Jehovos ranka nėra sutrumpėjusi
Dvidešimtas skyrius
Jehovos ranka nėra sutrumpėjusi
1. Kokia padėtis susiklosto Jude ir kas rūpi daugeliui žmonių?
JUDO tauta giriasi sandoros ryšiais su Jehova. Tačiau kur pažiūrėsi, visur netvarka. Mažai kas paiso teisingumo. Smurtas ir priespauda karaliauja, o geri lūkesčiai nueina perniek. Kažkas ne taip. Daugeliui žmonių rūpi, ar Jehova ištaisys negeroves. Štai tokia padėtis susiklosto Izaijo laikais. Bet Izaijas ne vien istoriją nori papasakoti. Jis pranašiškai perspėja visus, kurie dedasi Dievo garbintojais, bet nepaiso Jo įstatymų. Įkvėptoji pranašystė, užrašyta Izaijo knygos 59 skyriuje, pakelia dvasią visiems, besistengiantiems tarnauti Jehovai sunkiais ir pavojingais laikais.
Atsiskyrę nuo tikrojo Dievo
2, 3. Kodėl Jehova nebesaugo Judo?
2 Įsivaizduokime: Jehovos sandoros tauta įpuolė į atskalūnybę! Jie nusigręžė nuo Kūrėjo, neteko jo globos, todėl kenčia skaudžias nelaimes. Ar tik jie nekaltina Jehovos? Izaijas jiems sako: „Viešpaties ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų. Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, ir jis nebegirdi jūsų“ (Izaijo 59:1, 2).
3 Čia be užuolankų pasakyta gryna tiesa. Jehova tebėra gelbstintis Dievas. Kaip „maldos klausytojas“, jis išklauso savo ištikimų tarnų maldas (Psalmyno 65:2, Jr). O nuodėmiautojų jis nelaimina. Patys žmonės kalti, kad atsiskyrė nuo Jehovos. Dėl jų nedorybės Dievas užsidengė veidą.
4. Kuo kaltinamas Judas?
4 Iš tiesų Judo žmonės pridarė daug blogybių. Izaijo pranašystėje jiems metami kaltinimai: „Juk jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai — kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę“ (Izaijo 59:3). Žmonės meluoja ir kalba neteisybę. Žodžiai „rankos suteptos krauju“ rodo, kad tautoje esama žmogžudžių. Kokia negarbė Dievui, kurio Įstatymas draudžia ne tik žmogžudystę, bet ir „neapykantą savo artimui“! (Kunigų 19:17) Nežabotas Judo gyventojų nuodėmiavimas ir neišvengiamos to pasekmės yra visiems mums pamoka, jog būtina valdyti savo nuodėmingas mintis ir jausmus. Antraip mes lengvai padarytume nuodėmę, kuri atskirtų mus nuo Dievo (Romiečiams 12:9; Galatams 5:15; Jokūbo 1:14, 15).
5. Kiek sugedęs yra Judas?
5 Visa tauta užsikrėtė nuodėme. Pranašystėje sakoma: „Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą, nėra, kas teisingai gintųsi teisme. Visi remiasi niekybėmis ir meluoja, vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą“ (Izaijo 59:4). Niekas nebekalba tiesos. Netgi teismuose sunku rasti patikimą ir sąžiningą žmogų. Judas atgręžė Jehovai nugarą ir sudėjo viltis į tautų aljansus bei negyvus stabus, kurie yra „niekybės“ ir visai beverčiai (Izaijo 40:17, 23; 41:29). Tad ilgos šnekos neduoda naudos ir planai užsibaigia negandomis bei vargais.
6. Kuo nominalioji krikščionybė panaši į Judą?
6 Nominalioji krikščionybė yra nedoro ir smurtingo Judo atitikmuo. (Žiūrėk skyrelį „Atskalūniškoji Jeruzalė — nominaliosios krikščionybės prototipas“, p. 294.) Abiejuose pasauliniuose karuose žiauriai kovojo tautos, laikančios save krikščioniškomis. Ligi šiol bažnyčios yra bejėgės sustabdyti etninį valymą ir tarpgentines skerdynes, kuriose dalyvauja jų nariai (2 Timotiejui 3:5). Jėzus mokė savo sekėjus pasikliauti Dievo Karalyste, o krikščioniškojo pasaulio valstybės kaupia karinį arsenalą ir sudaro politines sąjungas saugumui garantuoti (Mato 6:10). Tos šalys, beje, yra didžiausios ginkladarės. Krikščioniškasis pasaulis, saugios ateities siekdamas žmonių pastangomis ir dėdamas viltis į visokias institucijas, taip pat remiasi „niekybėmis“.
