PRIEDAS

Klausia tėvai

„Kaip paskatinti vaiką su manimi kalbėtis?“

„Ar turėčiau nustatyti „komendanto valandą“?“

„Kaip padėti dukrai nuosaikiai žiūrėti į dietas?“

Tai trys iš septyniolikos klausimų, aptariamų šiame priede. Medžiaga suskirstyta į šešias dalis, pateiktos nuorodos į atitinkamus knygos Jaunimas klausia... Atsakymai, kurie tau padės 1 ir 2 tomo skyrius.

Perskaitykite šią medžiagą. Jei įmanoma, aptarkite ją su sutuoktiniu. Taikykite šiuos patarimus, kad galėtumėte padėti savo vaikams. Šitie atsakymai patikimi — jie pagrįsti ne abejotina žmonių išmintimi, o Dievo Žodžiu, Biblija (2 Timotiejui 3:16, 17).

290  Bendravimas

297  Taisyklės

302  Savarankiškumas

307  Draugavimas, lytiniai santykiai

311  Emocijos

315  Dvasingumas

  BENDRAVIMAS

Ar ginčytis su sutuoktiniu ar vaikais iš tikrųjų taip jau blogai?

Nesutarimai santuokoje neišvengiami, bet kaip juos spręsite, priklauso nuo jūsų pačių. Tėvų ginčai vaikus stipriai paveikia. Tą svarbu įsidėmėti, nes jūsų santuoka iš esmės yra tam tikras modelis, kurį vaikai imituos sukūrę savo šeimas. Tad kodėl nepažiūrėjus į nesutarimus kaip į progą parodyti jiems gerus konfliktų sprendimo būdus? Pamėginkite štai ką.

Klausykitės. Biblija ragina: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, lėtas kalbėti, lėtas rūstauti“ (Jokūbo 1:19). Atmokėdamas „blogu už bloga“ tik kliūstelėtumėte alyvos į ugnį (Romiečiams 12:17). Net jeigu sutuoktinis klausytis nenori, tą daryti galite bent jūs.

Užuot kritikavęs, stenkitės paaiškinti. Ramiai paaiškinkite sutuoktiniui, kaip jo elgesys jus paveikė. („Man buvo skaudu, kai tu...“) Nepasiduokite pagundai kaltinti ir kritikuoti. („Aš tau nerūpiu.“ „Tu niekada nesiklausai.“)

Laiku sustokite. Kartais geriausia reikalą atidėti ir grįžti prie jo tik aistroms aprimus. Biblijoje sakoma: „Vaido pradžia — kaip užtvenkto vandens paleidimas. Tad kol dar neišsiveržia ginčas, palik jį!“ (Patarlių 17:14, Jr)

 Atsiprašykite vienas kito ir, jei reikia, vaikų. Keturiolikmetė Brigita sako: „Kartais po tarpusavio barnio tėvai atsiprašo manęs ir vyresnio brolio, nes supranta, kaip mus tai veikia.“ Vienas iš vertingiausių dalykų, kurių galite išmokyti savo vaikus, — nuolankiai atsiprašyti.

O jeigu susiginčijate su vaikais? Pagalvokite, ar pats to ginčo kaip nors nepakurstėte. Pavyzdžiui, perskaitykite šio tomo 2 skyriaus pradžioje, 15 puslapyje, užrašytą scenarijų. Ar įžvelgiate, kaip Reičelės mama pati paaštrino konfliktą? Kaip neįsivelti į ginčą su savo paaugliu? Verta turėti omenyje kelis dalykus.

● Venkite perdėtų kaltinimų, tokių kaip „tu visada...“, „tu niekada...“. Panašūs teiginiai tik išprovokuoja gynybinę reakciją. Juk jie greičiausiai išpūsti, ir jūsų vaikas tai žino. Be to, jis tikriausiai supranta, jog taip sakote daugiau iš susierzinimo, nei dėl to, kad jis padarė ką nors ne taip.

● Užuot rėžęs vaikui į akis „tu toks...“, „tu anoks...“, verčiau paaiškinkite, kaip jo elgesys jus veikia. Pavyzdžiui, sakykite: „Kai tu taip darai, aš jaučiuosi...“ Giliai širdyje vaikui rūpi jūsų jausmai, nors jums gal taip ir neatrodo. Jei pasakysite savo paaugliui, kaip jaučiatės, jis bus labiau linkęs jūsų paklausyti. *

● Kad ir kaip būtų nelengva, prieš ką nors sakydami palaukite, kol pyktis atslūgs (Patarlių 29:22). Tarkim, ginčas kilo dėl namų ruošos. Su vaiku apie tai pasikalbėkite. Surašykite, ko konkrečiai reikalaujate, ir, jei būtina, išdėstykite, kokios bus pasekmės, jeigu jis nepadarys ko prašomas. Kantriai išklausykite vaiką, net jeigu manote, kad jo požiūris klaidingas. Išklausydami paauglį pasieksite kur kas daugiau negu atskaitydami jam pamokslą.

 ● Neskubėkite daryti išvados, kad jūsų sūnų ar dukrą užvaldė maišto dvasia, — daug kas paaiškinama natūraliu paauglio brendimu. Dažnai vaikas prieštarauja tenorėdamas įrodyti, kad jis nebėra mažas. Nepasiduokite pagundai veltis į ginčą. Nepamirškite: matydamas, kaip reaguojate, kai bandoma jūsų kantrybė, paauglys gauna pamoką. Savo pavyzdžiu rodykite sūnui ar dukrai, kaip reikia susivaldyti, ir jis ar ji tikriausiai paseks jūsų pėdomis (Galatams 5:22, 23).

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 2 SKYRIŲ IR 2 TOMO 24 SKYRIŲ

Kiek vaikams reikėtų žinoti apie mano praeitį?

Įsivaizduokite tokią situaciją. Pietaujate kartu su sutuoktiniu, dukra ir keliais šeimos draugais. Jums besišnekučiuojant, vienas iš draugų užsimena apie žmogų, su kuriuo jūs susitikinėjote jaunystėje. Dukrai vos šakutė neiškrenta iš rankos: „Tu dar su kažkuo draugavai?!“ Apie tai jai niekada nepasakojote. Dabar ji nori sužinoti daugiau. Ką darysite?

Paprastai geriausia į vaiko klausimus mielai atsakyti. Šiaip ar taip, jei sūnus ar dukra ko nors jūsų teiraujasi ir paskui atidžiai klausosi, vadinasi, jūs bendraujate, o argi ne to daugelis tėvų ir nori?

Kiek turėtumėte vaikui pasakoti apie savo praeitį? Suprantama, galbūt nenorėsite kalbėti apie tai, ką nėra smagu prisiminti. Tačiau, kai tinkama, išgirsti apie kai kuriuos jūsų patirtus sunkumus vaikams gali būti naudinga. Kodėl?

Štai vienas pavyzdys. Apaštalas Paulius kartą apie save atvirai pasakė: „Noriu daryti gera, bet manęs tyko  bloga. [...] Vargšas aš žmogus!“ (Romiečiams 7:21-24) Jehova pasirūpino, kad šie žodžiai būtų užrašyti ir išsaugoti Biblijoje mūsų naudai. Ir mums tai išties naudinga — kas gi nėra jautęsis panašiai kaip Paulius?

