Dvidešimt ketvirtas skyrius

Jehova suteikia šlovę savo vardui

Izaijo 63:1-14

1, 2. a) Kodėl krikščionims rūpi ateinanti „Jehovos diena“? b) Koks kilnus klausimas bus sprendžiamas per ateinančią Jehovos dieną?

JAU beveik du tūkstančius metų krikščionys ‛laukia ir aiškiai turi omenyje Jehovos dieną’ (2 Petro 3:12, NW; Titui 2:13). Suprantama, jiems norisi, kad ta diena greičiau ateitų. Juk ji atneš atgaivą, nes netobulybės žaizdos bus pagydytos (Romiečiams 8:22). Nebevargins ir nebeslėgs „sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1).

² Jehovos diena praskaidrins gyvenimą teisiesiems, tačiau visi, „kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“, pražus (2 Tesalonikiečiams 1:7, 8). Baisu apie tai net pagalvoti. Ar Dievas tikrai sunaikins bloguosius vien tam, kad jo tauta nebesikamuotų? Iš Izaijo 63 skyriaus sužinome, kad čia sprendžiamas daug kilnesnis klausimas — Dievo vardo pašventinimas.

Žygiuoja pergalingas karys

3, 4. a) Koks yra Izaijo 63 skyriaus istorinis kontekstas? b) Ką Izaijas mato žygiuojant į Jeruzalę ir kuo jį laiko mokslininkai?

³ Izaijo 62 skyriuje skaitome apie žydų išvadavimą  iš Babilono nelaisvės ir grįžimą į tėvynę. Aišku, kyla klausimas: ar grįžusiam žydų likučiui reikia baimintis, kad priešiškos tautos vėl užpuls ir nuniokos kraštą? Izaijo regėjimas išsklaido nerimą. Pranašystė prasideda taip: „Kas ten ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bocros? Spindinčiu apdaru, žengdamas su didinga jėga?“ (Izaijo 63:1a)

⁴ Izaijas mato, kaip Jeruzalėn žygiuoja energingas, smagus karys. Jo aukščiausią rangą išduoda puikūs drabužiai. Jis atkeliauja iš Bocros, žymiausio Edomo miesto, o tai reiškia, kad jis priešų krašte laimėjo didžią pergalę. Kaip atpažinti šį karį? Vieni mokslininkai tapatina jį su Jėzumi Kristumi, kiti mano, kad jis yra žydų karvedys Judas Makabiejus. Vis dėlto pats karys atsakydamas į pradžioje iškeltą klausimą taria, kas esąs: „Tai aš, skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“ (Izaijo 63:1b).

5. Kas yra Izaijo regėtasis karys ir kodėl tu taip atsakai?

⁵ Be abejo, šis karys yra pats Jehova Dievas. Kitur rašoma, kad jo „didi galybė“ ir kad jis ‛apreiškia teisumą’ (Izaijo 40:26; 45:19, 23). Puikūs kario drabužiai primena mums psalmininko žodžius: „Viešpatie, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe“ (Psalmyno 104:1). Nors Jehova — meilės Dievas, Biblija rodo, kad iškilus būtinybei jis dėvi ir kario skraistę (Izaijo 34:2; 1 Jono 4:16).

6. Kodėl Jehova grįžta iš kovos Edome?

 ⁶ O kodėl Jehova grįžta iš kovos Edome? Edomitai kursto nuo protėvio Ezavo prasidėjusią nesantaiką. Jie yra seni Dievo tautos priešai (Pradžios 25:24-34; Skaičių 20:14-21). Kaip labai Edomas neapkenčia Judo, darosi akivaizdu per Jeruzalės naikinimą, kada edomitai drąsina Babilono karius (Psalmyno 137:7). Jehova tokį priešiškumą laiko asmeniniu įžeidimu. Nenuostabu, kad jis ryžosi užsimoti prieš Edomą keršto kalaviju! (Izaijo 34:5-15; Jeremijo 49:7-22)

7. a) Kaip pranašystė pirmą kartą išsipildė Edomui? b) Ką simbolizuoja Edomas?

⁷ Taigi į Jeruzalę grįžtantiems žydams Izaijo regėjimas labai pakelia dvasią ir laiduoja saugų gyvenimą naujuose namuose. Iki pranašo Malachijo laikų Dievas iš tikrųjų pavertė Edomo ‛kalnus tyrais, atidavė jo paveldą dykumos šakalams’ (Malachijo 1:3). Ar tai reiškia, kad Izaijo pranašystė visiškai išsipildė ligi Malachijo dienų? Ne. Nors Edomas ir buvo nuniokotas, jis ruošėsi atstatyti savo sugriautus miestus, o Malachijas Edomą tebevadino „nedorybės šalimi“ ir „tauta, ant kurios amžinai pyksta Viešpats“ (Malachijo 1:4, 5). * Vis dėlto Edomas pranašystėje reiškia kai ką daugiau nei Ezavo palikuonis. Jis simbolizuoja visas Jehovos garbintojams priešiškas tautas. O ypač nedraugingai nusiteikęs yra krikščioniškasis pasaulis. Tad kas atsitiks šių laikų Edomui?

