Devynioliktas skyrius

Veidmainystė demaskuota!

Izaijo 58:1-14

1. Ką Jėzus ir Jehova mano apie veidmainystę ir kaip ji pasireiškia Izaijo laikais?

„IŠ PAVIRŠIAUS atrodote žmonėms teisūs, — Jėzus sakė religiniams vadovams, — o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo“ (Mato 23:28). Jėzus smerkė veidmainiavimą. Tam nepritarė ir jo dangiškasis Tėvas. Izaijo pranašystės 58 skyriuje kalbama apie Judo tautos veidmainystę. Nesantaika, priespauda ir smurtas pasidarė įprasti dalykai, o šabo laikymasis virto bereikšmiu ritualu. Žmonės tik formaliai garbina Jehovą ir nenuoširdžiai pasninkaudami demonstruoja savo pamaldumą. Ką gi, Jehova atskleidžia jų tikrąjį veidą!

‛Parodyk tautai jos nuodėmes’

2. Kokią dvasią rodo Izaijas skelbdamas Jehovos žinią ir kas šiandieną seka jo pavyzdžiu?

² Nors Jehova bjaurisi Judo elgesiu, nuoširdžiai kviečia tautą atgailauti. Jis nori, kad žmonės suprastų, už ką yra drausminami, todėl liepia Izaijui: „Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk mano tautai jos nedorybę, Jokūbo namams — jų nuodėmes“ (Izaijo 58:1). Drąsiai skelbdamas Jehovos žodžius, Izaijas gali užsitraukti  žmonių nemalonę, bet jis nepasiduoda baimei. Jis rodo tokią pasiaukojamą dvasią kaip kitados tardamas: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 6:8) Izaijas — geras ištvermės pavyzdys šiuolaikiniams Jehovos liudytojams, kurie irgi įpareigoti skelbti Dievo Žodį ir demaskuoti religinę veidmainystę (Psalmyno 118:6; 2 Timotiejui 4:1-5).

3, 4. a) Kaip tauta apsimetinėja Izaijo dienomis? b) Kokia yra tikroji padėtis Jude?

³ Izaijo dienomis tauta apsimeta, neva ieško Jehovos ir džiaugiasi jo teisingais sprendimais. Mes skaitome Jehovos žodžius: „Tiesa, jie ieško manęs diena po dienos, trokšta pažinti mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų“ (Izaijo 58:2). Ar žmonėms tikrai patinka Jehovos keliai? Ne. Jie yra lyg „tauta, įvykdžiusi, kas teisu“, tačiau tai klaidingas įspūdis. Ši tauta iš tikrųjų ‛laužo savo Dievo Įsaką’.

⁴ Vėliau pranašui Ezechieliui buvo apreikšta, kokia yra padėtis. Jehova pasakė Ezechieliui, ką žydai kalba tarpusavyje: „Eime pasiklausyti naujausio žodžio iš Viešpaties.“ Bet Dievas perspėjo Ezechielį dėl jų nenuoširdumo: „Jie ateina pas tave... ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas jų lūpose, o jų širdys trokšta tik naudos. Tikėk manimi, tu jiems lyg meilės dainų dainius, turintis gražų balsą ir įgudęs groti; jie girdi tavo žodžius, bet jų nevykdo“ (Ezechielio 33:30-32). Izaijo amžininkai  tvirtina visąlaik ieškantys Jehovos, bet nepaklūsta jo žodžiams.

Veidmainiškas pasninkas

5. Kaip žydai stengiasi laimėti Dievo malonę ir kaip Jehova reaguoja?

⁵ Stengdamiesi laimėti Dievo malonę, žydai formaliai pasninkauja, bet apsimestinis dievobaimingumas tik atitolina juos nuo Jehovos. Jie tariasi nesuprantą: „Kodėl mes pasninkaujame, o tu nematai? Kodėl mes darome atgailą, o tu nepastebi?“ Jehova be užuolankų atsako: „Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! Argi man prie širdies šitoks pasninkas — diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tai tu vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena?“ (Izaijo 58:3-5)

6. Kokie veiksmai išduoda, kad žydai pasninkauja veidmainiškai?

⁶ Pasninkaudami, dėdamiesi teisiais ir net prašydami Jehovos teisingų nuosprendžių, žmonės rūpinasi vien savo malonumais ir materialine nauda. Jie vaidijasi, engia, smurtauja. Paskui mėgina išsiteisinti ir demonstratyviai liūdi, atgailauja už nuodėmes — panarina galvą kaip nendrė ir tūno apsivilkę ašutine pelenuose. Ko vertas visas šis reginys, jeigu jie ir  toliau maištauja? Jie nerodo nuoširdžiam pasninkui būdingos atgailos ir dievobaimingo sielvarto. Jų garsios aimanos dangaus nepasiekia.

