams 5:17). Jie drąsiai žengia priešais žmonijos „vandenis“, ir Dievas meilingai saugo juos per simbolinius potvynius. Priešo ugnis jų nežeidžia, greičiau taurina (Zacharijo 13:9; Apreiškimo 12:15-17). Jehova globoja ir „milžinišką minią“ „kitų avių“, dvasinės Dievo tautos palydovų (Apreiškimo 7:9; Jono 10:16). Šią grupę vaizdavo „daug mišrių žmonių“, išėjusių iš Egipto su izraelitais, ir nežydai, sugrįžę iš Babilono drauge su išlaisvintais tremtiniais (Išėjimo 12:38, Jr; Ezros 2:1, 43, 55, 58).
6. Kaip Jehova pasirodo esąs teisingas Dievas, atpirkdamas a) etninį Izraelį? b) dvasinį Izraelį?
6 Jehova pažada išvaduoti savo tautą iš Babilono, pasitelkęs Medijos ir Persijos kariuomenes (Izaijo 13:17-19; 21:2, 9; 44:28; Danieliaus 5:28). Jehova, teisingumo Dievas, savo „darbininkams“ medams ir persams sumokės už Izraelį gerą išpirką. „Tavo išpirkai atiduodu Egiptą, mainais už tave — Kušą ir Sebą. Kadangi tu man brangus, vertingas ir mylimas, aš atiduodu už tave kraštus ir mainais už tavo gyvybę tautas“ (Izaijo 43:3b, 4). Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad Persijos imperija tikrai užkariavo Egiptą, Etiopiją bei kaimyninę Sebą, — kaip Dievas ir buvo išpranašavęs (Patarlių 21:18). 1919 metais Jehova, pasitelkęs Jėzų Kristų, išvadavo iš nelaisvės dvasinio Izraelio likutį. Tačiau Jėzui nereikėjo atlygio už paslaugas. Jis — ne pagonių valdovas. Jis išlaisvino savo paties dvasinius brolius. Be to, 1914 metais Jehova jau buvo padaręs „tautas [jo] valdomis, o visus žemės pakraščius — [jo] nuosavybe“ (Psalmyno 2:8).
7. Ką Jehova jautė savo tautai senovėje ir ką jaučia dabar?
7 Įsidėmėkime, kaip atvirai Jehova išreiškia savo šiltus jausmus atpirktiesiems tremtiniams — sako, kad jie ‛brangūs, vertingi ir mylimi’ (Jeremijo 31:3). Šių laikų ištikimi tarnai jam tokie pat mieli ar net dar mielesni. Geri santykiai su Dievu pateptiesiems krikščionims nėra įgimtas dalykas; jie įgyjami per Dievo šventąją dvasią, asmeniškai pasiaukojus Kūrėjui. Jehova patraukia pateptuosius prie savęs ir savo Sūnaus, įrašo savo įstatymus bei principus jų imliose širdyse (Jeremijo 31:31-34; Jono 6:44).
8. Kaip Jehova nuramina tremtinius ir ką jie manys apie savo išlaisvinimą?
8 Jehova dar sykį nuramina tremtinius: „Nebijok, nes aš su tavimi! Tavo palikuonis parvesiu iš rytų, surinksiu tave iš vakarų. Pasakysiu šiaurei: ‛Atiduok juos!’ ir pietums: ‛Nesulaikykit!’ Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių, kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau“ (Izaijo 43:5-7). Atėjus metui išlaisvinti ir parvesti sūnus bei dukteris į mylimąją tėvynę, Jehova pasieks tolimiausius žemės kampelius (Jeremijo 30:10, 11). Be abejo, tremtinių akyse šis išlaisvinimas pranoks ankstesnį tautos išvadavimą iš Egipto (Jeremijo 16:14, 15).