 Vynuogių spaudykla

8, 9. a) Kokį darbą darė Izaijo regėtas karys? b) Kada ir kaip minamas simbolinis vyno spaustuvas?

⁸ Grįžtančio kario Izaijas klausia: „Kodėl tavo apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai — lyg traiškančio vynuoges spaudykloje?“ Jehova atsako: „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje; iš tautų nė vienos nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas įnirčio, mindžiojau kupinas pykčio. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė mano apdarą“ (Izaijo 63:2, 3).

⁹ Čia vaizdingais žodžiais aprašytos skerdynės. Net dailūs Dievo drabužiai sutepti, tarsi jis traiškytų vynuoges spaudykloje! Vynuogių spaudykla tinkamai vaizduoja, į kokią beviltišką padėtį patenka Jehovos Dievo priešai, kai jis pakyla jų pražudyti. O kada minamas simbolinis vyno spaustuvas? Joelio ir apaštalo Jono pranašystėse taip pat kalbama apie simbolinį spaustuvą. Šių pranašysčių spaustuvas minamas per Armagedoną, kai Jehova sutrypia savo priešus (Joelio 4:13 [3:13, Brb]; Apreiškimo 14:18-20; 16:16). Pranašiška Izaijo spaudykla irgi yra užuomina apie tuos įvykius.

10. Kodėl Jehova sakosi pats vienas mynęs spaustuvą?

¹⁰ O kodėl Jehova sakosi pats vienas mynęs spaustuvą ir su juo nebuvę jokio žmogaus iš tautų? Ar Jėzus Kristus, Dievo atstovas, nestos minti vyno spaustuvo? (Apreiškimo 19:11-16) Taip, tačiau Jehova kalba apie žmones, ne apie dvasinius  kūrinius. Jis sako, kad joks žmogus neįstengtų pašalinti iš žemės Šėtono sekėjų (Izaijo 59:15, 16). Tik visagalis Dievas tryps juos, kol visiškai sutriuškins.

11. a) Kodėl Jehova surengia „keršto dieną“? b) Kas buvo „atpirktieji“ senovėje ir kas jie yra šiais laikais?

¹¹ Toliau Jehova aiškina, kodėl pats daro šį darbą: „Mat keršto diena buvo mano širdyje, atpirkimo [„atpirktųjų“, Jr, išnaša] metai buvo atėję“ (Izaijo 63:4). * Tiktai Jehova turi teisę atkeršyti savo tautos skriaudėjams (Pakartoto Įstatymo 32:35). Kalbant apie senovę, „atpirktaisiais“ vadinami žydai, kentę nuo babiloniečių rankos (Izaijo 35:10; 43:1; 48:20). O šiais laikais — pateptųjų likutis (Apreiškimo 12:17). Jie, panašiai kaip senovės žydai, yra išpirkti iš religinės nelaisvės. Dar vienas panašumas tas, kad pateptieji su savo bendradarbiais, „kitomis avimis“, turi priešų ir yra persekiojami (Jono 10:16). Vadinasi, Izaijo pranašystė krikščionims garantuoja, kad nustatytu metu Dievas juos užstos.

12, 13. a) Kokia prasme nėra Jehovai padėjėjo? b) Kaip Jehovos ranka gelbsti ir kaip jo pyktis yra atspara?

¹² Toliau Jehova kalba: „Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien mano ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara.  Savo įniršiu sutrypiau tautas, savo pykčiu jas sutriuškinau, kraują jų išliejau ant žemės“ (Izaijo 63:5, 6).

¹³ Joks žmogus negali girtis pagelbėjęs Jehovai didžią keršto dieną. Jehovai nereikia žmonių paramos, jis ir taip įgyvendina, ką numatęs. * Visagale ranka jis lengvai padaro darbą (Psalmyno 44:4 [44:3, Brb]; 98:1; Jeremijo 27:5). Paties Jehovos pyktis yra atspara. Kaip suprasti? Na, Dievo pyktis yra ne emocijų protrūkis, o teisėta rūstybė. Kadangi Jehova visada laikosi teisingų principų, supykęs jis ‛išlieja ant žemės’ savo priešų kraują — pažemina juos ir nugali (Psalmyno 75:9 [75:8, Brb]; Izaijo 25:10; 26:5).

