Dvidešimt antras skyrius

Teisumas želia Sione

Izaijo 61:1-11

1, 2. Kokia permaina laukia Izraelio ir kas visa tai padarys?

TEBŪNIE skelbiama laisvė! Jehova nusprendė išlaisvinti savo tautą ir parvesti į tėvų žemę. Kaip sėkla sudygsta lietui nulijus, taip teisingas garbinimas atsigaus. Tuomet neviltis užleis vietą džiaugsmingam šlovinimui ir galvas dengs nebe sielvarto pelenai, o Dievo malonės vainikas.

² Kas viską šitaip nuostabiai pakeis? Tik Jehova gali tai padaryti (Psalmyno 9:20, 21 [9:19, 20, Brb]; Izaijo 40:25). Sofonijas pranašiškai liepė: „Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukterie, šauk, Izraeli! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukterie Jeruzale! Viešpats atšaukė tau skirtą nuosprendį“ (Sofonijo 3:14, 15). Koks džiaugsmingas laikas tai bus! 537 metais p. m. e. Jehovos suburtam ir iš Babilono parvestam žydų likučiui išsipildys svajonės (Psalmyno 126:1).

3. Kaip išsipildo pranašiški Izaijo 61 skyriaus žodžiai?

³ Atkūrimas pranašaujamas Izaijo 61 skyriuje. Pranašystė taikytina 537 metams p. m. e., bet paskui ji išsipildo detaliau: pirmajame amžiuje — Jėzui ir jo sekėjams, o mūsų laikais — Jehovos tautai. Tad kokie prasmingi yra šie įkvėpti žodžiai!

 „Geros valios metai“

4. Kas įpareigojamas nešti gerąją naujieną, kai Izaijo 61:1 pranašystė pildosi pirmą kartą, ir kas — antrą kartą?

⁴ Izaijas rašo: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams“ (Izaijo 61:1). Kas įpareigojamas nešti gerąją naujieną? Pirmiausia turbūt Izaijas. Dievas įkvepia jį užrašyti gerąją naujieną Babilono belaisviams. Tačiau Izaijo žodžius sau pritaikė Jėzus. Šis pranašystės išsipildymas itin reikšmingas (Luko 4:16-21). Per savo krikštą Jėzus buvo pateptas šventąja dvasia ir pasiųstas skelbti gerosios naujienos romiesiems (Mato 3:16, 17).

5. Kas jau apie 2000 metų skelbia gerąją naujieną?

⁵ Jėzus mokė savo sekėjus tarnauti evangelistais — gerosios naujienos skelbėjais. 33 m. e. m. per Sekmines maždaug 120 mokinių buvo patepti šventąja dvasia ir tapo dvasiniais Dievo sūnumis (Apaštalų darbų 2:1-4, 14-42; Romiečiams 8:14-16). Juos taip pat įpareigojo nešti gerąją naujieną romiems ir prislėgtiems žmonėms. Tie 120 buvo pirmieji iš 144 000 asmenų, pateptų šventąja dvasia. Šios grupės likutis tebegyvena žemėje. Taigi jau apie 2000 metų pateptieji Jėzaus sekėjai liudija ragindami „atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų“ (Apaštalų darbų 20:21).

6. Kam geroji naujiena pakėlė dvasią senovėje ir ką ji atgaivina šiais laikais?

 ⁶ Įkvėpta Izaijo žinia Babilono tremties metais pakėlė atgailaujančių žydų dvasią. Jėzaus ir jo mokinių dienomis žinia atgaivino blogio slegiamus ir pirmojo amžiaus judaizmo klaidamokslių varžomus Izraelio žmones (Mato 15:3-6). Šiandieną tariamųjų krikščionių pagoniški papročiai ir Dievą apgėdinančios tradicijos yra pinklės milijonams žmonių. Jie ‛dūsauja ir dejuoja’ dėl religinės sistemos bjaurysčių (Ezechielio 9:4). Bet visi, kurie priima gerąją naujieną, išsivaduoja iš to apgailėtino būvio (Mato 9:35-38). Jie išmoksta garbinti Jehovą „dvasia ir tiesa“, o tada plačiai atsiveria jų supratimo akys (Jono 4:24).

7, 8. a) Kokie yra dveji „geros valios metai“? b) Kokios yra Jehovos ‛atpildo dienos’?