Kartūs vaisiai
7. Kodėl visos Judo užmačios žalingos?
7 Stabmeldystė ir nesąžiningi darbai gadina visuomenę. Neištikimi žydai, pasidavę tokioms blogybėms, dabar pjauna vargą, kurį patys pasėjo. Mes skaitome: „Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs, o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis“ (Izaijo 59:5). Judo užmačios nuo pradžios iki galo niekam vertos. Juk iš nuodingos gyvatės kiaušinio išsirita tik nuodinga gyvatė, ir iškreipta žmonių mąstysena tik žalos pridaro. Taigi tauta kenčia.
8. Kaip pasireiškia ydinga Judo mąstysena?
8 Kai kurie Judo gyventojai galbūt mėgins apsisaugoti smurtaudami, bet jiems nesiseks. Prievarta neatstoja pasitikėjimo Jehova bei teisumo darbų, kaip ir voratinklis šaltą dieną nepakeičia tikro drabužio. Izaijas pareiškia: „Jų voratinkliai netinka drabužiams, savo audiniais jie neapsiklos. Jų darbai — nedori darbai; iš jų rankų ateina smurto darbai. Paskui blogį jie bėga tekini, greiti pralieti nekaltą kraują. Jų mintys — nedoros mintys, jų vieškeliuose — nuniokojimas ir griuvėsiai“ (Izaijo 59:6, 7). Judo mąstysena ydinga. Smurtu spręsdamas problemas, jis rodo bedievišką požiūrį. Judui nerūpi, kad daugelis jo aukų yra nekalti žmonės ar net nuoširdūs Dievo tarnai.
9. Kodėl krikščioniškojo pasaulio vadovams nepasiekiama tikroji taika?
9 Šie įkvėpti žodžiai primena mums istoriją: kiek kraujo praliejo vadinamosios krikščioniškos tautos! Jehova tikrai pareikalaus atsiskaityti už baisų krikščionybės išniekinimą! Panašiai kaip Izaijo amžininkai žydai, krikščioniškasis pasaulis eina iškrypusios moralės keliu. Jo vadovai įsitikinę, jog tik toks kelias įmanomas. Nors jie kalba apie taiką, daro neteisybę. Koks dviveidiškumas! Naudodami šią taktiką, krikščioniškojo pasaulio vadovai nepasieks tikrosios taikos. Taip sakoma ir pranašystėje: „Ramybės kelio jie nepažino, teisingumo nėra jų takuose. Jie pasidarė sau kreivas vėžes; kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta“ (Izaijo 59:8).
Klaidžiojimas dvasinėje tamsoje
10. Ką Izaijas išpažįsta Judo vardu?
10 Jehova negali laiminti suktų ir pražūtingų Judo darbų (Psalmyno 11:5). Tad Izaijas visos tautos vardu išpažįsta Judo kaltę: „Toli nuo mūsų teisingumas, nepasiekia mūsų teisumas. Laukiame šviesos, bet tamsu; laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje! Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai. Visi mes urzgiame lyg meškos, vaitojame lyg burkuojantys balandžiai“ (Izaijo 59:9-11a). Žydai nelaiko Dievo Žodžio žibintu savo žingsniams ir šviesa savo takui (Psalmyno 119:105). Jie gyvena tamsybėse, net vidudienį klaidžioja kaip naktį. Tie žmonės tartum mirę. Nesulaukdami kančių pabaigos, jie garsiai urzgia kaip alkanos ar sužeistos meškos arba gailiai burkuoja lyg vieniši balandžiai.
11. Kodėl Judas veltui tikisi teisingumo ir išgelbėjimo?
11 Izaijas gerai žino, kad Judo vargų priežastis yra maištavimas prieš Dievą. Jis sako: „Tikimės teisingumo, bet jo čia nėra, laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų. Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami, ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; mūsų nusižengimai su mumis ir mes žinome savo kaltes: maištas, neištikimybė Viešpačiui, atsimetimas nuo savo Dievo, kalbos apie išdavystę ir sukilimą, širdyje gimusių melagysčių skleidimas“ (Izaijo 59:11b-13). Kadangi Judo gyventojai neatgailauja, jų nuodėmės tebeliudija prieš juos. Žmonės paliko Jehovą, tad teisingumas paliko kraštą. Žydai pasirodo esą visokeriopai neištikimi, jie net savo brolius engia! Toks šiandieną yra krikščioniškasis pasaulis. Dabar daugelis ne vien teisingumą ignoruoja, bet ir persekioja ištikimus Jehovos liudytojus, kurie stengiasi vykdyti Dievo valią.