Ištikima Dievo meilė

14. Kokių gerų priminimų dabar duoda Izaijas?

¹⁴ Senovėje žydai greitai pamiršdavo, ką gera Jehova jiems padarė. Todėl Izaijas primena, kodėl Jehova tai darė. Izaijas rašo: „Atsimenu Viešpaties mums parodytą malonę ir Jo šlovę, ir visa, ką Jis mums suteikė; Viešpats labai gailestingas Izraelio namams. Jis visa tai darė iš savo malonės, pasigailėdamas mūsų. Viešpats tarė: ‛Jie yra mano tauta, mano vaikai, kurie nemeluos.’ Jis buvo jiems gelbėtoju. Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo  jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas“ (Izaijo 63:7-9, Brb).

15. Kaip ir kodėl Jehova rodė ištikimą meilę Abraomo palikuonims Egipte?

¹⁵ Kokį nuostabų ištikimos meilės pavyzdį rodo Jehova! (Psalmyno 36:8 [36:7, Brb]; 62:13 [62:12, Brb]) Jis pamilo Abraomą ir prisirišo prie jo (Michėjo 7:20). Dievas pažadėjo patriarchui, kad per jo sėklą, arba palikuonį, bus palaimintos visos žemės tautos (Pradžios 22:17, 18). Jehova laikėsi to pažado ir buvo labai geras Izraelio namams. Ištikimybę jis akivaizdžiai parodė išlaisvindamas Abraomo palikuonis iš Egipto vergijos (Išėjimo 14:30).

16. a) Iš kokių paskatų Jehova sudarė sandorą su Izraeliu? b) Kaip Dievas elgiasi su savo tauta?

¹⁶ Išvadavęs iš Egipto Jehova nuvedė Izraelį prie Sinajaus kalno ir pažadėjo: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė... Jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Išėjimo 19:5, 6). Ar Jehova klastingai davė šį pasiūlymą? Ne. Anot Izaijo, Jehova pats sau tarė: „Jie yra mano tauta, mano vaikai, kurie nemeluos.“ Vienas mokslininkas rašo, kad „tai ne Visavaldžio įsakymas ar išankstinis numatymas, o meilės viltis ir pasitikėjimas“. Taip, Jehova sudarė sandorą sąžiningai, be jokių blogų motyvų, ir savo tautai linkėjo sėkmės. Nors žmonės turėjo akivaizdžių trūkumų, Jehova jais pasitikėjo. Kaip nuostabu garbinti Dievą,  kuris pasitiki savo garbintojais! Jeigu vyresnieji šiandieną pasitiki, kad Dievo tauta linkusi į gera, jie labai sustiprina tuos, kurių priežiūra jiems pavesta (2 Tesalonikiečiams 3:4; Hebrajams 6:9, 10).

17. a) Kaip Jehova parodė meilę izraelitams? b) Kuo šiandieną galime neabejoti?

¹⁷ Deja, psalmininkas sako apie izraelitus: „Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją, padariusį didžių dalykų Egipte“ (Psalmyno 106:21). Jie buvo neklusnūs ir užsispyrę, todėl dažnai patekdavo į bėdą (Pakartoto Įstatymo 9:6). Ar Jehova nustojo rodyti jiems ištikimą meilę? Anaiptol. Izaijo žodžiais tariant, „jis patyrė visą jų vargą“. Kokia Jehovos užuojauta! Dievui, kaip ir kiekvienam mylinčiam tėvui, buvo skaudu matyti savo vaikus kenčiančius, nors jie kentė dėl savo pačių kvailumo. Kaip išpranašauta, jis iš meilės siuntė ‛angelą, esantį Jo akivaizdoje’, — turbūt ikižmogiškąjį Jėzų, — vesti jų į Pažadėtąją žemę (Išėjimo 23:20). Taigi Jehova pakėlė tautą ir nešė „kaip žmogus neša savo sūnų“ (Pakartoto Įstatymo 1:31; Psalmyno 106:10). Be abejo, dabar Jehova žino ir apie mūsų kančias, užjaučia, kai mums sunku. Tad su pasitikėjimu ‛paveskime jam visus savo rūpesčius, nes jis mumis rūpinasi’ (1 Petro 5:7).

