Dvyliktas skyrius

Paguoda Dievo tautai

Izaijo 51:1-23

1. Koks niūrus metas laukia Jeruzalės miesto bei gyventojų ir kokia yra viltis?

SEPTYNIASDEŠIMT metų — vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė. Tiek Judo tauta prabus Babilono nelaisvėje (Psalmyno 90:10; Jeremijo 25:11; 29:10). Dauguma ištremtų izraelitų pasens ir mirs Babilone. Pagalvokime, kaip juos žemins priešų pajuokos bei patyčios ir kokią gėdą kęs jų Dievas, kai Jehovos vardui atstovaujantis miestas ilgai gulės griuvėsiuose (Nehemijo 1:9; Psalmyno 132:13; 137:1-3). Nebebus brangiosios šventyklos, kuri Saliamono dedikuota prisipildė Dievo šlovės (2 Metraščių 7:1-3). Kokia niūri perspektyva! Bet Jehova per Izaiją pranašauja atkūrimą (Izaijo 43:14; 44:26-28). Izaijo knygos 51 skyriuje randame daugiau pranašysčių šia paguodos ir nuraminimo tema.

2. a) Kam Jehova per Izaiją skelbia paguodos žinią? b) Kaip ištikimi žydai ‛siekia teisumo’?

² Judo žmonėms, kurie į Dievą palenkia savo širdis, Jehova sako: „Klausykitės manęs, kurie siekiate teisumo ir ieškote Viešpaties!“ (Izaijo 51:1a) ‛Teisumo siekiama’ ne pasyviai. ‛Teisumo siekėjai’ ne vien skelbsis esą Dievo tautos nariai, bet uoliai stengsis  būti teisūs ir gyventi pagal Dievo valią (Psalmyno 34:16 [34:15, Brb]; Patarlių 21:21). Jie laikys Viešpatį Jehovą vieninteliu teisumo Šaltiniu ir ‛ieškos Viešpaties’ (Psalmyno 11:7; 145:17). Tuo nenorima pasakyti, kad jie dar nepažinos Jehovos ar nemokės jam melstis. Veikiau jie artinsis prie jo, garbins jį, melsis jam ir visuose reikaluose ieškos jo vadovavimo.

3, 4. a) Iš kokios „uolos“ iškirsti ir iš kokios „žvyrduobės“ iškasti žydai? b) Kodėl žydams paguoda prisiminti savo kilmę?

³ Deja, Jude palyginti maža tokių, kurie nuoširdžiai ieško teisumo. Jie gali nusiminti, nuleisti rankas. Jehova, naudodamasis žvyro kasyklos iliustracija, drąsina juos: „Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti. Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą, ir Sarą, jus pagimdžiusią. Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau, laiminau ir padariau iš jo daugybę“ (Izaijo 51:1b, 2). „Uola“, iš kurios žydai iškirsti, yra Abraomas — istorinė asmenybė, tautos pasididžiavimas (Mato 3:9; Jono 8:33, 39). Jis — Izraelio tautos sentėvis. „Žvyrduobė“ yra Sara, kurios įsčios išnešiojo Izraelio protėvį Izaoką.

⁴ Abraomas su Sara buvo bevaikiai ir jau nevaisingi, tačiau Jehova pažadėjo laiminti Abraomą ir ‛padaryti iš jo daugybę’ (Pradžios 17:1-6, 15-17). Dievas grąžino Abraomui bei Sarai dauginimosi galią. Senatvėje jie susilaukė vaiko, ir iš jo kilo Dievo sandoros tauta. Jehovos dėka Abraomas tapo tėvu didelės tautos, nesuskaičiuojamos kaip dangaus  žvaigždės (Pradžios 15:5; Apaštalų darbų 7:5). Jeigu Jehova galėjo atvesti Abraomą iš tolimos šalies ir padaryti galinga tauta, jis tikrai ištesės savo pažadą — išlaisvins ištikimą likutį iš Babilono vergijos, parves žmones į tėvynę ir vėl padarys juos didele tauta. Dievas, ištesėjęs pažadą Abraomui, įgyvendins, ką žadėjęs žydų tremtiniams.

5. a) Ką vaizduoja Abraomas ir Sara? Paaiškink. b) Kas yra kilę iš „uolos“, pranašystei galutinai išsipildant?