Jehova įvykdo nuosprendį
12. Kaip Jude elgiasi tie, kurie privalo vykdyti teisingumą?
12 Atrodo, kad Jude nebėra teisingumo, teisumo nei tiesos. „Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti“ (Izaijo 59:14, Brb). Jude už miesto vartų paprastai yra aikštė, kur seniūnai renkasi nagrinėti bylų (Rūtos 4:1, 2, 11). Jie privalo teisti teisingu teismu ir laikytis teisingumo, neimti kyšių (Pakartoto Įstatymo 16:18-20). Tačiau jie teisia kaip jiems patinka. O kiekvieną žmogų, kuris nuoširdžiai stengiasi daryti gera, seniūnai laiko lengvu grobiu. Mes skaitome: „Teisybės nėra: kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas“ (Izaijo 59:15a).
13. Ką Jehova darys dėl to, kad Judo teisėjai nevykdo pareigų?
13 Visi, kurie taikstosi su moralės nuosmukiu, pamiršta, jog Dievas nėra aklas, kurčias ar bejėgis. Izaijas rašo: „Viešpats matė ir jam nepatiko, kad nebėra teisingumo. Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, jį parėmė jo paties teisumas“ (Izaijo 59:15b, 16). Kadangi paskirtieji teisėjai nevykdo pareigų, pats Jehova imsis spręsti šį reikalą. Jis pasielgs teisingai ir parodys galią.
14. a) Koks šiandieną yra daugelio žmonių požiūris? b) Kaip Jehova ruošiasi veikti?
14 Šiandien yra panaši padėtis. Mes gyvename pasaulyje, kur daugelis yra „netekę bet kokio doros jausmo“ (Efeziečiams 4:19, Jr). Mažai kas tiki, kad Jehova pakreips įvykių raidą ir pašalins iš žemės blogį. Bet Izaijo pranašystėje skaitome, jog Dievas atidžiai stebi žmones. Jis teisia ir laikui atėjus įgyvendina savo sprendimus. Ar jo teismas teisingas? Izaijo knyga rodo, kad taip. Pranašas Judo tautai rašo: „Teisumu jis apsivilko kaip šarvais, išganymo šalmą užsidėjo ant galvos. Rūstybės drabužiai — jo apdaras, o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste“ (Izaijo 59:17). Jehova pranašiškai vaizduojamas kaip mūšiui besirengiantis karys. Jis tvirtai ryžtasi padaryti, ką užsimojęs, ir nė kiek neabejoja esąs teisus. Jis drąsiai ir stropiai įvykdys nuosprendį. Teisingumas tikrai triumfuos.
15. a) Kaip elgsis tikrieji krikščionys, kai Jehova vykdys nuosprendį? b) Ką galima pasakyti apie Jehovos teismą?
15 Dabar tiesos priešai kai kuriose šalyse skleisdami melą bei šmeižtą stengiasi sutrukdyti Jehovos tarnų darbui. Tikrieji krikščionys nedvejodami gina tiesą, bet niekada nekerštauja (Romiečiams 12:19). Net kai Jehova pakils atsiskaityti su atskalūniškomis bažnyčiomis, jo garbintojai žemėje neprisidės prie jų naikinimo. Krikščionys žino, kad Jehova sau pasiliko teisę atmokėti už blogus darbus ir kad laikui pribrendus jis padarys, ką reikia. Pranašystė mus patikina: „Kiekvienam pagal darbus jis atlygins: pykčiu — varžovams, atpildu — priešams. Salas pasieks jo atpildas!“ (Izaijo 59:18) Kaip ir Izaijo laikais, Dievas teisingai teis visus žmones. Jo nuosprendžiai sieks netgi „salas“, tolimiausius žemės kampelius. Niekas neišvengs Jehovos teismo, kad ir kokioj nuošalioj vietoj gyventų.