9. Kokiais dviem būdais Jehova susieja išgelbėjimą su savo vardu?
9 Primindamas savo tautai, kad ji vadinama jo vardu, Jehova patvirtina išgelbėsiąs Izraelį (Izaijo 54:5, 6). Be to, Jehova priskiria išlaisvinimo pažadą savo vardui ir šitaip garantuoja, kad kai išsipildys jo pranašiškas žodis, jam pačiam bus šlovė. Net Babilono užkariautojui neteks tokios garbės, kokia priklauso vieninteliam gyvajam Dievui.
Dievų teismas
10. Kokį iššūkį Jehova meta tautoms ir jų dievams?
10 Dabar Jehova, remdamasis savo pažadu išlaisvinti Izraelį, šaukia tautų dievus į visuotinį teismą. Mes skaitome: „Tegu susirenka apžiūrai visos tautos, tesueina draugėn gentys! Kas iš jų [dievų] kada nors tai paskelbė ar pranašavo apie tai praeityje? Tegu [dievai] kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų, teišgirsta juos žmonės ir tepasako: ‛Tai tiesa!’“ (Izaijo 43:9) Jehova meta pasaulio tautoms didžiulį iššūkį. Jis tarytum sako: ‛Tegul jūsų dievai tiksliai išpranašauja ateitį ir šitaip įrodo esą dievai.’ Kadangi neklystamai pranašauja vien tikrasis Dievas, šis išbandymas demaskuos visus apsišaukėlius (Izaijo 48:5). Bet Visagalis iškelia dar vieną teisinę sąlygą: visi, kurie dedasi tikrais dievais, privalo turėti liudytojų, galinčių patvirtinti jų pranašiškus žodžius ir tų pranašysčių išsipildymą. Suprantama, nuo šio teisinio reikalavimo Jehova neatleidžia nė savęs.
11. Kokią užduotį Jehova duoda savo tarnams ir ką jis paaiškina apie savo Dievystę?
11 Bejėgiai netikri dievai neprisišaukia jokių liudytojų. Tad niekas teisme neduoda parodymų jų naudai. O dabar metas Jehovai patvirtinti savo Dievystę. Žvelgdamas į savo tautą, jis sako: „Jūs mano liudytojai, ... mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, tikėtumėte mane ir suprastumėte, jog aš tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs. Tai aš, aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra. Tai aš apreiškiau, aš gelbėjau, aš paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas; jūs mano liudytojai... Aš esu Dievas, amžinai tas pats! Nėra, kas išvaduotų iš mano rankos; kas gali pakeisti tai, ką aš darau?“ (Izaijo 43:10-13)
12, 13. a) Kokių gausių įrodymų pateikia Jehovos tauta? b) Kaip Jehovos vardas išgarsėjo mūsų laikais?
12 Jehovos paraginti, džiaugsmingi liudytojai plūsteli į teismo salę. Jie duoda aiškius, neginčijamus parodymus. Panašiai kaip Jozuė, jie liudija: ‛Visa, ką Jehova žadėjo, įvyko, ir nė vienas žodis neliko neįvykdytas’ (Jozuės 23:14). Jehovos tauta gerai prisimena Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir kitų pranašų žodžius. Jie vienbalsiai pranašavo Judo tremtį ir stebuklingą išvadavimą (Jeremijo 25:11, 12). Judo išlaisvintojas Kyras buvo pavadintas vardu gerokai anksčiau, negu gimė! (Izaijo 44:26—45:1)
13 Turint šitokią gausybę įrodymų, kas užginčys, kad Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas? Priešingai negu pagonių dievai, Jehova nebuvo sukurtas; tiktai jis yra tikras Dievas. * Jehovos vardo tauta atlieka nepaprastą, unikalią užduotį — pasakoja apie jo nuostabius darbus būsimoms kartoms ir kitiems žmonėms, kurie teiraujasi apie Dievą (Psalmyno 78:5-7). Šiuolaikiniai Jehovos liudytojai irgi skelbia Jehovos vardą visoje žemėje. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Biblijos tyrinėtojai ėmė vis geriau suprasti Dievo vardo Jehova svarbą. Paskui, 1931 metų liepos 26 dieną, Kolambo (Ohajo valstija) kongrese Bendrijos prezidentas Džozefas Rezerfordas perskaitė rezoliuciją „Naujas vardas“. Klausytojus sujaudino žodžiai „mes norime būti žinomi ir vadinami šiuo vardu: Jehovos liudytojai“. Kongreso dalyviai pritarė rezoliucijai griausmingu „Taip!“ Nuo tada Jehovos vardas išgarsėjo visame pasaulyje (Psalmyno 83:18, NW).