Panašiai ir su vaikais. Girdėdami ne tik apie teisingus jūsų sprendimus, bet ir apie klaidas, jie pradės geriau jus suprasti. Žinoma, jūs augote kitokiu laikmečiu. Tačiau nors laikai pasikeitė, tiek žmogaus prigimtis, tiek Rašto principai liko tokie pat (Psalmyno 119:144). Pasikalbėdamas su vaikais apie savo patirtus sunkumus ir apie tai, kaip juos įveikėte, padėsite jiems spręsti jų problemas. „Kai sužinai, kad tėvai patyrė panašių sunkumų, kokių patiri pats, jie tampa tau daug artimesni“, — sako vaikinas, vardu Kameronas, ir priduria: „Kai kitąsyk iškyla kokia problema, iškart pagalvoji, ar tėvams nėra buvę taip pat.“

Perspėjimas. Tikrai nebūtina kiekvieną pasakojimą užbaigti pamokymu. Tiesa, galbūt nerimaujate, kad jūsų paauglys gali prieiti klaidingą išvadą ar imti manyti turįs teisę daryti panašias klaidas. Vis dėlto, užuot nurodinėjęs, ko vaikui derėtų iš to pokalbio pasimokyti („Štai kodėl tu niekada neturėtum...“), geriau trumpai pasakykite, kaip jaučiatės pats („Geriau jau būčiau to nedaręs, nes...“). Taip jūsų atžala iš jūsų patirties gaus vertingą pamoką ir jam nereikės jaustis, kad buvo priverstas išklausyti dar vieną pamokslą (Efeziečiams 6:4).

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 1 SKYRIŲ

Kaip paskatinti vaiką su manimi kalbėtis?

Kol buvo maži, vaikai tikriausiai čiauškėdavo apie viską iš eilės. Kai ko nors paklausdavote, jie tuoj pat atsakydavo. Dažnai nė klausti nereikėdavo — žodžiai  patys liejosi kaip iš kokio geizerio. Bet prakalbinti paauglį kartais atrodo toks pat bergždžias reikalas, kaip pasemti vandens iš išdžiūvusio šulinio. „Su savo draugais jis gi kalbasi, — svarstote, — bet kodėl nenori kalbėtis su manimi?“

Jeigu paauglys tyli, neskubėkite daryti išvados, kad jūs jam nieko nereiškiate, kad jis nenori turėti su jumis jokių reikalų. Iš tiesų dabar jam reikia jūsų labiau nei kada nors anksčiau. Tyrimai atskleidžia paguodžiantį faktą, kad dauguma paauglių savo tėvų patarimus vis dėlto vertina, — ir netgi labiau negu bendraamžių ar žiniasklaidos.

Kodėl tuomet jie kalbasi su jumis taip nenoriai? Paklausykite, ką kai kurie jaunuoliai sako apie tai, dėl ko jie privengia šnekėtis su tėvais. Sykiu pagalvokite, kaip atsakytumėte į pateiktus klausimus, ir perskaitykite nurodytas Biblijos citatas.

„Man sunku ryžtis pasikalbėti su tėčiu, nes jis turi labai daug reikalų ir darbe, ir bendruomenėje. Atrodo, bet koks laikas pokalbiui visada bus netinkamas“ (Endriu).

„Gal aš nejučiomis sudarau įspūdį, kad esu per daug užimtas ir negaliu kalbėtis su savo vaikais? Jei taip, ką man daryti, kad būčiau labiau prieinamas? Kada galėčiau reguliariai pasikalbėti su jais?“ (Pakartoto Įstatymo 6:7)

„Su ašaromis akyse pasakojau mamai, kaip mokykloje susikivirčijau. Norėjau, kad mama paguostų, o ji mane tik subarė. Nuo tada nieko svarbaus jai nebepasakoju“ (Kendži).

„Kaip reaguoju, kai vaikai ateina pas mane su savo bėdomis? Net jei reiktų juos pataisyti, ar sugebu, užuot  puolęs iš karto mokyti, ramiai juos išklausyti ir atjausti?“ (Jokūbo 1:19)

„Nors tėvai ir kviečia pasikalbėti žadėdami nepykti, galiausiai susidaro įspūdis, kad kaskart vis tiek lieka nepatenkinti. Tada paauglys jaučiasi apgautas“ (Reičelė).

„Kaip man susivaldyti, kai vaikas pasakoja ką nors, dėl ko suima pyktis?“ (Patarlių 10:19)

„Mamai pasipasakodavau labai asmeniškų dalykų, o ji dažnai imdavo ir išplepėdavo savo draugėms. Pasitikėjimą ja praradau ilgam“ (Šantel).

„Ar gerbiu savo vaiko jausmus ir neatskleidžiu kitiems asmeniškų dalykų, kuriuos jis man patikėjo?“ (Patarlių 25:9)

„Su tėvais noriu pasišnekėti apie daug ką. Tik būtų gerai, kad jie padėtų man pradėti“ (Kortni).

„Gal galėčiau imtis iniciatyvos pasikalbėti su savo paaugliu? Kada tam būtų geriausias laikas?“ (Mokytojo 3:7)

Jūsų pastangos nutiesti bendravimo tiltą duos tik gerų rezultatų. Štai kaip buvo septyniolikmetei Džunko iš Japonijos. „Vieną kartą mamai prisipažinau, kad su bendramoksliais jaučiuosi laisviau nei būdama tarp krikščionių, — pasakoja ji. — Kitą dieną ant savo rašomojo stalo radau jos laišką. Jame mama papasakojo, kad kadaise jai irgi stigo draugų iš bendratikių tarpo. Ji priminė man apie Biblijoje aprašytus žmones, kurie tarnavo Dievui net tuomet, kai šalia nebuvo nė vieno, kas juos padrąsintų. Be to, pagyrė, kad stengiausi užmegzti draugystę su dorais žmonėmis. Nustebau, kad tai ne mano vienos bėda, — mama patyrė tą patį. Labai džiaugiausi tai sužinojusi, net apsiverkiau. Mamos pasakojimas mane labai sustiprino ir paskatino daryti, kas teisinga.“

 Kaip patyrė ir Džunko mama, paaugliai yra linkę atsiverti tėvams, jeigu yra tikri, kad jų mintys ir jausmai nebus pašiepti ar iškritikuoti. O ką daryti, jeigu paauglys kalbėti tai kalba, bet irzliai ar net piktai? Atsispirkite pagundai atsakyti tuo pačiu (Romiečiams 12:21; 1 Petro 2:23). Kad ir kaip būtų nelengva, kalbėkite ir elkitės taip, kad jūsų vaikas matytų gerą pavyzdį.

Atminkite: bręstantys paaugliai išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Tyrinėtojai pastebėjo, kad šiuo tarpsniu paauglių elgesys būna permainingas: vieną sykį jie elgiasi tarsi būtų vyresni nei yra, o kitą sykį — tarsi vaikai. Ką daryti, jeigu pamatote, kad tai būdinga ir jūsų paaugliui, — ypač ką daryti tada, kai jis elgiasi vaikiškai?

