Jehova laimina tyrą garbinimą
Dvidešimt septintas skyrius
Jehova laimina tyrą garbinimą
1. Kokios temos apžvelgiamos paskutiniame Izaijo pranašystės skyriuje ir į kokius klausimus atsakoma?
PASKUTINIAME pranašo Izaijo knygos skyriuje gerai apibendrinamos kai kurios pagrindinės temos ir atsakoma į svarbius klausimus. Čia paminėsime keletą temų: Jehovos didybė, jo neapykanta veidmainystei, ryžtas nubausti bloguosius, meilė ir rūpinimasis ištikimais žmonėmis. Be to, atsakoma į šiuos klausimus: kuo skiriasi teisingas garbinimas nuo klaidingo? kodėl Jehova būtinai atlygins veidmainiams, kurie engia Dievo tautą ir dedasi šventi? kaip Jehova palaimins visus savo ištikimus tarnus?
Kas būtina norint tyrai garbinti Dievą
2. Ką Jehova sako apie savo didybę ir ko jis neturi mintyje?
2 Pirmiausia pranašystėje pabrėžiama Jehovos didybė: „Tai kalba Viešpats: ‛Dangus — mano sostas, o žemė — suolelis mano kojoms. Kur tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur ta mano poilsio vieta?’“ (Izaijo 66:1) Kai kam rodosi, kad pranašas atkalbinėja tėvynėn grįžusią žydų tautą nuo šventyklos atstatymo. Anaiptol! Pats Jehova liepė atstatyti šventyklą (Ezros 1:1-6; Izaijo 60:13; Agėjo 1:7, 8). Tad ką reiškia ši Rašto eilutė?
3. Kodėl žemė vertai vadinama Jehovos ‛suoleliu kojoms’?
3 Pirmiausia pamąstykime, kodėl žemė vadinama Jehovos ‛suoleliu kojoms’. Šie žodžiai nėra užgaulūs. Iš milijardų dangaus kūnų tik Žemei duodamas toks išskirtinis apibūdinimas. Mūsų planeta visą amžinybę liks ypatinga, nes čia Jehovos viengimis Sūnus sumokėjo išpirką ir būtent čia Jehova per Mesijo Karalystę patvirtins savo teisę viešpatauti. Žemė iš tiesų vertai vadinama suoleliu Jehovos kojoms! Sėsdamasis į savo aukštą sostą karalius gali pasilypėti ant suolelio, o paskui ant jo laikyti kojas.
4. a) Kodėl joks žemės pastatas negali būti Jehovos Dievo poilsio vieta? b) Ką reiškia frazė „visa tai“ ir kokią išvadą apie Jehovos garbinimą turime daryti?
4 Žinoma, karalius negyvena ant suolelio ir Jehova negyvena žemėje. Net bekraščiai dangūs negali jo sutalpinti! Tad joks žemės pastatas iš tikrųjų nebus Jehovos namai (1 Karalių 8:27). Jo sostas ir poilsio vieta yra dvasiniame pasaulyje. Štai tokia prasme Izaijo 66:1 vartojama „dangaus“ sąvoka. Aiškiau darosi skaitant kitą eilutę: „‛Mano ranka sukūrė visa tai, visa tai mano’, — tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 66:2a). Įsivaizduok: Jehova plačiu mostu parodo „visa tai“, kas danguje ir žemėje (Izaijo 40:26; Apreiškimo 10:6). Didžiajam visatos Kūrėjui negana vien pastatą skirti, nepakanka garbinti jį dėl akių.