⁵ Žvyro kasykla Izaijo 51:1, 2 eilutėse gali turėti ir platesnę simbolinę reikšmę. Pakartoto Įstatymo 32:18 Jehova vadinamas „Uola“, pradėjusia Izraelį, Dievu, „kuris [Izraelį] pagimdė“. Šiame pasakyme  vartojamas toks hebrajiškas veiksmažodis, kaip ir Izaijo 51:2, kur kalbama apie Sarą, pagimdžiusią Izraelį. Vadinasi, Abraomas pranašiškai vaizduoja Jehovą — Didesnįjį Abraomą. O Abraomo žmona Sara simbolizuoja dangiškąją dvasinių esybių organizaciją, Šventajame Rašte vadinamą Dievo žmona, arba moterimi (Pradžios 3:15; Apreiškimo 12:1, 5). Galutinai išsipildant šiems Izaijo žodžiams, iš „uolos“ kilusi tauta yra „Dievo Izraelis“, dvasia pateptųjų krikščionių susirinkimas, įkurtas 33 m. e. m. per Sekmines. Kaip jau kalbėjome ankstesniuose šios knygos skyriuose, toji tauta 1918 metais pateko į Babelės nelaisvę, bet 1919-aisiais buvo išvaduota ir dvasiškai suklestėjo (Galatams 3:26-29; 4:28; 6:16).

6. a) Kas laukia Judo krašto ir kaip jį reikės atkurti? b) Kokį šiuolaikinį atkūrimą primena mums Izaijo 51:3?

⁶ Sioną, arba Jeruzalę, Jehova guodžia ne vien pažadu atkurti gausingą tautą. Mes skaitome: „Viešpats užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams jis maloningas. Jo dykumą jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius — Viešpaties sodu. Linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna“ (Izaijo 51:3). Nuniokotas Judo kraštas per 70 metų virs dykuma, prižėlusia erškėčių, gervuogių bei kitų laukinių augalų (Izaijo 64:10, Brb; Jeremijo 4:26; 9:9-11 [9:10-12, Brb]). Į Judą ne vien sugrįš gyventojai; reikės atkurti patį kraštą, paversti jį Edeno sodu su derlingais drėkinamais laukais ir gerais vaismedžių sodais. Žemė akivaizdžiai džiūgaus.  Palyginti, koks apleistas kraštas buvo tremties laikotarpiu, dabar jis panėšės į rojų. Pateptasis Dievo Izraelio likutis 1919 metais dvasine prasme irgi pateko į šitokį rojų (Izaijo 11:6-9; 35:1-7).

Kodėl verta pasikliauti Jehova?

7, 8. a) Ką reiškia Jehovos kvietimas klausytis? b) Kodėl Judui svarbu klausyti Jehovos?

⁷ Jehova ragina būti dėmesingus: „Mano tauta, klausyk manęs, mano giminės, išgirskite mane. Įstatymas išeis iš manęs; mano teisingumas bus šviesa tautoms. Mano teisumas arti ir išgelbėjimas greitai ateis. Aš teisiu tautas. Salos lauks manęs, jos pasitikės manimi“ (Izaijo 51:4, 5, Brb).

⁸ Jehovos kvietimas klausytis reiškia daugiau negu tik išgirsti žinią. Būtina kreipti dėmesį ir elgtis pagal tai, ką išgirdai (Psalmyno 49:2 [49:1, Brb]; 78:1). Tauta turi suprasti, kad Jehova yra pamokymų, teisingumo ir išgelbėjimo Versmė. Jis vienintelis yra dvasinės šviesos Šaltinis (2 Korintiečiams 4:6). Jis — aukščiausias žmonijos Teisėjas. Jehovos įstatymai bei teisminiai sprendimai yra tarytum šviesa žmonėms, kurie jais vadovaujasi (Psalmyno 43:4 [43:3, Brb]; 119:105; Patarlių 6:23).

9. Kas dar, neskaitant Dievo sandoros tautos, turės naudą iš Jehovos gelbstinčių veiksmų?

⁹ Tai liečia ne vien Dievo sandoros tautą, bet ir visus palankiai nusiteikusius žmones, kur jie begyventų — gal net tolimiausiose jūrų salose. Pasitikėdami, kad Dievas užstos ir išgelbės savo ištikimus  tarnus, jie nenusivils. Tvirta Jehovos ranka vaizduoja jo galią, arba jėgą; niekas jos nesulaikys (Izaijo 40:10; Luko 1:51, 52). Mūsų laikais Dievo Izraelio narių likutis uoliai skelbia žinią, todėl milijonai žmonių (daugelis — iš atokių jūros salų) gręžiasi į Jehovą ir jį įtiki.

10. a) Kokios tiesos turės pasimokyti karalius Nebukadnecaras? b) Kokie „dangūs“ ir „žemė“ pražus?