Susivaldykite ir nepulkite kritikuoti ar veltis į vaikišką ginčą. Kalbėkite su juo kaip su, vaizdžiai tariant, be penkių minučių suaugusiu (1 Korintiečiams 13:11). Tarkim, jeigu paauglys pasiduoda vaikiškumui ir ima jus kaltinti: „Ko tu ištisai prie manęs kabinėjiesi?“, jums pirmiausia norėsis atsakyti piktai. Tačiau taip tik išleistumėte iš rankų pokalbio vadžias ir įsiveltumėte į tuščią ginčą. Tad geriau tiesiog pasakyti: „Matau, tu piktas. Gal pasikalbėkime apie tai vėliau, kai nusiraminsi?“ Šitaip išliksite padėties šeimininkas ir padėsite pagrindą pokalbiui, o ne ginčui.

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 1, 2 SKYRIUS

  TAISYKLĖS

Ar turėčiau nustatyti „komendanto valandą“?

Svarstydamas apie tai, įsivaizduokite save tokioje situacijoje: sūnus turėjo pareiti jau prieš pusvalandį, ir štai pagaliau išgirstate, kaip iš lėto prasiveria laukujės durys. „Jis tikisi, kad aš jau miegu“, — pagalvojate. Bet jums ne miegas galvoj. Nenuleidžiate akių nuo durų nuo pat tada, kai sūnus turėjo pareiti. Pagaliau durys plačiai atsiveria ir jūsų žvilgsniai susitinka. Ką jam sakysite? Ką darysite?

Variantų yra įvairių. Tarkim, galima į viską pažiūrėti pro pirštus. „Berniukai yra berniukai“, — gal pasakysite. Arba galima pulti į kitą kraštutinumą ir pareikšti: „Dabar iš namų nė kojos nekelsi!“ Bet, užuot veikęs impulsyviai, pirmiau išklausykite — gal vaikas turėjo svarią priežastį vėluoti. Tada galite pasinaudoti tuo pavėlavimu kaip gera proga pamokyti jį kai ko svarbaus. Kaip?

Pasiūlymas. Pasakykite vaikui, kad pasikalbėsite apie tai rytoj. Kitą dieną patogiu laiku susėskite ir aptarkite, ką darysite. Kai kurie tėvai išbandė, pavyzdžiui, tokį metodą: jeigu sūnus ar dukra grįžta vėliau nei susitarta, kitą sykį „komendanto valanda“ prasidės pusvalandžiu anksčiau. Kita vertus, jeigu vaikas visada grįžta namo laiku ir įrodo esąs vertas pasitikėjimo, galbūt  duosite jam daugiau laisvės, pavyzdžiui, kartais leisite namo grįžti vėliau. Svarbu, kad vaikas aiškiai žinotų, kokiu laiku privalo būti namuose ir kokių sankcijų susilauks, jeigu susitarimą sulaužys. Ir prireikus tų sankcijų imkitės.

Nepamirškite, kad Biblijoje sakoma: „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems žmonėms“ (Filipiečiams 4:5). Prieš nustatant „komendanto valandą“ vertėtų pasikalbėti apie tai su vaiku, leisti jam pasiūlyti savo laiką ir tą siūlymą pagrįsti. Į jo norus įsiklausykite. Jei vaikas yra vertas pasitikėjimo ir jo pageidavimai protingi, galbūt nuspręsite juos patenkinti.

Punktualumas gyvenime svarbus. Tad nustatydami, kokiu laiku grįžti namo, jūs ne tik saugote vaiką nuo pavojų. Jūs skiepijate jam savybę, kuri bus reikalinga ir palikus gimtuosius namus (Patarlių 22:6).

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 3 SKYRIŲ IR 2 TOMO 22 SKYRIŲ

Kaip spręsti nesutarimus dėl aprangos?

Prisiminkite šio tomo 77 puslapyje aprašytą scenarijų. Įsivaizduokite, kad Hetera — jūsų duktė. Atviras jos drabužis tiesiog bado akis, jums ji atrodo veikiau nuoga nei apsirengusi, todėl tuoj pat paliepiate: „Mergužėle, marš į viršų ir persirenk arba išvis niekur neisi!“ Griežtumas, aišku, duos rezultatą. Šiaip ar taip, jūsų dukrai neliks nieko kita, kaip tiktai paklusti. Tačiau kaip išmokyti ją keisti ne vien drabužius, bet ir mąstyseną?

● Pirma, prisiminkite, kad nekuklaus elgesio padariniai jūsų paaugliui turėtų rūpėti lygiai tiek pat ar net labiau negu jums. Giliai širdyje jūsų vaikas nenori atrodyti kvailai arba bereikalingai patraukti dėmesį. Kantriai aiškinkite,  kad nekuklūs drabužiai grožio neprideda. * Patarkite, iš ko rinktis.

● Antra, būkite supratingas. Pasvarstykite: „Ar taip vilkėdamas jaunuolis pažeidžia kurį nors Biblijos principą, ar tai tėra skonio reikalas?“ (2 Korintiečiams 1:24; 1 Timotiejui 2:9, 10) Jeigu tai tik skonio dalykas, gal galite nusileisti?

● Trečia, vien pasakyti paaugliui, kas nepriimtina, nepakanka — reikia ir padėti vaikui išsirinkti tinkamus drabužius. Tad kodėl gi nepasinaudojus užduočių lapais šio tomo 82 ir 83 puslapiuose? Jūsų laikas ir pastangos tikrai nenueis veltui!

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 11 SKYRIŲ

Ar leisti vaikui žaisti kompiuterinius žaidimus?

Nuo to laiko, kai pats buvote paauglys, kompiuteriniai žaidimai smarkiai pasikeitė. Kaip galite padėti savo vaikui įžvelgti potencialius pavojus ir jų išvengti?

Jei imsite smerkti visą kompiuterinių žaidimų industriją arba kategoriškai tvirtinsite, kad jie tėra tuščias laiko švaistymas, nieko gero nepasieksite. Turėkite omenyje, kad ne visi žaidimai blogi. Antra vertus, į juos galima labai įnikti. Tad atkreipkite dėmesį, kiek laiko jūsų vaikas prie jų praleidžia. Kitas dalykas, kokio pobūdžio žaidimus jis mėgsta. Galėtumėte jo netgi paklausti:

● „Kokį žaidimą labiausiai mėgsta tavo bendraklasiai?“

● „Ką tame žaidime reikia daryti?“

● „Kaip manai, kodėl jį visi taip mėgsta?“

 Galbūt pamatysite, kad jūsų vaikas apie kompiuterinius žaidimus išmano daugiau nei įsivaizdavote! Gal jis netgi žaidė tokius žaidimus, kurių, jūsų manymu, žaisti nederėtų. Jei taip ir buvo, nereaguokite pernelyg audringai. Tai puiki proga padėti vaikui ugdytis dvasinę įžvalgą (Hebrajams 5:14).