7. Kaip žydai veidmainiavo Jėzaus laikais ir kaip daugelis žmonių veidmainiauja šiandien?

⁷ Jėzaus laikais žydai irgi pasninkavo dėl akių, kai kurie — du kartus per savaitę! (Mato 6:16-18; Luko 18:11, 12) Daugelis religinių vadovų, kaip ir Izaijo amžininkai, buvo žiaurūs ir despotai. Taigi Jėzus drąsiai demaskavo tuos religinius veidmainius ir sakė, kad jie veltui garbina (Mato 15:7-9). Mūsų dienomis milijonai žmonių „skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina; jie pasibjaurėtini, maištingi, netikę jokiam geram darbui“ (Titui 1:16). Galbūt tokie garbintojai tikisi Dievo malonės, bet elgesys išduoda jų nenuoširdumą. O Jehovos liudytojai yra nuoširdžiai atsidavę Dievui ir rodo tikrą meilę broliams (Jono 13:35).

Kokia yra tikra atgaila

8, 9. Kokiais gerais darbais turi pasireikšti nuoširdi atgaila?

⁸ Jehova nori, kad jo tauta ne vien pasninkautų už savo nuodėmes, bet kad atgailautų. Tuomet jis vėl bus maloningas (Ezechielio 18:23, 32). Dievas aiškina, jog prasmingas yra toks pasninkas, kai žmogus pasitaiso ir nebegrįžta prie tų pačių nuodėmių. Žiūrėkime, kokiais skvarbiais klausimais Jehova mėgina paliesti širdis: „Argi ne tai yra pasninkas, kurį pasirenku: atrišti nedorybės pančius, atleisti jungo viržius, paleisti į laisvę pavergtuosius, kad sulaužytum visokį jungą?“ (Izaijo 58:6, Jr)

 ⁹ Pančiai ir jungas — žiaurios vergovės simboliai. Užuot pasninkavę ir kartu engę bendratikius, žmonės privalo paklusti įsakymui: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kunigų 19:18). Jie turi dovanoti laisvę visiems, kuriuos engia ir neteisėtai laiko vergais. * Krintančios į akis religinės apeigos, tarkim, pasninkas, nėra nuoširdaus dievobaimingumo ir broliškos meilės darbų pakaitalas. Izaijo amžininkas pranašas Michėjas rašo: „Ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Michėjo 6:8).

10, 11. a) Ką žydams vertėtų daryti, užuot pasninkavus? b) Kaip šiuolaikiniai krikščionys gali pritaikyti Jehovos patarimą, duotą žydams?

¹⁰ Teisingumas, geranoriškumas ir kuklumas reikalauja daryti gera kitiems — tai yra Jehovos Įstatymo esmė (Mato 7:12). Užuot pasninkavę, žmonės verčiau dalytųsi turtu su varguoliais. Jehova klausia: „Argi ne [tai yra pasninkas, kurį pasirenku:] laužti alkanam tavo duoną ir kad įleistum į savo namus neturtėlius, benamius? kad, pamatęs nuogą, jį aprengtum ir nevengtum savo kūno?“ (Izaijo 58:7, Jr) Kurie yra pasiturintys, tegul nepasninkauja dėl akių, o verčiau tegul duoda maisto, drabužių ar pastogę skurstantiems Judo gyventojams — savo pačių kūnui.

 ¹¹ Šie kilnūs broliškos meilės ir gailestingumo principai, nustatyti paties Jehovos, tinka ne vien Izaijo laikų žydams. Jais vadovaujasi ir krikščionys. Tad apaštalas Paulius rašė: „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Krikščionių susirinkimas turi būti meilės ir brolybės prieglauda, — juk laikai darosi vis sunkesni (2 Timotiejui 3:1; Jokūbo 1:27).

