Jehova pakelia prislėgtųjų dvasią
Aštuonioliktas skyrius
Jehova pakelia prislėgtųjų dvasią
1. Ką sakė Jehova ir kokių kyla klausimų?
„AUKŠČIAUSIASIS, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas — Šventasis, sako taip: ‛Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’“ (Izaijo 57:15). Taip VIII amžiuje p. m. e. rašė pranašas Izaijas. Kas dėjosi Jude, kad šie žodžiai buvo itin padrąsinantys? Kaip įkvėptoji žinia padeda krikščionims šiandieną? Tai sužinosime aptarę Izaijo 57 skyrių.
„Ateikite čionai!“
2. a) Kada pildosi Izaijo 57 skyriaus žodžiai? b) Kokia Izaijo dienomis yra teisiųjų padėtis?
2 Ši pranašystės dalis, atrodo, pildosi Izaijo laikais. Pažiūrėkime, kaip įsigalėjo nedorybė: „Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį. Geri žmonės paglemžiami, ir niekas nesuvokia, kad teisųjį paglemžė artėjantis blogis [„kad teisusis paimamas iš vargo, Brb]. Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį ant savo gulto, kas eina teisingu keliu“ (Izaijo 57:1, 2). Jei teisusis krenta, niekam tai nerūpi. Niekas nepastebi, kad jis mirė pirma laiko. Užmigęs mirties miegu, jis randa sau ramybę, ilsisi nuo vargo; bedieviai jo nebekamuoja. Dievo išrinktosios tautos būklė labai apgailėtina. Bet ištikimus žmones tikrai nuramina mintis, kad Jehova viską mato ir palaikys juos.
3. Kaip Jehova kreipiasi į piktąją Judo kartą ir kodėl?
3 Jehova šaukia piktąją Judo kartą: „O jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys, ateikite čionai!“ (Izaijo 57:3) Jie išties nusipelnė burtininkės sūnų, svetimautojo ir pasileidėlės palikuonių gėdingo vardo. Garbindami netikrus dievus, jie užsiima bjauria stabmeldyste, spiritizmu, pasiduoda lytiniam amoralumui. Todėl Jehova klausia tų nusidėjėlių: „Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę ir kam rodote liežuvį? Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos? Jūs degate gašla ąžuolyne ir po kiekvienu žaliu medžiu; jūs pjaunate vaikus upių vagose ir uolų plyšiuose!“ (Izaijo 57:4, 5)
4. Kokia kaltė slegia Judo nedorėlius?
4 Judo nedorėliai atvirai garbina pagonių dievus ir ‛šaiposi’. Jie su panieka tyčiojasi iš Dievo pranašų, siųstų drausminti tautos, ir begėdiškai, nepagarbiai rodo liežuvį. Nors jie yra Abraomo vaikai, maištaudami tampa nuodėmės vaikais ir melo išperomis (Izaijo 1:4; 30:9; Jono 8:39, 44). Tarp didelių medžių jie kursto savo religinę aistrą stabmeldiškomis apeigomis. O kaip žiauriai jie garbina! Jie pjauna savo vaikus pagal paprotį tautų, kurias Jehova išnaikino krašte už visokias bjaurystes (1 Karalių 14:23; 2 Karalių 16:3, 4; Izaijo 1:29).
Liejamosios aukos — akmenims
5, 6. a) Ką daro Judo gyventojai, užuot garbinę Jehovą? b) Kokia įžūli ir kaip plačiai paplitusi Judo stabmeldystė?
5 Pažiūrėkime, kaip giliai Judo gyventojai įklimpo į stabmeldystę: „Tavo dalis — tarp slidžiųjų upės akmenų; taip, tai tavo dalia. Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas! Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?“ (Izaijo 57:6) Žydai yra Dievo sandoros tauta, bet garbina ne jį, o akmenis iš upės dugno. Dovydas skelbė, kad jam skirtoji dalis yra Jehova, o tie nusidėjėliai pasirenka savo dalimi negyvus akmens stabus ir atnašauja jiems liejamąsias aukas (Psalmyno 16:5; Habakuko 2:19). Kaip Jehova gali pasiguosti matydamas savo vardo tautą einančią klystkeliais?