Klausimais padėkite vaikui pačiam suprasti, kodėl netinkami žaidimai jį traukia. Pavyzdžiui, paklauskite:

● „Ar dėl to, kad tau neleidžiama žaisti to žaidimo, jautiesi nuo kitų „atsilikęs“?“

Kartais jaunuoliai žaidžia kokį žaidimą, kad turėtų apie ką šnekėti su bendraamžiais. Jei taip daro ir jūsų vaikas, tikriausiai stengsitės reikalą tvarkyti kitaip nei tuo atveju, jeigu jis mėgtų itin žiaurius ar nepadoraus turinio žaidimus (Kolosiečiams 4:6).

O kas tada, jei vaiką tie žalingi žaidimo elementai kaip tik ir traukia? Kai kurie jaunuoliai iš karto puls tvirtinti, kad virtualios žiaurybės jų neveikia. „Jei darau tai kompiuterio ekrane, nereiškia, jog taip darysiu ir iš tikrųjų“, — gal samprotaus jie. Jeigu taip svarsto ir jūsų vaikas, atkreipkite jo dėmesį į Psalmyno 11:5. Kaip matyti iš tos eilutės, Dievo akyse smerktinas ne vien tas, kuris smurtauja, bet ir tas, kuris smurtą mėgsta. Tas pats principas tinka ir kalbant apie lytinį amoralumą ar bet kokią kitą blogybę, smerkiamą Dievo Žodyje (Psalmyno 97:10).

Jeigu jūsų vaikas turi problemų dėl kompiuterinių žaidimų, pamėginkite pritaikyti tolesnius patarimus.

● Neleiskite žaisti ten, kur vaiko niekas nemato, tarkim, jo kambaryje.

● Nustatykite taisykles. (Pavyzdžiui, jokių žaidimų, kol neparuoš namų darbų, nepavalgys pietų ir panašiai.)

 ● Skatinkite užsiimti veikla, kur reikia daugiau judėti.

● Kai jūsų vaikas žaidžia kompiuteriu, prisėskite šalia, o dar geriau — pats retsykiais pažaiskite tą žaidimą su juo.

Žinoma, kad galėtumėte veiksmingai patarti vaikams, kokie žaidimai geri, o kokie ne, turėtumėte pats rodyti gerą pavyzdį. Tad pasvarstykite, kokias laidas ir filmus žiūrite. Neapsigaukite: jeigu sakote viena, o darote kita, nuo vaikų to nenuslėpsite!

ŽIŪRĖKITE 2 TOMO 30 SKYRIŲ

Ką daryti, jeigu vaikas negali atsiplėšti nuo mobiliojo telefono, kompiuterio ar kito panašaus daikto?

Gal jūsų paauglys pernelyg daug laiko prasėdi prie interneto, be perstojo susirašinėja žinutėmis ir geriau sutaria su MP3 grotuvu nei su jumis? Ką tuomet daryti?

Galėtumėte tą daikčiuką tiesiog atimti. Bet neskubėkite spręsti, kad visos elektroninės priemonės yra blogis. Juk tikriausiai ir pats naudojatės kai kuriomis naujovėmis, kokių nebuvo jūsų tėvų laikais. Taigi, užuot paprasčiausiai tą priemonę konfiskavęs (nebent taip pasielgti yra svari priežastis), pasinaudokite proga vaiką paprotinti, pamokyti nuosaikumo. Kaip tą daryti?

Susėskite ir drauge aptarkite reikalą. Pirmiausia pasakykite vaikui, kas jums kelia nerimą. Antra, jį išklausykite (Patarlių 18:13). Trečia, suraskite praktišką išeitį. Nebijokite nustatyti griežtų ribų, bet ir nepersistenkite. „Kai buvau įnikusi į žinutes, — pasakoja paauglė, vardu Elen, — tėvai telefono neatėmė, tik nustatė taisykles.  Jie taip gerai išsprendė reikalą, kad aš išmokau susirašinėti saikingai — net tuomet, kai tėvai manęs nemato.“

Kaip tada, jei sūnus ar duktė puola gintis? Nedarykite skubotos išvados, kad jūsų pamokymas atsimušė lyg žirniai į sieną. Apsišarvuokite kantrybe ir duokite paaugliui laiko viską apgalvoti. Visai tikėtina, kad jis širdyje su jumis sutinka ir netrukus pakeis, ką reikia. Nemažai paauglių yra panašūs į Heili, kuri sako: „Kai tėvai pareiškė, kad esu priklausoma nuo kompiuterio, iš pradžių įsižeidžiau, bet vėliau, kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo aiškiau supratau, kad jie teisūs.“

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 36 SKYRIŲ

 SAVARANKIŠKUMAS

Kiek laisvės turėčiau jam duoti?

Atsakyti į šį klausimą nelengva, ypač kai tai susiję su vaiko privatumu. Pavyzdžiui, jūsų sūnus užsidaro savo kambaryje. Derėtų ar nederėtų įsiveržti nepasibeldus?  Arba štai dukra skubėdama į mokyklą pamiršta telefoną. Derėtų ar nederėtų skaityti išsaugotas žinutes?

Tai keblūs klausimai. Viena vertus, jūs turite teisę žinoti, kas vyksta paauglio gyvenime, ir jūsų pareiga jį apsaugoti. Kita vertus, negalite it koks žvalgybinis sraigtasparnis visą laiką įtariai sukti ratus aplinkui ir sekti kiekvieną vaiko žingsnį. Kaip neperlenkti lazdos?

Pirmiausia pripažinkite: jei paauglys nori privatumo, tai nebūtinai reiškia, kad tuoj turėsite bėdos. Dažnai tai tėra normalus brendimo reiškinys. Privatumas suteikia paaugliams galimybę, taip sakant, pramankštinti sparnus — patiems užmegzti ryšius ir pasitelkiant nuovoką ieškoti būdų, kaip spręsti savo problemas (Romiečiams 12:1, 2). Privatumas padeda mokytis savarankiškai mąstyti, o tai yra būtina norint tapti atsakingu suaugusiu žmogumi. Turėdamas privatumo, jaunuolis gali netrukdomas apmąstyti sudėtingus klausimus ir priimti sprendimus (Patarlių 15:28).

Antra, supraskite, kad smulkmeniškai kontroliuodamas paauglio gyvenimą galite jį tik išerzinti, pakurstyti norą maištauti (Efeziečiams 6:4; Kolosiečiams 3:21). Ar tai reiškia, kad turėtumėte viską leisti? Ne, juk esate už jį atsakingas. Vis dėlto turėtumėte siekti, kad vaikas ugdytųsi savo sąžinę (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7; Patarlių 22:6). Juk padėti paaugliui susiorientuoti yra kur kas veiksmingiau, negu elgtis su juo kaip kokiam žandarui.

Trečia, kalbėkitės apie tai su juo. Išklausykite, kas kelia jam susirūpinimą. Gal kai kuriais atvejais galite nusileisti? Tegul jūsų sūnus ar dukra žino, kad jei tik pateisins jūsų pasitikėjimą, privatumo turės daugiau. Paaiškinkite, kokios bus neklusnumo pasekmės, ir nenuolaidžiaukite. Neabejokite: jūs galite suteikti paaugliui  privatumo, sykiu neapleisdamas savo pareigos juo rūpintis.