⁷ Geroji naujiena skelbiama pagal tam tikrą tvarkaraštį. Jėzui ir jo sekėjams pavesta „skelbti Viešpaties malonės [„geros valios“, NW] metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų“ (Izaijo 61:2). Metai — ilgas laiko tarpas, tačiau turi pradžią ir pabaigą. Jehovos „geros valios metai“ yra toks laikotarpis, kai jis skelbia laisvę ir romieji gali ja pasinaudoti.

⁸ Pirmajame amžiuje geros valios metai žydų tautai prasidėjo 29 m. e. m., kai Jėzus ėmėsi žemiškosios tarnybos. Jis sakė žydams: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mato 4:17) Tie geros valios metai truko iki Jehovos „atpildo dienos“, kurios kulminacija buvo 70 m. e. m., kai Jehova leido  romėnų kariams sugriauti Jeruzalę ir šventyklą (Mato 24:3-22). Dabar mes gyvename kitais geros valios metais. Jie prasidėjo 1914-aisiais įkūrus Dievo Karalystę danguje ir užsibaigs dar didesnio atpildo diena, kai Jehova per „didelį suspaudimą“ sugriaus visą šią pasaulio santvarką (Mato 24:21).

9. Kas šiandieną išnaudoja Jehovos geros valios metus?

⁹ Kam Dievo geros valios metai išeina į naudą? Ogi tiems, kurie priima žinią, romiai elgiasi ir uoliai skelbia Dievo Karalystę „visoms tautoms“ (Morkaus 13:10). Tokiems žmonėms geroji naujiena yra tikra atgaiva. O tuos, kurie atmeta žinią ir neišnaudoja Jehovos geros valios metų, veikiai užklups jo atpildo diena (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).

Dvasinis derlius — šlovė Dievui

10. Kaip iš Babilono grįžtančius žydus paveikia didis Jehovos darbas?

¹⁰ Iš Babilono grįžtantys žydai supranta, kad Jehova padarė jų labui nuostabų darbą. Belaisvių liūdesys virsta džiaugsmu ir šlovinimu, nes pagaliau jie laisvi! Taigi pranašas Izaijas įvykdo pavedimą „suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais [„dideliais teisumo medžiais“, NW] — daigynu, Viešpaties sodintu, idant apreikštų jo šlovę“ (Izaijo 61:3).

11. Kas pirmajame amžiuje turėjo svarių priežasčių šlovinti Jehovą už jo nuostabų darbą?

¹¹ Žydai, pirmajame amžiuje išsilaisvinę iš klaidingos religijos pančių, irgi šlovino Dievą už tai, ką nuostabaus jiems padarė. Išsigelbėję iš dvasiškai  negyvos tautos jie vietoj liūdesio apsisiautė „šlovės skraiste“. Tokią permainą pirmiausia patyrė Jėzaus mokiniai: sielvartavo dėl jo mirties, bet paskui džiūgavo, kai prikeltas Viešpats patepė juos šventąja dvasia. Netrukus panašiai įvyko su 3000 romių žmonių, kurie 33 m. e. m. per Sekmines įtikėjo pateptųjų krikščionių skelbiama žinia ir pasikrikštijo (Apaštalų darbų 2:41). Kaip buvo gera žinoti, kad Jehova laimina! Jie ‛nebeliūdėjo Sione’, bet gavo šventąją dvasią ir atsigaivino „džiugesio aliejumi“, kitaip sakant, džiaugėsi gausiomis Jehovos palaimomis (Hebrajams 1:9).

12, 13. a) Kas buvo „dideli teisumo medžiai“ tarp žydų, grįžtančių į tėvynę 537 m. p. m. e.? b) Kas yra „dideli teisumo medžiai“ nuo 33 m. e. m. Sekminių?

¹² Jehova išaugina savo tautai „didelių teisumo medžių“. Kokių gi? Nuo 537 m. p. m. e. šitaip buvo vadinami žmonės, kurie tyrinėjo, apmąstė Dievo Žodį ir laikėsi Jehovos teisingumo normų (Psalmyno 1:1-3; Izaijo 44:2-4; Jeremijo 17:7, 8). Ypač tokie vyrai kaip Ezra, Agėjas, Zacharijas ir vyriausiasis kunigas Jozuė pasirodė esą „dideli medžiai“ — tvirti tiesos šalininkai, saugantys tautą nuo dvasios teršalų.

