Šešioliktas skyrius

Viltinga žinia nusiminusiems belaisviams

Izaijo 55:1-13

1. Apibūdink žydų, ištremtų į Babiloną, padėtį.

TAI buvo niūrus Judo istorijos tarpsnis. Iš tėvynės ištremta Dievo sandoros tauta kamavosi Babilono nelaisvėje. Tiesa, žydai galėjo dirbti savo darbus (Jeremijo 29:4-7). Kai kurie įgijo profesinių įgūdžių arba ėmėsi verslo (Nehemijo 3:8, 31, 32). * Vis dėlto žydų belaisviams gyvenimas nebuvo lengvas. Jie vergavo ir paraidžiui, ir dvasine prasme. Pažiūrėkime kaip.

2, 3. Kaip tremtis apsunkino Jehovos garbintojus žydus?

² Babilono kariai, 607 m. p. m. e. sugriaudami Jeruzalę, ne vien nuniokojo tautą, bet ir pakenkė teisingam garbinimui. Jie nusiaubė ir sunaikino Jehovos šventyklą, pridarė žalos kunigijai: vienus Levio giminės žmones paėmė į nelaisvę, kitus nužudė. Be garbinimo namų, be aukuro, be organizuotos kunigijos žydai nebegalėjo atnašauti tikrajam Dievui Įstatymo reikalaujamų aukų.

³ Ištikimi žydai vis dėlto išlaikė savo religiją — praktikavo apipjaustymą ir, kiek įmanoma, vadovavosi  Įstatymu. Pavyzdžiui, jie susilaikydavo nuo uždraustų valgių ir laikėsi šabo, bet šitaip elgdamiesi tuoj sulaukdavo grobėjų pajuokos, nes babiloniečiai laikė žydų religines apeigas kvailyste. Tremtinių liūdesį perteikia psalmininko žodžiai: „Prie Babilono upių mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę. Ant to krašto tuopų pakabinome savo arfas, nes mus į nelaisvę išvariusieji ten liepė mums giedoti, mūsų engėjai vertė mus džiūgauti, sakydami: ‛Pagiedokite mums Siono giesmių!’“ (Psalmyno 137:1-3)

4. Kodėl žydams nevertėjo tikėtis išgelbėjimo iš kitų tautų ir į ką jie galėjo kreiptis pagalbos?

⁴ Tad į ką žydų belaisviai galėjo kreiptis paguodos? Iš kur ateis jiems išgelbėjimas? Tikrai ne iš kaimyninių tautų! Visos jos buvo bejėgės Babilono kariuomenės akivaizdoje, o daugelis — dar ir priešiškos žydams. Bet padėtis nebuvo beviltiška. Nors žydai būdami laisvi maištavo prieš Jehovą, dabar jis maloningai kvietė jų tremtinius pas save.

„Ateikite prie vandens!“

5. Ką reiškia žodžiai „ateikite prie vandens“?

⁵ Jehova per Izaiją pranašiškai kreipiasi į Babilono belaisvius žydus: „Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos!“ (Izaijo 55:1) Tai grynai simboliški žodžiai. Pavyzdžiui, kvietimas „ateikite prie vandens“. Be vandens neįmanoma  išgyventi. Be šio brangaus skysčio mes, žmonės, ištvertume tik savaitę. Tad vandens metafora gerai parodo, kaip Jehovos žodžiai paveiks belaisvius žydus. Jo žinia atgaivins juos kaip šaltas gėrimas karštą dieną, išsklaidys liūdesį, numalšins tiesos ir teisingumo troškulį, įkvėps vilties atgauti laisvę. Žydų tremtiniams savo ruožtu reikės gerti Dievo žinią, įsiklausyti į ją ir atitinkamai veikti.

6. Kuo žydams bus naudinga pirkti „vyno ir pieno“?

⁶ Jehova dar siūlo „vyno ir pieno“. Pienas stiprina jauną kūną ir padeda vaikui augti. Jehovos žodžiai irgi stiprins jo tautą dvasiškai; tautos santykiai su Dievu darysis vis glaudesni. O ką pasakytume  apie vyną? Vynas daugiausia vartojamas per šventes. Biblijoje jis siejamas su gerove ir džiaugsmu (Psalmyno 104:15). Sakydamas savo tautai „pirkite vyno“, Jehova patikina, kad, visa širdimi sugrįžę prie teisingojo garbinimo, žmonės ‛tikrai džiūgaus’ (Pakartoto Įstatymo 16:15; Psalmyno 19:9 [19:8, Brb]; Patarlių 10:22, Brb).