5. Kaip parodome esą „vargšai“, turintys „atgailaujančią dvasią“?
5 Kaip derėtų garbinti visatos Viešpatį? Jis pats mums sako: „Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį“ (Izaijo 66:2b, Brb). Norint tyrai garbinti Dievą, reikia geros širdies nuostatos (Apreiškimo 4:11). Jehovos garbintojas privalo būti „vargšas“ bei turėti „atgailaujančią dvasią“. Nejaugi Jehova nori, kad mes būtume nelaimingi? Ne, jis yra „laimingas Dievas“ ir trokšta, kad jo garbintojai džiaugtųsi (1 Timotiejui 1:11, NW; Filipiečiams 4:4). Vis dėlto mes dažnai nusidedame, o lengvabūdiškai žiūrėti į savo nuodėmes nevalia. Šiuo atžvilgiu būkime „vargšai“ — liūdėkime ir apgailestaukime, kad nukrypstame nuo teisingų Jehovos normų (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]). „Atgailaujančią dvasią“ parodykime kovodami su savo nuodėmingais polinkiais ir melsdami Jehovos atleidimo (Luko 11:4; 1 Jono 1:8-10).
6. Kokia prasme tikrieji garbintojai turėtų ‛drebėti prieš Dievo žodį’?
6 Be to, Jehova pažvelgia į tuos, kurie ‛dreba prieš jo žodį’. Negi jis nori, kad skaitydami jo ištarmes drebėtume iš baimės? Ne, tačiau jis tikisi, kad tikrai gerbsim jo žodžius. Mes nuoširdžiai vertiname jo patarimus ir vadovaujamės jais visose gyvenimo srityse (Psalmyno 119:105). ‛Drebame’ dar ir tokia prasme, kad bijomės net minties nepaklusti Dievui, suteršti jo tiesą žmonių tradicijomis ar sumenkinti. Šitoks nuolankumas tikriesiems garbintojams būtinas. Deja, pasaulyje tai retenybė.
Jehova nekenčia veidmainiško garbinimo
7, 8. Kaip Jehova vertina formalų religinių veidmainių garbinimą?
7 Izaijas, mąstydamas apie savo amžininkus, supranta, kad tik nedaug kas turi Jehovos garbintojams pritinkančią dvasią. Taigi ne veltui atskalūniška Jeruzalė bus nubausta. Pažiūrėkime, kaip Jehova įvertina jų garbinimą: „Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų, aukojantis avį — kaip nusukantis sprandą šuniui, aukojantis duonos auką — kaip aukojantis kiaulės kraują, deginantis smilkalus — kaip garbinantis stabą. Taip jie pasirinko savo kelius, jų siela mėgsta jų bjaurystes“ (Izaijo 66:3, Brb).
8 Tai primena Jehovos žodžius, užrašytus pirmajame Izaijo knygos skyriuje. Tada Jehova sakė savo neklusniai tautai, kad formalus garbinimas jam nemielas ir net kelia teisėtą pasipiktinimą, nes garbintojai — veidmainiai (Izaijo 1:11-17). Panašiai ir čia Jehova lygina jų atnašas su šlykščiais nusikaltimais. Aukodami brangų jautį jie ne ką labiau įtiktų Jehovai kaip žudydami žmogų! Kitos aukos prilyginamos šuns arba kiaulės atnašavimui, o šie gyvuliai pagal Mozės įstatymą yra nešvarūs ir visiškai netinka aukoti (Kunigų 11:7, 27). Ar Jehova nenubaus už tokią religinę veidmainystę?
9. Kaip dauguma žydų reaguoja į Izaijo skelbiamus Jehovos priminimus ir kokios baigties jie neišvengs?
9 Dabar Jehova sako: „Bet aš jiems parinksiu sunkius bandymus ir užleisiu ant jų, ko jie bijo, dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau, nesiklausė, kai jiems kalbėjau, dėl to, kad jie darė, kas bloga mano akyse, ir rinkosi, kas priešinga mano norui“ (Izaijo 66:4). Be abejo, Izaijas šiuos žodžius taria tvirtai įsitikinęs. Daug metų jis buvo Jehovos siųstas ‛šaukti’ ir ‛kalbėti’ išrinktajai tautai. Pranašas gerai žino, kad beveik niekas neklauso. Žmonės nesiliauja darę bloga, todėl atpildo neišvengs. Jehova būtinai parinks jiems bausmę ir baisingais įvykiais ištiks savo atskalūnę tautą.
