Vienbalsiai giedokite „džiaugsmo giesmę“!
Tryliktas skyrius
Vienbalsiai giedokite „džiaugsmo giesmę“!
1. Kodėl Izaijo 52 skyriaus pranašiški žodžiai teikia džiaugsmą ir kaip jie du kartus išsipildo?
IŠLAISVINIMAS! Ar pavergta tauta begali tikėtis ko džiugesnio? Iš visų Biblijos knygų (išskyrus Psalmyną) Izaijo pranašystėje daugiausia kalbama apie džiaugsmą, ir nenuostabu, — juk labai svarbi tema čia yra išlaisvinimas ir atkūrimas. Izaijo 52 skyrius ypač džiugina Dievo tautą. Pranašiški žodžiai 537 m. p. m. e. išsipildo Jeruzalei, o vėliau ir didesniu mastu — „aukštybių Jeruzalei“, Jehovos dvasinių esybių organizacijai, kuri kartais vadinama motina ir žmona (Galatams 4:26; Apreiškimo 12:1).
„Apsivilk savo stiprybe, Sione!“
2. Kada ir kaip Sionas atsibunda?
2 Jehova per Izaiją kreipiasi į savo mylimąjį miestą, Sioną: „Atsibusk, atsibusk! Apsivilk savo stiprybe, Sione! Vilkis savo šlovės drabužiais, Jeruzale, šventasis mieste, nes neapipjaustytieji ir netyrieji nebemindžios daugiau tavęs! Nusipurtyk dulkes, ir sėsk į savo sostą, Jeruzale! Nusimesk grandinę nuo kaklo, belaisve, Siono dukterie!“ (Izaijo 52:1, 2) Jeruzalės gyventojai supykdė Jehovą, todėl jų miestas turėjo gulėti sugriautas 70 metų (2 Karalių 24:4; 2 Metraščių 36:15-21; Jeremijo 25:8-11; Danieliaus 9:2). Dabar jau laikas Jeruzalei pabusti iš ilgamečio sąstingio ir apsirengti gražiais laisvės drabužiais. Jehovos įkvėptas Kyras išvaduoja „belaisvę, Siono dukterį“, tad senieji Jeruzalės gyventojai ir jų palikuonys gali sugrįžti iš Babilono į tėvynę ir atkurti teisingąjį garbinimą. Joks neapipjaustytas ir netyras žmogus Jeruzalėje nepageidaujamas (Ezros 1:1-4).
3. Kodėl pateptųjų krikščionių susirinkimą galima vadinti „Siono dukterimi“ ir nuo ko jie išlaisvinti?
3 Šitie Izaijo žodžiai išsipildo ir krikščionių susirinkimui. Galima sakyti, jog pateptųjų krikščionių susirinkimas yra šiuolaikinė „Siono duktė“, nes „aukštybių Jeruzalė“ yra jų motina. * Išlaisvinti nuo pagoniškų mokymų ir atskalūniškų doktrinų, pateptieji privalo likti dori Jehovos akyse, — tiktai ne kūno, o širdies apipjaustymu (Jeremijo 31:33; Romiečiams 2:25-29). Kitaip tariant, Jehovos akivaizdoje reikia būti dvasiškai, protiškai ir moraliai tyriems (1 Korintiečiams 7:19; Efeziečiams 2:3).
4. Ką, panašiai kaip senosios Jeruzalės gyventojai, patyrė „aukštybių Jeruzalės“ atstovai žemėje, nors niekada nemaištavo prieš Jehovą?
4 Tiesa, „aukštybių Jeruzalė“ niekada nemaištavo prieš Jehovą, bet per Pirmąjį pasaulinį karą jos žemiškieji atstovai — pateptieji krikščionys, gerai nesuprasdami krikščioniško neutralumo esmės, netyčia pažeidė Jehovos įstatymą. Netekę Dievo malonės, jie atsidūrė dvasinėje nelaisvėje — juos pasiglemžė „didžioji Babelė“, pasaulinė klaidingos religijos imperija (Apreiškimo 17:5). Šių krikščionių vergystė pasiekė kulminaciją 1918 metų birželio mėnesį, kai aštuoni Sargybos bokšto bendrijos tarnautojai buvo melagingai apkaltinti (netgi sąmokslu) ir uždaryti į kalėjimą. Tada beveik buvo liautasi organizuotai skelbti gerąją naujieną. Vis dėlto 1919 metais nuskambėjo garsus raginimas dvasiškai budėti. Pateptieji krikščionys ėmė labiau šalintis moralinių ir dvasinių didžiosios Babelės bjaurysčių. Jie pakilo iš tremties dulkių ir „aukštybių Jeruzalė“ tapo didingu „šventuoju miestu“, kur nėra vietos dvasiniam netyrumui.