7. Kodėl Jehovos gailestis tremtiniams toks žavus ir ko tai pamoko apie Dievą?

⁷ Kaip maloningai Jehova siūlo ištremtiems žydams dvasinę atgaivą! Jei prisimename jų užgaidas ir maištavimą, Dievo gailestis atrodo dar žavesnis. Žydai nenusipelno Jehovos palankumo, bet psalmininkas Dovydas prieš kelis šimtmečius rašė: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Ne visą laiką jis barsis nei bus supykęs per amžius“ (Psalmyno 103:8, 9). Jehova neatstumia savo tautos. Priešingai, jis imasi iniciatyvos susitaikyti, nes „jam malonu būti gailestingam“ (Michėjo 7:18).

Žmonės pasikliauja ne tuo, kuo reikėtų

8. Į ką, nepaisydami perspėjimo, sudėjo viltis daugelis žydų?

⁸ Ligi šiol daugelis žydų ne visiškai pasitiki, kad Jehova išgelbės. Prieš Jeruzalės žlugimą jos valdovai kreipėsi pagalbos į galingas valstybes ir, vaizdžiai tariant, svetimavo su Egiptu ir Babilonu (Ezechielio 16:26-29; 23:14). Ne veltui Jeremijas juos perspėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo  širdis nusigręžia nuo Viešpaties“ (Jeremijo 17:5). O būtent taip elgėsi Dievo tauta!

9. Kaip suprasti, kad daugelis žydų ‛moka pinigus už tai, kas nėra duona’?

⁹ Dabar jie vergauja vienai iš tautų, kuriomis anksčiau pasitikėjo. Ar žmonės įsidėmėjo šią istorijos pamoką? Galimas dalykas, jog daugelis nieko nepasimokė, nes Jehova klausia: „Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina?“ (Izaijo 55:2a) Pasikliaudami kuo kitu, ne Jehova, žydų belaisviai ‛moka pinigus už tai, kas nėra duona’. Jie niekaip neištrūks, nes Babilonas nusistatęs neišleisti belaisvių namo. Čia vyrauja imperialistinės nuotaikos, komercijos dvasia ir klaidatikystė. Babilonas tiesiog neturi ko pasiūlyti žydų tremtiniams.

10. a) Kokį atlygį Jehova duos ištremtiems žydams, jeigu jie klausys? b) Kokią sandorą Jehova buvo sudaręs su Dovydu?

¹⁰ Jehova maldauja savo tautą: „Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą. Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą, remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui“ (Izaijo 55:2b, 3). Vienintelė viltis šiems dvasiškai badaujantiems žmonėms yra Jehova, kalbąs jiems per pranašą Izaiją. Jų gyvybė priklauso nuo to, ar klausys Dievo žinios, nes pats Dievas sako, kad taip darydami jie ‛turės gyvenimą’. O kokią „amžinąją Sandorą“ Jehova sudarys su klusniais žmonėmis? Ta sandora remsis „ištikimąja meile  Dovydui“. Prieš keletą amžių Jehova pažadėjo Dovydui, kad jo sostas „bus amžinai tvirtas“ (2 Samuelio 7:16). Vadinasi, čia minima „amžinoji Sandora“ yra sutartis dėl karaliavimo.

Įpėdinis visiems laikams gauna amžiną Karalystę

11. Kodėl Babilono tremtiniams Dievo pažado Dovydui išsipildymas gali atrodyti nerealus?

¹¹ Reikia pripažinti, kad mintis apie Dovydo linijos karaliavimą žydų tremtiniams gali atrodyti nereali. Jie prarado savo kraštą ir net savo valstybingumą! Bet tai tėra laikina netektis. Jehova nepamiršo savo sandoros su Dovydu. Nors žmogui atrodytų neįmanoma, Dievas būtinai pasieks tikslą — atiduos amžiną Karalystę Dovydo linijai. Tačiau kaip ir kada? Jehova 537 m. p. m. e. išvaduoja savo tautą iš Babilono nelaisvės ir sugrąžina į tėvynę. Gal tuomet jis įkuria amžiną karalystę? Ne, žydai tebėra pavaldūs Medijai ir Persijai, pagonių imperijai. „Nustatytieji tautų [viešpatavimo] laikai“ dar nesibaigė (Luko 21:24, NW). Izraelis neturės karaliaus ir Jehovos pažadas Dovydui dar ilgus amžius bus netesėtas.