14. Apie ką Jehova primena izraelitams ir kodėl šis priminimas tinkamas?
14 Jehova rūpinasi žmonėmis, pagarbiai atstovaujančiais jo vardui, ir saugo juos tarytum „savo akies vyzdį“. Apie tai jis primena izraelitams pasakodamas, kaip išlaisvinęs juos iš Egipto ir saugiai vedęs per dykumą (Pakartoto Įstatymo 32:10, 12). Anuomet jie neturėjo jokio svetimo dievo, nes savo akimis regėjo visų Egipto dievų pažeminimą. Taip, egiptiečių panteonas neįstengė apsaugoti Egipto ir sulaikyti izraelitų (Išėjimo 12:12). Kai Aukščiausiasis pakils išlaisvinti savo tautos, jo nesustabdys nė galingasis Babilonas, pastatęs netikriems dievams bent 50 šventovių. Aišku, be Jehovos „kito gelbėtojo nėra“.
Krinta karo žirgai, atsiveria kalėjimų vartai
15. Ką Jehova pranašauja Babilonui?
15 „Taip kalba Viešpats, jūsų Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‛Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną, visų kalėjimų skląsčius nukelsiu, o chaldėjai prapliups aimanuoti. Aš — Viešpats, jūsų Šventasis, Izraelio kūrėjas, jūsų karalius.’ Taip kalba Viešpats, kuris per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką, kuris išveda į žygį vežimus ir žirgus, galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, užgesę ir užblėsę kaip dagtis“ (Izaijo 43:14-17).
16. Kas atsitiks Babilonui, chaldėjų pirkliams ir Babilono gynėjams?
16 Babilonas tremtiniams yra tarsi kalėjimas, nes draudžia grįžti į Jeruzalę. O Aukščiausiajam, kuris ‛per [Raudonąją] jūrą nutiesė kelią, per galingus vandenis [tikriausiai per Jordaną] padarė taką’, Babilono gynybos įtvirtinimai — ne kliūtis (Išėjimo 14:16; Jozuės 3:13). Jehovos įgaliotinis Kyras nusekins galingąjį Eufratą, kad jo kariai patektų į miestą. Kai didžioji sostinė žlugs, chaldėjų pirkliai, plaukiojantys Babilono kanalais, kur zuja tūkstančiai prekybinių galerų ir baržų, plukdančių Babilono dievus, verkšlens iš sielvarto. Kaip faraono vežimai Raudonojoje jūroje, taip ir greitieji Babilono vežimai nueis perniek. Jie neišgelbės. Kaip lengvai yra užgesinamas aliejinės lempos dagtis, taip užpuolikai žudys miesto gynėjus.
Jehova saugiai veda savo tautą namo
17, 18. a) Kokį „naują“ dalyką Jehova pranašauja? b) Kokia prasme tauta turi nebeprisiminti ankstesnių dalykų ir kodėl?
17 Lygindamas ankstesnius išgelbėjimo atvejus su tuo, ką dabar ruošiasi daryti, Jehova sako: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes. Man teiks garbę laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai, nes aš duodu vandens dykumoje ir upes atveriu tyruose, kad būtų ko atsigerti mano išrinktajai tautai. Jie — tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę“ (Izaijo 43:18-21).