Klusnumas Dievui — gausių palaimų laidas

12. Ką Jehova darytų, jeigu tauta jam paklustų?

¹² O, kad Jehovos tauta susiprastų klausyti meilingo pabarimo! Jehova sako: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos. Tada šauksiesi, ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: ‛Aš čia!’“ (Izaijo 58:8, 9a) Kokie mieli, nuoširdūs žodžiai! Jehova laimina ir saugo tuos, kuriems patinka meilingas gerumas ir teisumas. Jeigu Jehovos tauta atgailautų už savo šiurkščius poelgius bei veidmainystę ir jam paklustų, gyvenimas pasidarytų daug šviesesnis. Jehova ‛užgydytų’ tautai dvasines ir kūno „žaizdas“. Jehova saugotų savo žmones kaip kitados jų protėvius, einančius iš Egipto, ir tuojau atsilieptų į pagalbos šauksmą (Išėjimo 14:19, 20, 31).

13. Kokių palaimų sulauktų žydai, jei klausytų Jehovos pamokymų?

¹³ Prie ankstesnių pamokymų Jehova dar priduria: „Jei pašalinsi iš savo tarpo priespaudos [žiaurios,  neteisėtos vergovės] jungą, rodymą pirštu [galbūt paniekos ar melagingo kaltinimo ženklą] ir piktžodžiavimą, suteiksi alkstančiam savo duonos ir stokojančią sielą pasotinsi, tai suspindės tamsoje tavo šviesa, ir tavo tamsybė bus kaip vidudienis“ (Izaijo 58:9b, 10, Jr). Savanaudiškumas ir šiurkštus elgesys nieko gero neduoda, tik užtraukia Jehovos rūstybę. O gerumas ir dosnumas, ypač rodomas alkstantiems ir prislėgtiesiems, laiduoja gausias Dievo palaimas. O, kad žydai imtų šias tiesas į širdį! Tada jie kaip vidudienio saulė nušvistų dvasiniu spindesiu bei gerove ir išsklaidytų visas tamsybes. Svarbiausia, būtų šlovė Jehovai — jų džiaugsmo ir palaimų Šaltiniui (1 Karalių 8:41-43).

Tauta grįžta

14. a) Kaip Izaijo amžininkai reaguoja į jo žodžius? b) Ko Jehova nenustoja teikti?

¹⁴ Deja, tauta nepaiso Jehovos maldavimų ir dar giliau klimpsta į nedorybes. Jehovai nelieka kitos išeities, tik išvaryti juos į tremtį, kaip jis ir perspėjo (Pakartoto Įstatymo 28:15, 36, 37, 64, 65). Vis dėlto Jehova per Izaiją nenustoja teikęs vilties — pranašauja, kad sudrausmintas, atgailaujantis likutis džiaugdamasis sugrįš į nuniokotą Judo kraštą.

15. Kokį džiaugsmingą grįžimą Jehova pranašauja?

¹⁵ Apie tautos grįžimą į tėvynę 537 m. p. m. e. Jehova per Izaiją sako: „Viešpats visuomet bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas [„sustiprins tavo kaulus“, Jr], ir tu būsi kaip laistomas sodas, kaip niekada neišsenkantis  šaltinis“ (Izaijo 58:11). Jehova pavers sausros išdegintą Izraelio tėvynę derlinga, klestinčia žeme. Nuostabiausia tai, kad jis laimins savo atgailaujančią tautą ir įkvėps gyvybę dvasiškai negyviems „kaulams“ (Ezechielio 37:1-14). Tauta pasidarys kaip „laistomas sodas“, pilnas dvasinių vaisių.

16. Kaip bus atkurtas kraštas?

¹⁶ Grįžus reikės atstatyti miestus, kuriuos 607 m. p. m. e. sugriovė užpuolikai babiloniečiai. „Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai, tu atstatysi praeities amžių mūrus. ‛Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju’ tu būsi vadinamas“ (Izaijo 58:12). Analogiški pasakymai „senieji griuvėsiai“ ir „praeities amžių mūrai“ (tai yra mūrai, daugelį amžių išgulėję griuvėsiuose) rodo, kad sugrįžęs likutis atstatys sugriautus Judo miestus, ypač Jeruzalę (Nehemijo 2:5; 12:27; Izaijo 44:28). Žmonės užtaisys spragas Jeruzalės ir kitų miestų sienose (Jeremijo 31:38-40; Amoso 9:14).