12. Kaip Jehova ruošėsi įgyvendinti Karalystės sandorą, sudarytą su Dovydu?

¹² Nuo Izraelio sugrįžimo iš Babilono nelaisvės praėjo daugiau kaip 500 metų ir štai Jehova padarė kai ką svarbaus, kad įgyvendintų Karalystės sandorą: perkėlė savo pirmagimio Sūnaus, savo pirmojo kūrinio, gyvybę iš šlovingo dangiškojo būvio  į žydų mergelės Marijos įsčias (Kolosiečiams 1:15-17). Jehovos angelas, atėjęs pranešti apie šį įvykį, pasakė Marijai: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Luko 1:32, 33). Taigi Jėzus gimė karališkoje Dovydo linijoje ir paveldėjo teisę į karaliavimą. Sėdęs sostan jis viešpataus „per amžius“ (Izaijo 9:6 [9:7, Brb]; Danieliaus 7:14). Šitaip Jehova pasirengė ištesėti šimtmečių senumo pažadą, jog karalius Dovydas turės įpėdinį visiems laikams.

„Tautų valdovas“

13. Kaip paaiškinti, kad Jėzus buvo „liudytojas tautoms“ ir tarnaudamas žemėje, ir įžengęs į dangų?

¹³ Kokių darbų imsis būsimas karalius? Jehova sako: „Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu“ (Izaijo 55:4). Suaugęs Jėzus buvo Jehovos atstovas žemėje, Dievo liudytojas tautoms. Gyvendamas tarp žmonių, jis pirmučiausiai rūpinosi „pražuvusiomis Izraelio namų avimis“. Tačiau prieš pakildamas į dangų Jėzus kalbėjo savo sekėjams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 10:5, 6; 15:24; 28:19, 20). Ilgainiui Karalystės žinia pasiekė nežydus, ir kai kuriems iš jų išsipildė su Dovydu sudarytos sandoros pažadas (Apaštalų darbų 13:46). Po  mirties prikeltas ir dangun sugrįžęs Jėzus tebebuvo Jehovos „liudytojas tautoms“.

14, 15. a) Kaip Jėzus įrodė esąs ‛vadas ir valdovas’? b) Kokią viltį puoselėjo Jėzaus sekėjai pirmajame amžiuje?

¹⁴ Jėzus taip pat buvo ‛vadas ir valdovas’. Jam labai tiko šis pranašiškas apibūdinimas. Gyvendamas žemėje Jėzus nevengė atsakomybės ir ėmėsi visokeriopo vadovavimo: patraukė prie savęs dideles minias, mokė tiesos žodžio ir aiškino, kokių palaimų susilauks jo sekėjai (Mato 4:24; 7:28, 29; 11:5). Jis veiksmingai ugdė, ruošė mokinius būsimai skelbimo kampanijai (Luko 10:1-12; Apaštalų darbų 1:8; Kolosiečiams 1:23). Vos per trejus su puse metų Jėzus padėjo pamatą vieningam tarptautiniam susirinkimui, į kurį bursis tūkstančiai žmonių, įvairių rasių atstovai! Tokį nuostabų darbą padaryti tegalėjo tikras ‛vadas ir valdovas’. *

¹⁵ Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo nariai buvo patepti šventąja dvasia ir puoselėjo viltį tapti dangaus Karalystės bendravaldžiais su Jėzumi (Apreiškimo 14:1). Vis dėlto Izaijo pranašystėje žvelgiama toliau, ne vien į pirmuosius krikščionybės amžius. Istorijos faktai rodo, kad Jėzus Kristus ėmė valdyti Dievo Karalystę 1914 metais. Netrukus pateptiesiems krikščionims reikalai susiklostė panašiai kaip žydų tremtiniams VI amžiuje p. m. e.  Tiems krikščionims Izaijo pranašystė išsipildė didesniu mastu.

Šiuolaikinė nelaisvė ir išvadavimas

16. Kokios nelaimės prasidėjo Jėzui sėdus į Karalystės sostą 1914 metais?

¹⁶ Jėzaus karaliavimo pradžia 1914 metais pasižymėjo neregėtomis pasaulio nelaimėmis. Kodėl? Todėl, kad Jėzus tapęs karaliumi išmetė iš dangaus Šėtoną ir kitas piktąsias dvasines būtybes. Įkalintas žemės srityje, Šėtonas puolė kautis su šventaisiais, pateptųjų krikščionių likučiu (Apreiškimo 12:7-12, 17). Didžiausi sunkumai užgriuvo 1918 metais: viešojo skelbimo darbas beveik sustojo, atsakingi Sargybos bokšto bendrijos nariai buvo melagingai apkaltinti antivyriausybine veikla ir įkalinti. Šiuolaikiniai Jehovos tarnai pateko į dvasinę nelaisvę — panašiai kaip senovės žydai į tremtį. Jų padėtis buvo gėdinga.