¹³ Nuo 33 m. e. m. Sekminių Dievas ėmė sodinti tokius „didelius teisumo medžius“ — drąsius pateptuosius krikščionis — naujos tautos, „Dievo Izraelio“, dvasinėse valdose (Galatams 6:16). Tų medžių per šimtmečius pasodinta iš viso 144 000. Jie veda teisumo vaisius Jehovos Dievo šlovei (Apreiškimo 14:3). Paskutiniai įspūdingi „medžiai“ veša nuo 1919 metų, kai Jehova pakėlė iš laikino dvasinio neveiklumo  ir atgaivino Dievo Izraelio likutį. Dosniai laistydamas jį dvasiniais vandenimis Jehova išaugino teisumo vaismedžių mišką (Izaijo 27:6).

14, 15. Kokios veiklos ėmėsi išlaisvinti Jehovos garbintojai nuo a) 537 m. p. m. e.? b) 33 m. e. m.? c) 1919 m.?

¹⁴ Apie tų „medžių“ veiklą Izaijas rašo: „Jie prikels senuosius griuvėsius, atstatys seniai apleistas gyvenvietes, atnaujins nuniokotus miestus, tuščius nuo neatmenamų laikų“ (Izaijo 61:4). Vadovaudamiesi Persijos karaliaus Kyro potvarkiu, ištikimi žydai grįžo iš Babilono ir atstatė griuvėsiuose ilgai pragulėjusią Jeruzalę bei šventyklą. Atkuriamieji darbai taip pat prasidėjo 33 m. e. metais ir 1919-aisiais.

¹⁵ Jėzaus suėmimas, teismas bei mirtis 33 m. e. m. labai nuliūdino jo mokinius (Mato 26:31). Tačiau pamatę Jėzų prikeltą jie atgavo jėgas. O kai mokiniams buvo išlieta šventoji dvasia, jie pradėjo uoliai skelbti gerąją naujieną „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8). Taip jie ėmėsi atkurti tyrą garbinimą. Panašiai nuo 1919 metų Jėzaus Kristaus vadovaujami pateptieji broliai atstato „nuniokotus miestus, tuščius nuo neatmenamų laikų“. Daugelį amžių nominaliosios krikščionybės dvasininkija nemokė apie Jehovą, tik propagavo žmonių išgalvotas tradicijas ir nebiblines doktrinas. Pateptieji krikščionys, norėdami nekliudomai atkurti teisingą garbinimą, savo susirinkimuose atsisakė klaidingų religinių papročių ir pradėjo didžiausią istorijoje liudijimo kampaniją (Morkaus 13:10).

16. Kas pateptiesiems krikščionims padeda atkuriamuosiuose darbuose ir kokios užduotys tiems žmonėms patikėtos?

 ¹⁶ Tai buvo didelis uždavinys. Kaip tokį darbą galėjo nuveikti mažas Dievo Izraelio likutis? Jehovos įkvėptas Izaijas pareiškė: „Svetimieji jums tarnaus ir gins ganyklon jūsų kaimenes, svetimšaliai bus jūsų artojai ir vynuogininkai“ (Izaijo 61:5). Simboliniai svetimieji ir svetimšaliai pasirodė esą Jėzaus „kitų avių“ „milžiniška minia“ (Jono 10:11, 16; Apreiškimo 7:9). * Jie nėra patepti šventąja dvasia ir jiems neskirtas dangiškasis paveldas. Tačiau jie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje (Apreiškimo 21:3, 4). Šie žmonės irgi myli Jehovą. Jiems patikėtos dvasinių ganytojų, artojų, vynuogininkų pareigos, ir jos nėra menkos. Vadovaujami Dievo Izraelio likučio, šie darbininkai padeda ganyti, ugdyti bei rinkti žmones (Luko 10:2; Apaštalų darbų 20:28; 1 Petro 5:2; Apreiškimo 14:15, 16).

17. a) Kaip bus vadinami Dievo Izraelio nariai? b) Kokia vienintelė auka reikalinga, kad nuodėmės būtų atleistos?

¹⁷ O ką pasakytume apie Dievo Izraelį? Jehova per Izaiją kreipiasi į šios dvasinės tautos narius: „Jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, jums į akis bus sakoma: ‛Mūsų Dievo tarnai.’ Jūs naudositės tautų nuosavybe, mėgausitės jų turtais“ (Izaijo 61:6). Jehova pasirūpino, kad senovės Izraelyje levitų kunigai atnašautų aukas už save ir už kitus izraelitus. Tačiau 33 m. e. m. Jehova atsisakė levitų kunigijos ir  įvedė geresnę tvarką. Jis priėmė tobulą Jėzaus gyvybę kaip auką už žmonijos nuodėmes. Nuo tada nebereikia jokios kitos aukos. Jėzus pasiaukojo visiems laikams (Jono 14:6; Kolosiečiams 2:13, 14; Hebrajams 9:11-14, 24).