5. Kodėl Jehova turi teisę atpirkti savo tautą, neduodamas jos grobėjams kompensacijos?
5 Ir 537 m. p. m. e., ir 1919 m. e. m. Jehova visiškai teisėtai išlaisvino savo tautą. Izaijas aiškina: „Juk Viešpats taip sako: ‛Ne už kainą buvote parduoti ir ne už pinigus būsite atpirkti’“ (Izaijo 52:3). Nei senovės Babilonas, nei didžioji Babelė, paimdami Dievo sandoros tautą į vergiją, nieko nesumokėjo. Neįvyko jokio piniginio sandorio, tad Jehova pagal įstatymą tebebuvo tautos Savininkas. Ar jis turėjo jaustis skolingas? Žinoma, ne. Abiem atvejais Jehova galėjo atpirkti savo garbintojus, neduodamas grobėjams jokios kompensacijos (Izaijo 45:13).
6. Ko Jehovos priešai nepasimokė iš istorijos?
6 Jehovos priešai nieko nepasimokė iš istorijos. Mes skaitome: „Taip Viešpats Dievas kalba: ‛Kadaise mano tauta išėjo į Egiptą, kad gyventų ten kaip svetimšaliai. Asirija juos apiplėšė, nieko už tai neduodama’“ (Izaijo 52:4). Egipto faraonas pavergė izraelitus, pakviestus gyventi jo šalyje kaip svečius. Bet Jehova nuskandino faraoną su kariais Raudonojoje jūroje (Išėjimo 1:11-14; 14:27, 28). Kai Asirijos karalius Sanheribas kėlė grėsmę Jeruzalei, Jehovos angelas nužudė 185 000 valdovo karių (Izaijo 37:33-37). Užtat nei senovės Babilonas, nei didžioji Babelė negali išvengti pražūties, kurią užsitraukė engdami Dievo tautą.
„Mano tauta pažins mano vardą“
7. Kokį šešėlį ant Jehovos vardo meta jo tautos vergystė?
7 Jehovos tautos nelaisvė meta šešėlį ant jo vardo. Taip kalbama pranašystėje: „O dabar ką aš turiu daryti? — Tai Viešpaties žodis. — Mano tauta buvo pagrobta už nieką, o jų engėjai staugia iš džiaugsmo. — Tai Viešpaties žodis. — Mano vardas užgauliojamas kasdien be paliovos. Todėl mano tauta patirs mano šlovę [„pažins mano vardą“, Brb] tą dieną, nes aš tas, kuris tai sako: ‛Štai aš esu!’“ (Izaijo 52:5, 6) Kodėl Jehovai rūpi susiklosčiusios aplinkybės? Kodėl jis nerimauja dėl Izraelio vergystės Babilone? Jehova privalo imtis veiksmų, nes Babilonas paėmė jo tautą į nelaisvę ir triumfuodamas staugia iš džiaugsmo. Puikybės pagautas Babilonas rodo nepagarbą Jehovos vardui (Ezechielio 36:20, 21). Jis nesupranta, kad išrinktoji tauta pateko Jehovos nemalonėn ir būtent dėl to Jeruzalė virto griuvėsiais. Ne, Babilonui atrodo, kad žydų Dievas silpnas — todėl jie vergauja. Babilono valdovas Belšacaras netgi tyčiojasi iš Jehovos: puotoje Babilono dievų garbei naudoja Jo šventyklos indus (Danieliaus 5:1-4).
