Jie nori, kad jūs išgirstumėte tą gerąją naujieną

Kai Jėzus buvo žemėje, jo mokiniai, priėję kartą prie jo, paklausė: „Koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ Jis atsakė, kad bus karų, į kuriuos bus įtraukta daug tautų, bus badmečių, epidemijų, žemės drebėjimų, augs neteisybė, daugelį klaidins melagingi religiniai mokytojai, tikrieji jo  pasekėjai bus neapkenčiami bei persekiojami ir daugelio žmonių meilė teisybei atšals. Kai šie dalykai prasidės, tai reikš Kristaus nematomą dalyvavimą ir tai, kad dangaus Karalystė čia pat. Tai bus naujiena — gera naujiena! Todėl kaip ženklo dalį Jėzus paminėjo ir tai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:3-14).

Patys savaime paskutiniai pasaulio įvykiai yra blogi, bet ką jie žymi, būtent — Jėzaus dalyvavimą, yra gera. Todėl Jėzus pasakė: „Pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti“ (Luko 21:31). Šie įvykiai pradėjo klostytis tais plačiai išgarsintais 1914-aisiais! Jie paženklino nežydų laikų pabaigą ir perėjimo laikotarpį nuo žmonių valdymo į tūkstantmetį Kristaus viešpatavimą.

Kad turėjo būti perėjimo laikotarpis, nurodyta 109-oje psalmėje, 1 ir 2 eilutėse, ir Apreiškimo 12:7-12. Ten paaiškinama, kad Kristus sėdės Dievo dešinėje danguje, kol ateis jo antrojo atėjimo laikas. Tuomet karas danguje baigsis Šėtono išmetimu į žemę, ir tai atneš jai vargą, ir Kristus valdys savo priešų tarpe ne ilgesnį kaip vienos kartos gyvenimo laikotarpį. Visiškas blogio galas ateis per „didelį suspaudimą“, kuris baigsis kova Harmagedone ir po kurio prasidės taikus Kristaus viešpatavimo Tūkstantmetis (Mato 24:21, 33, 34; Apreiškimas 16:14-16).

„Žinok, — sako Biblija, — kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“ (2 Timotiejui 3:1-5). Kai kas tuoj pat gali pradėti įrodinėti, kad šie dalykai buvo ir anksčiau žmonijos istorijoje.

Tačiau, kaip istorikai ir apžvalgininkai teigia,  niekada žemėje nebuvo tokio laikotarpio, kokį išgyvename nuo 1914 metų. Nelaimių kur kas daugiau negu bet kada anksčiau. O dėl kitų Jėzaus nusakyto paskutinių dienų ženklo ypatybių, reikėtų atsižvelgti į toliau pateiktus faktus. Tokio masto pasaulinio skelbimo apie Kristaus dalyvavimą ir Karalystę istorijoje nėra buvę. Persekiojimas už skelbimą niekada neprilygo tam, kuris ištiko Jehovos Liudytojus. Šimtai jų buvo nubausti mirtimi Hitlerio koncentracijos stovyklose. Ir šiandien daugelyje šalių Jehovos Liudytojų veikla yra uždrausta, o kai kur jie suiminėjami, kalinami, kankinami ir žudomi. Visa tai — Jėzaus pateikto ženklo dalis.

Kaip nusakyta Apreiškimo 11:18, „tautos įširdo“ ant Jehovos ištikimųjų Liudytojų, ir tai parodo, kad paties Jehovos „rūstybė“ bus išlieta ant tų tautų. Tas pats Rašto tekstas sako, kad Dievas ‛sunaikins tuos, kurie niokoja žemę’. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje nėra buvę tokio laiko, kuomet būtų grėsęs pavojus išlikti gyvybei žemėje. Tačiau dabar yra kitaip! Daugelis mokslininkų perspėjo, kad jeigu žmogus ir toliau terš žemę, ji taps nebegyvenama. Betgi Jehova „padarė ją, kad būtų gyvenama“, ir jis pašalins tuos teršėjus anksčiau, nei jie pabaigs savąjį žemės suniokojimą (Izaijo 45:18).

ŽEMIŠKOS PALAIMOS VALDANT KARALYSTEI

Mintis apie žmones, gyvenančius žemėje kaip Dievo Karalystės pavaldiniai, gali pasirodyti keista daugeliui Biblija tikinčių žmonių, kurie mano, jog visi išganytieji yra danguje. Biblija parodo, kad tik ribotas skaičius eina į dangų, o tų, kurie gyvens amžinai žemėje, bus didžiulė neriboto skaičiaus minia (Apreiškimas 14:1-5; 7:9; Psalmių 36:11, 29). Kad Kristaus valdoma Dievo Karalystė pripildys žemę ir jai viešpataus, atskleidžiama pranašyste Biblijos Danieliaus knygoje.

Joje Kristaus Karalystė pavaizduota kaip akmuo, atplėštas nuo prilyginto kalnui Jehovos suvereniteto.  Jis trenkia ir sudaužo statulą, simbolizuojančią galingas žemės valstybes, ir „iš akmens gi, kurs buvo ištikęs statulą, pasidarė didelis kalnas ir pripildė visą žemę“. Pranašystėje tęsiama: „Anų gi karalysčių dienose Dievas pažadins karalystę, kuri neiširs per amžius ir jos viešpatavimas nebus atiduotas kitai tautai. Ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, pati gi stovės per amžius“ (Danieliaus 2:34, 35, 44).

Būtent apie šią Karalystę ir Raštu paremtą amžinojo gyvenimo išvalytoje ir išgražintoje žemėje viltį Jehovos Liudytojai ir nori jums papasakoti. Milijonai dabar gyvenančių ir daug daug milijonų dabar esančių kapuose turės galimybę gyventi joje amžinai. Tuomet, per Kristaus Jėzaus valdymo Tūkstantmetį, bus pasiektas tas Jehovos tikslas, kurį jis turėjo pradžioje, sukurdamas žemę ir apgyvendindamas joje pirmąją žmonių porą. Šiame žemės Rojuje niekada nebus nuobodu. Lygiai kaip Adomui buvo pavestas darbas Edeno sode, taip ir žmonija turės įdomias užduotis prižiūrint žemę, jos augalus bei gyvūniją. Jie „džiaugsis ilgiau [„ilgai“, NW] savo rankų darbu“ (Izaijo 65:22, ŠvR; Pradžios 2:15).

Būtų galima pateikti daugelį Rašto vietų, parodančių sąlygas, kurios egzistuos tada, kai bus atsakyta į maldą, kurios mus mokė Jėzus: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Tačiau kol kas galbūt užtektų tik šio teksto: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‛Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.’ O Sėdintysis soste tarė: ‛Štai aš visa darau nauja!’ Ir sako: ‛Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri’“ (Apreiškimas 21:3-5).

[Anotacija 15 puslapyje]

„Sunkūs laikai“, BET „Dievo karalystė arti“