Palaiminti tie, kurie ištikimai laikosi šabo

17. Kaip Jehova prašo savo tautos laikytis šabo įstatymų?

¹⁷ Dievas, rūpindamasis fizine ir dvasine savo tautos gerove, nustatė šabą. Jėzus sakė: „Šabas padarytas žmogui“ (Morkaus 2:27). Jehova pašventino tą dieną, kad izraelitai, naudodamiesi ypatinga proga, rodytų jam meilę. Deja, iki Izaijo laikų šabas virto beprasmių ritualų ir savanaudiškų įgeidžių tenkinimo diena. Jehova vėl turi pabarti savo tautą. Jis dar sykį mėgina pasiekti žmonių širdis ir sako: „‛Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną  neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną — šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu’, — taip kalbėjo Viešpaties lūpos“ (Izaijo 58:13, 14).

18. Koks pavojus kyla žydams, negerbiantiems šabo?

¹⁸ Šabas yra dvasinių apmąstymų, maldos ir šeimyninio garbinimo diena. Tądien žydai gali prisiminti, ką nuostabaus Jehova yra jiems padaręs, koks teisingas ir meilingas jo Įstatymas. Ištikimai laikydamiesi to šventadienio,  žmonės turėtų suartėti su Dievu, tačiau jie paskiria šabą netinkamiems tikslams ir rizikuoja netekti Jehovos palaimų (Kunigų 26:34; 2 Metraščių 36:21).

19. Kokių palaimų apsčiai gautų Dievo tauta, jeigu laikytųsi šabo?

¹⁹ Jei žydai leistųsi pamokomi ir imtų gerbti šabą, sulauktų gausių palaimų. Teisingas garbinimas ir derama šabo šventė visokeriopai pagerintų jų gyvenimą (Pakartoto Įstatymo 28:1-13; Psalmyno 19:8-12 [19:7-11, Brb]). Pavyzdžiui, Jehova savo tautą ‛pakeltų virš žemės aukštumų’, kitaip tariant, ji būtų saugi ir įveiktų priešus. Kieno rankose yra aukštumos — kalvos bei kalnai, — tas valdo kraštą (Pakartoto Įstatymo 32:13; 33:29). Kadaise Izraelis klausė Jehovos ir saugiai gyveno Dievo prieglobstyje. Kitos tautos gerbė Izraelį ir jo bijojo (Jozuės 2:9-11; 1 Karalių 4:20; 5:1 [4:21, Brb]). Jei žydai sugrįžtų prie Jehovos ir jam paklustų, atgautų ankstesnę šlovę. Jehova duotų savo tautai visą „Jokūbo paveldą“ — palaimas, kurias žadėjo sudarydamas sandorą su jų protėviais, ypač saugų gyvenimą Pažadėtojoje žemėje (Psalmyno 105:8-11).

20. Koks yra krikščionių „šabo poilsis“?

²⁰ Ar krikščionims čia yra ko pasimokyti? Mirus Jėzui Kristui, Mozės įstatymas, kartu ir šabo nuostatai, neteko galios (Kolosiečiams 2:16, 17). Tačiau Jehovos garbintojams tebėra svarbi šabo dvasia — laikyti svarbiausiais dvasinius interesus ir artintis prie Jehovos (Mato 6:33; Jokūbo 4:8). Paulius Laiške hebrajams rašo: „Dievo tautos dar laukia šabo poilsis.“ Krikščionys įeina į „šabo poilsį“ klausydami  Jehovos ir siekdami teisumo per tikėjimą Jėzaus Kristaus pralietu krauju (Hebrajams 3:12, 18, 19; 4:6, 9-11, 14-16). Krikščionys tokį šabą švenčia ne vieną dieną per savaitę, o kasdien (Kolosiečiams 3:23, 24).