8. Kaip elgiamasi su Jehovos vardu po apaštalų mirties?
8 Kaip visa tai pritaikoma „aukštybių Jeruzalei“? Vadinamųjų krikščionių tarpe įsigalėjus atskalūnybei, galima sakyti, kad dėl jų kaltės „piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Romiečiams 2:24; Apaštalų darbų 20:29, 30). Prietaringi žydai net apskritai ėmė vengti Dievo vardo. Išmirus apaštalams, krikščionys atskalūnai pasekė jų pavyzdžiu ir liovėsi vartoję Dievo asmenvardį. Atskalūnybė suformavo nominaliąją krikščionybę, svarbų didžiosios Babelės elementą (2 Tesalonikiečiams 2:3, 7; Apreiškimo 17:5). Nežabotas krikščionijos amoralumas ir begėdiška kraujo kaltė apgėdina Jehovos vardą (2 Petro 2:1, 2).
9, 10. Kaip šiuolaikinė Dievo sandoros tauta ėmė geriau suprasti Jehovos normas ir jo vardo svarbą?
9 Dievo sandoros tauta, 1919 metais Didesniojo Kyro, Jėzaus Kristaus, išvaduota iš didžiosios Babelės, geriau suprato Jehovos reikalavimus. Tikrieji krikščionys jau buvo apsivalę nuo daugelio bažnyčios mokymų, kilusių iš ikikrikščioniškosios pagonybės: jie atmetė Trejybės, sielos nemirtingumo ir amžinų kančių ugnies pragare doktrinas. Dabar jie ryžosi atsiriboti nuo bet kokio Babelės poveikio. Be to, šie krikščionys suvokė, kaip svarbu likti neutraliems pasaulio reikaluose. Jie net norėjo nusiplauti kraujo kaltę, jei kas buvo ją užsitraukęs.
10 Šiuolaikiniai Dievo tarnai geriau suprato ir Jehovos vardo svarbą. 1931-aisiais jie pasivadino Jehovos liudytojais — viešai pareiškė esą Jehovos ir jo vardo šalininkai. Biblijos „Naujojo pasaulio vertime“, kuris leidžiamas nuo 1950 metų, Jehovos liudytojai sugrąžino Dievo vardą į vietą. Taip, jie brangina Jehovos vardą ir skelbia jį ligi žemės pakraščių.
Šauklys „ateina su linksmąja žinia“
11. Kodėl šūksnis „Tavo Dievas tapo karaliumi!“ tinka 537 m. p. m. e. įvykiams?
11 Dabar vėl sutelkiame dėmesį į nuniokotą Sioną. Pasiuntinys atneša gerą naujieną: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: ‛Tavo Dievas viešpatauja [„tapo karaliumi“, NW]!’“ (Izaijo 52:7) Kaip 537 m. p. m. e. galima sakyti, kad Siono Dievas tapo Karaliumi? Argi Jehova ne visuomet buvo karalius? Tiesa, jis — „amžinybės Karalius“! (Apreiškimo 15:3, NW) Bet šūksnis „Tavo Dievas tapo karaliumi!“ nuskamba pačiu laiku. Žlugus Babilonui ir išėjus potvarkiui atstatyti Jeruzalėje šventyklą bei atkurti tyrą garbinimą, Jehovos viešpatavimas įgauna naują išraišką (Psalmyno 97:1).
12. Kas ir kaip nešė „linksmąją žinią“?
12 Izaijo dienomis jokio asmens ar grupės nebuvo galima pavadinti šaukliu, nešančiu „linksmąją žinią“. O šiandieną jau aišku, kas yra gerosios žinios nešėjas, — tai Jėzus Kristus, Jehovos įgaliotas didysis taikos skelbėjas. Žemėje jis skelbė gerąją naujieną, kad žmonės bus išlaisvinti iš visų Adomo perduotos nuodėmės padarinių, įskaitant ligas bei mirtį (Mato 9:35). Pasakodamas šią gerą naujieną, Jėzus paliko uolumo pavyzdį: jis pasinaudodavo kiekviena proga mokyti žmones apie Dievo Karalystę (Mato 5:1, 2; Morkaus 6:34; Luko 19:1-10; Jono 4:5-26). Mokiniai sekė jo pėdomis.