Dievas tampa priešu

18. Kodėl Jehova pasidarė savo tautos priešas?

¹⁸ Niekada nereikia piktnaudžiauti Dievo gerumu. Izaijas toliau kalba: „Jie maištavo ir liūdino jo  šventą dvasią. Todėl jis tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti“ (Izaijo 63:10). Nors Jehova yra gailestingas ir maloningas Dievas, jis perspėjo ‛nepaliksiąs kaltųjų be bausmės’ (Išėjimo 34:6, 7). Izraelitai nusipelnė bausmės, nes įprato maištauti. Mozė sakė: „Neužmiršk, kaip supykdei Viešpatį, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš Viešpatį“ (Pakartoto Įstatymo 9:7). Priešindamiesi geram Dievo dvasios poveikiui, žmonės ją liūdino (Efeziečiams 4:30). Jie privertė Jehovą tapti priešu (Kunigų 26:17; Pakartoto Įstatymo 28:63).

19, 20. Ką ir kodėl žydai prisimena?

¹⁹ Nelaimių slegiami, kai kurie žydai susimąsto apie praeitį. Izaijas sako: „Jie prisiminė praeities dienas ir Mozę, savo tarną. Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią, padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą, pervedęs juos per jūros gelmes? Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo. Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, Viešpaties dvasia juos vedė“ (Izaijo 63:11-14a). *

²⁰ Kentėdami dėl neklusnumo žydai ilgisi tų dienų, kai Jehova buvo jų Gelbėtojas, ne priešas. Jie  prisimena, kaip „ganytojai“, Mozė ir Aaronas, saugiai pervedė per Raudonąją jūrą (Psalmyno 77:21 [77:20, Brb]; Izaijo 51:10). Jie mena laikus, kai neskaudino Dievo dvasios, o leidosi jos vadovaujami ir klausė Mozės bei kitų dvasia paskirtų seniūnų (Skaičių 11:16, 17). Jie prisimena regėję, kaip Jehova savo jėgos ‛šlovinga ranka’ per Mozę darė nuostabius darbus. Paskui Dievas iš didžios ir baisingos dykumos atvedė juos į poilsio vietą — kraštą, tekantį pienu ir medumi (Pakartoto Įstatymo 1:19; Jozuės 5:6; 22:4). O dabar izraelitai kamuojasi praradę gerus santykius su Dievu!

‛Šlovė jo vardui’

21. a) Kokia didelė garbė būtų tekusi Izraeliui dėl Dievo vardo? b) Dėl kokios svarbiausios priežasties Dievas išvadavo Abraomo palikuonis iš Egipto?

²¹ Materialiniai izraelitų nuostoliai nublanksta prieš tą garbę, kurią jie pamynė, — būtent, šlovinti Dievo vardą. Mozė izraelitams žadėjo: „Viešpats padarys tave savo šventa tauta, kaip yra tau prisiekęs, jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų ir eisi jo keliais. Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas Viešpaties vardu, ir bijos tavęs“ (Pakartoto Įstatymo 28:9, 10). Jehova Abraomo palikuonis apsaugojo ir iš Egipto vergijos išvadavo ne vien tam, kad jie patogiau ar smagiau gyventų. Dievas tai padarė dėl daug svarbesnės priežasties — dėl savo vardo. Taip, jis pasirūpino, kad jo vardas „nuskambėtų per visą žemę“ (Išėjimo 9:15, 16). Ne  vien sentimentų skatinamas Dievas pasigailėjo dykumoje maištavusių izraelitų. Pats Jehova sakė: „Dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų“ (Ezechielio 20:8-10, Brb).

22. a) Kodėl ateityje Dievas vėl kovos už savo tautą? b) Kaip mūsų elgesys priklauso nuo meilės Dievo vardui?

²² Kaip išraiškingai Izaijas užbaigia šią pranašystę! Jis sako: „Taip vedei tu savo tautą, kad suteiktum šlovę savo vardui“ (Izaijo 63:14b). Dabar aišku, kodėl Jehova smarkiai kovoja už savo tautą: jis nori suteikti šlovę savo vardui. Izaijo pranašystė primena, kad atstovauti Jehovos vardui yra nepaprasta garbė ir didelė atsakomybė. Šiais laikais tikrieji krikščionys Jehovos vardą brangina labiau už savo gyvybę (Izaijo 56:6; Hebrajams 6:10). Jie saugosi, kad neapgėdytų šventojo vardo, ir į ištikimą Dievo meilę atsako ištikimybe. Krikščionys labai vertina nuostabų Jehovos vardą, todėl laukia, kada Jis sutriuškins priešus pykčio spaustuve, — ne dėl pačių naudos, o todėl, kad bus pašlovintas jų mylimo Dievo vardas (Mato 6:9).

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 359 puslapyje]

Jehova daug tikėjosi iš savo tautos