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 3, 15 SKYRIUS

Kiek klasių mano vaikui reikėtų baigti?

„Mano mokytojai nuobodūs!“ „Man užduoda per daug namų darbų!“ „Turiu kankintis, kad gaučiau bent teigiamą pažymį, — tai kam išvis stengtis?“ Dėl tokių nusivylimų kai kurie jaunuoliai nori mesti mokyklą dar nespėję įgyti žinių ir įgūdžių, reikalingų užsidirbti pragyvenimui. Ką daryti, jeigu ir jūsų sūnus ar dukra nori mesti mokyklą?

● Ištirkite, koks jūsų paties požiūris į išsilavinimą. Gal mokykla jums tebuvo laiko švaistymas — „kalėjimas“, kuriame turėjote prakentėti, kol galėsite užsiimti svarbesniais dalykais? Jei taip, šitokį požiūrį į mokslą galbūt yra perėmę ir jūsų vaikai. Tačiau įvairiapusis išsilavinimas jiems padės įgyti „sveiką nuovoką ir įžvalgumą“ — savybes, reikalingas, kad suaugus lydėtų sėkmė (Patarlių 3:21, Brb).

● Sudarykite sąlygas. Kai kurie vaikai galėtų gauti geresnius pažymius, bet nežino, kaip mokytis arba neturi tam sąlygų. Moksleiviui reikia neužgriozdinto stalo, gero apšvietimo, mokymosi priemonių. Sudarydamas tinkamas sąlygas, kuriose vaikas galėtų ramiai apmąstyti, kas jam nauja, padėsite jam daryti pažangą tiek pasaulietiniuose, tiek dvasiniuose moksluose. (Palyginkite 1 Timotiejui 4:15.)

● Įsitraukite į procesą. Mokytojus ir auklėtojus laikykite ne priešais, o sąjungininkais. Susitikite ir susipažinkite su jais. Pasakokite jiems apie savo vaiko siekius ir sunkumus. Jeigu vaikas gauna prastus pažymius, išsiaiškinkite,  kodėl. Pavyzdžiui, gal jis baiminasi, kad, jei gerai mokysis, bendraklasiai pradės iš jo šaipytis? Gal vaikas nesutaria su kuriuo nors mokytoju? Kokia yra mokymosi programa? Ji turėtų būti tokia, kad moksleiviui reikėtų stengtis, bet ir ne per sunki. Kita vertus, ar vaikui netrukdo kokia fizinė negalia, tarkim, silpnas regėjimas ar koks mokymosi sutrikimas?

Kuo labiau padėsite vaikui — tiek mokytis mokykloje, tiek lavintis dvasiškai, — tuo didesnė tikimybė, kad jį lydės sėkmė (Psalmyno 127:4, 5).

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 19 SKYRIŲ

Kaip man žinoti, kada vaikas jau pasirengęs palikti namus?

Šio tomo 7 skyriuje cituota Serena baiminasi palikti namus. Kodėl? Ji pamini vieną priežastį: „Net kai noriu ką nors nusipirkti už savo pinigus, tėtis neleidžia. Jis sako, kad čia jo rūpestis. Todėl mane gąsdina mintis, kad reikės pačiai apmokėti sąskaitas.“ Be abejo, Serenos tėvo ketinimai geri, bet ar jis, jūsų manymu, padeda dukrai pasiruošti savarankiškam gyvenimui? (Patarlių 31:10, 18, 27)

Gal jūsų vaikai irgi pernelyg globojami ir todėl dar nepasirengę gyventi be jūsų pagalbos? Iš kur žinoti? Dabar tėvų akimis panagrinėkite keturis įgūdžius, minimus ir 7 skyriaus skirsnyje „Ar esu pasirengęs?“

Tvarkymasis su pinigais. Ar jūsų vyresni vaikai moka užpildyti mokesčių deklaraciją, ar yra susipažinę su valstybės reikalavimais dėl mokesčių? (Romiečiams 13:7) Ar jie mokėtų atsakingai naudotis kreditu? (Patarlių 22:7) Ar moka susidaryti biudžetą ir gyventi pagal kišenę? (Luko 14:28-30) Ar jau yra pajautę, kaip malonu įsigyti  kokį daiktą už savo pačių uždirbtus pinigus? O ar yra pajautę, kaip dar maloniau aukoti laiką ir išteklius padedant kitiems? (Apaštalų darbų 20:35)

Buitiniai įgūdžiai. Ar jūsų dukros ir sūnūs moka ruošti valgį? Ar išmokėte juos skalbti ir lyginti? Jeigu jie vairuoja, ar žino, kaip saugiai atlikti nesudėtingus techninės priežiūros darbus, kaip antai pakeisti saugiklį, tepalus ar atsarginį ratą?

Bendravimo įgūdžiai. Kai jūsų vyresni vaikai nesutaria, ar visada imatės teisėjo vaidmens ir priimate galutinį sprendimą? O gal išmokėte juos taikiai ieškoti išeities ir paskui tik pasakyti jums, ką nusprendė? (Mato 5:23-25)

Dvasiniai įpročiai. Ar nurodinėjate vaikams, kuo jiems tikėti, ar argumentuotai įtikinėjate? (2 Timotiejui 3:14, 15) Ar, užuot visada tik atsakinėjęs į religinius ir moralinius jų klausimus, mokote ugdytis nuovokumą? (Patarlių 1:4, Brb) Ar norėtumėte, kad jie asmeniškai studijuotų Bibliją taip kaip jūs, ar kad šiuo atžvilgiu jus pranoktų? *

Be abejo, kad šiose srityse vaikus išugdytumėte, reikės laiko ir nemažų pastangų. Bet šito tikrai nesigailėsite išaušus tai liūdnai, bet kartu ir džiaugsmingai dienai, kai juos apkabinsite ir išleisite į gyvenimą.

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 7 SKYRIŲ

  DRAUGAVIMAS, LYTINIAI SANTYKIAI

Ar kalbėti su vaiku apie lytinius santykius?

Dabar apie lytinius santykius vaikai sužino labai anksti. Biblijoje nuo seno išpranašauta, kad „paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“, nes žmonės bus „nesusivaldantys“, „mylintys malonumus, o ne Dievą“ (2 Timotiejui 3:1, 3, 4). Ieškoti „vienkartinės meilės“ tapo labai įprasta, ir tai yra vienas iš daugybės įrodymų, kad pranašystė pildosi.

Šiuolaikinė visuomenė gerokai skiriasi nuo tos, kurioje užaugote jūs, tačiau problemos daugiau ar mažiau išliko tos pačios. Tad matydamas blogį, kuris daro įtaką jūsų vaikams, nepasiduokite nevilčiai ar baimei. Verčiau nusiteikite padėti jiems įsiklausyti į apaštalo Pauliaus paraginimą, užrašytą krikščionims prieš maždaug du tūkstantmečius: „Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad pajėgtumėte atsilaikyti prieš Velnio klastas“ (Efeziečiams 6:11). Reikia pažymėti, kad daugelis jaunų krikščionių tvirtai laikosi aukštų moralės normų ir nepasiduoda neigiamai aplinkinių įtakai. Kaip galite padėti savo vaikams daryti tą patį?