13. a) Kaip apaštalas Paulius platesniu mastu pritaiko pasakymą „kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia“? b) Kodėl galima sakyti, kad skelbėjų kojos „dailios“?
13 Apaštalas Paulius Laiške romiečiams cituoja Izaijo 52:7 ir pabrėžia, kaip svarbu skelbti gerąją naujieną. Jis iškelia svarbių klausimų, pavyzdžiui: ‛Kaip žmonės išgirs be skelbėjo?’ Paskui sako: „Juk parašyta: ‛Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!’“ (Romiečiams 10:14, 15) Izaijo 52:7 žodžius Paulius pritaiko platesniu mastu ir, užuot kalbėjęs apie vieną „šauklį“ (kaip rašoma Izaijo knygos originale), pavartoja daugiskaitos formą. Sekdami Jėzumi Kristumi, visi krikščionys skelbia gerąją taikos naujieną. O kaip suprasti, kad jų kojos „dailios“? Klausydamiesi Izaijo, tarytum regime šauklį, ateinantį Jeruzalėn nuo gretimų Judo kalnų. Iš tolo neįmanoma įžiūrėti pasiuntinio kojų. Svarbiausias šiame paveiksle yra pats žinios skelbėjas, o kojos — jo simbolis. Jėzus su savo mokiniais buvo gražus reginys pirmojo amžiaus romiesiems, ir šiuolaikiniai liudytojai yra labai mieli žmonėms, kurie klauso gyvybę gelbstinčios gerosios naujienos.
14. Kaip Jehova mūsų laikais tapo Karaliumi ir nuo kada tai skelbiama žmonijai?
14 Nuo kada mūsų laikais girdimas šūksnis „Tavo Dievas tapo karaliumi!“? Nuo 1919-ųjų. Tais metais Sydar Pointo (Ohajo valstija) kongrese Dž. Rezerfordas, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas, pasakė jaudinančią kalbą „Kreipimasis į bendradarbius“. Remiantis Izaijo 52:7 ir Apreiškimo 15:2, visi klausytojai buvo paraginti imtis skelbimo darbo. Taigi „kalnuose“ atsirado ‛dailių kojų’. Pirmiausia pateptieji krikščionys, vėliau — ir jų palydovai, „kitos avys“, ėmė uoliai skelbti gerąją naujieną, kad Jehova tapo Karaliumi (Jono 10:16). Kaip Jehova tapo Karaliumi? Jo karaliavimas įgavo naują išraišką 1914 metais, kai jis įkūrė dangaus Karalystę ir paskyrė Karaliumi savo Sūnų, Jėzų Kristų. Jehova savo karališką valdžią apreiškė ir 1919 metais, kai išlaisvino „Dievo Izraelį“ iš didžiosios Babelės (Galatams 6:16; Psalmyno 47:9 [47:8, Brb]; Apreiškimo 11:15, 17; 19:6).
„Tavo sargybiniai šaukia“
15. Kokie „sargybiniai“ šaukia 537 m. p. m. e.?
15 Ar šūksnis „Tavo Dievas tapo karaliumi!“ turi kokių atgarsių? Taip. Izaijas rašo: „Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia ir džiūgauja drauge, nes jie mato savo pačių akimis Viešpatį, grįžtantį į Sioną“ (Izaijo 52:8). Jeruzalėje 537 m. p. m. e. jokie sargybiniai nebudi ir nesutinka pirmųjų grįžtančių tremtinių. Miestas buvo apleistas 70 metų (Jeremijo 25:11, 12). Tad šaukiantys „sargybiniai“ yra izraelitai, iš anksto sužinoję apie Siono atkūrimą; jų pareiga yra perteikti žinią kitiems Siono vaikams. Pamatę, kaip Jehova 539 m. p. m. e. atiduoda Babiloną į Kyro rankas, sargybiniai nė kiek neabejoja, kad Dievas užsimojo išlaisvinti savo tautą. Drauge su tais, kurie atsiliepia į jų kvietimą, sargybiniai džiaugsmingai šaukia, idant ir kiti išgirstų gerąją naujieną.