6 Judas garbina stabus visur: po dideliais medžiais, upelių slėniuose, ant kalvų, miestuose. Tačiau Jehova visa tai mato ir per Izaiją demaskuoja tautos nuopuolį: „Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą, ir kopdavai ten aukos aukoti. Už durų ir staktų pasistatei savo nešvankųjį ženklą“ (Izaijo 57:7, 8a). Aukštumose Judas įsirengia dvasinio netyrumo gultą ir atnašauja aukas svetimiems dievams. * Net nuosavuose namuose žmonės statosi stabus už durų ir staktų.
7. Su kokiu nusistatymu Judas imasi amoralaus garbinimo?
7 Galbūt svarstome, kodėl Judas įsivėlė į netyrą garbinimą. Ar kokia stipresnė jėga privertė jį palikti Jehovą? Ne, jis tai padarė savo noru. Jehova sako: „Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą, lipai į jį ir jį padidinai. Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį, kad jie tau dažnai būtų priegulais, ir šitaip tenkinai savo gašlumą“ (Izaijo 57:8b). Judo tauta sudarė sandorą su netikrais dievais. Jai patinka tokie neleistini ryšiai. Ją ypač vilioja lytinis amoralumas, būdingas tų dievų garbinimui (matyt, naudojami ir falo simboliai).
8. Kokio karaliaus laikais Jude ypač klestėjo stabmeldystė?
8 Siaubingai amoralaus, žiauraus stabų garbinimo aprašymas atitinka mūsų žinias apie kelis nedorus Judo karalius. Pavyzdžiui, Manasas statė aukštumų alkus, aukurus Baalui, įrengė stabmeldiškus aukurus dviejuose šventyklos kiemuose. Jis leido savo sūnus per ugnį, užsiėmė magija, būrimu, išpopuliarino spiritizmą. Karalius Manasas taip pat pastatė Jehovos šventykloje šventojo stiebo drožinį, kurį buvo padaręs. * Jis suvedžiojo Judą „daryti daugiau pikta už tautas, kurias Viešpats buvo sunaikinęs“ (2 Karalių 21:2-9). Spėjama, kad Manasas įsakė nužudyti Izaiją, nors Manaso vardas neminimas Izaijo 1:1.
„Siuntei savo pasiuntinius“
9. Kam Judas toli siunčia savo pasiuntinius?
9 Judas nusideda ne vien tarnaudamas netikriems dievams. Izaijo lūpomis Jehova sako: „Tu ėjai pas Melechą su aliejumi ir gausiai liejai kvapius tepalus. Tu toli siuntei savo pasiuntinius, vertei juos eiti į patį Šeolą“ (Izaijo 57:9). Neištikima Judo karalystė eina pas „Melechą“, — o tai išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „karalius“, — matyt, pas svetimą karalių, ir siūlo jam brangias ir patrauklias dovanas, kurias simbolizuoja aliejus ir kvapūs tepalai. Judas toli siunčia pasiuntinius. Kam? Kad įkalbėtų pagonių tautas sudaryti su juo politinius aljansus. Nusigręžęs nuo Jehovos, Judas deda viltis į svetimšalius karalius.
10. a) Kaip karalius Ahazas stengiasi sudaryti aljansą su Asirijos valdovu? b) Kaip Judas patenka „į patį Šeolą“?
10 Štai pažiūrėkime, kas vyksta karaliaus Ahazo dienomis. Baimindamasis Izraelio ir Sirijos aljanso, tas neištikimas Judo karalius siunčia delegaciją pas Asirijos valdovą Tiglat Pileserą III, tardamas: „Aš tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir Izraelio karaliaus, kurie mane puola.“ Sidabru ir auksu Ahazas paperka Asirijos valdovą. Šis leidžiasi sukalbamas ir triuškinamai atakuoja Siriją (2 Karalių 16:7-9). Bičiuliaudamasis su pagonių tautomis, Judas nusirita „į patį Šeolą“. Tokia bičiulystė jį pražudys, tai yra jis nustos egzistavęs kaip nepriklausoma tauta su savo karaliumi.
11. Kokia saugi Judo tauta įsivaizduoja esanti?
11 Toliau Jehova kalba Judui: „Tu nusivarginai savo kelionių daugybe, bet nesakei: ‛Nėra vilties!’ Savo jėgos atgaivą tu radai, todėl nenusilpai“ (Izaijo 57:10, Jr). Taip, tauta plūkiasi vaikščiodama atskalūnybės keliais, bet nemato savo pastangų beviltiškumo. Priešingai, ji apgaudinėja save: tariasi pati savo jėgomis viską padarysianti. Ji jaučiasi stipri ir sveika. Kokia kvailystė!