18 Sakydamas „daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo“, Jehova nesiūlo savo tarnams pamiršti, kaip jis anksčiau gelbėjo. Juk daugelis tų įvykių užfiksuoti Dievo įkvėptuose istoriniuose pasakojimuose apie Izraelio tautą, ir Jehova liepė kasmet per Paschos šventę minėti pabėgimą iš Egipto (Kunigų 23:5; Pakartoto Įstatymo 16:1-4). Tačiau dabar Jehova nori, kad tauta šlovintų jį dėl „naujo dalyko“ — dėl to, ką patys patirs. Čia kalbama ne vien apie išvadavimą iš Babilono, bet ir apie stebuklingą kelionę namo, galbūt trumpesniu dykumos keliu. Tame nesvetingame krašte Jehova paruoš jiems „kelią“ ir padarys tokių stebuklų, kaip izraelitams Mozės dienomis, — maitins keliautojus dykumoje ir malšins jiems troškulį upių vandenimis. Jehova duos visko apsčiai, net laukiniai žvėrys šlovins Dievą ir nepuls žmonių.
19. Kaip dvasinio Izraelio likutis ir jų palydovai eina „šventuoju Keliu“?
19 Dvasinio Izraelio likutis 1919 metais irgi buvo išvaduotas iš Babilono nelaisvės ir žengė Jehovos paruoštu maršrutu, „šventuoju Keliu“ (Izaijo 35:8). Jiems nereikėjo kaip izraelitams keliauti iš vienos vietovės į kitą per karštą dykumą, ir jų žygis po keleto mėnesių nesibaigė Jeruzalėje. Tačiau „šventasis Kelias“ nuvedė pateptųjų krikščionių likutį į dvasinį rojų. Jie vis dar tebėra „šventajame Kelyje“, nes turi žygiuoti per šią pasaulio sistemą. Neišklysdami iš kelio — laikydamiesi Dievo nustatytų doros ir šventumo normų, jie lieka dvasiniame rojuje. Kiek džiaugsmo jiems duoda milžiniška palydovų „neizraelitų“ minia! Priešingai tiems, kurie dairosi į Šėtono sistemą, likutis su savo palydovais dvasiškai puotauja, sotinasi maistingais Jehovos valgiais (Izaijo 25:6; 65:13, 14). Daugelis žmonių, anksčiau buvę kaip žvėrys, pamatė, kad Jehova laimina savo tautą, ir pasikeitė — ėmė šlovinti tikrąjį Dievą (Izaijo 11:6-9).
Jehova pasako, kas jį skaudina
20. Kaip Izaijo laikų Izraelis apvilia Jehovą?
20 Sugrįžęs senojo Izraelio likutis labai skiriasi nuo piktos Izaijo kartos. Apie pastarąją Jehova sako: „Tu nešlovinai manęs, Jokūbai, aš nusibodau tau, Izraeli! Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai, negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis. Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų, nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos. Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų [„kvepiančios nendrės“, Jr], negaivinai savo aukų taukais. Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis, varginai mane nusikaltimais“ (Izaijo 43:22-24).
21, 22. a) Kodėl galima sakyti, kad Jehovos reikalavimai nesunkūs? b) Kaip tauta, vaizdžiai tariant, verčia Jehovą tarnauti?
21 Nors Jehova sako „neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų, nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos“, tai nereiškia, kad aukos ir smilkalai nereikalingi. Priešingai, pagal Įstatymo sandorą jie būtini teisingajam garbinimui. Ne išimtis ir „kvepianti nendrė“, saldžiakvapis šventojo patepimo aliejaus prieskonis. Izraelitai viso to nebenaudoja šventyklos apeigose. Bet ar šie reikalavimai našta? Tikrai ne! Jehovos reikalavimai, palyginti su netikrų dievų užgaidomis, yra nesunkūs. Pavyzdžiui, netikras dievas Molechas nurodė aukoti vaikus — Jehova niekada to neprašė! (Pakartoto Įstatymo 30:11; Michėjo 6:3, 4, 8)
22 O, kad izraelitai turėtų dvasinę nuovoką! Tada jiems Jehova ‛nenusibostų’. Įstatyme jie įžvelgtų nuoširdžią Dievo meilę ir noriai atnašautų jam „taukus“, geriausias aukų dalis. Tačiau dabar jie godžiai pasilaiko taukus sau (Kunigų 3:9-11, 16). Kaip ši pikta tauta vargina Jehovą savo nuodėmėmis, — tarytum verčia jį tarnauti! (Nehemijo 9:28-30)
Drausminimas duoda gerų rezultatų
23. a) Kodėl Jehova drausmina pelnytai? b) Kaip Dievas sudrausmina Izraelį?