10. Ką Jehovos elgesys su Judu byloja apie jo požiūrį į nominaliąją krikščionybę?
10 Jehova bjaurisi ir šiuolaikinio krikščioniškojo pasaulio darbais. Bažnyčiose klesti stabmeldystė, iš sakyklų propaguojama Raštui priešinga filosofija ir tradicijos. Nominalioji krikščionybė, siekdama politinės galios, dvasiškai svetimauja su pasaulio tautomis (Morkaus 7:13; Apreiškimo 18:4, 5, 9). Ji, kaip ir senovės Jeruzalė, neišvengs teisėto atpildo. O viena iš bausmės priežasčių — Dievo tautos engimas.
11. a) Kas Izaijo laikais apsunkina atskalūnų nuodėmę? b) Kokia prasme Izaijo amžininkai atstumia ištikimuosius ‛dėl Dievo vardo’?
11 Toliau Izaijas rašo: „Išgirskite Jehovos žodį, jūs, kurie drebate prieš jo žodį: ‛Jūsų broliai, kurie jūsų neapkenčia, kurie jus atstumia dėl mano vardo, sakė: „Tebūnie pašlovintas Jehova!“ Jis taip pat pasirodys jūsų džiaugsmui, o jie bus sugėdinti’“ (Izaijo 66:5, NW). Izaijo „brolių“ tautiečių pareiga yra atstovauti Jehovai Dievui, paklusti jo aukščiausiai valdžiai. To nedarydami, jie labai nusideda. Bet jų nuodėmę apsunkina dar ir tai, kad jie nekenčia ištikimų, nuolankių žmonių, tokių kaip Izaijas. Atskalūnai nemėgsta ištikimųjų ir juos atstumia, nes šie kalba tiesą apie Jehovą Dievą. Taigi jie atstumiami ‛dėl Dievo vardo’. Be kita ko, netikri Jehovos tarnai patys dedasi jo atstovais ir šventeiviškai dangstosi tokiomis religinėmis frazėmis kaip „tebūnie pašlovintas Jehova!“ *
12. Kokius galima paminėti pavyzdžius, kaip religiniai veidmainiai persekioja ištikimus Jehovos tarnus?
12 Klaidatikių neapykanta tikriesiems garbintojams nėra naujas dalykas. Čia pildosi, kas išpranašauta Pradžios 3:15 (NW), — ilgalaikė nesantaika tarp Šėtono sėklos ir Dievo moters Sėklos. Pirmajame amžiuje Jėzus sakė savo pateptiesiems sekėjams, kad ir jie kentės nuo savo tautiečių — bus šalinami iš sinagogų, persekiojami, net žudomi (Jono 16:2). O kaip mūsų laikais? Dievo tauta, sulaukusi „paskutinių dienų“, irgi numatė būsimus persekiojimus (2 Timotiejui 3:1). Sargybos bokšte 1914 metais buvo cituojama Izaijo 66:5 ir aiškinama: „Beveik visus Dievo tautos persekiojimus sukelia tie, kurie vadinasi krikščionimis.“ Tame pačiame straipsnyje dar pasakyta: „Mes nežinome, ar šiomis dienomis jie prieis iki kraštutinybės — ar žudys socialiniu, dvasiniu požiūriu, gal ir tiesiogine prasme.“ Kokie teisingi pasirodė šitie žodžiai! Kai jie buvo išspausdinti, netrukus dvasininkija per Pirmąjį pasaulinį karą sukurstė aršų persekiojimą. Bet pranašystė išsipildė: krikščioniškasis pasaulis buvo sugėdintas. Kaip?
Staigus atgimimas
13. Koks „griausmas veržiasi iš miesto“ pranašystei pildantis pirmą kartą?
13 Izaijas pranašauja: „Griausmas veržiasi iš miesto, balsas — iš Šventyklos. Tai balsas Viešpaties, atlyginančio priešams už jų darbus“ (Izaijo 66:6). Pirmą kartą šie žodžiai išsipildo Jeruzalei — miestui, kur stovi Jehovos šventykla. „Griausmas“ — tai mūšio garsai, girdimi mieste 607 m. p. m. e., kai puola babiloniečių kariuomenė. O kaip pranašystė išsipildo mūsų laikais?