¹⁰ Dabar Jehova pamini tiesą, kurios turės pasimokyti Babilono karalius Nebukadnecaras. Niekas danguje ar žemėje nesutrukdys Jehovai įvykdyti savo valios (Danieliaus 4:31, 32 [4:34, 35, Brb]). Mes skaitome: „Pakelkite akis į dangus, pagalvokite apie žemę po kojomis! Nors dangūs išnyktų kaip dūmas, žemė susidėvėtų kaip drabužis, o žmonės mirtų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius, ir mano teisumas niekada nesusidėvės“ (Izaijo 51:6). Nors Babilono monarchai laikosi kitokios politikos ir neketina išleisti tremtinių namo, Jehova būtinai išgelbės savo tautą (Izaijo 14:16, 17). Babilono „dangūs“, arba valdančiosios  jėgos, pralaimės ir žlugs. Babilono „žemė“, tai yra pavaldiniai, ilgainiui išmirs. Stipriausia anų laikų imperija neįstengia pasipriešinti Jehovos galybei ir nesutrukdo jam gelbėti ištikimųjų.

11. Kodėl krikščionis padrąsina žinia, jog pranašystė apie Babilono „dangų̃“ ir „žemės“ pražūtį tiksliai išsipildė?

¹¹ Žinia, jog tie pranašiški žodžiai visi aliai vieno išsipildė, labai padrąsina krikščionis. Kodėl? Todėl, kad panašiomis frazėmis apie ateitį kalbėjo apaštalas Petras. Jis minėjo atskubančią Jehovos dieną, „kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio!“ Paskui jis tarė: „Pagal [Dievo] pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:12, 13; Izaijo 34:4; Apreiškimo 6:12-14). Nors galingos tautos ir prakilnūs it žvaigždės valdovai ignoruotų Jehovą, atėjus Dievo nustatytam metui jie bus sutriuškinti — lengvai, kaip musė (Psalmyno 2:1-9). Tiktai Dievo teisinga vyriausybė amžinai valdys teisingą žmonių visuomenę (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 21:1-4).

12. Kodėl priešiškų žmonių šmeižiamiems Dievo tarnams nereikia bijoti?

¹² Žmonėms, kurie ‛siekia teisumo’, dabar Jehova sako: „Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių! Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“ (Izaijo 51:7, 8).  Žmones, pasikliaujančius Jehova, šmeiš ir niekins už drąsą, bet šito nereikia bijoti. Kaip kandis sukapoja vilnonį drabužį, taip bus ‛sukapoti’ niekintojai, kurie tėra mirtingi žmonės. * Tikriesiems krikščionims, kaip ir ištikimiems senovės žydams, neverta baimintis priešų. Jehova, amžinasis Dievas, yra jų Gelbėtojas (Psalmyno 37:1, 2). Dievo priešų patyčios byloja, kad Jehovos tauta turi jo dvasią (Mato 5:11, 12; 10:24-31).

13, 14. Kas vadinama „Rahabu“ ir „slibinu“? Kaip jis ‛sukapojamas’ ir ‛perduriamas’?

¹³ Izaijas tarytum kviečia Jehovą pakilti į žygį už savo tautą, vargstančią nelaisvėje: „Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, Viešpaties ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu sukapojai Rahabą, nudūrei slibiną? Argi ne tu išdžiovinai jūrą, didžiosios bedugnės vandenis? Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji galėtų pereiti?“ (Izaijo 51:9, 10)

¹⁴ Izaijas taikliai pasirenka istorinius pavyzdžius. Kiekvienas izraelitas žino apie tautos išvedimą iš Egipto ir perėjimą per Raudonąją jūrą (Išėjimo 12:24-27; 14:26-31). „Rahabas“ ir „slibinas“ — tai Egiptas ir jo valdovas faraonas, priešinęsi Izraelio išėjimui iš Egipto (Psalmyno 74:13; 87:4; Izaijo 30:7). Galvą primenanti Nilo delta ir lyg ištįsęs kūnas šimtus kilometrų nusidriekęs derlingas Nilo slėnis senovės Egiptą darė panašų į milžinišką  gyvatę (Ezechielio 29:3). Bet Jehova, siųsdamas dešimt bausmių, sukapojo slibiną į gabalus. Kai Egipto kariai žuvo Raudonosios jūros vandenyse, jis buvo perdurtas, sunkiai sužeistas ir nualintas. Jehova parodė Egiptui savo rankos galią. Ar Dievas nekovos ryžtingai už savo tautą, vargstančią Babilono tremtyje?