18. Kokia kunigija yra Dievo Izraelis ir kokią pareigą jis atlieka?

¹⁸ O kaip suprasti, kad Dievo Izraelio nariai yra „Viešpaties kunigai“? Apaštalas Petras kitiems pateptiesiems krikščionims rašė: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9). Taigi visi pateptieji krikščionys yra kunigija, pašaukta atlikti ypatingą užduotį: pasakoti tautoms apie Jehovos šlovę. Jų pareiga — būti Dievo liudytojais (Izaijo 43:10-12). Paskutinėmis dienomis pateptieji krikščionys ištikimai vykdo šį svarbų įpareigojimą, todėl jau milijonai žmonių kartu su jais liudija apie Jehovos Karalystę.

19. Kokią tarnybą atliks pateptieji krikščionys?

¹⁹ Dievo Izraelio nariams skirta tarnauti kunigais dar ir kitokiu būdu. Po mirties jie prikeliami gyventi danguje kaip nemirtingos dvasinės esybės. Ten jie ne vien valdo Karalystę su Jėzumi, bet ir tarnauja Dievo kunigais (Apreiškimo 5:10; 20:6). Eidami šias pareigas, jie panaudos Jėzaus išperkamosios aukos galią ištikimų žemės žmonių labui. Apreiškimo 22 skyriuje, kur aprašytas apaštalo Jono regėjimas, jie vėl vadinami „medžiais“. Visi 144 000 „medžių“ pavaizduoti danguje vedantys „dvylika derlių, duodantys  vaisių kas mėnesį. O tų medžių lapai [yra] tautoms gydyti“ (Apreiškimo 22:1, 2, NW). Kokia vertinga tų kunigų tarnystė!

Gėda ir panieka, o paskui — džiaugsmas

20. Kokių palaimų laukia karališkoji kunigija, nepaisydama priešų?

²⁰ Nuo 1914-ųjų, kai prasidėjo Jehovos geros valios metai, karališkajai kunigijai nuolat priešinasi bažnyčių dvasininkai (Apreiškimo 12:17). Tačiau visos pastangos nutraukti gerosios naujienos skelbimą nueina perniek, kaip ir Izaijas pranašavo: „Už savo gėdą jūs gausite dvigubai. Vietoj paniekos jie džiaugsis ir paveldės savo šalyje dvigubai; jie turės amžiną džiaugsmą“ (Izaijo 61:7, Brb).

21. Kaip pateptieji krikščionys gavo palaimų dvigubai?

²¹ Per Pirmąjį pasaulinį karą pateptųjų likutis kentė gėdą ir nacionalistiškai nusiteikusių bažnyčių panieką. Dvasininkų buvo ir tarp tų, kurie melagingai apkaltino antivyriausybine veikla aštuonis ištikimus brolius, tarnaujančius pagrindiniame biure Brukline. Broliai devynis mėnesius nepelnytai kalėjo, kol 1919 metų pavasarį juos paleido, o vėliau visiškai reabilitavo. Pastangos užgniaužti skelbimo veiklą davė visai priešingų rezultatų. Jehova neleido savo garbintojams ilgai kentėti gėdos, tad išlaisvino ir sugrąžino į jų dvasines valdas, į jų „šalį“. Ten jie gavo palaimų dvigubai. Jehovos gerumas su kaupu atlygino visą patirtą skriaudą. Jie tikrai gali džiaugtis!

22, 23. Kaip pateptieji seka Jehova ir kokį atlygį jis duoda?

 ²² Krikščionis džiugina ir tolesni Jehovos žodžiai: „Aš, Viešpats, myliu teisingumą ir nekenčiu grobimo ir nusikaltimo. Ištikimai atiduosiu jų atlygį, sudarysiu su jais amžiną Sandorą“ (Izaijo 61:8). Studijuodamas Bibliją, pateptųjų likutis išmoko mylėti teisingumą ir nekęsti blogio (Patarlių 6:12-19; 11:20). Jie išmoko ‛perkalti savo kalavijus į arklus’ ir nesikišti į žmonių karus bei politinius perversmus (Izaijo 2:4). Jie atsikratė Dievą žeidžiančių įpročių ir nebėra šmeižikai, svetimautojai, vagys, girtuokliai (Galatams 5:19-21).