14. a) Ką Malachijas pranašavo apie Jehovos atėjimą į šventyklą? b) Kas, remiantis Ezechielio pranašyste, įvyko Jehovai atėjus į šventyklą? c) Kada Jehova ir Jėzus patikrino dvasinę šventyklą ir kas nutiko tiems, kurie skelbėsi tyro garbinimo atstovais?
14 Šie Izaijo žodžiai derinasi su dviem kitomis pranašystėmis: Ezechielio 43:4, 6-9 ir Malachijo 3:1-5. Ezechielis su Malachiju pranašauja metą, kai Jehova Dievas ateis į savo šventyklą. Malachijo pranašystėje skaitome, kad Jehova ateina patikrinti savo tyro garbinimo namų ir kaip Grynintojas atsikrato visų, kurie netinkamai jam atstovauja. Ezechielio regėjime vaizduojama, kad Jehova įžengia į šventyklą ir pareikalauja visiškai atsižadėti amoralių poelgių bei stabmeldystės. * Šioms pranašystėms pildantis mūsų laikais, svarbus dvasinis pokytis, susijęs su Jehovos garbinimu, įvyko 1918 metais. Jehova ir Jėzus patikrino visus, kurie skelbėsi tyro garbinimo atstovais, ir galutinai atmetė sugedusią nominaliąją krikščionybę. O pateptieji Kristaus sekėjai per trumpą laiką buvo ištaurinti ir 1919 metais staiga atgimė dvasiškai (1 Petro 4:17).
15. Koks gimdymas išpranašautas ir kaip tai išsipildo 537 m. p. m. e.?
15 Šis atgimimas vaizdingai aprašomas tolesnėse Izaijo knygos eilutėse: „Dar nesuremta skausmų, ji gimdo. Pirmiau negu užklumpa gimdymo skausmai, ji saugiai pagimdo sūnų. Kas girdėjo tokį dalyką? Kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną arba tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!“ (Izaijo 66:7, 8) Šitie žodžiai pirmą kartą nuostabiai išsipildo Babilono tremtiniams žydams. Sionas, arba Jeruzalė, vėl vaizduojamas kaip gimdanti moteris. O tas gimdymas neįprastas — toks staigus, kad nespėja suimti gimdymo skausmai! Čia parinktas geras simbolis. Izraelis kaip atskira tauta 537 m. p. m. e. atgimė staiga lyg per stebuklą. Kyrui paleidus žydus iš nelaisvės, praeina vos keletas mėnesių, ir ištikimas likutis jau tėvynėje! Įvykiai klostosi visai kitaip, negu tik susikūrus Izraelio tautai! 537 m. p. m. e. nereikia prašyti užsispyrusio monarcho, kad suteiktų laisvę, nereikia bėgti nuo priešų kariuomenės ir 40 metų klajoti po dykumą.
16. Ką Sionas vaizduoja Izaijo 66:7, 8 pranašystei pildantis mūsų laikais ir kaip atgimė jo palikuonys?
16 Pranašystei pildantis mūsų laikais, Sionas vaizduoja dangiškąją Jehovos „moterį“, dvasinių esybių organizaciją. Ši „moteris“ 1919 metais džiaugėsi, kad jos pateptieji sūnūs žemėje atgimė kaip organizuota „tauta“. Gimdymas buvo staigus ir greitas. * Vos per kelis mėnesius pateptųjų krikščionių būrelis pakilo iš mirčiai prilygstančio neveiklumo ir ėmė gyvai darbuotis savo „krašte“ — Dievo skirtoje dvasinės veiklos srityje (Apreiškimo 11:8-12). 1919 metų rudenį jie net paskelbė, kad pradeda leisti naują žurnalą, Sargybos bokšto palydovą. Naujasis spaudinys, pavadintas „Aukso amžiumi“ (dabar Atsibuskite!), liudijo, kad Dievo tauta yra atsigavusi ir vėl pasirengusi tarnauti.