15. a) Kada ir kaip pasitrauks Siono liūdesys bei aimanos? b) Kada liūdesys ir aimanos pasitraukė nuo šiuolaikinio Dievo Izraelio?

¹⁵ Apie būsimą Izraelio išvadavimą iš Babilono pranašystėje kalbama: „Viešpaties išpirktieji sugrįš ir, amžinu džiaugsmu vainikuoti, įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks“ (Izaijo 51:11). Kad ir kaip nelinksma bus Babilone, žmonės, siekiantys Jehovos teisumo, turi šviesios ateities viltį. Atėjus skirtam metui, liūdesio ir aimanų nebeliks. Išpirktųjų lūpose skambės džiaugsmas ir linksmybė. Pranašystei pildantis mūsų laikais, Dievo Izraelis 1919 metais buvo išvaduotas iš Babelės vergijos. Jis džiūgaudamas sugrįžo į savo dvasines valdas, o tas džiaugsmas ligi šiol neblėsta.

16. Už kokią kainą išperkami žydai?

¹⁶ Už kokią kainą žydai bus išpirkti? Jehova per Izaiją jau apreiškė: „Tavo išpirkai atiduodu Egiptą, mainais už tave — Kušą ir Sebą“ (Izaijo 43:1-4). Tai vėlesni įvykiai. Persijos imperija, nugalėjusi Babiloną ir paleidusi žydus į laisvę, užkariaus Egiptą, Etiopiją, Sebą. Šie kraštai bus duoti mainais už izraelitų sielas pagal Patarlių 21:18 principą:  „Nedoras žmogus tampa išpirka už teisųjį, o apgavikas — už dorąjį.“

Tauta nuraminama

17. Kodėl žydams nereikia bijoti Babilono įtūžio?

¹⁷ Jehova ramina savo tautą: „Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė! Kodėl užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?“ (Izaijo 51:12, 13) Priešaky — tremties metai. Tačiau nereikia bijoti Babilono įtūžio. Nors Babilonas, trečioji Biblijoje minima pasaulio imperija, įveiks Dievo tautą ir engėjiškai užtvers kelią į laisvę, ištikimi žydai žino, ką Jehova išpranašavęs, — kad Babilonas neatsilaikys prieš Kyrą (Izaijo 44:8, 24-28). Priešingai negu Kūrėjas — Jehova, amžinasis Dievas, — tie Babilono gyventojai nudžius kaip žolė, sausmečiu išdeginta kaitrių spindulių. Kur tada bus jų grasinimai ir įtūžis? Kaip neišmintinga bijoti žmogaus ir užmiršti Jehovą, dangaus ir žemės Kūrėją!

18. Ką Jehova žada savo tautai, nors kurį laiką ji bus nelaisvėje?

¹⁸ Nors Jehovos tautos žmonės kurį laiką pagyvens nelaisvėje tarytum ‛pančiais surakinti’, greitai jie vėl bus laisvi. Babilone jų neišnaikins, jie nemirs iš bado kaip kaliniai, nenueis su mirusiaisiais į Šeolą — duobę (Psalmyno 30:4 [30:3, Brb];  88:4-6 [88:3-5, Brb]). Jehova juos patikina: „Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti, nemirs ir neis į kapą, nė duonos nestokos“ (Izaijo 51:14).

19. Kodėl ištikimi izraelitai gali visiškai pasitikėti Jehovos žodžiais?

¹⁹ Jehova toliau guodžia Sioną: „‛Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris taip įaudrina jūrą, jog bangos ima šėlti.’ Galybių Viešpats yra jo vardas! ‛Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savo rankos šešėliu apdengiau tave. Aš — tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus. Aš sakiau Sionui: „Tu mano tauta!“’“ (Izaijo 51:15, 16) Biblijoje ne kartą minima, jog Dievas lengvai suvaldo jūrą (Jobo 26:12; Psalmyno 89:10 [89:9, Brb]; Jeremijo 31:35). Išvesdamas savo tautą iš Egipto jis parodė, kad visiškai kontroliuoja gamtos jėgas. Tad kas išdrįstų bent iš tolo lygintis su „Galybių Viešpačiu“? (Psalmyno 24:10)