17. Kaip 1919 metais pasikeitė pateptųjų situacija ir kaip jie sustiprėjo?

¹⁷ Pateptieji Dievo tarnai neilgai buvo nelaisvėje. 1919 metų kovo 26 dieną atsakingi broliai išėjo iš kalėjimo ir po kurio laiko buvo reabilituoti. Jehova savo išlaisvintai tautai išliejo šventąją dvasią, suteikė jėgų darbuotis. Dievo tarnai džiaugsmingai atsiliepė į kvietimą ‛semtis dovanai gyvybės vandens’ (Apreiškimo 22:17). Jie pirko „vyno ir pieno be pinigų ir be kainos“. Taip jie dvasiškai sustiprėjo ir pasiruošė nuostabiai plėtrai, kokios pateptųjų likutis nė nebuvo numatęs.

 Milžiniška minia bėga pas Dievo pateptuosius

18. Kokios yra dvi Jėzaus Kristaus mokinių grupės ir ką jos šiandien sudaro?

¹⁸ Jėzaus mokiniams duota dvejopa viltis. Pirmiausia renkama „mažoji kaimenė“ — 144 000 pateptųjų krikščionių žydų ir nežydų, „Dievo Izraelis“. Jie viliasi su Jėzumi valdyti dangaus Karalystėje (Luko 12:32; Galatams 6:16; Apreiškimo 14:1). O paskutinėmis dienomis atsirado ir „kitų avių“ „milžiniška minia“. Šie žmonės turi viltį amžinai gyventi žemės rojuje. Prieš prasidedant didžiajam sielvartui, „milžiniška minia“, kurios skaičius iš anksto nenustatytas, tarnauja kartu su mažąja kaimene. Abi grupės sudaro „vieną kaimenę“, vadovaujamą „vieno ganytojo“ (Jono 10:16; Apreiškimo 7:9, 10).

19. Kaip Dievo Izraeliui nepažįstama „tauta“ atsiliepė į kvietimą?

¹⁹ Milžiniškos minios rinkimas įžvelgiamas šioje Izaijo pranašystėje: „Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai, o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave dėl Viešpaties, tavo Dievo, ir dėl Izraelio Šventojo, kuris tau suteikė tokią garbę“ (Izaijo 55:5). Išvaduotas iš dvasinių pančių pateptųjų likutis ne iškart suprato, kad prieš Armagedoną dar reikės sukviesti didelę Jehovos garbintojų „tautą“. Ilgainiui daug nuoširdžių žmonių, neturinčių dangiškosios vilties, ėmė drauge su pateptaisiais tarnauti Jehovai taip pat uoliai, kaip ir jie. Nauji žmonės pamatė Dievo tarnų garbę ir kad Jehova yra su jais (Zacharijo 8:23). XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje  pateptieji atpažino šią didėjančią bendratikių grupę. Jie suprato, kad priešakyje — didelis rinkimo darbas. Milžiniška minia atskubėjo pas Dievo sandoros tautą, ir ne be priežasties.

20. a) Kodėl mūsų laikais reikia skubiai ‛ieškoti Viešpaties’ ir kaip tai daroma? b) Kaip Jehova vertins tuos žmones, kurie jo ieško?

²⁰ Izaijo dienomis skambėjo kvietimas: „Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti“ (Izaijo 55:6). Mūsų laikais šie žodžiai taikytini ir Dievo Izraelio nariams, ir didėjančiai milžiniškai miniai. Jehovos palaima ne besąlygiška ir jo kvietimas ne amžinas. Dabar metas siekti Dievo malonės. Kai ateis nustatytas laikas ir Jehova pakils įgyvendinti nuosprendžio, bus jau per vėlu. Todėl Izaijas sako: „Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis — savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Izaijo 55:7).

21. Kaip Izraelio tauta išklydo iš protėvių pasirinkto kelio?

²¹ Frazė „tegrįžta jis pas Viešpatį“ rodo, kad žmonės, turintys atgailauti, kadaise buvo artimi su Dievu. Taigi daugelis dalykų, Izaijo pranašautų šioje knygos atkarpoje, pirmąkart išsipildė Babilono belaisviams žydams. Tų belaisvių protėviai, prieš keletą šimtmečių apsisprendę klausyti Jehovos, sakė: „Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams!“ (Jozuės 24:16) Bet istorija rodo, jog ‛svetima mintis’ ne sykį buvo įgyvendinta! Dievo tautai stigo tikėjimo, — štai kodėl ją ištrėmė į Babiloną.