Viena, imkitės iniciatyvos su jais šiuos dalykus aptarti, pasinaudodamas šio tomo 4 dalies ir 2 tomo 1 bei 7 dalių medžiaga. Joje pateikta skatinančių pamąstyti  Biblijos eilučių. Kai kuriose iš jų minimi žmonės, kurie darė, kas teisinga, ir sulaukė Dievo palaimos, arba žmonės, kurie nepaisė Dievo įstatymų ir nukentėjo. Kitose eilutėse rasite principų, padėsiančių vaikams suprasti, kokia didelė garbė jiems — taip pat ir jums — gyventi pagal Dievo įstatymus. Tad kodėl gi nesuplanavus artimiausiu metu šią medžiagą su jais aptarti?

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 23, 25, 32 SKYRIUS IR 2 TOMO 4—6, 28, 29 SKYRIUS

Ar leisti savo vaikui pradėti draugauti?

Anksčiau ar vėliau draugavimo klausimas jūsų vaikams tikrai iškils. „Man nė nereikia stengtis! — sako Filipas. — Merginos pačios kviečia kur nors nueiti, o aš stoviu ir galvoju: „Ir ką man dabar daryti?“ Atsisakyti sunku, nes kai kurios labai gražios.“

Geriausia, ką jūs, tėvai, galite padaryti, — su savo paaugliu šita tema kalbėtis. Tam praverstų, pavyzdžiui, 2 tomo 1 skyriaus medžiaga. Išsiaiškinkite, kokių šiuo atžvilgiu sunkumų jūsų sūnus ar dukra patiria mokykloje ar netgi bendruomenėje. Dažnai tokiam pašnekesiui nereikia formalios progos — kalbėtis apie tai galima, „kai esi namie ir kai keliauji“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Ir visada prisiminkite, kad svarbu būti „greitam klausytis, lėtam kalbėti“ (Jokūbo 1:19).

Jei sūnus ar dukra pasisako, kad jaučia kam nors simpatiją, nepulkite į paniką. „Sužinojęs, kad susitikinėju su vaikinu, tėtis labai susierzino, — pasakoja viena paauglė. — Norėdamas mane įbauginti, jis pradėjo uždavinėti visus tuos klausimus — apie tai, ar aš pasirengusi santuokai. O kai esi jaunas, tokia reakcija veikiau paskatina draugauti toliau ir įrodyti, jog tėvai klysta!“

 Jeigu jaunuolis jaučia, kad namie apie draugavimą negalima net prasitarti, pasekmės gali būti liūdnos — jis gali imti susitikinėti su kuo nors slapta. Viena mergina sako: „Pernelyg viską sureikšmindami, tėvai jaunuolius tik paskatina dar labiau slėpti santykius. Jie toliau daro savo, tik išmoksta būti gudresni.“

Atviri pokalbiai duoda kur kas geresnių rezultatų. Dvidešimtmetė Britani sako: „Tėvai apie draugavimą visada kalba su manimi labai atvirai. Jiems svarbu žinoti, koks vaikinas mane domina, ir, manau, tai labai gerai! Tėtis pasikalba su tuo vaikinu. Ir jei tėvams kas nors kelia susirūpinimą, jie man apie tai pasako. Paprastai dar nė nepradėjusi su tuo vaikinu draugauti pamatau, kad jis manęs jau nebedomina.“

Perskaitęs 2 tomo 2 skyrių galbūt stebėjotės: „Nejaugi mano vaikas galėtų su kuo nors susitikinėti man nežinant?“ Atkreipkite dėmesį, ką keletas jaunuolių sako apie tai, kodėl kai kurie jaučia pagundą draugauti slapta. Apsvarstykite šalia pateiktus klausimus.

„Kai kurie jaunuoliai neranda paguodos namie, todėl ieško jos pas kokį vaikiną ar merginą“ (Vendi).

Ką galite daryti, kad jūsų vaikai gerai jaustųsi emociškai? Gal įmanoma ką nors pakeisti? Jei taip, ką?

„Kai buvau keturiolikos, vienas moksleivis, atvykęs mokytis pagal mainų programą, pasiūlė būti jo mergina. Aš sutikau. Pamaniau, būtų visai gerai turėti vaikiną, kuris tave apkabintų“ (Diana).

Kaip elgtumėtės, jeigu Diana būtų jūsų dukra?

„Mobilieji telefonai — puiki priemonė palaikyti slaptus santykius. Tėvai nė nenumano, kas vyksta“ (Anetė).

 Kokių priemonių galėtumėte imtis, kad vaikai mobiliaisiais telefonais naudotųsi tinkamai?

„Nuslėpti draugavimą daug paprasčiau, jei tėvai per daug nekreipia dėmesio į tai, ką jų vaikai veikia ir su kuo“ (Tomas).

Kaip galėtumėte labiau domėtis savo vaiko gyvenimu ir sykiu per daug nevaržyti jo laisvės?

„Neretai, kai vaikai namie, tėvų namie nebūna. Arba per daug vaikais pasitikėdami išleidžia su kitais eiti, kur tik nori“ (Nikolas).

Pagalvokite, su kokiu žmogumi jūsų vaikas bendrauja artimiausiai. Ar tikrai žinote, ką juodu veikia būdami kartu?

„Slapta draugystė gali užsimegzti, kai tėvai pernelyg griežti“ (Polis).

Kaip, nepažeidžiant Biblijos įstatymų ir principų, galima parodyti supratingumą? (Filipiečiams 4:5)

„Ankstyvoje paauglystėje jaučiausi menkavertė ir troškau dėmesio. Pradėjau susirašinėti elektroniniais laiškais su vaikinu iš gretimos bendruomenės ir jį įsimylėjau. Jo dėka jaučiausi ypatinga“ (Linda).

Ar turite idėjų, kaip buvo galima padėti Lindai, kad ji būtų gerai jautusis ir namuose, — neieškodama slaptos draugystės?

Kodėl gi nepasikalbėjus su vaiku naudojantis 2 tomo 2 skyriaus, taip pat šios priedo dalies medžiaga? Geriausia priemonė nuo slapukavimo — nuoširdus ir atviras bendravimas (Patarlių 20:5).

ŽIŪRĖKITE 2 TOMO 1—3 SKYRIUS

  EMOCIJOS

Ką man daryti, jeigu vaikas kalba apie savižudybę?

Kai kuriose šalyse jaunimo savižudybių skaičius gąsdinamai didelis. Pavyzdžiui, Lietuvoje 16—29 metų amžiaus grupėje tarp mirties priežasčių savižudybė yra antroje vietoje. O Jungtinėse Valstijose per pastaruosius du dešimtmečius savižudybių skaičius tarp 10—14 metų vaikų išaugo dvigubai. Didžiausios rizikos grupėje yra tie jaunuoliai, kuriuos kamuoja koks nors psichikos sveikatos sutrikimas, kurių šeimoje kas nors nusižudė arba kurie jau yra mėginę atimti sau gyvybę. Tarp pavojaus ženklų, perspėjančių, kad jaunuolis galbūt mąsto apie savižudybę, yra šie:

● ima šalintis namiškių ir draugų;

● pasikeičia miego ir valgymo įpročiai;

● nebedomina veikla, kurią anksčiau mėgo;

● ryškiai pasikeičia charakteris;

● piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis;

● dalija sau brangius daiktus kitiems;

● kalba apie mirtį arba domisi tuo, kas su ja susiję.