17. Kaip Jehova patikina savo tautą, kad niekas nesukliudys jam padaryti, ką yra numatęs dvasiniam Izraeliui?
17 Jokia jėga visatoje negalėjo sutrukdyti dvasiniam atgimimui. Tai vaizdingai pasakoma kitoje eilutėje: „‛Argi aš atvesiu motiną ligi gimdymo skausmų ir neleisiu kūdikiui gimti?’ — sako Viešpats. ‛Arba, leidęs pradėti, užversiu įsčias?’ — sako tavo Dievas“ (Izaijo 66:9). Kaip nesustabdomas prasidėjęs gimdymo procesas, taip nesulaikomas ir dvasinio Izraelio atgimimas. Tiesa, priešai nesnaudė ir turbūt dar ateityje mėgins kliudyti. Bet tik Jehova gali nutraukti, ką pradėjęs, o jis niekada to nedaro! Vis dėlto kaip Jehova elgiasi su savo atsigavusia tauta?
Jehovos globa
18, 19. a) Kokią mielą iliustraciją Jehova panaudoja ir kaip ji taikytina jo ištremtai tautai? b) Kaip pateptasis likutis šiais laikais yra meilingai maitinamas ir globojamas?
18 Kitose keturiose eilutėse šiltai aprašoma Jehovos globa. Pirmiausia Izaijas sako: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote! Maitinkitės ir pasisotinkite jos krūtų paguoda, gerkite su džiaugsmu iš jos šlovingų krūtų!“ (Izaijo 66:10, 11) Čia Jehova panaudoja žindančios moters iliustraciją. Praalkęs kūdikis verkia tol, kol gauna žįsti motinos krūtį; tada nusiramina, lieka patenkintas ir laimingas. Kai ištikimas žydų likutis sugrįš iš Babilono nelaisvės ir atkurs kraštą, sielvartas greit užleis vietą laimei ir pasitenkinimui. Žmonės džiūgaus. Atstatyta ir apgyventa Jeruzalė vėl bus šlovinga. O miesto šlovė persiduos ir ištikimiems gyventojams. Veikli kunigija vėl teiks jiems dvasinį peną (Ezechielio 44:15, 23).
19 Badauti nereikėjo nė dvasiniam Izraeliui, atkurtam 1919 metais. Nuo tada „ištikimas ir protingas vergas“ nuolat aprūpina dvasiniu maistu (Mato 24:45-47, Jr). Iš tiesų tai paguodos ir džiaugsmo laikas pateptųjų likučiui. Beje, yra ir daugiau palaimų.
20. Kaip Jeruzalė laiminama „patvinusiu upeliu“ senovėje ir šiais laikais?
20 Toliau pranašystėje skaitome: „Taip pasakė Viešpats: ‛Štai aš nukreipsiu į ją ramybę lyg upę ir kaip patvinusį upelį tautų prabangą. Ir jūs žįsite, būsite ant šlaunies nešami ir ant kelių supami’“ (Izaijo 66:12, Jr, išnaša). Žindymo simbolis čia derinamas su gausių palaimų įvaizdžiu — „upe“ ir „patvinusiu upeliu“. Jehova suteiks Jeruzalei ne vien apsčiai ramybės, bet ir „tautų prabangą“ kaip palaimą Dievo tautai. Vadinasi, pas Jehovos tautą ateis svetimšaliai (Agėjo 2:7). Pranašystei pildantis senovėje, nemažai žmonių iš įvairių tautų įsiliejo į Izraelį ir tapo žydų prozelitais. Vis dėlto didžiausiu mastu pranašystė pildosi šiandieną. „Milžiniška minia... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ plūsta prie dvasinių žydų tarsi patvinęs upelis (Apreiškimo 7:9; Zacharijo 8:23).