22. Kodėl Jehova sako, kad jo mintys ir keliai aukštesni už žmonių?

 ²² O kas bus, jeigu žydai atgailaus? Jehova, „labai atlaidus“ Dievas, per Izaiją pažada dovanoti kaltę. Toliau jis kalba: „Juk mano mintys — ne jūsų mintys, o mano keliai — ne jūsų keliai, — tai Viešpaties žodis. — Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys — jūsų mintis“ (Izaijo 55:8, 9). Jehova tobulas; jo mintys ir keliai — nepasiekiamai aukšti. Mes, žmonės, nė nesitikėkime gailestingumu prilygti jam. Pamąstykim: jei kam nors atleidžiame, — nusidėjėlis atleidžia nusidėjėliui. Anksčiau ar vėliau reikės, kad mums kas nors atleistų (Mato 6:12). O Jehova, nors pats niekam neprasikalsta, yra „labai atlaidus“! Kokia didi jo meilė ir gerumas! Jehova pasigaili ir, atvėręs dangaus langus, išlieja palaimų tiems žmonėms, kurie sugrįžta pas jį visa širdimi (Malachijo 3:10).

 Grįžtantys pas Jehovą — palaiminti

23. Kokiu pavyzdžiu Jehova parodo, kad būtinai ištesės savo žodį?

²³ Jehova žada savo tautai: „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Izaijo 55:10, 11). Visa, ką Jehova sako, tikrai išsipildys. Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus tikslingai, — kad sudrėkintų žemę ir išaugintų vaisių, — taip Jehovos žodis, išeinantis iš jo burnos, yra visiškai patikimas. Ką jis pažadėjo, ištesės. Tuo nereikia abejoti (Skaičių 23:19).

24, 25. Kokios palaimos laukia žydų tremtinių, atsiliepiančių į Izaijo skelbiamą Jehovos žinią?

²⁴ Tad jeigu žydai klausys pranašiškų Izaijo žodžių, tikrai sulauks Jehovos žadėto išgelbėjimo. Tada jie  galės džiūgauti. Jehova sako: „Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite ir būsite saugiai vedami į namus. Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme, visi medžiai laukuose ims jums ploti. Vietoj erškėčių augs kiparisai, vietoj dilgėlių — mirtos. Ir visa tai — Viešpaties šlovei, kaip amžiais nemarus ženklas“ (Izaijo 55:12, 13).

²⁵ Žydų tremtiniai 537 m. p. m. e. išties džiūgaudami palieka Babiloną (Psalmyno 126:1, 2). Atvykę į Jeruzalę jie randa erškėčių ir gailiųjų dilgėlių brūzgynus, — juk dešimtmečius kraštas buvo apleistas. Tačiau sugrįžusi Dievo tauta kimba į darbą ir viskas nuostabiai pasikeičia! Vietoj erškėčių ir dilgėlių stiebiasi aukšti kiparisai ir mirtos. Jehovos palaima darosi akivaizdi, kai tauta jam tarnauja ‛netverdama džiaugsmu’. Atrodo, jog pati žemė džiaugiasi.

26. Kokia palaiminta šiandien yra Dievo tauta?

²⁶ Pateptųjų krikščionių likutis 1919 metais ištrūko iš dvasinės nelaisvės (Izaijo 66:8). Kartu su milžiniška kitų avių minia jie džiaugsmingai tarnauja Dievui dvasiniame rojuje. Tyri, atsiskyrę nuo Babelės bjaurysčių, jie „Viešpaties šlovei“ gyvena palaimingą gyvenimą. Jų dvasinė gerovė — garbė jo vardui, išaukštinimas patikimų pranašysčių Dievui. Tai, ką Jehova dėlei jų padarė, liudija apie jo Dievystę, žodžio laikymąsi ir gailestį atgailaujantiems. Tegul visi, kurie ‛perka vyno ir pieno be pinigų ir be kainos’, džiaugiasi tarnaudami jam amžinai!

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 234 puslapyje]

Dvasiškai trokštantys žydai kviečiami ‛ateiti prie vandens, pirkti vyno ir pieno’

 [Iliustracija 239 puslapyje]

Jėzus įrodė esąs „vadas ir tautų valdovas“

[Iliustracijos 244, 245 puslapiuose]

„Tepalieka nedorėlis savo kelią“