12. Kuo nominalioji krikščionybė panaši į Judą?
12 Šiandieną viena organizacija elgiasi panašiai kaip Judas Izaijo laikais. Nominalioji krikščionybė vartoja Jėzaus vardą, bet eina išvien su pasaulio tautomis ir savo šventnamiuose prisistato stabų. Jos šalininkai net namie turi stabmeldiškų atvaizdų. Krikščioniškasis pasaulis aukoja savo jaunuolius tautų karuose. Kaip visa tai žeidžia tikrąjį Dievą! Juk jis krikščionims liepia: „Sergėkitės stabmeldystės!“ (1 Korintiečiams 10:14) Veldamosi į politiką, bažnyčios ‛ištvirkauja su žemės karaliais’ (Apreiškimo 17:1, 2). Juk nominalioji krikščionybė labiausiai palaiko Jungtines Tautas. Kas laukia šios religinės ištvirkėlės? O ką Jehova sako jos prototipui, neištikimajam Judui, atstovaujamam sostinės Jeruzalės?
Pulkas stabų nepadės
13. Kokia prasme Judo tauta tapo „melage“ ir kaip ji reaguoja į Jehovos kantrybę?
13 „Ko gi taip pabūgai? Ko pabijojai, kad tapai melagė?“ — klausia Jehova. Taiklūs žodžiai! Judas tikrai nejaučia jam sveikos baimės. Antraip nebūtų tapęs melagių — stabų garbintojų tauta. Jehova kalba: „Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei? Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs, tu nebijojai manęs?“ (Izaijo 57:11) Jehova tylomis laukia, nesiima tuojau bausti Judo. Ar Judas tai vertina? Ne, Dievo kantrybę jis laiko abejingumu. Jis visai nebebijo Dievo.
14, 15. Ką Jehova sako apie Judo darbus ir jo ‛pulką stabų’?
14 Vis dėlto Dievo kantrybė baigsis. Jehova iš anksto pareiškia: „Aš parodysiu, koks tavo teisumas ir kokie tavo darbai; jie tau nenaudingi. Kai šauksiesi pagalbos, tepadeda tau pulkas tavo stabų! Visus juos išnešios vėjas, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs“ (Izaijo 57:12, 13a). Jehova demaskuos apsimestinį Judo teisumą. Jo veidmainiški darbai pasirodys beverčiai. ‛Pulkas stabų’ neišgelbės. Kai užgrius nelaimė, vėjelio dvelktelėjimas nupūs dievus, kuriais Judas pasikliauja.
15 Jehovos žodžiai išsipildo 607 m. p. m. e.: Babilono karalius Nebukadnecaras sugriauna Jeruzalę, sudegina šventyklą ir paima į nelaisvę daugumą žmonių. „Taip Judas tapo ištremtas iš savo žemės“ (2 Karalių 25:1-21).
16. Kas laukia nominaliosios krikščionybės ir visos „didžiosios Babelės“?
16 Jehovos pykčio dieną stabų atsargos neišgelbės nė krikščioniškojo pasaulio (Izaijo 2:19-22; 2 Tesalonikiečiams 1:6-10). Nominalioji krikščionybė pražus kartu su visa „didžiąja Babele“ — pasauliniu klaidingos religijos konglomeratu. Simbolinis skaisčiai raudonas žvėris su dešimčia ragų „nuplėš [didžiosios Babelės] drabužius ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje“ (Apreiškimo 17:3, 16, 17). Kaip džiaugiamės mes paklusdami įsakymui: „Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!“ (Apreiškimo 18:4, 5) Niekada nesugrįžkime prie jos ir nesielkime kaip ji.
„Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą“
17. Kas žadama tam, ‛kuris pasitiki Jehova’ ir kada tai įgyvendinama?
17 O kaip suprasti tolesnius Izaijo pranašystės žodžius? „Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą ir paveldės mano šventąjį kalną“ (Izaijo 57:13b). Apie ką dabar Jehova kalba? Jis žvelgia ne vien į artėjantį kataklizmą, o dar toliau, ir pranašauja savo tautos išlaisvinimą iš Babilono ir tyro garbinimo atkūrimą šventajame kalne, Jeruzalėje (Izaijo 66:20; Danieliaus 9:16). Kaip tai padrąsina visus ištikimus žydus! Toliau Jehova sako: „Pasigirsta balsas: ‛Tieskite, tieskite vieškelį! Parenkite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!’“ (Izaijo 57:14) Kai ateis metas Dievui išvaduoti savo tautą, kelias bus parengtas ir kliūtys pašalintos (2 Metraščių 36:22, 23).
18. Koks didis yra Jehova ir kaip jis meilingai rūpinasi žmonėmis?
18 Dabar Izaijas taria žodžius, pacituotus šio skyriaus pradžioje: „Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas — Šventasis, sako taip: ‛Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’“ (Izaijo 57:15). Jehovos sostas stovi aukščiausiuose danguose. Niekas nėra už jį aukštesnis ar prakilnesnis. Kokia paguoda žinoti, kad iš aukštybių jis mato viską — ne vien nedorėlių nuodėmes, bet ir teisius darbus tų žmonių, kurie stengiasi jam tarnauti! (Psalmyno 102:20 [102:19, Brb]; 103:6) Jis girdi prislėgtųjų aimanas ir atgaivina sugniuždytuosius. Senovėje šie žodžiai turėjo paliesti atgailaujančių žydų širdis, o šiandieną jie ir mums labai svarbūs.
19. Kada Jehova liaujasi rūstauti?
19 Paguodžia ir tolesni Jehovos žodžiai: „Aš ne amžinai kaltinsiu, ne visuomet pyksiu, nes mano akivaizdoje išblėstų dvasia ir net gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau“ (Izaijo 57:16). Jeigu Jehova nuolatos rūstautų, nė vienas jo kūrinys neišgyventų. Laimei, Dievas tik valandėlę pyksta. Tikslingai išliejęs rūstybę jis nurimsta. Ši įkvėpta žinia padės mums dar labiau branginti Jehovos meilę.
20. a) Kaip Jehova elgiasi su neatgailaujančiu nusidėjėliu? b) Kaip Jehova guodžia atgailaujantįjį?
20 Dabar Jehova dar kai ką paaiškina. Pirmiausia jis taria: „Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu“ (Izaijo 57:17, Brb). Blogybės, padarytos dėl godumo, tikrai sukelia Dievui pyktį. Kol žmogus eina klaidingu savo širdies keliu, tol Jehova rūstauja. O kaip, jei nusidėjėlis leidžiasi sudrausminamas? Jehova iš meilės ir gailesčio ima veikti: „Aš mačiau jo kelius ir gydau jį; aš vedu jį atgal ir teikiu paguodą jam ir jo liūdintiems“ (Izaijo 57:18, Skv). Sudrausminęs atgailaujantįjį, Jehova gydo ir guodžia jį bei kitus, kurie su juo liūdi. Todėl ir žydai 537 m. p. m. e. sugrįžo namo. Tiesa, Judas jau niekada nebuvo nepriklausoma Dovydo linijos karalystė. Vis dėlto Jeruzalės šventykla buvo atstatyta ir tikrasis garbinimas atkurtas.
21. a) Kaip Jehova 1919 metais atgaivino pateptųjų krikščionių dvasią? b) Kokią savybę mums patiems reikia ugdytis?
21 Jehova, „aukščiausiasis, prakilnusis“, 1919 metais pasirūpino pateptųjų krikščionių likučio gerove. Dėl jų atgailos ir nuolankios dvasios didis Dievas Jehova maloningai pažvelgė į jų priespaudą ir išvadavo juos iš Babelės gniaužtų. Jis pašalino visas kliūtis ir išvedė juos į laisvę, kad galėtų tyrai garbinti. Šitaip išsipildė per Izaiją pasakyti Jehovos žodžiai. O už tų žodžių slypi amžini principai, taikytini ir mums. Jehovai malonus tik nuolankių žmonių garbinimas. Jei kuris Dievo tarnas nusidėtų, tegul tuojau pripažįsta savo kaltę, leidžiasi drausminamas ir pasitaiso. Nepamirškime, kad Jehova gydo ir guodžia nuolankiuosius, tačiau „priešinasi išpuikėliams“ (Jokūbo 4:6).