21. Kokia paguoda pranašaujama žaviais palyginimais?
21 Be to, Izaijo 66:12 kalbama, kaip motina rodo meilę: supa vaiką ant kelių, nešioja ant šlaunies. Tolesnė eilutė išreiškia panašią mintį, tik nauju požiūriu: „Kaip tą [„vyrą“, NW], kurį guodžia jo motina, taip aš jus paguosiu, ir dėl Jeruzalės būsite paguosti“ (Izaijo 66:13, Jr). Vaikas dabar jau suaugęs į „vyrą“, bet motina nepraranda noro guosti jį nelaimėje.
22. Kaip Jehova atskleidžia savo meilės jėgą ir švelnumą?
22 Jehova gražiai pailiustruoja savo meilės jėgą ir švelnumą. Net stipriausia motinos meilė tėra blankus atšvaitas, palyginti su didžia Jehovos meile savo ištikimai tautai (Izaijo 49:15). Svarbu, kad šią dangiškojo Tėvo savybę atspindėtų visi krikščionys! Taip darė apaštalas Paulius. Krikščionių susirinkimo vyresniesiems jis rodė sektiną pavyzdį (1 Tesalonikiečiams 2:7). Jėzus pasakė, kad broliška meilė bus pagrindinis jo sekėjų skiriamasis bruožas (Jono 13:34, 35).
23. Apibūdink Jehovos atkurtos tautos gerovę.
23 Jehova meilę parodo darbais. Toliau jis kalba: „Kai tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, sužaliuos jūsų kaulai nelyginant žolė. Savo tarnams Viešpats apreikš savo ranką, o savo priešams — savo pyktį“ (Izaijo 66:14). Vieno hebraisto nuomone, pasakymo „tai išvysite“ reikšmė tokia: kad ir kur pažvelgtų sugrįžę tremtiniai, atkurtame krašte „džiaugsmas pasitiks jų akis“. Jie tikrai džiaugsis, neapsakomai džiūgaus parkeliavę į savo mylimą tėvynę ir vėl pasijus jauni, tarsi jų kaulai būtų sustiprėję, atsigavę kaip žolė pavasarį. Visi žinos, kad šitą gerovę sukūrė ne žmogaus triūsas, o ‛Viešpaties ranka’.
24. a) Kokią išvadą tu darai apmąstęs šių laikų Jehovos tautos istoriją? b) Kam turėtume nusiteikti?
24 Ar tu įžvelgi Jehovos ranką, šiandien besidarbuojančią jo tautoje? Joks žmogus negalėtų savo pastangomis atkurti tyro garbinimo ir padaryti taip, kad milijonai brangių žmonių iš visų tautų atėję į dvasinį kraštą tarnautų su ištikimu likučiu. Tik Jehovai Dievui tai įmanoma. Mes labai džiaugiamės patyrę Jehovos meilę, tad laikykime ją brangia dovana. ‛Drebėkime prieš jo žodį.’ Nusiteikime gyventi pagal Biblijos principus ir džiaugtis Jehovos tarnyba.
[Išnašos]
^ pstr. 11 Mūsų laikais daugelis krikščioniškojo pasaulio žmonių kratosi Jehovos vardo; jis pašalintas iš gausybės Biblijos vertimų. Kai kurie net išjuokia Dievo tautą už Jo vardo vartojimą. Vis dėlto dažnas žmogus šventeiviškai taria „aleliuja“, o tai reiškia „šlovinkite Jah“.
^ pstr. 14 „Karalių lavonai“, minimi Ezechielio 43:7, 9, yra stabai. Maištingi Judo vadovai ir tauta suteršė Dievo šventyklą stabais ir tartum padarė iš jų karalius.
^ pstr. 16 Čia pranašaujamas ne tas pats gimdymas kaip Apreiškimo 12:1, 2, 5. Tame Apreiškimo skyriuje „sūnus, berniukas“, vaizduoja 1914 metais įsikūrusią Mesijo Karalystę. Vis dėlto abiejose pranašystėse kalbama apie tą pačią „moterį“.
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 395 puslapyje]
„Mano ranka sukūrė visa tai“
[Iliustracija 402 puslapyje]
Jehova suteiks Sionui „tautų prabangą“