20. Koks „dangus“ ir „žemė“ atsiras, kai Jehova atkurs Sioną, ir kokius paguodžiančius žodžius Dievas tars?

²⁰ Žydai lieka Dievo sandoros tauta, ir Jehova užtikrina, kad jie grįžę į tėvynę vėl gyvens pagal jo Įstatymą. Jie atstatys Jeruzalę bei šventyklą ir vėl vykdys savo pareigas, numatytas sandoroje, kurią Dievas sudarė su jais per Mozę. Kai parkeliavę izraelitai apgyvens kraštą, o ganyklose vėl knibždės naminių gyvulių, „nauja žemė“ taps realybe. Ją valdys „naujas dangus“, nauja vyriausybė (Izaijo 65:17-19; Agėjo 1:1, 14). Jehova vėl sakys Sionui: „Tu mano tauta!“

 Kvietimas veikti

21. Ką Jehova ragina daryti?

²¹ Nuraminęs Sioną, Jehova ragina imtis veiksmų. Jis kalba taip, tarytum Jeruzalės kančios jau būtų pasibaigusios: „Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė Viešpaties ranka, išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!“ (Izaijo 51:17) Jeruzalė turi pakilti iš savo apverktino būvio ir atgauti ankstesnę šlovę bei didybę. Galiausiai ji ištuštins simbolinę Dievo bausmės taurę. Dievas ant jos nėmaž neberūstaus.

22, 23. Ką Jeruzalė patirs, gerdama Jehovos įniršio taurę?

²² O kol Jeruzalė baudžiama, jokie gyventojai, jos „sūnūs“, negalės užkirsti kelio skaudiems įvykiams (Izaijo 43:5-7; Jeremijo 3:14). Pranašystėje sakoma: „Iš visų jos pagimdytų sūnų nėra kam ja  rūpintis, iš visų jos išaugintų sūnų nėra kam paimti ją už rankos!“ (Izaijo 51:18) Dabar ji kentės nuo babiloniečių! „Abi šios nelaimės prislėgė tave! Kas tave užjaus? Nuniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas! Kas tave paguos? Tavo sūnūs nualpę, jie guli visur gatvių kampuose, kaip stirnos medžiotojo pinklėse, apsvaigę nuo Viešpaties pykčio, įveikti tavo Dievo įniršio“ (Izaijo 51:19, 20).

²³ Vargšė Jeruzalė! Ji kentės „nuniokojimą ir sunaikinimą“, taip pat „badą ir kalaviją“. Negalėdami vedžioti jos ir palaikyti ant kojų, „sūnūs“ stovės sutrikę, išvargę, per silpni, kad atremtų babiloniečių puolimą. Viešose vietose, gatvių kampuose, arba sankryžose, jie gulės alpstantys, išsekę (Raudų 2:19; 4:1, 2). Jie privalės gerti Dievo  įniršio taurę ir bus kaip bejėgiai gyvuliai, pagauti pinklėse.

24, 25. a) Kas nebepasikartos Jeruzalei? b) Kas po Jeruzalės gers Jehovos įniršio taurę?

²⁴ Vis dėlto šitas vargų metas baigsis. Izaijo žodžiai pakelia ūpą: „Dabar klausykis, nelaimingoji! Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno! Taip kalba Viešpats, tavo Valdovas ir Dievas, ginantis savo tautą: ‛Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi. Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: „Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!“ Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams’“ (Izaijo 51:21-23). Jehova, pamokęs Jeruzalę, elgiasi gailestingai ir rodo atlaidžią dvasią.

²⁵ Jehova savo įniršį nugręš nuo Jeruzalės ir nukreips į Babiloną. Pastarasis bus sugriovęs, pažeminęs Jeruzalę (Psalmyno 137:7-9). Bet Jeruzalei neteks vėl gerti tokios taurės iš Babilono ar jo sąjungininkų rankų. Atvirkščiai, taurė bus paimta iš Jeruzalės rankos ir duota visiems, kurie džiaugėsi jos gėda (Raudų 4:21, 22). Babilonas, mirtinai nusigėręs, susmuks (Jeremijo 51:6-8). O Sionas pakils! Reikalai apsivers antraip! Tokia perspektyva iš tikrųjų guodžia Sioną. Tegul Jehovos tarnai neabejoja: Dievas išgelbės ir taip pašventins savo vardą.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 167 puslapyje]

Jehova, Didesnysis Abraomas, yra „uola“, iš kurios ‛iškirsta’ jo tauta

[Iliustracija 170 puslapyje]

Dievo tautos priešai nueis pražūtin kaip kandžių sukapotas drabužis

[Iliustracija 176, 177 puslapiuose]

Jehova parodė galįs valdyti stichijas

 [Iliustracija 178 puslapyje]

Taurė, iš kurios atsigers Jeruzalė, pereis į Babilono ir jo sąjungininkų rankas