²³ Kadangi pateptieji krikščionys seka Kūrėjo pavyzdžiu ir myli teisingumą, Jehova ‛ištikimai atiduoda jų atlygį’. Dalis atlygio yra amžina sandora — naujoji sandora, kurią Jėzus paskelbė savo sekėjams naktį prieš mirtį. Pagal šią sandorą jie tapo dvasine tauta, ypatinga Dievo nuosavybe (Jeremijo 31:31-34; Luko 22:20). Sudaręs tokią sutartį, Jehova tinkamai panaudos Jėzaus išperkamosios aukos galią: atleis nuodėmes pateptiesiems ir apskritai visiems ištikimiems garbintojams žemėje.

Džiaugtis Jehovos palaimomis

24. Kas yra tie „palikuonys“ iš tautų, kurie laiminami, ir kaip jie tampa „palikuonimis“?

²⁴ Pasaulio žmonės pastebi, kad Jehova laimina savo tautą. Jehova pranašiškai žadėjo: „Jų giminė bus įžymi tarp tautų, o jų palikuonys — tarp žmonių. Kas tik juos regės, tas suvoks, jog tai giminė, kurią palaimino Viešpats [„Viešpaties palaiminti palikuonys“, Brb]“  (Izaijo 61:9). Dievo Izraelio nariai, pateptieji krikščionys, Jehovos geros valios metais tarnauja tautose. Jau milijonai žmonių priėmė jų skelbiamą žinią. Glaudžiai bendradarbiaudami su Dievo Izraeliu, tautų žmonės tampa „Viešpaties palaimintais palikuonimis“. Visas pasaulis mato, kad jie laimingi.

25, 26. Kodėl visi krikščionys jaučia tą patį, kas rašoma Izaijo 61:10?

²⁵ Visi krikščionys, pateptieji ir kitos avys, tikisi šlovinti Jehovą amžinai. Jie nuoširdžiai pritaria įkvėpto pranašo Izaijo žodžiams: „Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo Dievu, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste lyg jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Izaijo 61:10).

²⁶ „Teisumo skraistę“ dėvintys pateptieji krikščionys yra pasiryžę likti tyri, nesutepti Jehovos akyse (2 Korintiečiams 11:1, 2). Jehova paskelbė juos teisiais ir numatė duoti jiems paveldą — gyvenimą danguje, todėl jie niekada nebesugrįš į apleistas didžiosios Babelės valdas, iš kurių buvo išlaisvinti (Romiečiams 5:9; 8:30). Išgelbėjimo drabužiai jiems be galo brangūs. Jų palydovai, kitos avys, irgi yra nusiteikę laikytis Jehovos Dievo nustatytų aukštų tyro garbinimo normų. Jie „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“, tad yra paskelbti teisiais ir pergyvens „didį sielvartą“ (Apreiškimo 7:14; Jokūbo 2:23, 25). O ligi tol jie seka savo pateptųjų brolių pavyzdžiu — vengia susitepti didžiąja Babele.

27. a) Kas ypač ‛sužels’ per Tūkstantmetį valdymą? b) Kaip teisumas jau dabar želia tarp žmonių?

²⁷ Šiandieną Jehovos garbintojai džiaugiasi dvasiniu  rojumi. Netrukus jie galės mėgautis ir tikru žemės rojumi. Mes labai laukiame to laiko, kuris vaizdingai aprašytas Izaijo 61 skyriaus pabaigoje: „Kaip žemė išaugina savo ataugas, kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Izaijo 61:11). Per Kristaus Tūkstantmetį valdymą žemėje ‛sužels teisumas’. Žmonės džiūgaus ir teisumas įsigalės iki žemės pakraščių (Izaijo 26:9). Tačiau mums nereikia laukti tos nuostabios dienos, kad visų tautų akivaizdoje šlovintume Dievą. Teisumas jau želia tarp milijonų žmonių, aukštinančių dangaus Dievą ir skelbiančių gerąją naujieną apie jo Karalystę. Netgi dabar tikėjimo bei vilties skatinami mes iš širdies džiaugiamės Dievo palaimomis.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

 [Iliustracija 323 puslapyje]

Izaijas žydų tremtiniams skelbia gerą naujieną

 [Iliustracija 331 puslapyje]

Nuo 33 m. e. m. Jehova pasodino 144 000 „didelių teisumo medžių“

[Iliustracija 334 puslapyje]

Žemė išželdins teisumą