„Ramybė tolimiems ir artimiems“
22. Kokią ateitį Jehova pranašauja a) atgailaujantiems žmonėms? b) nedorėliams?
22 Dabar Jehova sugretina, kokia ateitis laukia atgailaujančių žmonių ir užkietėjusių nedorėlių: „‛Aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! . . aš jį pagydysiu!’ Nedorėliai — kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. ‛Nedorėliai neras ramybės!’“ (Izaijo 57:19-21)
23. Kas yra lūpų vaisius ir kaip Jehova šį vaisių ‛sukuria’?
23 Lūpų vaisius yra Dievui atnašaujama šlovinimo auka — viešas jo vardo skelbimas (Hebrajams 13:15). Kaip Jehova ‛sukuria’ tą viešą skelbimą? Pirmiausia žmogus turi pažinti Dievą ir įtikėti, — tik tada ims atnašauti šlovinimo auką. Tikėjimas, Dievo dvasios vaisius, skatina jį pasakoti, arba viešai skelbti, išgirstą tiesą kitiems (Romiečiams 10:13-15; Galatams 5:22). Prisiminkime, pats Jehova įgalioja savo tarnus skelbti jo šlovę. Jehova išvaduoja savo tautą, idant atnašautų tokias šlovinimo aukas (1 Petro 2:9). Taigi matome, kad Jehova sukuria lūpų vaisių.
24. a) Kas pažįsta Dievo ramybę ir kuo tai pasireiškia? b) Kas neturi ramybės ir kaip jie elgiasi?
24 Kokį nuostabų lūpų vaisių žydai atnašauja, pakeliui į tėvynę giedodami Jehovai gyrių! Jie mėgaujasi Dievo ramybe, ar būtų ‛toli’ nuo Judo — lauktų, kada galės sugrįžti, ar ‛arti’ — jau tėvynėje. O nedorėliams viskas priešingai klostosi! Tie, kurie nesiduoda Jehovos drausminami, pikti žmonės, — kad ir kas jie būtų ar kur gyventų, — neturi ramybės. Kunkuliuodami kaip audringa jūra, jie neduoda lūpų vaisiaus, tik išmeta „dumblą ir nešvarumus“ — visa, kas netyra.
25. Kaip daugelis žmonių toli ir arti ima mėgautis ramybe?
25 Jehovos garbintojai šiandieną visur skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Krikščionys toli ir arti, daugiau kaip 230 šalių, atnašauja lūpų vaisių, pasakoja kitiems apie vienintelio tikrojo Dievo šlovę. Jų giedamas gyrius skamba „iki žemės pakraščių“ (Izaijo 42:10-12, Brb). Palankūs žmonės klauso ir priima Dievo Žodžio, Biblijos, tiesą. Jie tarnauja „ramybės Dievui“, tad mėgaujasi ramybe (Romiečiams 16:20).
26. a) Kas laukia nedorėlių? b) Kas nuostabaus žadama romiesiems ir kam turime pasiryžti?
26 Tiesa, nedorėliai neklauso Karalystės žinios. Bet veikiai jiems nebebus leista trikdyti teisiųjų ramybės. „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus“, — žada Jehova. Visi, kurie glaudžiasi prie Jehovos, gaus kraštą kaip nuostabų paveldą. „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu“ (Psalmyno 37:10, 11, 29; Brb). Kokia miela vieta bus mūsų žemė! Pasiryžkime išsaugoti Dievo ramybę, kad amžių amžiais giedotume Dievui gyrių.
[Išnašos]
^ pstr. 6 Tikriausiai „gultu“ vadinamas aukuras arba pagonių garbinimo vieta. Gulto įvaizdis primena, kad toks garbinimas yra dvasinė prostitucija.
^ pstr. 8 Šventieji stiebai (arba ašeros) tikriausiai vaizdavo moteriškąjį pradą, o šventieji stulpai buvo falo simbolis. Ir vienus, ir kitus savo apeigose naudojo neištikimi Judo gyventojai (2 Karalių 18:4, Jr; 23:14, Jr).
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 263 puslapyje]
Po kiekvienu dideliu medžiu Judas atlieka amoralias garbinimo apeigas
[Iliustracija 267 puslapyje]
Judas visame krašte statosi aukurus
[Iliustracija 275 puslapyje]
„Aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių“