23 Nors Jehovos drausminimas griežtas (teisėtai!), jis duoda pageidaujamų rezultatų, ir paskui Dievas gali pasigailėti. „Aš, aš buvau tas, kuris išdildė tavo priešgyniavimus; dėl manęs tai įvyko, kad neprisiminiau tavo nuodėmių. Trauk mane tieson! Tegul bylinėsimės vienas su kitu! Tu išdėstyk įrodymus, kad būtum išteisintas. Tavo pirmasis protėvis nusidėjo ir tavo kalbėtojai maištavo prieš mane. Tad aš padariau nešventus pašventintus kunigaikščius, atidaviau Jokūbą visiškam sunaikinimui ir Izraelį keiksmams“ (Izaijo 43:25-28, Jr). Kaip visos pasaulio tautos, Izraelis yra kilęs iš „pirmojo“, Adomo. Tad joks izraelitas negali savęs ‛išteisinti’. Net Izraelio „kalbėtojai“ — Įstatymo mokytojai — nusideda Jehovai ir klaidingai moko. Todėl Jehova atiduos visą tautą „sunaikinimui“ bei „keiksmams“ ir šventovės tarnautojus laikys nešventais.
24. Dėl kokios svarbiausios priežasties Jehova atleidžia savo tautai senovėje ir šiais laikais? Ką Dievas jaučia savo tarnams?
24 Įsidėmėkime, kad Jehova parodys malonę ne dėl Izraelio atgailos, o dėl paties savęs. Čia jo vardo garbės reikalas. Jeigu jis amžiams paliktų Izraelį tremtyje, kiti žmonės niekintų jo vardą (Psalmyno 79:9; Ezechielio 20:8-10). Ir dabar svarbiausias yra Jehovos vardo pašventinimas bei visavaldystės išteisinimas, o tik paskui — žmonių išgelbėjimas. Vis vien Jehova myli tuos, kurie besąlygiškai duodasi jo drausminami ir garbina jį dvasia bei tiesa. Jėzaus Kristaus aukos pagrindu Dievas atleidžia jiems (pateptiesiems bei kitoms avims) nuodėmes ir taip rodo meilę (Jono 3:16; 4:23, 24).
25. Ką nuostabaus Jehova netrukus padarys ir kaip dabar galėtume rodyti dėkingumą?
25 Netrukus Jehova ypatingai parodys meilę savo ištikimiems garbintojams — išgelbės milžinišką minią iš „didžio sielvarto“ ir įves į išvalytą „naują žemę“ (Apreiškimo 7:14; 2 Petro 3:13). Jie bus liudininkai nuostabiausio Jehovos galios pasireiškimo, kokį žmonės yra regėję. Užtikrintai laukdami šito įvykio, pateptieji bei visi, kurie sudarys milžinišką minią, džiūgauja ir kasdien stengiasi vykdyti garbingąjį įpareigojimą: „Jūs mano liudytojai“! (Izaijo 43:10)
[Išnaša]
^ pstr. 13 Tautų padavimuose daugelis dievų „gimsta“ ir susilaukia „vaikų“.
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 48, 49 puslapiuose]
Jehova globos grįžtančius į Jeruzalę žydus
[Iliustracijos 52 puslapyje]
Jehova reikalauja, kad tautos surastų liudytojų savo dievams
1. Bronzinė Baalo statula 2. Molinės Astartės figūrėlės 3. Egiptiečių triada: Horas, Ozyris, Izidė 4. Graikų deivės Atėnė (kairėje) ir Afroditė
[Iliustracijos 58 puslapyje]
„Jūs mano liudytojai“ (Izaijo 43:10)