Dvasinis Izraelis ‛pakyla virš žemės aukštumų’

21, 22. Kaip Jehova ‛pakelia virš žemės aukštumų’ Dievo Izraelį?

²¹ Pateptieji krikščionys, 1919 metais išvaduoti iš Babelės gniaužtų, ištikimai laikosi to, ką vaizdavo šabas. Todėl Jehova ‛pakelia juos virš žemės aukštumų’. Kokia prasme? Jehova 1513 m. p. m. e. sudarė sandorą su Abraomo palikuonimis, kad jeigu jie paklus, taps kunigų karalyste ir šventa tauta (Išėjimo 19:5, 6). Dykumoje Jehova 40 metų nešė juos saugiai kaip erelis savo jauniklius ir viskuo apsčiai aprūpino (Pakartoto Įstatymo 32:10-12). Nelaimei, tauta stokojo tikėjimo, tad vėliau nebegavo jokių privilegijų. Vis dėlto Jehova šiandieną turi kunigų karalystę. Tai dvasinis Dievo Izraelis (Galatams 6:16; 1 Petro 2:9).

²² „Baigmės metu“ ši dvasinė tauta, antraip negu senovės Izraelis, laikosi arti prie Jehovos (Danieliaus 8:17). Jos nariai vadovaujasi aukštomis Jehovos normomis ir kilniais principais, todėl dvasine prasme Jehova juos išaukština (Patarlių 4:4, 5, 8; Apreiškimo 11:12). Jie saugosi netyro pasaulio ir gyvena dorą gyvenimą. Užuot ėję savo keliais, ‛džiaugiasi iš širdies Viešpačiu’ ir jo Žodžiu (Psalmyno 37:4). Visuose žemės kampeliuose Jehova dvasiškai saugo  juos, aršių priešų atakuojamus. Nuo 1919 metų jokie užpuolikai nenusiaubė jų dvasinio „krašto“ (Izaijo 66:8). Jie tebėra tauta, išrinkta didžiam Dievo vardui, ir džiaugsmingai skelbia jį plačiajame pasaulyje (Pakartoto Įstatymo 32:3; Apaštalų darbų 15:14). Iš visų tautų ateina vis daugiau romių žmonių kartu su jais mokytis Jehovos kelio ir vaikščioti jo takais.

23. Kaip Jehova ‛maitina Jokūbo paveldu’ savo pateptuosius tarnus?

²³ Savo pateptuosius tarnus Jehova ‛maitina Jokūbo paveldu’. Patriarchas Izaokas, laimindamas Jokūbą vietoj Ezavo, išpranašavo palaimas visiems, kurie tikės žadėtąja Abraomo Sėkla (Pradžios 27:27-29; Galatams 3:16, 17, NW). Pateptieji krikščionys ir jų bendradarbiai kaip Jokūbas — ne kaip Ezavas — vertina šventenybes, ypač dvasinį maistą, Dievo tiekiamą apsčiai (Hebrajams 12:16, 17; Mato 4:4). Šitoks maistas (taip pat žinios, ką Jehova atlieka per žadėtąją Sėklą ir jos bendrininkus) stiprina, duoda jėgų, palaiko dvasinę gyvybę. Tad būtinai maitinkimės dvasiškai: skaitykime ir apmąstykime Dievo Žodį (Psalmyno 1:1-3). Krikščionių sueigose bičiuliaukimės su bendratikiais. Laikykimės aukštų tyro garbinimo normų ir džiaugsmingai dalykimės dvasiniu maistu su kitais.

24. Kaip šiandieną elgiasi tikrieji krikščionys?

²⁴ Tegul tikrieji krikščionys, laukdami Jehovos pažadų išsipildymo, atmeta bet kokią atskalūnybę. Maitinami „Jokūbo paveldu“, tegul jie būna dvasiškai saugūs „žemės aukštumose“.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

 [Iliustracija 278 puslapyje]

Žydai pasninkaudavo ir tarsi atgailaudami nuleisdavo galvas, bet elgėsi vis taip pat nedorai

 [Iliustracija 283 puslapyje]

Pasiturintieji duoda pastogę, drabužių ir maisto skurstantiesiems

[Iliustracija 286 puslapyje]

Jeigu Judas atgailaus, jis atstatys savo sugriautus miestus