16. Kas pergyvens Jehovos teismą ir ko jie iš to pasimokys?
16 Jehova palankiai įvertins visus, kurie uoliai daro teisius darbus. Izaijas pranašauja, kad tokie žmonės išsigelbės visur, kur bebūtų, — nuo vieno žemės krašto iki kito. Patyrę Jehovos apsaugą, jie dar labiau gerbs Aukščiausiąjį (Malachijo 1:11). Mes skaitome: „Vakaruose bus bijoma Viešpaties vardo, rytuose — jo šlovės, nes jis ateis kaip upės sraunuma, genama Viešpaties vėjo [„kurią stumia Viešpaties dvasia“, Skv]“ (Izaijo 59:19). Kaip smarki vėtra sukelia milžinišką bangą ir pakeliui viską nušluoja, taip Jehovos dvasia pašalins visas kliūtis jo valiai įgyvendinti. Dievo dvasia galingesnė už bet kokią žmogaus valdomą jėgą. Savąja dvasia Jehova įvykdys triuškinamą nuosprendį tautoms ir pavieniams žmonėms.
Viltis ir palaimos atgailaujantiesiems
17. Kas yra Siono Atpirkėjas ir kada jis atperka Sioną?
17 Pagal Mozės įstatymą atpirkėjas galėjo sumokėti tam tikrą kainą ir išvaduoti vergijon parsidavusį izraelitą. Jehova Izaijo pranašysčių knygoje jau buvo pavadintas atgailaujančių žmonių Atpirkėju (Izaijo 48:17). Dabar jis vėl taip vadinamas. Izaijas užrašo Jehovos pažadą: „Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas ‛pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręžė nuo nuodėmės’, — tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 59:20). Šis padrąsinantis pažadas išsipildo 537 m. p. m. e., bet jis skirtas ir vėlesniems laikams. Apaštalas Paulius citavo šiuos žodžius iš Septuagintos vertimo ir pritaikė krikščionims. Jis rašė: „Bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: ‛Iš Siono kalno ateis gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo. Ir tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes’“ (Romiečiams 11:26, 27). Išties Izaijo pranašystė pildosi labai plačiu mastu. Ji tebėra aktuali šiandieną ir nepraras savo svarbos ateityje. Kodėl galime taip tvirtinti?
18. Kada ir kaip Jehova įkūrė „Dievo Izraelį“?
18 Pirmajame amžiuje tik mažas Izraelio tautos likutis pripažino Jėzų Mesiju (Romiečiams 9:27; 11:5). 33 m. e. m. per Sekmines Jehova išliejo šventąją dvasią maždaug 120 tikinčiųjų ir padarė juos dalininkais naujosios sandoros, įsigaliojusios per Jėzų Kristų (Jeremijo 31:31-33; Hebrajams 9:15). Tądien buvo įkurtas „Dievo Izraelis“, nauja tauta, kurios narių skiriamasis bruožas — ne tai, kad jie kilę iš Abraomo, o kad atgimę iš Dievo dvasios (Galatams 6:16). Po Kornelijaus į naująją tautą ėmė rinktis neapipjaustyti pagonys (Apaštalų darbų 10:24-48; Apreiškimo 5:9, 10). Jie buvo Jehovos Dievo įsūnyti ir tapo paveldėtojais drauge su Jėzumi (Romiečiams 8:16, 17).
19. Kokią sandorą Jehova sudaro su Dievo Izraeliu?
19 Dabar Jehova sudaro sandorą su Dievo Izraeliu. Mes skaitome: „Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, — sako Viešpats. — Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks, ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, — sako Viešpats, — dabar ir per amžių amžius!“ (Izaijo 59:21) Nežinia, ar šie žodžiai buvo taikomi ir Izaijui, bet jie tikrai išsipildė Jėzui. Apie pastarąjį pasakyta, kad „jis matys palikuonis“ (Izaijo 53:10). Jėzus kalbėjo, ką išmokęs iš Tėvo, ir Jehovos dvasia buvo su juo (Jono 1:18; 7:16). Jo broliai ir bendrapaveldžiai, Dievo Izraelio nariai, taip pat gauna šventąją Jehovos dvasią ir skelbia žinią, kurią sužinojo iš savo dangiškojo Tėvo. Visi jie yra „Jehovos išmokyti žmonės“ (Izaijo 54:13, NW; Luko 12:12; Apaštalų darbų 2:38). Arba per Izaiją, arba per Jėzų, kurį Izaijas pranašiškai vaizduoja, Jehova pasižada niekada jų neatstumti, bet visiems laikams paskiria juos savo liudytojais (Izaijo 43:10). O kokie jų „palikuonys“ turi naudos iš šios sandoros?