16. Ką ir kokia prasme sargybiniai mato „savo pačių akimis“?
16 Budrūs sargybiniai puoselėja artimus asmeniškus santykius su Jehova, tarytum regėtų jį veidas į veidą, „savo pačių akimis“ (Skaičių 14:14). Glaudus ryšys su Jehova bei tarpusavio saitai akivaizdžiai rodo jų vienybę ir skelbiamos žinios džiaugsmą (1 Korintiečiams 1:10).
17, 18. a) Kaip šaukia šiuolaikinė sargybinio klasė? b) Kodėl galima sakyti, jog sargybinio klasė šaukia vienbalsiai?
17 Pranašystei pildantis mūsų laikais, sargybinio klasė, „ištikimas ir protingas vergas“, šaukia ne tiktai Dievo matomosios organizacijos nariams, bet ir kitiems žmonėms (Mato 24:45-47, Jr). Raginimas užbaigti pateptųjų rinkimą nuskambėjo 1919 metais, o 1922-aisiais Sydar Pointo (Ohajo valstija) kongrese buvo dar labiau skatinama: „Skelbkite, skelbkite, skelbkite Karalių ir jo karalystę.“ Nuo 1935-ųjų ypač stengiamasi rinkti milžinišką minią avims prilygintų žmonių (Apreiškimo 7:9, 10). Pastaraisiais metais Jehovos karaliavimas garsinamas dar intensyviau. Kaip? 2000-aisiais maždaug šeši milijonai liudytojų pasakojo apie Jehovos viešpatystę daugiau kaip 230 šalių ir teritorijų. Be to, Sargybos bokštas, pagrindinis sargybinio klasės įrankis, skelbia džiugią žinią daugiau kaip 130 kalbų.
18 Norint dalyvauti tokiame vienijančiame darbe, reikia nuolankumo ir broliškos meilės. Kad kvietimas neliktų be atsako, visi privalo skelbti tą pačią žinią, garsinti Jehovos vardą, pasakoti apie jo suteiktą išpirką, jo išmintį, meilę ir Karalystę. Visame pasaulyje krikščionys darbuojasi petys į petį, — taip stiprėja jų asmeniniai ryšiai su Jehova, didėja ryžtas vienbalsiai skelbti gerąją naujieną.
19. a) Kaip pralinksmėja „Jeruzalės griuvėsiai“? b) Kokia prasme Jehova „apnuogino savo šventąją ranką“?
19 Dievo tautos žmonės šūkauja iš džiaugsmo, net jų gyvenamoji vieta atrodo džiaugsminga. Pranašystėje kalbama: „Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguodė savo tautą, atpirko Jeruzalę! Viešpats iškėlė [„apnuogino“, Brb] savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Izaijo 52:9, 10). Žydams sugrįžus iš Babilono, liūdnai atrodantys Jeruzalės griuvėsiai pralinksmėja, nes dabar vėl galima tyrai garbinti Jehovą (Izaijo 35:1, 2). Tikrai Jehova tuo pasirūpino. Jis „apnuogino savo šventąją ranką“, tarytum pasiraitojo rankoves, pasiruošė kibti į darbą — gelbėti savo tautą (Ezros 1:2, 3).
20. Ką Jehova mūsų laikais nuveikė ir dar nuveiks, apnuoginęs savo šventąją ranką?
20 Šiomis „paskutinėmis dienomis“ Jehova apnuogino savo šventąją ranką, kad atgaivintų pateptųjų likutį, „du liudytojus“ iš Apreiškimo knygos (2 Timotiejui 3:1; Apreiškimo 11:3, 7-13). Nuo 1919 metų jie gyvena dvasiniame rojuje — dvasinėje valdoje, kuria dabar dalijasi su milijonais bendradarbių, kitų avių. Galiausiai Jehova, apnuoginęs savo šventąją ranką, išgelbės savo tautą „Harmagedone“ (Apreiškimo 16:14, 16). Paskui „visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“.
Būtinas reikalavimas
21. a) Kas reikalaujama iš tų, kurie ‛neša Viešpaties rykus’? b) Kodėl žydams, išeinantiems iš Babilono, nereikia panikuoti?