 Viena didžiausių klaidų, kurią daro tėvai, — šių požymių nepaisymas. Į visus požymius reikia žiūrėti rimtai. Neskubėkite daryti išvados, kad vaikas tiesiog išgyvena sunkesnį tarpsnį, kuris greitai praeis.

Jeigu vaiką kankina sunki depresija ar kitas psichikos sutrikimas, nesigėdykite ieškoti pagalbos. O jeigu įtariate, kad jis ketina nusižudyti, paklauskite jį apie tai. Samprata, kad teiravimasis apie savižudybę gali pastūmėti vaiką atimti sau gyvybę, yra klaidinga. Kai tėvai apie tai užveda kalbą, daugeliui jaunuolių palengvėja. Tad jei vaikas prisipažįsta galvojantis apie savižudybę, išklauskite, ar jis jau yra ją suplanavęs, ir jeigu taip, kiek detaliai. Kuo smulkiau vaikas yra viską apgalvojęs, tuo greičiau ir ryžtingiau turite veikti.

Nemanykite, kad depresija praeis savaime. O jeigu ir atrodo, kad vaikui pagerėjo, tai dar nereiškia, kad problemos nebėra. Atvirkščiai, tai gali būti pats pavojingiausias metas. Kodėl? Slegiamas sunkios depresijos, neretai paauglys būna per daug silpnas, kad pajėgtų savižudiškus ketinimus įvykdyti. Tačiau blogiems jausmams atslūgus ir atsiradus daugiau jėgų, jis gali ryžtis pakelti prieš save ranką.

Išties baisu, kad kai kurie nevilties apimti jaunuoliai nori pasitraukti iš gyvenimo. Tad tėvai ir kiti rūpestingi suaugusieji turi kreipti dėmesį į pavojaus signalus ir į juos reaguoti — pasak Biblijos, guosti prislėgtuosius, būti jaunuoliams priebėga sunkumų metu (1 Tesalonikiečiams 5:14).

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 13, 14 SKYRIUS IR 2 TOMO 26 SKYRIŲ

Ar turėčiau slėpti savo sielvartą nuo vaikų?

Sutuoktinio mirtis smogia skaudžiai. Tačiau tuo pačiu  metu pagalbos reikia ir jūsų paaugliui. Kaip galite padėti jam ištverti sielvartą, kai sielvartaujate pats? Pamėginkite štai ką.

● Nepasiduokite polinkiui slėpti jausmus. Daugelį vertingiausių gyvenimo pamokų vaikas išmoksta stebėdamas tėvų elgesį. Kaip ištverti sielvartą — irgi ne išimtis. Todėl nemanykite, jog dėl vaiko turite atrodyti esąs stiprus ir slėpti nuo jo savo skausmą, antraip jis gali išmokti elgtis taip pat. O jeigu savo sielvarto neslėpsite, jis matys, kad jausmus dažnai geriau išreikšti, o ne užgniaužti, ir kad visiškai normalu būti liūdnam, suirzusiam ar net piktam.

● Paskatinkite paauglį išsikalbėti. Nedarydamas spaudimo skatinkite vaiką pasipasakoti, kas guli jam ant širdies. Jeigu jis nelabai nori, pabandykite drauge aptarti šio tomo 16 skyrių. Taip pat pasakokite jam apie puikias akimirkas, kurias praleidote su dabar jau mirusiu sutuoktiniu. Girdėdamas, kaip išsakote savo jausmus, paauglys mokysis to paties.

● Pripažinkite, kad ne viską galite. Suprantama, tuo sunkiu metu jūs norite savo vaikui būti tvirta atrama. Bet nepamirškite, kad dėl mylimo sutuoktinio mirties jūs pats esate emociškai, psichiškai bei fiziškai pasilpęs ir jums reikia laiko atsigauti (Patarlių 24:10, Brb). Todėl galbūt reikėtų paprašyti kitų suaugusių artimųjų ar supratingų draugų pagalbos. Taip elgtis yra brandu. Patarlių 11:2 sakoma: „Pas kukliuosius ateina išmintis.“

Bet labiausiai padėti jums gali pats Dievas, Jehova, kuris savo garbintojams yra pažadėjęs: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Izaijo 41:13)

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 16 SKYRIŲ

 Kaip padėti dukrai nuosaikiai žiūrėti į dietas?

Jeigu jūsų dukra turi valgymo sutrikimą, kaip galėtumėte jai padėti? * Pirmiausia pasistenkite suprasti, kodėl su ja taip atsitiko.

Pastebėta, kad daugelis turinčių valgymo sutrikimų menkai vertina save ir visur siekia tobulybės, užsibrėžia nerealius tikslus. Būkite atsargus, kad kaip nors prie viso to neprisidėtumėte. Stiprinkite dukrą emociškai (1 Tesalonikiečiams 5:11).

Be to, gerai pagalvokite, koks jūsų paties požiūris į mitybą ir svorį. Gal nejučia — žodžiais ar veiksmais — šiuos dalykus per daug sureikšminate? Atminkite, mergaitėms ir merginoms itin rūpi jų išvaizda. Todėl netgi nekaltas pajuokavimas apie vaikišką putlumą arba normalų svorio padidėjimą brendimo laikotarpiu gali pasėti žalingų minčių jautraus vaiko prote.

Viską maldingai apsvarstęs, pasikalbėkite su dukra. Turėkite omenyje šiuos dalykus:

● iš anksto apgalvokite, ką sakysite ir kada;

● aiškiai išsakykite savo susirūpinimą ir norą padėti;

● nenustebkite, jei dukra iš pradžių puls gintis;

● kantriai išklausykite.

Svarbiausia, nemanykite, kad kovoti su sutrikimu dukra turi pati viena. Tegul tai būna visos šeimos reikalas!

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 10 SKYRIŲ IR 2 TOMO 7 SKYRIŲ

   DVASINGUMAS

Kaip toliau dvasiškai ugdyti vaiką, kai jis įžengia į paauglystės metus?

Biblijoje sakoma, kad Timotiejų dvasinių tiesų mokė „nuo kūdikystės“, ir tikriausiai jūs irgi mokėte savo vaikus nuo mažens (2 Timotiejui 3:15). Tačiau kai jie įžengia į paauglystę, aplinkybės pasikeičia, tad ir mokymo metodų reikia kitokių. Paaugliai pradeda suvokti sudėtingus abstrakčius dalykus, kokių vaikystėje iki galo suprasti negalėjo. Dabar kaip niekad anksčiau turėsite apeliuoti į jų sąmoningumą (Romiečiams 12:1).