20. Kaip pirmajame amžiuje išsipildė Jehovos pažadas Abraomui?
20 Kadaise Jehova žadėjo Abraomui: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis [„sėklą“, NW]“ (Pradžios 22:18). Todėl mažas etninių izraelitų likutis, priėmęs Mesiją, pasklido po tautas ir skelbė gerąją naujieną apie Kristų. Pradedant nuo Kornelijaus, daugelis neapipjaustytų pagonių ‛gavo palaiminimą’ per Abraomo Sėklą — Jėzų. Jie tapo Dievo Izraelio nariais ir antraeile Abraomo sėklos dalimi. Jie priklauso Jehovos „šventajai tautai“, įpareigotai „išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė [juos] iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9; Galatams 3:7-9, 14, 26-29).
21. a) Kokių „palikuonių“ Dievo Izraelis susilaukė šiais laikais? b) Kaip „palikuonis“ guodžia sandora, arba sutartis, Jehovos sudaryta su Dievo Izraeliu?
21 Atrodo, visas Dievo Izraelis jau yra surinktas. Bet tautos tebegauna didelių palaimų. Kaip? Na, Dievo Izraelis turi „palikuonių“, Jėzaus mokinių, kurie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje (Psalmyno 37:11, 29). Tie „palikuonys“ taip pat yra Jehovos mokomi ir vaikšto jo keliais (Izaijo 2:2-4). Nors jie nėra pakrikštyti šventąja dvasia ir nelaikomi naujosios sandoros dalininkais, Jehovos dvasia stiprina juos ir duoda jėgų įveikti visas kliūtis, kuriomis Šėtonas bando sutrukdyti skelbimo darbą (Izaijo 40:28-31). Dabar jų priskaičiuojama milijonai, ir jų vis daugėja, nes patys susilaukia „palikuonių“. Jehovos sandora, arba sutartis, su pateptaisiais yra garantija tiems „palikuonims“, kad ir jie visąlaik bus Jehovos atstovai (Apreiškimo 21:3, 4, 7).
22. Ko galime tikėtis iš Jehovos ir kaip tas įsitikinimas turi mus veikti?
22 Tad laikykime sudėję savo viltis į Jehovą. Jis ir nori, ir gali apsaugoti! Jo ranka niekada nebus sutrumpėjusi; jis būtinai išgelbės savo ištikimuosius. Visų žmonių, kurie pasitiki Jehova, lūpose skambės geri jo žodžiai „dabar ir per amžių amžius“.
[Studijų klausimai]
[Rėmelis 294 puslapyje]
Atskalūniškoji Jeruzalė — nominaliosios krikščionybės prototipas
Jeruzalė, Dievo išrinktosios tautos sostinė, simbolizuoja dangiškąją Dievo organizaciją, susidedančią iš dvasinių būtybių ir pateptųjų krikščionių, prikeltų danguje, — Kristaus nuotakos narių (Galatams 4:25, 26; Apreiškimo 21:2). Vis dėlto Jeruzalės gyventojai dažnai pasirodydavo neištikimi Jehovai, ir miestas buvo vadinamas paleistuve bei svetimautoja (Ezechielio 16:3, 15, 30-42). Tokia Jeruzalė taikliai vaizdavo atskalūniškąją krikščionybę.
Jėzus kreipėsi į Jeruzalę sakydamas: „Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti“ (Luko 13:34; Mato 16:21). Krikščioniškasis pasaulis, kaip ir neištikima Jeruzalė, sakosi tarnaująs tikrajam Dievui, bet labai nukrypsta nuo jo teisingų kelių. Neabejokime: Jehova nuteis krikščioniškąjį pasaulį pagal tuos pačius teisingumo principus, kuriais rėmėsi teisdamas atskalūniškąją Jeruzalę.
[Iliustracija 296 puslapyje]
Teisėjas privalo teisti teisingu teismu, laikytis teisingumo ir neimti kyšių
[Iliustracija 298 puslapyje]
Jehovos teismas kaip patvinusi upė nušluos visas kliūtis jo valiai vykdyti
[Iliustracija 302 puslapyje]
Jehova pažada niekuomet neatimsiąs iš savo tautos žmonių garbingos užduoties tarnauti jo liudytojais