21 Žmonės, kurie išeina iš Babilono ir grįžta Jeruzalėn, turi įvykdyti tam tikrą reikalavimą. Izaijas rašo: „Išeikite, išeikite! Palikite tą vietą, nelieskite nieko nešvaraus! Lauk iš ten! Jūs, kurie nešate Viešpaties rykus, išlikite švarūs! Tačiau neskubėkite eidami, neišeikite kaip bėgliai, nes Viešpats eina jūsų priešakyje, o jūsų užnugaris — Izraelio Dievas“ (Izaijo 52:11, 12). Iškeliaujantys izraelitai privalo palikti Babilone visa, kas suteršta klaidingu babilonietišku garbinimu. Nešdami Jeruzalės šventyklai priklausančius Jehovos indus, jie turi būti tyri — ne tiktai išoriškai, formaliai, bet pirmiausia iš širdies (2 Karalių 24:11-13; Ezros 1:7). Priešakyje eina Jehova, tad jiems nėra ko panikuoti ar pašėlusiai bėgti — lyg kraujo ištroškę persekiotojai liptų ant kulnų. Keliauninkų užnugaris yra Izraelio Dievas (Ezros 8:21-23).
22. Kaip Paulius pabrėžia, jog krikščionims reikia būti tyriems?
22 Izaijo žodžiai apie tyrumą didesniu mastu išsipildo „aukštybių Jeruzalės“ palikuonims. Paulius, perspėdamas Korinto krikščionis neįsikinkyti į nevienodą jungą su netikinčiaisiais, citavo Izaijo 52:11 žodžius: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų“ (2 Korintiečiams 6:14-17). Kaip ir izraelitai, iš Babilono traukiantys namo, krikščionys turi vengti klaidingo babilonietiško garbinimo.
23. Kaip šiuolaikiniai Jehovos tarnai stengiasi likti tyri?
23 Tai buvo ypač aktualu pateptiesiems Jėzaus sekėjams, 1919 metais pabėgusiems iš didžiosios Babelės. Jie po truputį nusiplovė visas klaidingo garbinimo dėmes (Izaijo 8:19, 20, Brb; Romiečiams 15:4). Jie vis geriau ėmė suprasti moralinio tyrumo svarbą. Nors Jehovos liudytojai visuomet laikėsi aukštų moralės normų, 1952 metais Sargybos bokšto straipsniuose buvo pabrėžta, kad amoralius asmenis reikia sudrausminti ir susirinkimą išlaikyti tyrą. Toks drausminimas, beje, padeda nusidėjėliui suvokti nuoširdžios atgailos svarbą (1 Korintiečiams 5:6, 7, 9-13; 2 Korintiečiams 7:8-10; 2 Jono 10, 11).
24. a) Kas šiais laikais yra „Viešpaties rykai“? b) Kodėl krikščionys yra įsitikinę, kad Jehova eis jiems priešakyje ir bus jų užnugaris?
24 Pateptieji krikščionys drauge su milžiniška kitų avių minia yra pasiryžę neliesti nieko, kas dvasiškai netyra. Apsivalę nuo nešvaros, jie gali nešti „Viešpaties rykus“ — Dievo teikiamas vertingas priemones, padedančias šventai tarnauti liudijant po namus, vedant Biblijos studijas, užsiimant kitokia krikščioniška veikla. Dori Dievo tarnai neabejoja, kad Jehova tikrai eis jiems priešakyje ir bus jų užnugaris. Tyra Dievo tauta turi daugybę priežasčių vienbalsiai giedoti „džiaugsmo giesmę“!
[Išnaša]
^ pstr. 3 „Aukštybių Jeruzalės“ ir žemėje gyvenančių jos pateptųjų vaikų santykiai išsamiau aptariami šios knygos 15 skyriuje.
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 183 puslapyje]
„Siono duktė“ bus išvaduota iš nelaisvės
[Iliustracija 186 puslapyje]
Nuo 1919 metų „kalnuose“ vėl atsirado ‛dailių kojų’
[Iliustracija 189 puslapyje]
Jehovos liudytojai kalba vienbalsiai
[Iliustracija 192 puslapyje]
„Viešpaties rykų“ nešėjai turi būti moraliai ir dvasiškai tyri