Rašydamas Timotiejui Paulius užsiminė apie dalykus, kurių Timotiejus buvo išmokęs ir kuriais buvo įtikintas (2 Timotiejui 3:14). Galbūt jūsų paauglį dabar irgi reikia įtikinti Biblijos tiesomis, kurias jis žino jau nuo kūdikystės. Vien nurodinėdamas, kuo reikia tikėti ir ką daryti, širdies nepaliesite. Jis turi perprasti viską pats. Kaip galite padėti? Visų pirma sukurkite paaugliui pakankamai progų pasvarstyti ir pasikalbėti toliau išvardytomis temomis.

● Kas mane įtikina, kad Dievas tikrai yra? (Romiečiams 1:20)

● Iš kur žinau, kad tai, ko mane iš Biblijos moko tėvai, yra tiesa? (Apaštalų darbų 17:11)

 ● Kas mane įtikina, kad Biblijos normos tarnauja mano paties gerovei? (Izaijo 48:17, 18)

● Iš kur žinau, kad Biblijos pranašystės tikrai išsipildys? (Jozuės 23:14)

● Kas mane įtikina, kad niekas pasaulyje nepranoksta Jėzaus Kristaus „neprilygstamo pažinimo“? (Filipiečiams 3:8)

● Ką Kristaus išperkamoji auka reiškia man? (2 Korintiečiams 5:14, 15; Galatams 2:20)

Galbūt nedrįstate skatinti savo paauglį svarstyti apie tokius dalykus, nes baiminatės, kad rasti atsakymų jis nesugebės. Bet tai tas pats, kaip vengti pažvelgti į degalų rodyklę automobilio prietaisų skydelyje, baiminantis, kad bakas beveik tuščias. Jeigu tikrai beveik tuščias, geriau pamatyti kuo anksčiau, kol dar įmanoma ką nors padaryti! Lygiai taip pat su paaugliu — dabar, kol dar gyvena su jumis, yra pats metas padėti jam tyrinėti tikėjimo klausimus ir įsitikinti Biblijos patikimumu. *

Atminkite: nieko bloga, jeigu sūnus ar duktė klausia: „Kodėl aš turėčiau tuo tikėti?“ Dvidešimt dvejų Diana prisimena, kad paauglystėje taip ir darydavo: „Nenorėjau jaustis neužtikrinta dėl savo įsitikinimų. Radusi aiškius, svarius atsakymus supratau, kad būti Jehovos liudytoja man patinka! Kai manęs pasiteiraudavo, kodėl aš vieno ar kito dalyko nedarau, užuot sakiusi: „To neleidžia mano religija“, atsakydavau: „Mano manymu, tai nėra gerai.“ Kitaip tariant, Biblijos tiesas paverčiau savo tiesomis.“

Pasiūlymas. Kad sužadintumėte paauglio sąmoningumą gilintis į Biblijos normas, pasiūlykite jam, kai iškyla kokia problema, įsivaizduoti save tėčio ar mamos  vaidmenyje. Tarkim, dukra paprašė išleisti ją į vakarėlį, o jūs žinote (gal ir ji žino), kad tame vakarėlyje dalyvauti nederėtų. Užuot tiesiog pasakęs „ne“, galėtumėte pasakyti ką nors panašaus: „Norėčiau, kad įsivaizduotum save mano vietoje. Pagalvok, kas tai per vakarėlis bus, paieškok ta tema informacijos (galbūt šio tomo 37 skyriuje arba 2 tomo 32 skyriuje) ir rytoj vėl apie tai pakalbėsime. Aš būsiu tu ir prašysiu tavęs išleisti į tą vakarėlį, o tu būsi aš ir paaiškinsi man, derėtų ten eiti ar ne.“

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 38 SKYRIŲ IR 2 TOMO 34—36 SKYRIUS

Mano paauglio dvasiniai dalykai nebedomina. Ką daryti?

Pirma, neskubėkite manyti, kad paauglys atmetė jūsų tikybą. Dažniausiai už jo vangumo slypi vienokia ar kitokia priežastis. Pavyzdžiui, galbūt jis:

● patiria bendraamžių spaudimą ir bijo elgtis, kaip moko Biblijos principai, nes bus palaikytas balta varna;

● mato, kad kiti jaunuoliai (gal netgi jo broliai ir seserys) yra labai pavyzdingi krikščionys, ir mano niekada negalėsiąs jiems prilygti;

● trokšta turėti draugų, bet tarp bendratikių jų neranda, jaučiasi vienišas;

● mato kitus bendruomenės jaunuolius gyvenant dvilypį gyvenimą;

● siekia atrasti savąjį „aš“ ir todėl jaučia stimulą abejoti vertybėmis, kurios brangios jums;

● mato, kad bendraklasiai nesivaržydami elgiasi nedorai ir iš pažiūros nė kiek dėl to nenukenčia;

● nori pelnyti netikinčio tėvo (motinos) palankumą.

 Pažymėtina, kad tokios priežastys nėra tiesiogiai susijusios su jūsų tikėjimo doktrinomis. Jos veikiau susijusios su nemaloniomis aplinkybėmis, dėl kurių paaugliui sunku tikėjimą praktikuoti, — bent jau šiuo metu. Tad kaip galėtumėte įkvėpti savo vaikui ryžto?

Darykite nuolaidų — nepažeisdami Biblijos principų. Pasistenkite nustatyti vaiko vangumo priežastį ir pagalvokite, ką galite pakeisti, kad sąlygos dvasiškai augti būtų palankesnės (Patarlių 16:20, Brb). Pavyzdžiui, galima pasinaudoti 2 tomo 132, 133 puslapiuose esančiu planeliu „Kaip atlaikysiu bendraamžių spaudimą“ ir įkvėpti paaugliui pasitikėjimo, kad jis savo bendramokslių taip nebijotų. Arba jeigu jis jaučiasi vienišas, gal jums reikėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir padėti jam susirasti gerų draugų.

Suieškokite patarėją. Kartais būna visai gerai, kai jaunuoliui padeda koks kitas suaugęs žmogus — ne šeimos narys. Ar pažįstate kokį dvasingą žmogų, kuris savo pavyzdžiu galėtų padaryti jūsų vaikui gerą įtaką? Kodėl jo nepaprašius skirti jūsų paaugliui šiek tiek laiko? Tai nereiškia, kad kratotės atsakomybės. Prisiminkite Timotiejų. Jam buvo labai naudingas apaštalo Pauliaus pavyzdys, o Pauliui buvo labai naudinga turėti tokį gerą bendražygį (Filipiečiams 2:20, 22).

Kol paauglys gyvena po jūsų stogu, turite teisę reikalauti laikytis tam tikro dvasinės veiklos tvarkaraščio. Bet svarbiausias tikslas yra įskiepyti paauglio širdyje Dievo meilę, o ne priversti ką nors daryti mašinaliai. Padėkite jam priimti teisingą religiją savo sektinu pavyzdžiu. Nebūkite pernelyg reiklus. Suieškokite paaugliui patarėją ir gerų draugų. Ir galbūt išauš diena, kai jis, kaip ir psalmininkas, ištars: „Viešpats — mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas!“ (Psalmyno 18:3 [18:2, Brb])

ŽIŪRĖKITE 1 TOMO 39 SKYRIŲ IR 2 TOMO 37, 38 SKYRIUS

[Išnašos]